Vakar galų gale
mane moterys palaužė. Nuo savaitės pradžios šnekėjo kaip gražu prie sakurų. Aš sakiau - kaip žydi trešnės sode. Bet dar Geležinė lapė pakoučino. Nusivežiau savo
tris moteriškes prie sakurų. Mados ilgi pirštai užgniaužė
net ir mane.
Kaip Japonijos
žinovai nutarėme po sakuromis pasiimti
ką nors skanaus. Siūliau sakę, bet nejaponiškai
paėmėme tik marcipaninių ledų indelį. Žmonių
buvo daug. Žiedų ne tiek daug. Ant medelių dar buvo likę trys arba keturi žiedlapiai.
Aš neprieštaravau, buvo tikrai gražu. Bet kažkada. Žemė buvo išgulėta japonų
estetinio jausmo gerbėjų iki juodumo. Ledai ištirpo. Ir jais apsitaškėme marškinius
tokio pat dydžio bei spalvos dėmėmis kaip sakuros žiedai.
Visiškai sukėlė
abejones japonų estetinio jausmo vertybe japonų dainininkas kuris greta pracypsėjo
savo dainą į kameras bei Sugiharos tėvai.
Kaip jie davė tokį vardą savo sūnui? Čiūnė. Tipiškas gretimųjų Kalvarkių dvorterjero
vardas. Surėkėm porą kartų Čiūnė ir
visi aplinkiniai šunys suvizgino uodegas.
Bet net
vakar - kai jau žiedus galėjai suskaičiuoti
ant vienos rankos pirštų – buvo dar pilna žmonių su piknikų krepšeliais ir visi
dvasingai gulėjo po sakuromis. Mano galva grynai iš pagarbos Sony, Toyota, Canon
ir Hitachi prekiniams ženklams.
2 komentarai:
O kaip „Geležiniam vilkui“ sekės? Gal geriau negu sakurų žiedlapiams?
Vilkai pirmavo 21-10, bet tas prakeiktas britiškasis nenuolankumas. Pralaimėta 22-21...
Rašyti komentarą