2010 m. rugpjūčio 24 d., antradienis

Mėnesiui Azijon

Mėnesiui Azijon.
Ryšio ko gero nebus.
Atgalios rugsėjo vidury.
Tada ir susitiksime.
Pailsėkime viens nuo kito.

2010 m. rugpjūčio 19 d., ketvirtadienis

Apie terlius vandalus

Tvarkingas miestas valstybė Singapūras pasodino penkiem mėnesiams grafitty terlių iš Šveicarijos. Šveicarijos prezidentė pritarė vandalų sodinimui. Po to Singapūras kiek pagalvojo ir pratęsė sėdėjimo laiką dar dviems mėnesiais. Kai kurie žmogaus teisių gynėjai cypia dėl to.

http://singaporedissident.blogspot.com/2010/08/shame-on-you-switzerland.html


Kaip griežta tvarką mėgstanti valstybė mano galva galėjo ir daugiau duoti. Su papildoma fizine bausme. Bambuko lazda per pirštus kokius šimtą kartų. Mes ne Singapūras gaila. Mes pas mus šitie terliai dar pagyrūniškai turi savo saitus ir puslapius.

http://paliokas.blogspot.com/2010/08/solomon.html


Dailiai mieganti policija vis dar laukia matyt kol užrašys Solomon ant Pirmo komisariato Kalvarijų gatvėje. Tada gal suras tuos terlius, bent jau kurie Senamiesyje(mane labiausiai erzina). Jie juk labai ir nesislapsto. Yra juk policijai žinomos priemonės atpratinti terlių nuo terliojimo ir be labai oficialių teisinių priemonių....

2010 m. rugpjūčio 15 d., sekmadienis

Keli pranešimai iš aukščiau

Pusbroliukas, su kuriuo mes dar net persikryžminę krikšto vaikais, mane demaskavo pats ineto platybėse ir dabar kai girtavome giminiškai stebėjo mane įtariai, gėrė atsargiai po nedaug ir klausė ką parašysiu bloge. Bijo matyt tapti pastoviu personažu. Galimybių turi. Na mes dar pagalvosime, kaip seksis bendrauti ir kokios bus kitos vaišės. Pas pusbroliuką.
O parašyti buvo apie ką. Kažkas iš aukščiau pasiuntė jau kelias žinutes, o mes vis dar jų nesuvokiame. Tai kalbu apie mūsų planus keliauti Uzbekijon.  Perkelta skrydžio data, pusę metų negautas jų saugumo sutikimas, nesėkmingas vizitas Uzb.ambasadon Rygoje, kur gerai išlavintas uzbekų diplomatas sumaišė Latviją su Lietuva. Ir per paskutinį giminės baliuką gauta labai  stipri žinutė, jog neverta keliauti mums į Centrinę Aziją. Balkanų moteriai lūžo trijose vietose koja. Buvo lūžusi jau prieš penkias dienas, tačiau tik vienoje vietoje, bet gydytojai patarė tik geriau apsibintuoti koją elastiniu bintu, nes gal ir nelūžo. Šiandien vis tik atidarę Balkanų koją vizualiai operacijos metu rado tris lūžius ir vienas buvo tas senesnis.
Mano galva tai stiprus pranešimas ir aš jau pradedu jį priimti. Arba bus maištas prieš Karimovą arba kokia visagriaunanti stichija. Gal tikrai nevažiuoti...nes paskutinis pranešimas labai jau įtikinamas ir baisu tęsti savo kvailą užsispyrimą keliauti į Uzbekiją. Bus tu kelionių ...
Pačios Balkanų moters nuomone jei keliauti taksi po Uzbekiją jai problemų nebus. Į Bucharą i ir į rytietišką turgų ji keliaus ir su trimis kojos lūžiais. Kaip jas ten tuose Balkanuose auklėjo neįsivaizduoju, bet mano galva pakankamai efektyviai....

