Turniškės. Kaip po karo

#Turnishkes

Senais laikais turniškėnai susipykdavo, vyrai netgi retkarčiais pasimušdavo, štakietus iš tvorų išsilupę. Bet tie štakietai buvo ploni, po pirmo smūgio perlūždavo. Ir tada vyrai prie parduotuvės apsikabinę per pečius susitaikydavo. Ir dar ilgai po parduotuvės uždarymo sklisdavo vyrų dainos po kaimą - ąžuolai žaliuos ten, mes pasaulį naują čia ir kitos už dūšios griebiančios meliodijos.

Nu bet kai vaidilutę gražiausią išvarė nuo krivių krivio kalno, prasidėjo kaime baisūs dalykai. Turniškėnai prarado gerąjį dalinimosi pradą savyje. Lupdavosi vienas su kitu be gailesčio. .Jei štakietas lūždavo, tai imdavo sau šešis naujus, o ir apie  jokį susitaikymą ar pinigų pasidalinimą jokios kalbos. Parkritusį priešininką dar suspardydavo.

Tvoros kaime paliko kiauros. Rūko trobesių nuodėguliai, išpustytais laukais svyravo lyg zombiai kruvini ir apdaužyti turniškėnai. Degli paršai rijo purvinus vėjelio nešiojamus po gatvikes mandatus ir partijų programas. Vienas sunkiai sužeistas vyras galųgatvyje dar silpnu balsu šaukėsi vaidilutės, bet taikliai gavęs per galvą drūtu akmeniu užtilo amžiams. Keliuose sveikesniuose tvarteliuose ūmai atsiverdavo vartai ir išbėgęs su srutų kibiru žmogelis šliūkšteldavo ant  visų aplink plačiu pusmėnuliu srutas ir vėl spėriai slėpdavosi po devyniais užraktais.

Uždaryti jau gal laikas mums tas Turniškes ar ką? Labai negražus kaimas pasidarė.

Kas kiečiausias

#turnishkes

Rytą buvo taip velniškai šalta, kad iš kelių Turniškių trobų kaminų jaukiai išvinguriavo dūmai.

Bet vyrams, kurie jau rinkosi prie parduotuvės aptarti kaip praėjo vasara, šaltis nerūpėjo - vynas bei alus dar tebebuvo brangūs.

Vyrai grįžo aiškintis kas dabar kaime kiečiausias iš po vasaros.

Pradėjo anūkas. Išėjo stačiomis kojomis prie parduotuvės suoliuko, tirštai nusispjovė ant žemės ir persiplėšė baltus marškinius ant krūtinės.

Vyrai net užmiršo suktinių dūmą įsitraukt į plaučius.

-         Kas ten ant mano senelio varo? – raiškiai paklausė anūkas.

Už  anūko pečių stovėjo dar nematyto skaičiaus jo draugeliai. Kas antras turėjo štakietą išsirovęs iš tvoros. Kurie be štakietų  - šiaip dideliais kumščiais. Tad visi pratylėjo.

Net krivių krivis burbleno tik sau panosėje nudelbęs akis žemėn. Ką jau beatsikirsi kaip jo pačią gražiausią vaidilutę nujojo ir nujodyjo miškan. Ne vyras jau...

Nėra kam atsakyti, pagalvojo vyrai ant suoliuko. Kažkuris nuo suolo galo  pagalvojo – Remašius? Bet pats susigėdo tokios kvailos minties. Remašius jau  kelintą mėnesį plastamasiniu kastuvėliu kapstė vandens kanaliukus bei futbolo aikšteles pamiškėje ir atrodė visai nepavojingas, nes visą laiką kvailai šypsojosi. Paluckiokai keitėsi palutes po eilinio pasitaškymo tarpusavyje.

Anūkas praėjo girgždėdamas naujais odiniais čebatais pro suolą ir pro parduotuvę. Antra ėjo Ingridka, nors ir su sijonu. Po Dalkos mada tokia.... Jo draugeliai iš paskos. Vyrai nudelbė akis.

