Ateikite

Kopūstai ir alyvos, vanduo ir švilpukas

Tik senas ir tikras vilnietis žino ypatingus fenologinius Vilniaus ženklus. Štai jei Dzeržinkos turguje pradingsta raugintų kopūstų bačkos, tai tuoj sužydės alyvos. Visas Vilnius jomis pasipuoš neoficialiose vietose. Alyvose bus geriamas svaigus pavasario vynas ir bus meilė. Nėra kito puošnesnio dalyko pasaulyje nei Vilnius per alyvų žydėjimą. Mes kaip japonai turėtume neštis pikniko dėžutes ir stebėti savo sakurų žydėjimą – alyvas.

Dar viena pastraipa apie kopūstų bačkas. Jų stovėdavo apie  20 gerais laikais. Kaip skanu būdavo išragauti kiekvieną tuteišišką kūrinėlį. Visos bačkos skirdavosi rūgštumu, sūrumu, kietumu, skystumu. O tuteišės laukdavo, pakorusios kopūstus samčiu, kol prieisi ir josios kūrinio paragausi. O kaip gelbėdavo pagiriotus vyrus sekmadienio rytais puodelis rasalo. Įpildavo gailestingos moteriškės nusunkusios kopūstėlius. Vyrai tik susipurtydavo po puodelio ir žingsniuodavo jau žymiai žvalesni. Ateidavau tik pažiūrėti kopūstų ceremonijos rytais, ypač grįžęs iš kur toliau į Vilnių. Raugintų kopūstų statinės turguje man pasakydavo – tu namie.

Mano tėvas pasibaigus turguje raugintiems kopūstams bei prasprogus pirmiems alyvų žiedams iškilmingai išsitraukdavo švilpuką ir litrinį skardinį puoduką. Motina pykdavo, o mes išsišiepę po vakarienės laukdavome pramogos. 

Galingas kaip Kilimandžaras alyvų krūmas po langais savo chuliganiška violetine spalva ir svaigiu kvapu suviliodavo kas vakarą kokį pusšimtį žmonių. Laužydavo chuliganai jo šakas. Tad po vakarienės tėvas atidžiai prapūsdavo švilpuką, kad garsas būtų aidus ir skaidrus, pastatydavo balkone kibirėlį vandens, ne per daug šalto. Buvome humaniški. Tėvas atnešdavo į balkoną dvi taburetes - sau ir man. Ir laukdavome, spoksodami žemyn pro balkono turėklus iš ketvirto aukšto.

Maždaug kas antras praeivis pro alyvą sustodavo ir neatlaikęs grožio kėsindavosi į alyvinio Kilimandžaro šakeles. Pirmiausiai tėvas tik sušvilpdavo. Dažnas susinepatoginęs ir nulėkdavo šonan. Drąsesni, nepabūgę įspėjamojo švilpuko, gaudavo dozę - standartinį puoduką vandens ant galvos. Vanduo krisdavo gana ilgai ir dar buvo galima kiek pakoreguoti jo skriejimo kryptį. Reakcijos būdavo ir tylios, ir su keiksmais, ir tuoj ateisiu duosiu tau į snukį. Tėvas ramiai atsakydavo - ateik. Bet nei vienas neužlipdavo. Gyvenome aukštai, ketvirtame aukšte be lifto, o gal švilpukas suteikdavo mūsų aktyvizmui kažkokį oficialumą. Nelaužomas alyvų krūmas ilgai klestėjo, kol pirmo aukšto kaimynas nukirto. Mat užgožė jo langus.

Dabar senajame bute nėra ką laistyti vandeniu ir nėra kam švilpti. Didžiuliai alyvų krūmai auga po kitais balkonais. Mūsų alyvos nebėra.

Poliglotas

 

Per savo nuotykingą gyvenimą man teko kalbėti dviem labai retomis kalbomis – gėlų (tikroji airių kalba, airiai tai ne anglai, kas nežino), kita dar retesnė – uigūrų. Aišku moku ir kelias normalias kalbas.


Uigūrų kalba buvau priverstas pašnekėti dar sovietiniame Vilniuje, vienu įtemptu laikotarpiu, kai buvo sunku gauti alkoholio. Draugeliai žinojo pas tokią M. esant puikaus svarainių naminio stipraus gėrimo. Bet ji ištraukdavo svaraininę ne bet kam ir draugeliams seniai nebuvo jokių šansų. Tam reikėjo gero svečio, klaikiai įdomaus, kokio nors garsaus meninyko. Mano fantazijos šuoliai buvo žinomi nuo jaunystės ir jie kreipėsi į mane, padėk, tada ir tau įpilsime.

- Gerai, - atsakiau , - uigūrui tikrai įpils.

Kas tai? Jie pagarbiai sužiūro į mane, bet juos nuraminau, tai tokia tauta Kinijoje, mažai girdėta, duokite man tiubeteiką ir aš pabūsiu žmogumi, kuriam verta statyti butelį svaraininės. O gal ir du.

Tiubeteiką užsidėjau tik prieš M. duris ir pristatomas elgiausi neįtikėtinai kukliai, kaip žmogus pirmą kartą atsidūręs Europoje ir dar Lietuvoje. Bevartant Čiurlionio albumus ir besiklausant įdomiausių uigūrams pasakojimų apie Vilnių ir Lietuvą nepastebimai buvo įpusėtas antrasis svaraininės butelis. Visa laimė, kad M. išbėgdavo į virtuvę ko nors paruošti tolimam svečiui, tada galėdavau šiek tiek atgauti kvapą ir maldauti draugelių – gal jau baigiame, aš nebegaliu, aš tuoj numirsiu nuo susilaikymo.

-Ne, - sakė vyrai, - tęsiame.

M. buvo kilęs įtarimas, kad kaip uigūras kiek per šviesus ir akys nesiauros, bet paaiškinau: uigūrai gyveno ant pačio Šilko kelio vidurio, tai genų turi visokių.

Dar jai pasakiau kaip uigūriškai “myliu” ir “mergina”. To užteko nuraminti merginą.

M. prisipažinome tik kitą dieną. Mergina ilgai negalėjo pratarti žodžio kai uigūras išdėliojo ilgiausią atsiprašymo tekstą lietuviškai. Ir ta mano padaryta uigūriška trauma jai žiauriai pakenkė - ji prarado tikėjimą šviesiąja žmonijos puse, o po kelių dienų - kaip sakė draugeliai - tapo nėščia. Bet gyvenimas M. susiklostė gražiai - dabar ji vieno dvarininko žmona.

Gėlų kalba teko kalbėtis Zalcburge prieš keliolika  metų. Sutikau ten žmogų (iš Lietuvos, bet daugiau detalių negaliu nurodyti dėl suprantamų priežasčių) besislapstantį nuo įvairių šalių teisingumo. Taigi žmogus, besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo, jau buvo tvirtai padėjęs koją ant austriškos visuomenės žemiausio laiptelio ir parke ant upės kranto mus pakvietė pasivaišinti alumi. Papasakojo kaip jam vargstasi ir perspėjo, kad mes visai netyčia jau kalbame gėlų kalba. Maloniai nustebau: Maironis ir Beresnevičius rašė gėliškai?

Jo draugas vietinis alkoholikas Klausas net nuvažiavo dviračiu iki parduotuvės dar alaus iš pagarbos mūsų retai kalbai. Ką gi, kalbėjau gėliškai ir šypsojausi Klausui. Klausas pagarbiai klausėsi senosios airių kalbos ir sakė – labai melodinga. 

