Mažumos mano gyvenime: vienas gėjus

Jaučiu kaip atsėlina klastingoji sezonine depresija. Tad labai liūdna man tema - pažįstami gėjai.

Aišku pažįstamų gėjų pilnas televizorius. Jie ten šoka, šneka, dainuoja ir kitaip mane linksmina. Va vyresnė dukra net neseniai išgąsdino, kad šokėjas ir dainininkas iš televizoriaus Andrius Butkus irgi iš tų pačių....Bet tų,  kur  ne televizorije – liūdnas skaičius vienetas.

Ir jie nekalti, kalta motina gamta, nesuteikusi man jokio subtilumo šnekoje, dydyje ir kituose parametruose. Nei vienas gėjus prie manęs nelindo. Na gal kai paauglys buvau, bet tada tokio ir žodžio nežinojau ir šiaip pasiunčiau nežinodamas.

Merginos irgi nelindo. Bet su tuo kaupiantis gyvenimo išminčiai susitvarkiau ir palaipsniui išmokau pats prie jų (moterų) prilysti. Jos kažkaip daugiau  nei anie manyje įžvelgė gėrio. O su gėjais taip ir būčiau kaip kostmose pragyvenęs – skirtingose orbitose – ir nesusidūręs.

Bet išaušo kiti laikai, įžengė  Europa su  pažangiais žmonėmis  ir aš susirūpinau išsilavinimo dėlei juos pamatyti gyvai. Viename buvusiame darbe ir radau tikrą gėjų.

Jis margos vėliavytės nebuvo  prie darbastalio išsikėlęs ir už savo teises nekovojo. Bet matėsi per pusę kilometro kam atstovauja. Buvo toks tylus. Mane stengdavosi apeiti. Tik kai reikėdavo kokių nuolaidų draugeliams tai ateidavo paprašyti. Tie jo gėjai draugeliai buvo taip įdomiai jo pristatomi – čia giminaitis. Kas porą mėnesių vis kitas giminaitis. Bet giminės, jo , buvo visi panašūs -  margučiai, dekoratyviniai, subtilūs.

Net per firmos baliukus su vyrais jis neidavo gerti. Sėdėdavo moterų pletkinimo kamputyje.

Bet iš kitos pusės matyt buvau ganėtinai pažangus ir aš. Buvau prieš mėnesį sutikęs – tai sveikinosi ir maloniai kalbėjo.

 Beje, turint omenyje pažangių žmonių skleidžiamą statistiką, kad gėjus yra kas dešimtas vyras, matyt jie nuo manęs sėkmingai slapstėsi visuose mano buvusiuose darbuose. Regbio aplinkoje  irgi nelabai matėsi...tad daugiau aiškiai išreikštų gėjų  nesutikau ir memuarą priverstas baigti.