Tai čia ir bus naujasis Turniškių brigadininkas?

Viską matė žvitrios Tapiuko akys. Bet žvelgė iš toli, nuo pamiškės. Liesas kol kas štakietu mojuoti prie parduotuvės...

Turniškės ir Blaiviškės. 2 dalis

#Turnishkes

Vartus atidarė! Šią ilgai lauktą žinią po kaimą greit išnešiojo vaikai ir turniškėnai, kas metę eilę prie pašto  pašalpos, kas įsitvėręs nedagertą bambalį, sugūžėjo prie Blaiviškių vartų.

Niekas nežinojo kas už jų. Iki tol iš už vartų sklido tik statybinių mechanizmų garsai ir varpų aidai.

Vaizdas, vartus pravėrus, sukrėtė turniškėnus.

 Ant aukšto kalno ambrozija kvepiančius smilkalus kūreno vyriausiasis Blaiviškis. Jam patarnavo vaidilutės, kurios pavargę patarnauti lėkdavo žemyn nuo švento kalno nusimaudyti į švelniai glostančias jų jaunus kūnus ežero bangas. Raudona uniforma  aprengti pačtininkai nešiojo po namus storus vokus su užrašu “Didelė pencija”. Išsišiepę laukų darbininkai džiugiai spietėsi prie lauko virtuvės. Storas virėjas kiekvienam priėjusiam krėtė po didelį šaukštą garuojančios košės.

Paskutiniai keturi kaimo girtuokliai buvo išvaryti pro atsidariusius vartus į Turniškes. Girtuokliai verkė ir tiesė rankas į  besimaudančias vaidilutes. Vaidilutės, dailiai įsibridusios iki pusės vandenin, griežtai piršteliu mojavo – ne, ne, ne, niekada. Jau su girtuokliais tai nigdy. Nigdy, slychaš  ty stary pijak.

Keli jaunesni turniškėnai neatlaikė tokio akiai mielo vaizdo ir veržėsi į Blaiviškes. Išmintingesni suturėjo už rankų besiblaškančius jaunuolius:

- Spėsma. Po to šauksit ratavokit, o nebus kaip ratavoti. Skaisčias mergelas panašias tai kaip musulmonų rojuj, o kų reikias padaryti už tų mergų?…

Turniškės ir Blaiviškės.- 1

#Turnishkes

Gražūs vyrai

Na Dalka šiaip buvo visiškai kantri moteris. Bet dabar ji žiūrėjo pro langą. Nuo to žiūrėjimo barbeno kulokėliu per stalą ir trepeno aslą kojyte. Ji jiems liepė derėtis dėl koalicijos, o jie ką?

Už lango po Turniškes vaikštinėjo gražiausi vyrai. Gabriukas aišku pats gražiausias ir aukščiausias Dalkai. Bet nuo to aukštumo sunkiai jį pasiekdavo kokios kitokios mintys. Tik savos. Toli toli už Gabriuko nugaros šmėžavo kažkieno plati nesusičiaupianti šypsena. Na čia dabar kas, pasibaisėjo Dalka, negi šitie dar šmėžuoja? Kur jie taiko?

Audriaus, kuris buvo Jonas, kumpanija, buvo kiek žemesnė, bet irgi taikė dažniau praeiti pro Dalkos gryčios langus pablizgintais juodais auliniais bei pasidabinę gėlytėmis palei kepurių viršų. Betgi visi seni durni diedai, pagalvojo sau Dalka, na kur diedams čia siūlytis kaip jaunikiams. Ūmai pamatę Blaiviškį, tie diedai net nustojo kvėpuoti. O jei užuos lengvą brendžiuko kvapą?

Blaiviškis ponas išvis sunkiai begalėjo pažvelgti aplink. Ėjo tiesiai, nebematydamas žemės po kojomis. Na kiek jau ten hektarėlių tos laisvos žemės ir beliko ant Turniškių, visa jau beveik jo. Tuoj tas Turniškes prijungsime prie Blaiviškių. Penktadienį. Bus jiems tūsai ir vykendai.