Pasirodo žmogus, besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo, jau buvo gavęs airišką pasą, pavardę ir dar kažkokias identifikacijas, tad jį aplankančius žmones buvo priverstas vadinti airiais, kad kažkaip nuslėptų savo lietuvišką pėdsaką.

Taigi gyvenimas kartais priverčia palavinti kalbos padargus labai retomis kalbomis.

P.S. prabėgus daug metų jau galiu atskleisti žmogaus, anuomet besislapsčiusio Zalcburge, tapatybę. Tai a.a. Jonas Noreika, aktoriaus Laimono Noreikos sūnus.

Iš karinių memuarų - AK 47 patikrinimas

Neseniai žiūrėjau Discovery laidą apie Kalašnikovo automatą ir ten rodė kaip AK 47 nebijo smėlio...tada prisiminiau...

Po aukštosios sovietų laikais teko pakliūti į tokius trumpus kursus miške prie Kauno, kur ruošė iš mūsų studentų karininkus. Per vieną paskaitą netyčia pabudau, kai majoras entuziastingai lygino amerikonų šautuvą M 8 su rusiškuoju AK 47. Kiek supratau AK 47 ir smėlio nebijo, ir vandeny neskęsta. Na beveik.
Kitą dieną davė kovinius šovinius ir poligone reikėjo šaudyti. Aš naiviai patikėjęs paskaita (majoras buvo rimtas vyras, ką tik iš Afgano) sugrūdau automatą vamzdžiu žemyn į smėlį, dar pasukiojau kelis kartus ir nustėrusiems kolegoms paaiškinau:
- Ką? Miegojote per paskaitą? Kalašnikovas nebijo smėlio.
Ir dribau šaudymo gulom pozicijon. Automatas nešaudė. Pertraukiau spyną, smėlis byrėjo, bet automatas nešaudė.
- Majore, - pašaukiau, - nešaudo.
- Na, parodyk, - dalykiškai priėjo prie naujokėlio karo veteranas.
Paklausė ar koviniai šoviniai, vizualiai apžiūrėjo automatą, trūktelėjo automato spyną, iš ten išvirto puskilogramis smėlio. Majoras nepatikėjo savo akimis. Dar kartą truktelėjo. Vėl puskilis smėlio. Majoras paraudonavo. Aš apdairiai pradėjau ieškoti atsitraukimo pozicijos. Apie taktiką bei strategiją jau buvau girdėjęs. Majoras pradėjo kaukti kaip sirena. Iš pradžių ultragarsu, po to jau matu. Rusišku nuoširdžiuoju. Mojuodamas automatu kaip kuoka pirmykštis žmogus pasileido link manęs.
Kažkaip nepataikė užtvoti ir net nepagavo. Laikiausi subordinacijos, toli nebėgau. Vis palaukdavau. Žmogus užduso rėkti ir bėgti.
Po to tik prašvokštė seržantui, kad man ginklo neduoti. Niekada. Jokio. Leisti sienlaikraštį ir į virtuvę. Man tiko. Tiesa po pirmojo sienlaikraščio numerio išleidimo jau pulko vadas sudraskė sienlaikraštį, uždraudė man bet kokią veiklą jo pulke, atėmė kelnes, kelnių diržą ir uždarė į dizenterikų palatą. Ten jau buvo visai ramu.
Visiems.

Zuokai, nereikėjo tos modernios aikštelės vaikams mūsų kieme

Zuokas man vis pridirba ko nereikia, daro daro iš nesveiko energijos pertekliaus  ir pridaro man bėdos. Štai pavyzdžiui šildymo kainą sukelia iki dangaus. Geriau Zuokas savo vidinę energiją panaudotų taikiais tikslais - nors vieno namo Vilniuje šildymui. Arba štai mūsų kieme meras pastatė pačia moderniausią visame rajone vaikų žaidimų  aikštelę. Man bėda. Mažė niekur nebeina, jai dabar geriausia vieta nauja vaikų aikštelė savame kieme. O man nuobodu. Pamenu anksčiau eidavau per aplinkinius kiemus įdomesnės žaidimų aikštelės paieškos pretekstu ir rinkdavausi kur gražesnės mamytės.

 Mamytės  jaunos, švelnios ir geros. Širdis aptirpsta  nuo tokio jų kiekio ir gerumo. Ir prie bet kurios ir bet kur gali prieiti ir pakalbinti - viskas labai toleruojama: "jaunas tėvelis"(taip gražiai apie save aš) keičiasi vaikų auginimo informacija. Tiesiog eini ir renkiesi, štai šitame kieme gražios mamytės, anam - nelabai. Gerai  pamenu kaip gamtininkas Kazlauskas savo laidelėse apie gyvūnėlius švelniai sakydavo - mamytės. Ir dar švelniau kaskart pakartodavo - mamytės...

 Dar pamenu viename gražių mamyčių kieme smėlio dėžėje kapstėmės su smėliuku. Du kūdikiai, aš ir tokia dailutė mamytė.  Tokia  dailutė mamytė papasakojo su nuoskauda, kad jų tėvelis išvažiavo į Švediją gaudyti žuvų. O ji norėjo į Nidą. O jis - žuvų į Švediją. Aš tylomis pagalvojau, kad  man tai jau joks šamas, net ir švediškas, nebūtų gražiau už šitą mamytę. Dar mamytė papasakojo, kad tuoj migdys savo vaiką ir tada turės laiko sau. Prisileis pilną vonią putų... ir gulės gulės...
Aš kaip padorus vyriškis niekaip nesurezgiau ką atsakyti į tokius pareiškimus apie vonią ir Švediją. Tada mamytė susirinko visus žaislus, paėmė net ir mūsų,  ir išėjo. Aš bemąstydamas apie padoraus vyro vaidmenį taip ir palikau savo dukrą be kastuvėlio. Dukra žiūrėjo į mane ką jai veikti be kastuvėlio, o aš mintyse vis lyginau šamą Švedijoje su gražute mamyte vonios putose...

Tai dabar šie mano nedideli džiaugsmai pradingo. Sėdžiu visą laiką savo kieme. Po budria Balkanų moters akimi ir neturiu padoraus preteksto vaikščioti po gražių mamyčių kiemus. Ir kaip ten baigėsi su tuo šamu iki šiol nežinau. 

Prieš rinkimus. Monarchija yra ze best

 

Lietuvoje monarchija yra gyvybiškai būtina. Bent tą matome dabar kai artėja rinkimai ir žmonės neturi iš ko rinktis ir rinkti.
Prielaidos:
1. Žmonių bukumas. Laikinai nebėra ryškiai populistinių gelbėtojų, bet tuoj vėl atsiras koks Pilypas iš kanapių ir pažadės visiems laimę now. Apsaugoti liumpeniškąjį sluoksnį nuo savo kvailumo  geriausiai tinka monarchijos institutas.
2. Partijų cirkas irgi save išsėmė. Dabar per rinkimus tikėtinai  išrinkta nauja koalicija  nesugebės atlaikyti  eilinės krizės. Nebeturi jokio pasitikėjimo sustingusi dabartinė partinė sistema. Geriausias pavyzdys kaip politinių žaidimų dėka aukštyn buvo iškeltas mekenantis Muntianas. Tipiškas nulis.
3. Žavėjimasis monarchija akumuliuos liumpenų energiją, kurią jie netyčia gali panaudoti valstybės destrukcijai.
4. Valstybės mažas dydis reikalauja papildomų saugiklių, kurių vienas gali būti geri dinastiniai ryšiai su garsia monarchų dinastija. Kadangi beveik visi Europos monarchai turi gediminaičių kraujo - tai rinktis mums. Kukliai siūlyčiau pagalvoti apie Hario Windsoro kandidatūrą.
5. Estetinis elementas. Monarchija tiesiog gražu. Įsivaizduokite kiekvieną sekmadienį 12 valandą puošniai pasirėdęs karalius Haris I su karaliene (vardas jau nesvarbu, by tik graži) iššauna simbolinį šūvį XVII a. patrankėle Maskvos pusėn. Gražu, pamokoma ir tautai malonu...