2010 m. rugpjūčio 13 d., penktadienis

Šiaip keistenybės

Štai lenkų įtaka(mane tai jaudina, nes vėl mums iš po padalkų kaišomas Pilsudskis) gali siekti fantasmagorinius dalykus. Vudu kulto Haityje pagrindinė moteriškos dievybės ikona yra… tikrai nepaspėsite… Juodoji Dievo Motina iš Jasno Guros arba kitaip pagrindinė lenkų relikvija, Čenstachavos Dievo Motina. Tiesiog XIX a. pradžioje lenkų legionierius užnešė ikonėlės kopiją Haityn. Ir ten lenkai…o mes norime laisvanoriškai pasistatyti paminklą Pilsudskiui Druskininkuose. Kurio paminklo propaganda užsiima lenkų turistų pinigų apakintas Druskininkų meras arba koks netoliaregis blogeris. Haičio moralas yra toks: lenkai ir nekviesti atsiras, kaip ir rusai…


Kitas nustebinęs dalykas tai Dvylikos kėdžių personažų kilmė.Negana to, kad Ilfas ir Petrovas sukurpė šį nemarų kūrinį pagal partijos užsakymą kovai su trockistais, tai dar pagrindiniai personažai Kisa ir Osia yra nukopijuoti nuo anuo metu labai populiarios M. Bulgakovo pjesės Zoikos butas pagr.veikėjų Ametistovo(draugas Benderis) ir Oboljaninovo(Vorobjaninovas). Visiškai pagal kūrimo aplinkybes nepanašėjęs į rimtą kūrinį 12 kėdžių visgi tapo tokiu. Oi nežinomi ir vinguriuoti meno takeliai…

2010 m. rugpjūčio 10 d., antradienis

Latvija kaip nelaimė

Latviai yra vargšai ir kas ten pakliūna tampa tokiu pat vargšu.


Uzbekijos vizų ambasadoje negavome. Kažkoks labai išsilavinęs diplomatas iš UZb.URM sugebėjo supainioti Latviją su Lietuva, mes latviais atsisakėme būti, tad vizų negavome. Bliamba. Bet reikia susitaikyti su tuo. Rytai yra Rytai. O uzbekų konsului drebėjo rankos, kol Balkanų moteris kokiomis trimis kalbomis jį keikė. Balkanų moteris atsisakė pripažinti Rytų tradicijas. Arba nežino tos Kiplingo frazės. Aš reagavau ramiau. Matęs to atsipalaidavusio musulmonų pasaulio pakankamai.

Dar latviai neturi fantazijos. Kalnapilio Kaštonų ir kitos naujos etiketės tiesiog išverstos į latvių kalbą. Kastanu. Ir parduodamas kaip latvių alaus daryklos Lačplėsis alus. Aš latvių vietoje sukilčiau, nes būtų mano nacionaliniai jausmai įžeisti. Bet jiems nieko. Latviai dabr užsiėmę Latvijos pardavimu. Bet koks laisvesnis žemės ar ofiso plotelis išmargintas užrašais Iznoma arba Pardod. Bet mano galva nėra tiek nei rusų, nei lietuvių, kad supirktų visą Latviją. Tad vėl eilinis latvių verslo projektas pasmerktas žlugimui.

Dar Latvijoje +32, todėl jokie turistiniai objektai beveik nesudominio. Išskyrus vandens telkinius. Sudomino tik jų skanus nacionalinis alus Tervetes. Keista, bet sugeba. Bet kaip sakė, jo pagamina tiek mažai, kad apie eksportą nėra ir kalbos. Latviai patys viską išgeria. Mano galva tai tipiškas latviškas požiūris.

Drambliai , kurie gyveno Rygos Zoo nuo 1912 m., visi dingo. Kur jie dingo buvo parašyta tik latviškai. Matyt nacionalinė paslaptis. Bet man dramblių dingimas akivaizdus Latvijos regreso pavyzdys. Neturėjau ką parodyti mažylei didingo Rygos Zoo.