Tai šitie pižonai, negražiai pagalvojo apie šituos gražiausius Turniškių vyrus Dalka, nesišneka nuo vakar ir iki savaitės galo nesišnekės. Šitaip jie derasi dėl koalicijos. Neklauso!!! Dalka pagalvojo, pagalvojo ir rėžė:

- Bytvajmat, nevaikščios jie čia man taip ilgai pasipustę skvernelius. Tarsiu žodį. Nėrvai jau nelaiko.

Turnishkes – 6. Eliuko vaikai

Išaušo  Didžiojo  Antradienio diena ir žvėrys iš prokuratūros pasirodė Turniškių žmonėms. Prokuroras lėtai išėjo ant aikštės prie parduotuvės suoliuko rūstus, storas ir su išsipūtusiu portfeliu:

-         Jazau, jazau, kas daba bus,  - surypavo moteriškės  vien pamatę  didingą  prokuroro portfelį, - tiurmon sodins, dvynukais ar trynukai pas Eliuką, kas bus su jo vargšais vaikais?

Prokuroras pasakė trumpą kalbą:

-         Prisidirbo Eliukas jūsų. Iki ausų. Ir ne vienas jis. Ačiū už dėmesį.

Sėdo į džipą ir išrūko. Tada išėjo aiškintis pats Eliukas. Persiplėšė marškinius ant krūtinės:

-         Esu nekaltas.

Moteriškės iškart pravirko ir net keli turniškėnai nubraukė po rūsčią vyrišką ašarą.

-         Bet atleiskite, gerieji Turniškių žmonės, kad pridariau tiek bėdų  visiems.

Ir drėbėsi ant kelių  į dulkes prieš žmonės, nulenkęs galvą.

Tada Petriukas timptelėjo Augiui už rankovės:

-         Tai kaip čia, nekaltas ir labai visų atsiprašo. Paaiškink.

-         Tylėk, durniau, politikoje tu, žiūrau, visai nė bum-bum.  – atrėžė Augis.

-         O pinigus mums atiduos? Jei Eliukas jų nepripažįsta?

Augis jau nieko nebeatsakė, tik spyrė Petriukui į blauzdą. Pagalvojo Augis, nu kaip tokį ablavuchą į valdybą buvo išrinkę.

Neramus Petriukas  blaškėsi po Eliuko kalbų po kaimą. Šnekėjo, kad gal visi pasikeiskime, kad blogai, kad mes patys kalti, kad vadovybę visą  keisti  reikia. Skaičiavo kažkokius pinigus, nuo kurių jau buvo visi atsižegnoję. Remašius su Augiu žiūrėjo, žiūrėjo ir neatlaikė. Susitarė kai sutems ir šitą atbaladoti reikia. Gadina jis visus ryšius su visuomene. Tik aišku  be Remašiaus. Jis bus pirmininkas ir reikia švarių rankų paspaudimams per suvažiavimą.

Higiena dabar Turniškėse  svarbiausia.

Turnishkes – 5. Ir aš tavęs atsižadėsiu

Basanavičius savaitgalį blaškėsi po Vilnių kaip dūšia be vietos. Gatvės muzikos dienose jį palaikė pankų mandolinų orkestrėlio dirigentu, muziejų naktyje – pinigų muziejaus direktoriumi, Lietryčio fanai po sekmadienio fiasko – persirengusiu ir į Lenkiją pasiruošusiu bėgti Pačėsu. Vis tik juokėsi kai jis bandė su žmonėmis kalbėtis. Ir nusviro rankos patriarchui, ir grįžo jis pre savo kapo. Ir prieš užsikasdamas save dar tyliai į naktį paklausė;

-         Ar už tokią Lietuvą?