Iš vaikiškos knygelės „Ką žmonės dirba visą dieną?“

Vaikai, šiais laikais žmonės nebedirba. Jie tik eina į darbą ir ten užsiima kas kuo, tik nedirba:
Štai žurnalistai - pliurpia. 
Mokslininkai - tyrinėja. Bomžai - irgi tyrinėja. Konteinerius. 
Ofiso planktonas – žaidžia kompiuteriu.
Policininkai – važinėjasi. Pardavėjos - nuobodžiauja. Seimūnai – važinėjasi ir nuobodžiauja. 
Kurie nori pabūti seimūnais – žada. Žada maždaug kaip vaikinas merginai likę dviese.
Prezidentė – barasi. Premjeras – aiškina. Politologai paaiškina juos abu.
Finansų ministrė – neduoda. Niekam arba truputį kai kam. Kai kurios moterys irgi neduoda. Niekam arba truputį kai kam.
Marketingistai – vynioja visus aplink pirštą.
Bedarbiai – ima pašalpą. Ūkininkai – ima kompensaciją. Valdininkai – irgi ima. Negeros moterys prie stoties neima. Duoda.

Jei gerai valgysite košę, vaikai, užaugę irgi galėsite būti žmonėmis ir eiti į darbą.

Apie Taškento milicininkus

Viena įdomiausių žmonių grupių po liuli(tokie Azijos čigonai) Taškente yra milicininkai. Vargšų vargšai. Pats Uzbekijos prezidentas neapsikentęs liepė išvyti vieną dieną visus pilvotus(vien už šitą niekšybę man Karimovas nelabai) milicininkus iš darbo. Stambesnius gerus darbuotojus vadovybė slėpdavo slaptuose kabinetuose ar tolimuose dykumų kišlakuose. Tai kažkoks padoresnis išorinis vaizdas gatvėse porą mėnesių buvo. Kol prisimaitino didesnius pilvus seniau buvę liesi...Azijoje juk taip yra, tik riebus žmogus, su gražiai ant kelnių griuvančiu pilvu yra viršininkas ar autoritetas. Štai dykumų Bucharos emyrai rengdavosi po septynis chalatus tik dėl valdžios autoriteto palaikymo. Ir atrodė tada kaip emyrai, tauta pamatę tokį nežmoniškai storą žmogų iškart klūpdavo ant kelių.
Bet koks užsieniečio kreipimasis(pats bandžiau) dėl nuorodų kur yra kas sukelia baisią sumaištį vargšo milicininko smegenyse. Nes tai gali būti - prokuratūros patikrinimas, saugumo provokacija, šiaip teroristas ir tuoj sprogs. Vienu žodžiu atsakyti kur tokia ar kitokia gatvė nuo streso milicininkas nebepajėgus. Geriau prie jų nelysti su sunkiais klausimais. Kaip pasakojo vietiniai žinantys, norinčių dirbti milicininkais pakanka ir vadovybei paprasčiau skundų netirti, o iškart atleisti apskųstą pareigūną. O darbų nėra, taigi milicininkauti norinčių eilės. Šioje vietoje paminėsiu dar vieną visiškai antgamtišką Uzbekijos ypatybę, ten duodami kyšiai, kad pakliūti į kariuomenę. Mano galva tai vienintelė pasaulyje valstybė kur moki pinigus, kad pakliūti kariuomenėn. Tik po kariuomenės gali gauti valdišką tarnybą, tame tarpe ir milicininko darbą.

Jei Vidurinėje Azijoje prasideda kokie rimtesni neramumai pirmi slepiasi milicininkai. Nes juos iškart žudo abi pusės. Ir milicininkai tą žino iš anksto. Jie nekenčiami kaip klasė. Po darbo milicijoje negausi jokio kito darbo. Joks padorus darbdavys nepriims į darbą milicininko. Kolektyvas nesupras. Vienintelis variantas vairuoti taksi.

Ką dar sugeba Taškento milicininkas: tai gracingu lėtu šokančiu Odesos vagies žingsniu mojuojant krivūle prieiti pasiimti duoklės iš prasikaltusių vairuotojų. Lėto inspektoriaus priėjimo ceremonijos metu vairuotojas jautriau pajaučia visą savo situacijos tragizmą bei tik kelių tūkstančių somų praradimo neviltis sušvelnėja. Šitas reginys įspūdingas ir milicijos mokykloje tik to matyt ir moko. Dar labai gracingai milicininkas vos pajudina ranką, kai reikia stacionariame kelių patikrinimo poste praleisti automobilių virtinę. Man rodėsi tai tik suvirpėjo įkaitęs miesto oras, lengvai, lengvai, lyg Hokusajaus teptukas ant šilko piešdamas mažytį lapelį. Bet tikras taškentietis sugeba įžvelgti tame praleidžiantį pro postą milicininko rankos judesį. Aš nepastebėdavau.

Ir paskutinė baika šia tema. Taškento kelių milicijos viršininku buvo specialiai paskirtas žmogus be giminių. Ir pirmą savo darbo dieną liepė areštuoti visus kurie prisistatys jo giminaičiais. Kitą rytą visose Taškento areštinėse nesutilpo viršininko naujieji giminaičiai.

Led Zeppelin ir neįvykdytas planas

Šitai irgi atsitiko Kalvarijų gatvėje. Juk ji tokia ilga. Visas mano gyvenimas toje gatvėje prasidėjo prie upės ir centro, o dabar jau palinkęs arčiau Jeruzalės. Simboliška. Tada dar ta gatvė vadinosi Dzeržinka. O kur dabar Ibrahimo mašinų stovėjimo aikštelė buvo Dzeržinkos fotoatelje. Ten dirbo veikėjas, kuris vėliau tapo skulptoriumi Aučyna.

Antras personažas – Dalius. Taip, tas pats pulko sienlaikraščio dailininkas bei daugybės kitų mano memuarų personažas.

Taigi mums buvo po 19 metų ir reikėjo kažką daryti, nes pasaulis (tiksliau merginos) vieningai mūsų nemylėjo. Mes mašinėle nusiskutome plikai galvas. Aučyna pasakė padarys mums menines nuotraukas. Nes fotoatelje pardavimų plano savaitę po savaitės atkakliai nedarė, nebuvo žydas (vien tuo iškrito iš bendro visų Vilniaus fotoatelje konteksto) ir todėl jautė šeštuoju jausmu – neilgai jis dirbs toje fotoatelje. Ir tais laikais Kalvarijų gyventojai nebuvo linkę įsiamžinti mene.

