2010 m. kovo 25 d., ketvirtadienis

Vidinis balsas Stambule

Kaip jau ne kartą pastebėjau nuotykiai patys pribėga  prie manęs, aš niekada nevaikštau su užrašu ant marškinėlių Ieškau sau ant galvos bėdos. Bet kažkokią trauką jiems  turiu. Štai kartą Stambule.
Pirmą vakarą tiesiai iš lėktuvo išslinkau suvargęs palei viešbutį pasivaikščioti. Bet pakalbino du malonūs jaunuoliai, kiprijotai, net nuvežė taksi  į Rue de Pera, Beyoglu rajone, prasiblaškyti kaip jie sakė ... vidinis balsas silpnai priešinosi - įtartina. Ai, numojau ranka, pasivaikščiokim. Ką tokie mažučiai man padarys.
 Kiprijotai pasiūlė alaus pradžiai. Sutikau. Buvau meiliai turkiškai už parankių nuvestas į ryškiai raudono atspalvio kavinę. Ten raivėsi koks dešimt natašų skeltais sijonukais. Grojo klaikus rusiškas popsas. Supratau - приплыли. Gali mušti, ir net kojomis. Bet išgėriau porą alaus - dėl drąsos ir kad atsigauti. Kiprijotai - aukų vedliai - dar užsakė maisto, bet čia aš jau atsikėliau ir pasakiau nou. Nes viena akimi meniu pamačiau šios aferistinės įstaigėlės alaus bokalo kainą - 45 liros. Kai normali alaus bokalo kaina Stambulo kavinėje 5-7 liros.
Tad energingai šokau iš vietos ir mane apsauga užspeitė tik koridoriuje, iki laisvės dar buvo likę kokios septynios laiptų pakopos. Paklausė kas mokės. Aš parodžiau į kiprijotų porelę, kad jie mane kvietė. Vienas kiprijotas dingo suvisam. Kitas niekaip nebeatpažino manęs. Sąskaita buvo 270 lirų. Visi po velnių keturių dienų komandiruotpinigiai. Nepaisydamas  baro atamano ryškiai raudono švarko pasakiau nemokėsiu. Call the police - pasiūliau.
Atsitraukimo kelią užgulė apsauginiai, virėjai bei padavėjai. Jie buvo mažesni ir smulkesni, bet jų buvo daug. Teko veikti intelektualaus proto galia. Vidinis balsas sakė - gali būti ir šakės. Bet tuo laiku sudvejojo raudonšvarkis. Jis pasiūlė susimokėti tik už save, tai yra 90 lirų. Silpni raudonšvarkio nervai išdavė jį. Policijos jie bijo. Tai visiška afera. Aš vėl Call the police.
Pasakiau kad mokėsiu tik normalią alaus kainą, tai yra 5 liras už bokalą. Tada atėjo bosas ir viską sutvarkė. Suprato kad iš mano didelio kūno gali kilti pasipriešinimo judėjimas ir bus įstaigai žalos. Jis pasiūlė laisvę už 20 lirų. Ma juos šunes, užrėkė vidinis balsas, sumokėk dvigubai, tik greitai.  Parodžiau jam 20 lirų ir parodžiau gestais kad atlaisvintų apsauga kelią. Praleido. Atidaviau 20.
Kai išėjau į Rue de Pera, pagrindinę Stambulo vakarietiškų linksmybių gatvę, prošal kaip tik ėjo rimta labai policija. Trys ir su kalašnikovais. Mes abu(su vidiniu) pažvelgėme į juos. Vidinis balsas pasakė, nu tu ir durnas, galėjo juk ir kojomis suspardyti...
Rašyti komentarą