Ir greitai greitai užsikasė atgalios. Nė žymės neliko, kad buvo išlindęs. Augis ir Remašius ir kiti visi pirmadienio rytą lengviau atsiduso. Baigėsi tas jų “We run Vilnius” nuo Basanavičiaus. Laikas ruoštus Didžiajam Antradieniui.  Pirma jųjų mintis buvo  - išsikuopti. Gal spėsime? Nuo pat ankstyvo ryto puolė valytis, ko negalėjo išvalyti tempė prie Eliuko namo. Jam jau vistiek. Eliuko namas greit apaugo lyg antru aukštu į viršų ir trim namais  į šonus. Ir gerai dvokė. Visi  sutempė  savo nereikalingus daiktus, finansinius dvokučius ir šiaip juodas biografijos dėmeles. Partija privalėjo likti švari.

Ūmai bendrame erzelyje Augis sustojo ir sustingo it Lotas. Buvo matyti atėjo jam didelė mintis. Ir pasakė Augis:

-         Meskite tuos tuščius valymosi darbus, mes nepajėgsime  visų Turniškių išvalyti, aš jumi tarsiu žodį.

Ir dvylikos taryba priėjo prie Augio ir klausėsi.

-         Nesugiedojus nė tretiesiems gaidžiams jūs manęs išsižadėsite ir išsižadėkite. Bet mūsų bažnyčia stovės.

Remašius irgi  pakartojo:

-         Jūs manęs išsižadėsite ir išsižadėkite, bet mūsų bažnyčia stovės. Tik tikėjimu būsime gyvi.

 Ir visi dvylika svarbiausių liberalų pažadėjo vienas  kito išsižadėti, bile tik jų bažnyčia  stovėtų. Tikėjimu nuo šiol būsią gyvi, o ne laisva rinka.

Ir vyrai  laužė duoną, ir gėrė vyną. Šiandien paskutinė vakarienė, o kas bus antradienį tebūnie kas bus. Mes pasiruošę.

Turnishkes – 4. Patriarchas verčiasi kape

Antanas ant tų žalių malonių samanų gerai išsimiegojo ir prabudęs prisiminė keistą malonų sapną sapnavęs. Žalia žalia aplink, valstiečiai apstoję jį su šakėmis bei šauniai  praskleistais sermėgų skverneliais  kažin ko  švelniai  jam į dūšią žiūri.

 - Kaip jūs žiūrite į alkoholį?   - šalia Antano ausies pasigirdo  realaus valstiečio iš didelio džipo realus klausimas.

-         Normaliai žiūriu, - iš miegų ir, kaip visada nepagalvojęs apie  partinę  liniją, atsakė Antanas.

Ūmai sudundėjo žemė ir palei Turniškių kraštą prasivėrė duobė. Iš duobės pasirodė senyvo žmogaus su ilga didele barzda galva. Galva ėmė  mirksėti nuo ryškios, šimtą metų nematytos dienos šviesos.

Antanas pagalvojo, kur aš jį mačiau. Tikrai  ne Australijoje. Kažkoks labai svarbus vyras.

Svarbus vyras iš žemių, lėtai girgždindamas užstrigusius per tiek metų  gulėjimo sąnarius ir valydamas nuo angliškos  vilnos kostiumo žemes, pasuko į Turniškių centrą. Prie parduotuvės. Vyriokams ant suolo net bambaliai iš rankų iškrito. Žmogus iš žemės tarė griausmingu balsu:

-         Garbė Jėzui Kristui, mieli žmonės. Tai kur tie laidokai, kur tie lapsardokai, kur mane iš kapų, kur miega didvyriai, dėl kyšio prikėlė?

Vyriokai  negalėjo žodžio pratarti. Staiga vienas atpažino:

-         Pinigas atėjo. Litai grįžo!.

Ir bumbt  be sąmonės šalia bambalių.