Nuotraukos pavyko gražios, skulptūriškai išryškėjo visas mūsų liūdesys, ausys ir kaukolės gumbai. Nuotraukos tos iki šiol puošia daug man žinomų albumų. Sujaudinti įvykusio mūsų akyse ir su mumis meno fakto ištraukėme visus mano institutiniame portfelyje slėptus butelius vyno. Visus ir ištuštinome. Išbaidydami dar kelis paskutinius fotoatelje klientus. Paskutinius ir tos dienos laiko požiūriu, ir apskritai, nes juk retas norėtų fotografuotis fotoatelje, kurioje Led Zeppelin visu garsu klauso girti devyniolikamečiai plikiai. Aučyna dar ne kartą vakarėlio metu apgailėjo planą. Man iš Aučynos raudojimų užsifiksavo dienos apyvarta 12 rublių. Būsimasis skulptorius išėmęs iš kasos juos gailiai rodė ir sakė uždarys mus, oi uždarys. Po to mane įveikė nekokybiškas matyt ir tada Anykščių vyno produktas, todėl tamsoje užkulisiuose nuėjau ieškoti kibiro. Kibiro neradau, radau keistą vonią su raudona šviesa ir ten paslydęs įvirtau. Skystis vonioje buvo nešaltas, ten buvo patogu ir taip ramiai leidausi sapnų karalijon.

Ūmai pakirdau tamsoje. Įvairūs skardiniai prietaisai barškėjo man į juos trankantis ir niekas neatėjo manęs gelbėti. Nei vieno žmogaus, net jokio murzino fotoatelje katino. Pašaukiau draugus. Iš užkulisių prasibroviau iki pagrindinės patalpos. Tamsi tyla. Durys užrakintos. Aš spąstuose.

Visiškoje neviltyje plavinėjau po tamsą. Palaipsniui galvoje susidėliojau patalpų planą. Patalpos turi krosnį ir du išėjimus. Šilta krosnis gerai nenumirti nuo šalčio. Bet laisvė geriau. Sukaupęs jėgas bei drąsą išmušiau pečiu duris, kurios į kiemą.

Laisvė. Vakaras jau buvo vėlyvas. Ir malonus krosnimis kvepiantis Dzeržinkos laisvės oras skverbėsi į mano plaučius. Pilna krūtine įkvėpiau.

Portfelis, bliamba. Pagal TSKP istorijos užrašus su go-bango partijomis mane kaip įsilaužėlį ras kaip mat. Retas studentas tais laikais mokėjo žaisti go-bangą Visiukuose. Vienas grįžti bijojau. Išlindau gatvėn, pasižvalgyti galimų draugų. Akurat, prie pat gatvės kampo nuobodžiavo vietinis nepilnametis Dzeržinkos gatvės kontingentas. Primenu – mano galva šviežiai plika kaip biliardo kamuolys. Iškart rusiškai jiems pavariau, kasoje 12 rublių, einam брать фотоателье, man atiduodate tik portfelį.

Ir įvyko tai, ką tikroji Kalvarijų gatvės kultūros istorija gėdingai nutyli. Vietinis kontingentas pabalo, pasakė eik tu ..., o dar man artėjant paaiškinti užduoties lengvumo dėjo į kojas.

Likau išsižiojęs ir visiškai nesupratęs kriminalinio mentaliteto. To dar nebuvo.

Tuo laiku privažiavo voronokas (milicijos mašina) ir išlaipino Aučyną su Daliumi. Pasirodo juos išvežė iš fotoatelje į skyrių, nes vakarėliui įsisiūbavus būsimas skulptorius griaudint Led Zeppelin atidarė fotoateljė duris ir pradėjo mėtyti studijines lempas į Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio gatvės vidurį, nes lempų nebereikės, nes plano nėra, nebus ir gyvenimo irgi nėra. Milicija abu aktyvius nihilistinės akcijos dalyvius parišo. Trumpai profilaktikai. Manęs tykiai miegančio ryškalų vonioje draugai neišdavė, bet aš to nežinodamas pats vos neprisiviriau košės.
Ačiū tuometiniam Dzeržinkės kriminaliniam elementui, kuris su manim jaunu durnu nesusidėjo. O juk jau buvau ryškiai pasukęs pėdą į nusikaltėlių šunkelius…

Poliglotas

Gyvenime teko kalbėti dviem labai retomis kalbomis – gėlų (tikroji airių kalba, airiai tai ne anglai, kas nežino), kita dar retesnė – uigūrų. Aišku moku ir kelias normalias kalbas.


Uigūrų kalba buvau priverstas pašnekėti dar sovietiniame Vilniuje, kai buvo sunku gauti alkoholio. Draugeliai žinojo pas tokią Miglę esant puikaus svarainių naminio stipraus gėrimo. Bet ji ištraukdavo svaraininę ne bet kam ir draugeliams seniai nebuvo jokių šansų. Tam reikėjo gero svečio, klaikiai įdomaus, kokio nors garsaus meninyko. Mano fantazijos šuoliai buvo žinomi nuo jaunystės ir jie kreipėsi į mane, padėk, tada ir tau įpilsime.

- Gerai, - atsakiau , - uigūrui tikrai įpils.

Kas tai? Jie pagarbiai sužiūro į mane, bet juos nuraminau, tai tokia tauta Kinijoje, mažai girdėta, duokite man tiubeteiką ir aš pabūsiu žmogumi, kuriam verta statyti butelį svaraininės. O gal ir du.

Tiubeteiką užsidėjau tik prieš Miglės duris ir pristatomas elgiausi neįtikėtinai kukliai, kaip žmogus pirmą kartą atsidūręs Europoje ir dar Lietuvoje. Bevartant Čiurlionio albumus ir besiklausant įdomiausių uigūrams pasakojimų apie Vilnių ir Lietuvą nepastebimai buvo įpusėtas antrasis svaraininės butelis. Visa laimė, kad Miglė išbėgdavo į virtuvę ko nors paruošti, tada galėdavau šiek tiek atgauti kvapą ir maldauti draugelių – gal jau baigiame, aš nebegaliu, aš tuoj numirsiu nuo susilaikymo.

-Ne, - sakė vyrai, - tęsiame.

Miglei buvo kilęs įtarimas, kad kaip uigūras kiek per šviesus ir akys nevisai siauros, bet paaiškinau uigūrai gyveno ant pačio Šilko kelio vidurio tai genų turi visokių.

Dar jai pasakiau kaip uigūriškai “myliu” ir “mergina”. To užteko nuraminti merginą.

Miglei prisipažinome tik kitą dieną. Mergina ilgai negalėjo pratarti žodžio kai uigūras išdėliojo ilgiausią atsiprašymo tekstą lietuviškai. Ir ta mano padaryta uigūriška trauma jai atsiliepė - ji prarado tikėjimą šviesiąja žmonijos puse, o po kelių dienų - kaip sakė draugeliai - tapo nėščia. Bet gyvenimas Miglei susiklostė gražiai - dabar ji vieno garsaus dvaro savininko žmona.

Gėlų kalba teko kalbėtis Zalcburge prieš kelis metus. Sutikau ten žmogų(iš Lietuvos, bet daugiau detalių negaliu nurodyti dėl suprantamų priežasčių) besislapstantį nuo įvairių šalių teisingumo. Taigi žmogus besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo jau buvo tvirtai padėjęs koją ant austriškos visuomenės žemiausio laiptelio ir parke ant upės kranto mus pakvietė pasivaišinti alumi. Papasakojo kaip jam vargstasi ir perspėjo, kad mes visai netyčia jau kalbame gėlų kalba. Maloniai nustebau: Maironis ir Beresnevičius rašė gėliškai?

Jo draugas vietinis alkoholikas Klausas net nuvažiavo dviračiu iki parduotuvės dar alaus iš pagarbos mūsų retai kalbai. Ką gi, kalbėjau gėliškai ir šypsojausi Klausui. Klausas pagarbiai klausėsi senosios airių kalbos ir sakė – labai melodinga.

