Kelionių įspūdžiai iš vidaus

Kaip sakoma geriau vieną kartą pamatyti...
Bet mes savo giminėms sugebėjome labai tiksliai ir gerai perduoti savo kelionės po Aziją keletą stiprių įspūdžių. Net su nuotykių elementais ir  iš vidaus... nereikėjo ir pasakoti arba parodyti fotografijų.
Viską pajautė patys.
Du giminės ligoninėje su vėmimu, šaltkrėčiu  r t.t., viena viduriuoja namie lovoje....pabuvo, pasidalinome įspūdžiais...

Trečiaip

Iš tokių valstybių kaip Turkmėnija ar Uzbekija galima smagiai pasijuokti, vien ko vertas pagrindinis uzbekų paminklas – Uzbekijos gaublys. Jame Uzbekistanas užima beveik visą matomą Žemės gaublio pusę. Galima demokratiškai paliūdėti dėl jų režimų žiaurumo. Vos tik maišto užuomazga - šaudo žmones su kulkosvaidžiais ir išguldo šimtais(Andižanas). Bet galima ir trečiaip – tiesiog ten žmonės gyvena ir pats įdomumas kaip jie ten gyvena. Mačiau kai ką iš labai arti.

Žmonės gyvena vargingiau nei mes. Bet maistas pigus, lepioškė - 40 cnt, mėsos kilogramas – 10 litų, daržovės nuo 40 cnt., vietinė degtinė bei vynas nuo 3 litų, labai geras vietinis alus Starbast su žalia etikete – 2 litai už butelį. Valgo iš turguje pirktų rytą produktų dieviško skonio plovą(šiandien už poros valandų valgysiu Balkanų moters ruoštą pagal visas geriausias Taškento manieras plovą – gera iš anksto). Šildymo išlaidų nėra. Vis linkę prekiauti ir nors kai kurie uždirba iš prekybos tik 50 cnt per dieną vistiek prekiauja. Saulės perteklius matyt išugdo pasitenkinimo gyvenimu vitaminą. Diktatūra pabrėžia savo rūpinimąsi paprastais žmonėmis ir kai žiūrėjome iškilmingą Karimovo kalbą 19 Nepriklausomybės metinėms jis pasakė, kad Uzbekistano žmonės jau gauna 500 USD vidutinį atlyginimą. Atrodo ir Lukašenka žada prieš rinkimus vidutinį atlyginimą 500 USD. Jie ten gal susitarę… Telefono linijos Taškente užsiblokavo. TV žiūrovai puolė skambinti vienas kitam - girdėjai? Ir ilgai juokėsi….

Verslo nišų yra daug, auksas, dujos, nafta, ir šiaip paslaugos. Ir kaskart užsienio investuotojai yra dailiai rytietiškai suviliojami, bet po dviejų metų investuotojai išnyksta kaip dūmas palikę velniop savo pinigus. Kodėl? Na pirmame realaus darbo etape tikrina kas netingi bei ima savo duoklę – saugumas, mokesčiai, muitinė, milicija. Jei prašoki pirmą etapą, o tai labai retas pajėgia, ateina antras etapas – nori išsivežti pelną ir reikia konvertuoti sumus į kažką tvirtesnio. O čia ir šakės. Nėra valiutos bankuose. Ir metų metų žmonės laukia konvertacijos ir nesulaukia. Taip kaip pasakojo ir eina investuotojai bangomis – turkai, indai , korėjiečiai, ateina ir po dviejų metų dingsta. Vidutinė sklasės kaip ir nėra, yra feodalai, kurie reguliuoja kas jiems priklauso ir nepriklauso, visi kiti palyginus su mumis vargšai.

Bet dar kartą kartoju, žmonės išgyvena, bankai paskolų namo statybai neduoda, tai namai statomi lizdiniu būdu. Vienas kambarys, po to dar du kambariai, po to antras aukštas.

Rusai išvažinėjo bangomis, dabar lyg ir dalis lieka, kaip ir korėjiečiai, armėnai, azerbaidžaniečiai, totoriai, tadžikai. Visai pradingo tik vokiečiai.

Gyvena žmonės, kur basas dingsi.

Geležinių paukščių buveinės medikas

Oficialus kelionės rėmėjas buvo A.Astrausko firma Pirmas žingsnis. Jos darbuotojų pagaminta Balkanų moters sulaužytos kojos langetė gelbėjo mus nuo didesnių problemų ir koja gerai užgijo net maskatuojama nelygiomis Rytų miestų gatvėmis Mirabado rajono socialinės rūpybos skyriaus maloniai išnuomotame mums kaip vietiniams(pigiai) invalido vežimėlyje, taksi ir traukinius.