2010 m. rugpjūčio 4 d., trečiadienis

Klastingi autobusų vairuotojai ir klastingi knygininkai

Vakar po darbo, kadangi vėl Balkanai atėmė mašiną į gamtą vėdintis , aš išėjau kaip šventas Antanas į dykumą stebėti gundymų pasivaikščioti po Senamiestį. Senamiestyje karšta. Bet netiksliai apibūdinau tą karštį. Visiškai klaikiai totaliai sachariškai karšta ir tik kreivų gatvelių sankryžose kartais skersvėjis. Bet nestovėsi kaip eismo reguliuotojas sankryžoje, niekas nebeprisimena kaip tai daroma, kas toks eismo reguliuotojas apskritai ir kaip į jį mojuojantį rankomis reaguoti. Tad nerizikavau vėdintis sankryžoje.
Bet karštis žmones tikrai veikia. Štai knygyne man nurodė savo svetainės internete adresą, kad pasikapstyčiau jame pats ir nelysčiau su kvailais klausimais. Man davė lapelį su adresu, sakau:

– Nereikia man popieriukų, atsiminsiu, dar turiu galvą ant pečių.

– Pastebėjome, kažkas ten yra. - atsakė pardavėja ir vėl sulindo į kompą.

Aš įtariai pažiūrėjau į ją, bet ji nesišaipė, lyg ir buvo rimta. Pastovėjau kiek, bet išėjau neįsižeidęs.
Tada lipau į autobusą, irgi seniai buvau važiavęs, bent jau žinojau reikia lipti pro priekines duris. Padaviau vairuotojui 20 litų. Jis man parodė pirštą. Na man aptarnaujančio pesonalo bajeriai jau pabodo ir aš jam irgi parodžiau pirštą. Jis džiugiai linktelėjo. Davė grąžą ir vieną bilietėlį.
Vėl nieko nesupratau. Bet po dviejų minučių supratau. Autobusas buvo pažangus, europietiškas, su oro kondicionavimo sistema ir aklinai uždarytais langais. Vairuotojas keršydamas už mano gestą įjungė šildymą. Autobusas tiesiog garavo, pensininkas šalia manęs Sodros reformų nustekentu balsu išstenėjo ar čia jis vienas jaučia galą ar čia visam autobusui ateina pabaiga. Lauke buvo +30, bet kai atsidarydavo durys visi džiugiai palinkę link durų įkvėpdavo gaivią vėsą. Ir supratome kad sena legenda apie mirties alsavimą šalčiu yra visai neteisinga. Mirtis alsuoja tvankiu ir drėgnu 26 autobuso oru. Ir autobuso galutinis kelionės taškas – Santariškės - tiko paskutiniam virtų pensininkų išvirtimui/išvertimui pro duris. Kai išlipau šlaputėlis netvirtu žignsniu iš autobuso atsižegnojau visiems laikams rodyti pirštą autobusų vairuotojams ir aplamai bet kada važiuoti autobusu.

Mikriukas arba opelis tiktai. Nebent žiemą, kai tikrai pravers europietiška pažangi oro kondicionavimo sistema autobuse.

2010 m. rugpjūčio 3 d., antradienis

Kovos klubas

Namie stebiu jau kelis mėnesius vykstantį kovų be taisyklių klubą. Na taisyklės lyg ir yra - tokios labai paprastos. Dar pvz. nemačiau, kad priešininkas būtų badomas į akis šakutėmis arba tempiamas už uodegos ir į sieną. Bet šiaip viskas labai rimtai.
Iš pradžių pirmavo mažoji. Katė matė kaip visi namiškiai nešioja mažąjį gumulą ant rankų ir suvoke, kad čia tai jau turtas ir jo liesti negalima. Bijoti bėgti – taip. Bet per šios vasaros karščius katė buvo visai išsekinta karščio ir kur nors bėgti nuo gumulo jau nebeužteko jėgų.Tad matyt gynėsi. Mažoji kelis kartus pergalingai rėkdama užtiko katę savo rankų lygyje ir labai nustebo kai tas švelnus bailus kailiukas dėjo atgal letena su nagais. Liko nagų žymės ant rankų ir veido. Tad per vasarą pirmavo katė. Mažoji įbėgdavo į katės teritoriją net naudodama psichologinės atakos metodą – rėkdama valio ir banzai(na tik suprantama savo kalba). Jei katė nepabėgdavo iškart mažoji sustodavo kaip įbesta letenos atstumu nuo kailiuko ir rėkdavo arba bandydavo pulti, dar kviesdavo pagalbon tėtį, bet vėl gaudavo.
Kova vyko permainingai, tai kailis, tai mažoji.
Bet vakar galų gale pamačiau proto ir minties triumfą. Štai kaip mes juos įveikėme – tuos kardadančius tigrus ir kitus cefalozaurus – ir užvaldėme žemę. Proto jėga. Mažoji pastvėrė ilgą rabarbarą ir su juo iš toli terorizavo katę. Katės protas sustingo. Visi išpuoliai vykdomi rabarbaro, o gumulo nepasiekti. Rabarbarą kiek nori draskyk, o gumulas nepasiekiamas.
Katė persikėlė kažkur aukštai į palubes, kur knygų lentynos, dulkės ir liūdesys.
Apačioje triumfuojame mes. Su rabarbarais ir proto jėga.