Pasirodo žmogus besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo jau buvo gavęs airišką pasą, pavardę ir dar kažkokias identifikacijas, tad jį aplankančius žmones buvo priverstas vadinti airiais, kad kažkaip nuslėptų savo lietuvišką pėdsaką.

Taigi gyvenimas kartais priverčia palavinti kalbos padargus labai retomis kalbomis.

Kūdikio kalbos padargų lavinimas kartais būna rizikingas

Čiornyj(Juodis) – taip Centrinės Azijos rusai vadina visus vietinius gyventojus. Skamba kiek niekinamai, bet iš esmės gana tiksliai apibūdina vyraujančią vietinėse tautose plaukų spalvą. Vietiniams toks jų apibūdinimas nepatinka, jų manymu yra labai nepolitkorektiškas. Gali gauti į dantis nuo didesnės grupės jaunuolių už nepolitkorekciją.
Namo, kuriame gyvenome Taškente, šeimininkai turėjo šunį. Seną, visišką Taškento gatvių blogiausių egzempliorių ilgamečio kryžminimosi rezultatą(netgi įtariau šakalus) plonom kojom, bet labai nuobodžiaujantį be vaikų. Ir staiga atsirado mūsų kūdikis, nuoširdžiai ir kasdien nuo ryto iki vakaro besidžiaugiantis tuo nupeipusiu šunioku. Šunį šeimininkai šaukė Čiornyj, nes jis buvo ankstesnių šeiminkų palikimas, tokiu vardu ir paliktas. Jei šuo išbėgdavo iš kiemo į gatvę, tai jie stengdavosi jo vardu nešaukti tik švilpdavo, ypač jei eidavo gatve kaimynai uzbekai. Tačiau viduje, kieme - tik Čiornyj, idi siuda(Juodi, ateik čia).
Tai mūsų kūdikio ketvirtas gyvenime žodis buvo Čiornyj. Po tete, sese ir mama. Tik grįžus Lietuvon atsirado tokie penkti - šešti žodžiai kaip dešrelė, katė ir sūrelis. Jai pačiai buvo džiugu tokio sudėtingo žodžio ištarimas, o ir šeimininkui labai smagu. Išmokė špygos dydžio blondinę lietuvaitę tokių beveik keiksmų. Mes – tėvai – irgi džiūgavome išmokę tokį retą sunkų žodį. Ir net užsienietiškai. Iki vieno vakaro.
Po kankinančios dienos kaitros vakare išlindome pasivaikščioti po gatvelę. Šuo taip pat išlindo su mumis, bet puolė persekioti iš matymo nemėgstamą katę. Baisus triukšmas, kova po krūmais. Po šalį ėjo gauja paauglių uzbekiukų ir jie su sadistiniu malonumu dar pasiundė šunį.
Tik staiga mūsų špygos dydžio kūdikis labai aiškiai ir labai garsiai:
- Čiornyj, Čiornyj!!!! Idi siuda.(Juodi, juodi, ateik čia).
Kvietė šunioką, bet šypsena mano lūpose sustingo. Pradėjau skaičiuoti kiek tų juodukų. Žymiai geresnis variantas buvo organizuotas atsitraukimas už priedangos. Aš meniškai pradėjau švilpčioti šuniui – bėgame davaj kartu namo. Bystro, mat tvoju. Ir dukrą pagriebęs ant rankų užtalalavau talalynę. Uzbekai įtariai sustingo, bet vaikas buvo visiškas kūdikis ir per daug blondiniškas, kad galėtum įtarti jį rusiškuoju šovinizmu. O dar negirdėta kalba. O gal blogai nugirdo.
Uždarėme kiemo vartus ir atsikvėpėme. Kitus kartus kai eidavome pasivaikščioti – žiūrėjome, kad nebūtų gatvelėje arba uzbekų, arba mūsų šuns.

Kilimas, tik 50 litų

- Kilimas, didelis, tik 50 litų, - sušuko Balkanų moteris ir pradėjo rengtis.
- Kur? - dar spėju pasidomėti, bet kiek per vėlai.

Kai apmąstęs problemą paskambinau Balkanų moteris jau važiavo atgal, laiminga, nusipirkusi kilimą, kaip sakė beveik naują, didelį ir visai gražų. Prakeiktas internetas. Ir iš kur jame tokios pigios kainos, taip pamaniau aš ir pasidomėjau visai logiškai, o tai kodėl pardavė šeimininkai, gal labai per įkurtuves apvemtas ar kokios kirvarpos įsiėdę. Ne, jie gyvena Lazdynuose, jauna šeima, geri žmonės, ir tiesiog kilimas jiems per didelis.
O jei mes gyvename Baltupiuose tai jau mums tiks, ciniškai sau pagalvojau. Bet griauti gerą balkanišką nuotaiką(visada tu taip kai aš ką nusiperku) jau nenorėjau. Gal tikrai gražus ir bus kaip tik.
Kilimas tikrai buvo beveik naujas, beveik gražus, tik už 50 litų ir netilpo. Kojoms buvo šilta. Na pasitarę nusprendėme nieko čia tokio, kad durys neužsidaro į didžiausią kambarį ir kai kur prie knygų lentynų kilimo kraštai kiek užsiraitę į viršų. Taip savaitę kilimas pragulėjo, kūdikis kelis kartus užkliuvęs nuvirto, bet minkštai, juk visuose kambario kampuose buvo užsiraitęs į viršų turkų išradimas. Tačiau tie užsiraitymai Balkanų moteriai pradėjo kiek nepatikti, nors ir už 50 litų. Dar kelis savaitgalius kilnojome baldus ir bandėme gražiai įkišti kur nors tuos prakeiktus kilimo kraštus. Bet nepavyko. Kilimas nesusigulėjo, tad jo kraštai raitėsi į viršų ir durys niekaip neužsidarė.
Vakar lovoje Balkanų moteris prieš užmigdama pasakė:
- Bet geras kilimas. Tik 50 litų. O vasarą galėsime suvynioti ir pastatyti į kampą.
- Taip, - pritariau..
Tik liūdnai pagalvojau kur tas kampas šitam monstrui įgrūsti. Matyt ir mes į internetą. Pavasarį ieškokite kilimo po 50 litų.

P.S. Kilimą vis dėl to iškišome naujiems buto nuomininkams, beveik metus kankinomės...pusę to laiko kabojo suvyniotas man virš galvos miegamajame...Valio.

Iš vyrų enciklopedijos: pinigai ir moterys

Pinigų poveikis. Ypatingai stiprus. Odinė ir stora piniginė moterį apakina, atima kvėpavimo gebėjimą, moters balsas tampa žemas ir goslus, tokią beveik nekvėpuojančią galima nusivesti bet kur. Bet rodyti piniginę moterims galima tik iš tolo. Jei moteris pagriebia savo ilgais dažytais nagais piniginę – viskas, iškart ten tuščia panašiai kaip ir dingsta susidomėjimas piniginės savininku.

Skaičiavimo gebėjimai. Jei kartais per reikalus užmiršti kiek turi pinigų paklausk tos moters, kuri artimiausia tavo piniginei – atsakys maždaug lito tikslumu. Atstumas tarp moters ir piniginės nesvarbu.

Investicijų sąvokos suvokimas. Bekalbant apie investavimą į fondus ar akcijas moters akys apsiblausia ir nuobodžiauja. Ryškiai pagyvėja prakalbus apie investicijas į auksą ir brangakmenius. Akys žiba ir kalbos padargai suaktyvėja. Dar tinkamos investicijos į kosmetiką bei transporto priemones.