Tai buvo ir padėka, ir reklama.

O korėjietis chirurgas privačioje klinikoje Taškente net neėmė pinigų už siūlių išėmimą iš kojos, nes taip gražu jam buvo ta langetė. Kad be gipso ir laikytų koją…

Bet ne viskas taip idealiai. Vilniaus, Rygos ir Taškento oro uostuose užsisakėme per Air Baltic medikų palydą, nes aš pernelyg smarkiai artėju prie 50 metų ir du vežimėliai(viename Balkanų moteris, kitame – šaitan blondin arba mūsų 1,5 metų visur įkrentanti atžala) bei trys lagaminai kiek per daug kaip atostogautojui. Visur buvome priimti gerai, net atskridus į Taškento geležinių paukščių buveinę. Taip sudėtingai kažkada buvo verčiamas iš uzbekų kalbos oro uosto pavadinimas, bet šiais metais mielaširdinga uzbekų kalbos komisija leido vadinti internacionaliniu žodžiu airport. Bet išskrendant kai jau buvome visiškai atsipalaidavę prie mūsų priėjo mus privalantis išboginti medikas.

- O pažymą, kad koja sulaužyta, jūs turite? – atidžiai žvelgdamas į negipsuotą koją paklausė neseniai pagal akių apsinešimo lygį vartojęs sąmonę praplečiančius preparstus ryžas neuzbekas.

Kai Balkanų moteris pareiškė audringą protestą pažymos reikalavimams bei nurodė rankomis kaip turi būti aptarnaujami invalidai, neuzbekas medikas per buvimo kartu valandą pažėrė tokius perlus;

- Gal kam ir Air Baltic moka pinigus už jūsų tampymą, bet aš jų nemačiau. Asmeniškai.

- O ko jūs čia atvažiavote aplamai. Nežinote į kokią šalį patekote?

- Geri invalidai sėdi namie.

- Ko čia važiuoti. Iš čia reikia tik išvažiuoti. Tegul uzbekai pasilieka.

- Invalidai pas mus vaikšto laiptais. Na ir kas kad ramentai. Liftai pas mus mokami.

- Nežinau, jūs man kažkokie įtartini. Na bet jus dar patikrins pasienis ir muitinė.Tada pamatysite.

Su šiuo padėjėju vos spėjome į lėktuvą, Vežimėlį stūmiau pats pagal galimybes, nes mediko pagalba galėjo baigtis liūdniau. Dėlei tiesos pasakysiu, kad šituos tekstus medikas varė nepiktai, kažkur į dangų, gal net ne su mumi kalbėdamas. Nes jei atsakydavai jis baisiausiai nustebdavo, pakreipdavo galvą kaip paukštis ir ilgai savo padūmavusiomis akimis ieškodavo garso šaltinio.

Hop mai li

Kai vyras Uzbekijoje pasako žmonai ką galvoja arba ką reikia daryti, ji atidžiai išklauso, nuleidžia akis bei pritaria jam garsiai fraze:

- Hop mai li.

Vertimas maždaug būtų toks:

- Sutinku, mano pone.

Bandžiau Balkanų moterį paakinti sekti šiuo pasigėrėtinu pavyzdžiu. Tuo būdu gyvenimas būtų abiems patogesnis ir abiems lengvas bei malonus.

Bet net iš invalido vežimėlio pasigirdo Damasko plienu žvanganti fraze:

- Tai tau bus visai šakės. Jei aš pritarsiu ir vistiek darysiu savaip, tai tu net nežinosi ką planuoju daryti. Dabar nors kažką žinai.

Bet man labai gražu ir niūriais rudens vakarais prisiminsiu su ilgesiu geriausią šios vasaros frazę:

- Hop mai li.

Bucharos taksistų geriausia istorija

Žemiau smagiausia Bucharos taksistų istorija

Broli, vat dabar papasakosiu tau kaip gyveno Bucharos emyrai. Vaaai. Bucharos emyro vasaros rezidencijoje kur mes dabar važiuojame prie vandens baseino yra toks aukštas sostas. Tai ten šiltomis vasaros dienomis sėdėdavo emyras ir žiūrėdavo į apačioje besipliuškenantį savo haremą. Emyras valgydavo raudoną obuolį ir kai galų gale kuri nors besipliuškenanti apačioje labiau patraukdavo jo dėmesį jis mesdavo jai obuolį. Ta gražuolė, kuri pagaudavo obuolį, ateidavo pas emyrą naktį.


