Lėtai daėjusi mada

Vakar galų gale mane moterys palaužė. Nuo savaitės pradžios šnekėjo kaip gražu prie  sakurų. Aš sakiau - kaip žydi trešnės sode. Bet dar Geležinė lapė pakoučino. Nusivežiau savo tris moteriškes prie sakurų. Mados ilgi pirštai užgniaužė  net ir mane.

Kaip Japonijos žinovai nutarėme po sakuromis  pasiimti ką nors skanaus. Siūliau sakę, bet  nejaponiškai  paėmėme tik marcipaninių ledų indelį. Žmonių buvo daug. Žiedų ne tiek daug. Ant medelių dar buvo likę trys arba keturi žiedlapiai. Aš neprieštaravau, buvo tikrai gražu. Bet kažkada. Žemė buvo išgulėta japonų estetinio jausmo gerbėjų iki juodumo. Ledai ištirpo. Ir jais apsitaškėme marškinius tokio pat dydžio bei spalvos dėmėmis kaip sakuros žiedai.

Visiškai sukėlė abejones japonų estetinio jausmo vertybe japonų dainininkas kuris greta pracypsėjo savo dainą į kameras  bei Sugiharos tėvai. Kaip jie davė tokį vardą savo sūnui? Čiūnė. Tipiškas gretimųjų Kalvarkių dvorterjero  vardas. Surėkėm porą kartų Čiūnė ir visi aplinkiniai šunys suvizgino uodegas.

Bet net vakar  - kai jau žiedus galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų – buvo dar pilna žmonių su piknikų krepšeliais ir visi dvasingai gulėjo po sakuromis. Mano galva grynai iš pagarbos Sony, Toyota, Canon ir Hitachi prekiniams ženklams.