Pinigų atėmimas iš moters. Visiškai neįmanomas reikalas. Vienam vyrui ne pagal jėgas.

Pinigų nuosavybės sąvoka. Labai įdomi. Kas vyriškio tas yra mūsų. Kas jos tai yra jos asmeninė ir privati nuosavybė saugoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Šviesiausi vyriškosios žmonijos protai nesugeba suvokti šios logikos. Visai kitai žmonijai viskas suprantama ir logiška.

Iš moterų enciklopedijos: vyro maitinimas

Ryšys su gamta. Labai stiprus, nemaitintas ar pamaitintas vis tiek žiūri pro langą, kažkas visą laiką jį už lango šaukia, moterys šaukiančios niekada nemato, bet tai matyt gamta arba kita moteris. Faktiškai gamtos vaikas, naudojasi savo gyvenime daugiau instinktais nei protu. Bet geriau vyrą maitinti, gerai pamaitintas guli sau ant sofutės ir nežiūri pro langą nebėga iš namų.

Paros maisto dozė. Galima jį maitinti košėmis, sveikai ir pagal knygas. Po tokio maitinimo tikrai pabėgs. Geriau švelniu balsu klausti ko nori valgyti arba siųsti maitintis pas mamą. Ten jam bus gerai.

Racionas. Maistas turi būti toks, kad vyras jį draskytų dantimis(patenkintų žudiko instinktą)ar reikėtų kuo stipresniu užgerti(alkoholio instinktas dar stipresnis už žudiko).

Kur visas maistas telpa. Telpa - nors tai neįtikėtina - viskas vyro pilve, nors patys vyrai linkę pasakoti kad turi tokius raumenis darbui dirbti ir tie raumenys visą maistą sunaudoja. Nes vyrai daug dirba, taip jie pasakoja.

Patys. Kai kurie vyrai patys gamina maistą. Tada juos rodo per televiziją. Tai labai reta retenybė, tad jie įtaria kad yra reti egzemplioriai ir su tokias susitarti dar sunkiau nei su vyrais visą laiką tik valgančiais.

Trukmė. Vyras kol valgo, tol reiškia gyvas. Jei vyras tyli ir kitų gyvybės ženklų nėra, bet valgo - normalu. Nemaitintas plūstasi, verkia, trukčioja kūneliu ir tada miršta. Tada moteriai pasidaro liūdna ir vėl reikia parsivesti iš gatvės kokį kitoms moteriškėms nereikalingą vyriškį. Jei vyriškis reikalingas dar ir kitoms(o taip dažniausiai ir atsitinka, nes mėtosi gatvėje lyg ir niekam nereikalingas, o tik pakeli, liūlį nuvalai...) kyla labai daug triukšmo. Tai paprasčiau maitinti visą laiką tą patį, savą...

Apie akis

Iš moterų enciklopedijos: vyrų akys


Aprašymas. Vyrų akys yra tik dvi. Jos neprilygsta moterų akims nei savo skaičiumi, nei įžvalgos gebėjimais. Dažnai net neskiria rudos nuo žalios, nekalbant apie visus du šimtus žalios atspalvių. Praktiškai netinkamos naudoti.

Darbas: Vyrų akys darbo nemato. Jums reikia primygtinai bei kelis kartus nurodyti darbą ir dar reguliariai tikrinti ar dar tos akys mato darbą. Nes vyrai kad nekankinti savo netikusių akių jas laikas nuo laiko užsipila įvairias skysčiais.

Panaudojimas: kadangi vis tiek netikę, galima panaudoti vyrų akis tų pačių vyrų gaudymui ir žiedavimui. Kadangi vyrų akys perduoda nedaug informacijos į jų smegenis tai galima taikyti metodą taškas-blokas.

Metodas taškas – blokas. Neduoti, nerodyti, neliesti kelių taškų ant moters kūno. Net nevikrus vyriškas protas per ilgą laiką susidomi susidomi kas gi ten tokio slepiama. Po 4-5 dienų domėjimosi galima atrinktam egzemplioriui su minimaliu ydų kiekiu parodyti tašką. Po to vėl greit uždengti. Nevikrios vyriškos akys nustemba. Ir viskas jame užsiblokuoja, nes tiek laiko nerodė, o dabar jam vienam parodė. Kraujotaka nuo šoko sutrinka ir kraujas teka vienon vieton. Ir kadangi kaip jau minėta vyriškos akys nepatikimos, jos vėl nori perpatikrinti informaciją, ką gi ten tokio matė. Nes nu nieko nesuprato. Tada vėl taškas-akys-blokas-kraujotaka. Ir vėl, ir vėl.

Nauda: tokia iš jų ir nauda. Tinka tik metodui taškas – blokas.
 
Apie moterų tyrinėjimus: akys


Moterų akys yra penkios arba šešios. Dar a.a. Gintaras Beresnevičius yra užsiminęs apie tokius įstabius moterų gebėjimus, bet gaila neišvystė savo teorijos. Dvi akis mato visi, visas kitas – išrinktieji. Taigi noriu pasidalinti keliomis slaptųjų iliuminatų įžvalgomis.

Net su šitom dviem akimis įstabi atrodo moters savybė koketiškai metus akies žybsnį per sekundę nufotografuoti vyrą ir po to per likusias tos pačios sekundės dalis suklasifikuoti vyrą pagal tokius parametrus: Himenėjo saitai, vaikų skaičius, kaip gauna valgyti ir ar pajėgus būtų šiąnakt, taip pat finansinė padėtis tūkstančio litų tikslumu su visomis akcijomis ir nekilnojamuoju turtu. Taigi kadangi kaip jau minėjau kalbu apie penkias ar šešias akis, tai manau šioje situacijoje veikia trečioji akis kažkur viduryje tarp tų pirmųjų vizualiai matomų net ir vyro akiai ir jos funkcija yra skaitmeninis fotografavimas tiksliai galimo partnerio analizei.

Ketvirtoji akis pradeda veikti jei trečioji akis perduoda analizės išvadą – tinka. Ketvirtosios vieta yra kažkur nugaroje kryžkaulyje, ten kur vyksta didžiausias moters kūno svyravimas aplink ašį. Ketvirtoji turi kašperovskinių-volfmesinginių sąvybių, ji priverčia benueinantį vyrą atsisukti, atsisukus, pagauna jo žvilgsnį, dar smarkiau padidinusi svyravimų amplitudę pagauna visą vyriškį su praeitomis ir būsimomis pajamomis.

Penktoji ir šeštoji akis pradeda veikti jau po kurio laiko, kai pagautasis yra apžieduotas. Tų akių skaičius pas skirtingas moteris yra skirtingas, todėl vieningo jų skaičiaus negalime nustatyti, tai vartojame penktoji šeštoji, bet gali būti ir devynios, ir dvidešimt. Šios akys veikia jau palaidai nuo pagrindinio moteriško organizmo ir sklendžia akylu sakalu danguje po visą miestą ir po visą šalį, netgi užsienyje. Jos stebi visą laiką apžieduotąjį ir bet koks jo neteisėtas žingsnis yra perduodamas į pagrindinį organizmą, kur gautas signalas išleidžiamas jau apdorotas įvairiais nemaloniais būdais ant vargšo vyriškio. Ir skystu pavidalu, ir garsiniais signalais.

Taigi moralas paprastas – nepasislėpsi, visos moterų akys tam dirba ir tų akių skaičius – legionas.