Vaaai, įsivaizduoji, kaip gražiausios Azijos moterys gaudo raudoną obuolį, vaaai…

O dabar rūsti realybė.

Gidė patvirtino jau prie arbatos puodelio pasibaigus ekskusijai, kad sovietų laikais dėl darbo žmonių švietimo apie supuvusius Azijos satrapų papročius jas versdavo pasakoti šią istoriją. Deja, tai melas. Hausas(baseinas) buvo iškastas vandens saugojimui ir niekas, juolab moterys, neturėjo teisės teršti šio vandens maudymusi. Musulmonai pernelyg gerbė vandenį.

Neoficialiojoje dalyje gidė, pasitikslinusi ar tikrai mes nerusai - o rusais mes apsimesdavome, nes jiems pigesni bilietai į muziejus.- taigi nerusams papasakojo Bucharos emyro istoriją. Emyrą laikė bolševikai gyvą garbingoje nelaisvėje. Bet jis pabėgo į Afganistaną, jautė kuo kvepia jam ateitis, ypač po Frunzės artilerijos veiksmų Bucharoje, kai buvo apgriautas miestas ir sugriauta pilis, Bucharos valdovas turėjo tris sūnus, pirmas sūnus kalėjo 10 metų rusų kalėjime, bet tėvo neišsižadėjo. Taip ir mirė bado streiko metu. Kitas sūnus viešai tėvo išsižadėjo, laiškas buvo išplatintas visame musulmonų pasaulyje. Tapo sovietiniu generolu. Trečią sūnų tėvo žvalgai išvogė iš rusų. Tai jis atrodo toliau studijavo netgi Kembridže. Paskui emyrą nusekė ir trys žmonos, ketvirtoji pasiliko Bucharoje. Mat jos pirmą vyrą nužudė emyras, kad galėtų ją gražuolę vesti. Ji neatleido emyrui pirmosios meilės nužudymo. O buvę emyro turtai dabar puošia Ermitažo Azijos sales, nieko jis neišsivežė į Kabulą….Va tokios istorijos.

Ir dar jau visai visai neoficialiai gidė net paraudusi pasakė, yra įtarimų apie mažą baseinėlį haremo moterims už vieno namelio, bet informacija tokia prieštaringa….

Taškento taksistų istorijos

Kadangi buvome ribotų judėjimo galimybių, tai dažnai naudojomės taksi. Taškente yra dar pigaus benzino(o štai Bucharoje jau du mėnesius nėra laisvoje prekyboje), tad taksi pigus, pravažiuoti pusę Taškento(du milijonai gyventojų) kainuoja apie 3-4 litus ir tai dar su priemoka už inostranną akcentą. Taigi taksistai pripliurpdavo gražiausių istorijų. Bet pirmą vietą tarp visų taksistų istorijų laimėjo šita:
- Broli, ar žinai kaip Stalinas apgynė Maskvą per karą?
- Broli, kaip?
- Kaip žinai, antras pasaulinis prasidėjo, nes akademikas Gerasimovas nepaklausė išminčių patarimo ir atidarė emyro Timūro karstą kelios dienos prieš 1941 metų birželio 22 dieną…
- Broli, šitą net ir mes Lietuvoje žinome, nieko naujo...
- Klausyk kas iki šiol dar slepiama - Stalinas jau nežinojo ką daryti 1941 m., norėjo jau bėgti nuo vokiečių iš Maskvos, bet protingi žmonės patarė Stalinui iškelti Timūro karstą, bet jokiu jokiu būdu karsto neatidaryti, įdėti į lėktuvą ir apskraidinti tris kartus ratu apie Maskvą, maždaug ratais kur dabar MKAD, po to greitai greitai, neatidarius karsto, nesileidžiant grįžti į Samarkandą ir ramiai vėl palaidoti Timūrą. Ir daugiau niekada niekada karsto nebejudinti.
Ir vokietis tada pasitraukė nuo Maskvos. Tik per Timūrą, va koks stiprus mūsų Timūras net ir po mirties...
- Broli, geras, šito net negalėjau įsivaizduoti....

Švarcenegeris

Aš kaip jis - trumpai. Iam back. Rašysiu daug bet vėliau.