Visi pradėjo lakstyti ir rėkti. Buvo tikrai  baisu. Zombis – litas. Augis, kaip labiausiai patyręs ir sąrašo vedlys, stvėrė už rankos Remašių. Abu bėgo Lenkijos kryptimi. Abu vylėsi , kad Pilsudskis tai jau iš kapo nesikels. Kai prabėgo pro Antaną su valstiečiais, tie paklausė  - kas per triukšmas .

 - We run Vilnius,  -  atsakė Remašius. Ir nuskuodė dar  greičiau. Nes Basanavičius, tiek išgulėjęs  kape, bus blogos formos, sveiku protu išmąstė Remašius.

Turnishkes – 3. Gūdžiame miške

Antanas  išvarytas klaidžiojo po gūdų mišką aplink Turniškes. Be kelio, be takelio. Ak, pagalvojo, tiesiog kaip šventasis Antanas po Egipto dykumas aš čia klaidžioju. Taip irgi  tapsiu šventuoju. Bet laiku išsigando tos minties.

-Sustok, pakeleivi, - ūmai išgirdo rimtą balsą iš tamsos.

Antanui pakirto kojas.

-         Kas čia su manimi, vargšu tremtiniu, nori kalbėti?

-         Aš, - didingu balsu  atsakė  iš tamsos ir pasirodė anūko senelis.

Antanas krito ant kelių ir užraudojo. Jis išverkė visą savo paskutinių dienų pakilimo dangop  ir dar baisesnio nuopuolio pragaran skausmą.

Senelis priėjo arčiau ir apkabino Antano pečius. Tarė:

-         Tau rinktis. Eisi tiesiai gilyn į  mišką – tapsi dvasia. Kaip Viktoras, Rolandas arba grafas Zuokula. Ūbausi tamsoje, malsi dideliais sparnais orą  ir gąsdinsi žmones, bet bijos tavęs tik maži vaikai.

-         Nenoriu, seneli, miško dvasia būti, – sušniurkščiojo nosimi Antanas.

-         Eisi į kairę - pradėsi šnekėti kaip Algirdas, kuris buvo Jonas, arba kaip Birutė.

-         Apsaugok, Viešpatie, - persižegnojo australas.

-         Grįžti negali?

Abu pasiklausė kas darosi Turniškių kaime. Iš ten sklido vargšų žmogelių cypimai lyg durys būtų prispaudę vieną jų svarbią vietą  ir aimanos. Remašiaus vyrai atiminėjo paskutinius pinigus iš savų. Negalima – rėkė, uždrausta, blet, ar instrukcijos neskaitei? Antanas  greitai  papurtė galvą.

-         Vienas tau kelias, Antanai, į dešinę,  - užjaučiamai palingavo galva senelis, - bet tu ramiai pagalvok.  

Antanas nugriuvo  veidu į samanas ir pradėjo galvoti. Pirmą kartą per savaitę.

Turnishkes - 2. Antano pakalbėjimai

Antanas lengvu rankos mostu nuvarė kelis vyriokus nuo suolo palei  parduotuvę.

Augis ir Remašius, kaip kietesni kaimo vyriokai, nusispjovė į smėlį po Antano kojomis, bet laukė ką tas parodys.

Antanas  iš sakvojažo traukė tokius daiktus. Žymėtą kortų kaladę. Dar daug žymėtų kortų kaladžių. Liberalo maldaknygę. Nedidelį bažnyčios maketą. Savo knygelės pavadinimu ”Kaip visiems  iškart geriau gyventi nuo rytojaus ryto ant Lietuvos” viršelius, nes vis dar  nerado laiko prirašyti  knygelės vidų.. Po to daug blizgančio popieriaus mažų paketėlių ant kurių vis būdavo parašyta “Milijonas”. Kaimo vyrai vis dar ramiai  žiūrėjo į Antano gundymus.

Tad Antanas paėmė  ir pavaikščiojo aukštyn kojomis.

-         O,  - nustatė Augis, kuris beveik visų buvusių brigadininkų paskyrime dalyvavo ir todėl viską žinojo, – Iš Australijos. Jie ten visi atvirkščiai vaikšto. Nu, pasakok kaip ten pas jumi...