Ministrės žingsniai

Kartą teko sudalyvauti vienos įstaigos prašmatniame jubiliejuje. Įstaiga buvo solidi ir pakviestųjų sąrašas žėrėjo ministrais bei politikais. Net Algirdas Mykolas su Kristina buvo. Pačioje, pačioje sąrašo pabaigoje kukliai tupėjome ir mes su kolega. Pokylis vyko prašmatniai su kalbomis ir koncertu. Bet šiltas vasaros vakaras pakvietė prie staliukų laukan, šaltą degtinę vikriai padavinėjo oficiantai. Kadangi buvome sąraše paskutiniai tai jautėmės ypatingai laisvai ir prie mūsų greit prisijungė siautulingo Rytų Europos gėrimo ištroškę keturi italų kapitalistai. Kai gerai pageriu – kalbu daugeliu kalbų ir net dainuoju. Tad italų kapitalistams pasiūliau padainuoti italų komunistų dainas. Bella ciao ir Bandiera rossa. Italai paprieštaravo, kad Bella ciao tai partizanų daina, o ne komunistų. Už tai dar išgėrėmė po šaltutės stikliuką. Ir tada visas mūsų staliukas uždainavo itališkai. Keturi labai vyriškai stilingi italai, na žinote kaip moterims patinka, juodi kostiumai, balti marškiniai, kas plikai skusta galva, kas stilingai pašukuotas, o dar italų kapitalistai, mes su kolega irgi laisvai tikome tautai kaip italų kapitalistai, trumpai tariant aplink mus gausėjo žmonių ir Žilvinas Žvagulis karštoje salėje dainavo sienoms. Bella ciao sklido plačiai virš vakarėjančio Vilniaus ir plačios Neries tėkmės, pro šalį praėjo tuo laiku dar Paulausko partijai priklausanti ministrė – pensininkų motina.


- Ponia Vilija, prašau prie mūsų dainos, - maloniai pakviečiau ministrę. O ką, pagalvojau - moteris laisva, degtinės daug, tegu ir ji pailsi.

Toliau buvo žiauru. Ministrėje susigrūmė dvi esybės – moteris ir politikė. Prie staliuko kiek tolėliau liūdėjo nuobodyla Artūras Paulauskas, jos partijos pirmininkas.

Ministrė žengė žingsnį link mūsų – italų.

Tada šūktelėjo Artūras:

- Vilija, prašau.

Ministrė pakeitė kryptį bei žengė link partijos Artūro. Italai greit perprato žaidimą ir nepasidavė:

- Prego, Vilija, per favore, andiamo, bella! - rėkė visas staliukas.

Moterys, prisipažinkite, jei gražiai kviečia keturi italai-partizanai ar kuri iš Jūsų atsisakytų pasėdėti su tais linksmais italais? Ministrė matyt buvo irgi paragavusi gerą lašelį ir jai norėjosi gyvenimo.
Ji vėl šypsodamasi žengė žingsnį link itališkojo staliuko.

Mes atlaisvinome jai vietą. Tik staiga pribėgo pats partijos Artūras ir nusivedė Viliją už rankos.

Partinė disciplina. Vilija atsigręžė kelis kartus vedama, na bet mes laužyti rankų Artūrui dar nenorėjome ir tik liūdnai skėstelėjome rankomis. Matyt ne likimas.

Vėliau Vilija paliko Artūro partiją. Kas žino, gal ir už tai kad nuvedė kažkada jėga nuo italų partizanų staliuko …

Morkų sultys suteikia energijos!!!!

Balkanų moteris atvilko į virtuvę penkis kilogramus morkų ir paaiškino:


- Morkų sultys suteikia energijos ir gražų nudegusios odos atspalvį.

Moteris gėrė morkų sultis, dar pirko, dar spaudė sulčiaspaude. Mano galva jos nepasitenkinimo įvairiomis gyvenimo problemomis raiška nei padažnėjo, nei praretėjo. Liko toks pats dažnis kaip ir buvo – tragedija kas pusę valandos. Oda kiek pageltonavo, bet gal tik man taip atrodė. Ir tas geltonumas man veikiau priminė kepenų ligą. Balkanų moteris tačiau džiaugėsi sveiku anot jos odos geltoniu. Taip pat tvirtino, kad jos energijos būklė kaip batareikos iš reklamos su zuikučiais. Visada pakrauta.

Po to į namus vėjas atpūtė vėjaraupius ir morkų sulčiaspaudė buvo pamiršta bei kažkur nugrūsta.

Prieš kelias dienas pastebėjau po namus energingai skraidant daug musyčių. Kas valandą jų skaičius ir energingumas didėjo. Dėl menkų savo okulinių gebėjimų neįžiūrėjau ar musyčių oda sveiko geltono atspalvio. Bet įtarimas man smilktelėjo.

Paklausiau Balkanų moters:

- O sulčiaspaudė kur?

- Oi, ten ir ten, - atsakė staiga išsigandusi moteris ir įsikibusi man į parankę nuėjo nurodyta kryptimi..

Galiu patvirtinti, kad visi organizmai, kuriuos radome savaitę neplautoje sulčiaspaudėje  bei kurie gavo morkų sulčių buvo tikrai energingi ir sveiko geltono, netgi sakyčiau guviai oranžinio, atspalvio. Kai kurie skraidė, kai kurie tik šliaužiojo. Bet visi tikrai energingai. Deja, Balkanų moters batareika išsikrovė ir ji tik sakė oi, oi. Apie morkas ir morkų sultis moteris nebenorėjo šnekėti visai. Tad ir nežinau kaip galutinai su tuo moralu – sveika gerti morkų sultis ar ne.

Lietuva 2030

Karaliaus heroldas visuose Vilniaus turguose paskelbė gerąją žinią:


- Šiandien jis bus pakartas Rotušės aikštėje. Karalius nepasigailėjo.

Moterys, kurios vis tiek jau neturėjo darbo, bet krūvas vaikų, plūdo iš visų Vilniaus pakraščių į aikštę. Gatvėse kilo stulpai dulkių, bet moterys ėjo. Tautai tai buvo didelis reginys ir šventė. Nei internetas , nei televizija jau po šeštojo krikščionių sukilimo neveikė. Vaikai verkė ir lakstė, mažesnieji išpūtę akis ir įsisegę į mamų sijonus žvalgėsi į margą minią. Moterys ėjo ir stumdėsi aikštės prieigose. Rotušės aikštė buvo prikimšta it silkių statinė. Gerai kad miesto ir karaliaus heroldai skelbė nuo stogų kas vyksta:

- Eina karališkoji gvardija! Eina alebardininkų kuopa!

Moterys caksėjo liežuviais ir net nematydamos apšnekinėjo kokie gražūs vyrai tie alebardininkai ir gvardija. Kas be ko, juk pilną maisto davinį gaudavo tik šios elitinės kariuomenės dalys. Pasieniečiai patys turėjo prasimaitinti iš plūstančių pro sienas pabėgėlių iš Londinijos ir Moskovijos. Milijonai žmonių ūmai prisiminė besą lietuviškos kilmės. Bet griežtieji pasieniečiai greit nuramindavo minias. Taip pabėgėliai pasieniuose ir tūnodavo mėnesių mėnesius prie chloruoto vandens statinių. Vis ramiau nei namuosna pas juos.

Heroldai toliau šaukė:

- Jau pasirodė oligarchai grandinėse. Jie tempia gėdos vežimą.

Moterys pradėjo skanduoti įprastą skanduotę:

- O-lius į kar-tu-ves! O-lius į kar-tu-ves!

Heroldai vos prarėkė įsiaudrinusią minią:

- Gėdos vežimas jau prie kartuvių. Atsidaro vežimo durys. Išnešamas iš ten…

Moterys sutartinai pradėjo spiegti:

- Kubilas!!!! Kubilas!!!!!