Pusinė tiesa, kuri Niujorke, yra geriau

Rašydamas apie geruosius mormonus persistengiau juos girdamas ir visaip nesveikai aukštindamas juos už atliktus darbus visai žmonijai genealogijos srityje.
Nedarykite to. Nesiaiškinkite savo pavardės kilmės, ypač jei ji yra kiek tarptautinio skambesio. Štai ir aš su savo surname. Baisiausiai pasikėliau savo akyse kai radau virš šimto Džiuzepių ir Filomenų su sava pavarde Niujorke. Štai pagalvojau, visai nebloga kompanija. Aišku dalis jų bus mafijoziai(o ką daugiau Brukline veikti jei esi vardu Džiuzepė), bet šauniai skamba kai tavo pavardės daug Niujorko telefonų knygoje.
Vėliau pasidarė įdomu, o iš kurios Italijos vietos atvyko – ir drąsiai taip pasakyčiau – giminaičiai. Florencijos? Venecijos? Genujos? ar galų gale nors iš Milano?
XVII – XVIII a.a. pavardė šmėžavo Kalabrijoje. Tai atsilikę Italijos pietūs, kažkas panašaus į Siciliją. Dar pasikapsčiau, nors jau ir beandainykščio entuziazmo, ir, o madre Dio, šita mano pavardė atgabenta Kalabrijon pabėgėlių-albanų iš Osmanų imperijos. Nors šaltiniai nurodo – krikščionys buvo tie pabėgėliai. Ačiū nors už tokią paguodą.
Tyrinėjimų nusprendžiau nebetęsti . Kažkaip man nebesvarbu iš šiaurinės ar pietinės Albanijos ta mano nelaimingoji pavardė.
Moralas – tiesa būna nepatogi. Ir laikas paskirtas tiesai siekti yra tik perlų mėtymas kiaulėms. Pusinė tiesa būtų geriau, ypač jei ta pusė kur Niujorke.

2010 m. rugpjūčio 2 d., pirmadienis

TVORA - 3

Tvorelės istorija tęsiasi. Patyręs valdininkas Matonis(statybos inspekcija) tvorelę ne vietoje rado, tačiau jis ją išmatavo ir tvorelė netinka jam pagal kompetenciją. Tvorelė  tiesiog per maža kad būtų kaip neteisėta statyba. Cituoju puikų jo  otmazą  išaiškinimą:


Nagrinėjant Jūsų pranešimą dėl užtvaro, pertveriančio buvusį Verkių regioninio parko takelį nuo Cedrono upelio link Verkių gatvės, kiek pavyko nustatyti, užtvarą galimai pastatė bendrijos nariai (bendrijos pirmininkas Algirdas Čiburys, tel. 8 685 31884).



Pažymime, kad minėtos užtvaros neatitinka statinio apibūdinimo, įvardinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 ,,Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr.184 (Žin., 2002, Nr. 43-1639) IV skyriuje, todėl nelaikomi statiniais ir jiems netaikomi Statybos įstatymo statiniams nustatyti reikalavimai bei nevykdoma tokių objektų statybos valstybinė priežiūra.


Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., savivaldybei priskirti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 30-2302 patvirtintas Kliūčių eismui pašalinimo vietinės reikšmės keliuose tvarkos aprašas, kuriame nustatyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių tvarka, kad būtų pašalintos neteisėtai atsiradusios kliūtys.

Žinau, gėda, elgiuosi kiap zanuda pensininkas, bet manau tęsti  susirašinėjimą su otmazų specais. Tiesiog labai įdomu kiek dar galima sugalvot priežąsčių, kad nieko nedaryti.