Vargšas Andrius iš baimės suapvalėjusiomis akimis ir sudžiuvusiomis lūpomis bandė maldauti:

- Šemeta tai, Šemeta pradėjo, ne aš…

Tačiau budelis jau įprastai greitai sutvarkė reikalą. Minia net nusivylė nepamačiusi baisių pasmerktojo kančių. Heroldai tik tepasakė įprastą baigiamąją šventės frazę:

- Tvarka bus.

O žmonės išeidami šnekėjo, kad praeitais metais vien penkių didžiųjų miestų merų pakorimas buvo šimtą kartų gražesnis bei kad laikas jau pakarti naująjį finansų ministrą…

Nepelnyta pravardė

Kartą gyvenime esu gavęs nepelnytą ir netgi labai griozdišką pravardę. Ir dar rusiškai. Вождь Бaльшой Гора.
Apie bėdą sužinojome tik Alma - Atoje. Į šiaurinį Tianšanį nieko neįleidžia, kalnuose praėjo selis ir galime skristi atgal. Liūdėjome, toks kelias, tiek organizacinio darbo. Vien ką reiškė grynas medicininis spiritas užkonservuotas skardinėse kaip kondensuotas pienas fabrikiniu būdu. Ir tai gūdžiais tarybinio deficito laikais.

Grupės pasitarime kaip vadovas pasiūliau eiti į kalnus neoficialiai, aktyvaus kyšių perdavimo milicijos postams būdu. Jei bus labai baisu kalnuose – pažadėjau – varysime atgal. O jei nelabai baisu, tai eisime kaip planavome iki Issyk-Kulio ežero. Liaudis dar nežinojo koks iš manęs kalnų turizmo vadas ir naiviai sutiko. Po ilgų paieškų radome PAZiką(toks nevykęs tarybinis autobusiukas), kurio vairuotojas pažadėjo už rublius nuvežti kur reikia į kalnus. Tik liepė vykdyti komandą ant grindų greitai jam liepus. Taip ir pravažiavome pro blokpostus iki pat selio pradžios sugulę ant PAZiko dugno. Kainavo pigiau, kyšis tik už vairuotoją su PAZiku.

Kai išlipome... kai išlipome šiurptelėjome, horizonte švietė šviežiu gruntu keli selio nupjauti kalnai. Visi pažiūrėjo į mane. Pasakiau, negi grįšime? Dar taip įdomiau. Tai nuotykis, ką aš jums ir žadėjau...

Kalnų žemėlapiai matyt buvo kažkokia tarybinė karinė paslaptis, tad tos Tianšanio vietos žemėlapio kopiją buvau gavęs šviestą peršviestą. Visi kalnagūbriai buvo pažymėti vienada stora linija ir ir perėjos dviem mažais pagaliukais bei skaičiukais. Ir viskas. Žygis turėjo būti labai paprastas per miškingas vietas, tad nepaėmėme net virvių ir net primuso. Toks lengvas pasivaikščiojimas. Tad nenuostabu, kad antrą žygio dieną, kai pradėjo snigti ant galvos, dingo paskutiniai medeliai ir nedviprasmiškai baltavo gerai apgraužti stambių kanopinių kaulai, mane pradėjo lankyti negeros mintys. Mintis negeros lankė, lankė, bet bendrą grupės optimizmą vis dar bandžiau išsaugoti. Galų gale antros dienos pabaigoje pamatėme perėją. Sniegas drėbė jau didžiuliais kąsniais ir buvo velniškai šalta. Aš jau jaučiau kad perėja tikrai ne ta. Ir kur mes – velniai žino. Bet paprašiau, kad vienas jaunuolis pažiūrėtų turą. Turas - tokia piramidė iš akmenų, kur skardinėje paslėptas raštelis paskutinių perėjoje buvusių žmonių. Rastas raštelis buvo jau gerai apiręs. Ilgai studijavome, bet supratome tik kad paskutiniai žmonės perėjoje buvo prieš kokius dešimt metų ir tai tikrai ne mūsų planuotas maršrutas. Grupė visai teisėtai man uždavė kelis klausimus:

- Kur mes? Ir koks čia aukštis? Koks perėjos pavadinimas?

Atsakiau ką žinojau:

- Aukštis turbūt didelis...einam iš čia...ką aš žinau kas čia per pavadinimas, koks nors Бальшой Гора...


Sniegas klojo perėją stora marška. Šaltis ir vėjas priminė Prano Juozapo Žemę, o ne saulėtąjį Kazachstaną. Nusileidimo kelio matėme vos keliolika metrų. Apačioje tūnojo pilka nerami nežinia. Laimei po geros valandos sniego košėje pamatėme palapinę. Vietiniai alpinistai nustėro, kad mes iš Ten nusileidome. Jie paklausė kelis klausimus apie selį. Ir po to uždavė man likiminį klausimą:

- Какой дурак вас сюда привел? Koks kvailys jus čia atvedė?
Visi parodė į mane:
- Вот вождь. Štai vadas.

Kažkokia palapinėje atšilusi ir todėl atsigavusi niekinga asmenybė papildė:

- Вождь Бальшой Гора. Vadas Didelis Kalnas.

Visi nuo juoko išgriuvo.
Ir nors toliau žygis vyko sėkmingai, bet man visam gyvenimui prilipo ši griozdiška rusiška pravardė. O frazė Aukštis turbūt didelis buvo kaišiojama kur reikia ir kur nereikia dvidešimt metų. Nepelnytai. Kaltas juk selis ir nekokybiški sovietiniai žemelapiai...

Kaip Rimas grūdinosi

Rimas tarnavo desantininku ir kai grįžo nutarė likti tokiu pat kietu. Gyveno Žvėryne, tai kas rytą bėgdavo nuogas iki pusės( buvo raumeningas) iki Neries. Neryje pasinerdavo kelis kartus ir paplaukiodavo šiek tiek. Vasarą jis ramiai bėgiojo. Rudenį irgi. Ir net žiemos pradžią sutiko ramiai bėgiodamas nuogas iki pusės.

Vieną labai stipraus šalčio žiemą Nerį surakino ledas. Rimas nepasidavė. Kas rytą bėgdavo iki Neries, bet net savo raumeningomis rankomis negalėjo perplėšti ledo.

Toliau pačio Rimo pasakojimas:

- Nebesportuoju. Milicija man uždraudė sportuoti. Kas rytą ramiai sau bėgdavau ir kas rytą jie atvažiuodavo manęs areštuoti. Dažnai atvažiuodavo ir greitoji.

Kas per velniava? Kodėl žmogui negalima pasportuoti. Net ir tarybinėje šalyje sportas juk skatinamas. Juolab grūdinimasis.

Tada įsivaizduokite. Žiemos rytas. Termometras už lango rodo minus penkiolika. Jūs žiovaudamas žvelgiate pro langą. Pasikasote pilvą po maike. Ūmai ramioje Žvėryno gatvelėje pasigirsta garsus šnopavimas. Kažką ritmingai ūkčiodamas gatvele bėga šerkšnotas raumenų kalnas, iki pusės nuogas ir su blizgančiu kirviu rankoje.

- Rimai, o kirvis kam????

- Eketę prasikirsti. Juk Neryje visada pasineriu kelis kartus.

Ramūs Žvėryno gyventojai pamatę šį sportišką vaizdelį iškart paskambindavo milicijai ir greitajai. Kiekvienas. Net kuris niekada gyvenime neskambindavo.