Ir Antanas papasakojo. Vyrai klausė, kol sutemo, bet nei vienas australietiškos kalbos nesuprato. Augis, kai jau  visiems  pabodo klausytis,  tylomis pašnibždėjo tokiai mergikei Julkai.

-         Įspirk jam į koją.

Julka pribėgo ir įspyrė šnekančiam Antanui.Antanas  baigė šnekėti ir bandė sugriebti skaudžiai jam  įspyrusią Julką. Tada jį  už tai atbaladojo Turniškių vyriokai. Ko lenda prie Julkos. Remašius, kai Augis linktelėjo, Antanui už škvarniko sugrūdo blizgančio popieriaus  paketėlius su užrašu “Milijonas”, atėmė liberalo maldaknygę ir, vis paspardydamas užpakalį, išgrūdo  iš Turniškių. Į tamsą

-         Kaišios čia mums pinigus, rūpūs miltai, nereikia mums visai pinigų,.- dar nusikeikė Remašius.

Vyriokai  pagarbiai pažiūrėjo į Remašių. Žmogus, kuriam nereikia pinigų. Ne visi buvo tokį matę.

Turniškėse temo. Iš tamsaus  miško į Turniškes sėlino neįtikėtina tyla, net Algirdas, kuris buvo  Jonas, jau nebešnekėjo, nes jam buvo ir taip labai gera. Tik kažkuriame Turniškių kampe tyliai kikeno senelis su  mylimu anūku, ką tik sugrįžusiu iš labai toli namo.

Turnishkes -1. Vėl neramios dienos....

Gyvenimas Turniškėse tekėjo  savo vaga. Palei kaimo parduotuvės suoliuką, kur vyrai laukdavo alaus, dar sau šnekėjo brigadininkas Algirdas, kuris buvo Jonas. O gal atvirkščiai. Bet matyt ir pats Algirdas, kuris buvo  Jonas, tvirtai  nieko nežinojo. Nei apie savo vardą, nei apie ką kitą.

Bet į Algirdą jau nieks rimtai  nežiūrėjo. Šneka sau tegu šneka. Kiekviename kaime toks būna....Visi žinojo, kad Eliukas rudenį bus kitas kaimo brigadininkas. Eliukas šnekėjo dailiai kaip iš rajono atsiųstą raštą skaitydamas. Turniškėnai net drebėdami laukė to nuostabaus laiko, kai brigadai vadovaus  Eliukas.  Tada airiškas viskis jų parduotuvėje bus alaus kaina....Tada gal jie išdrįs net į tą trobelę pažiūrėti, kuri kėpso sau ant kojelės miško pakrašty lyg  Turniškėse nestovėtų, tik laidų ir virvučių raizgalynė nuo jos it aštuonkojo čiuptuvai tiesėsi  link Turniškių.

Bet viena baisų rytą kaime nebelojo šunys, vištos ir tos nebekudakavo. Saulė net neišlindo iš už debesų. Elį, jų Eliuką, išvedė iš trobos ir  nuvedė į miško tankmę  už trobelės ant vištos kojeles. Bet šūvio garso suklusę turniškėnai neišgirdo. . Eliukas grįžo žodžio nepratardamas ir tylėjo. Eliukienė tik iškabino šviežiai išplautas Eliuko kelnes ant gonkų. Matyt buvo....Eliuko tyla  buvo baisiau nei Algirdo, kuris buvo Jonas, šnekėjimas.

Bet tuo kaimui lemiamu momentu  nuo šiaurės vakarų pusės į Turniškes tvirtu žmogaus, žinančio kaip išsigelbėti, žingsniu  įžengė  Antanas. Giedra dora šypsena domkratu skėtė jo veidą. Portfelyje Antanas  kažką sunkiai tempė. Ir visiems turniškėnams sužibo viltis.

Antanas turi.

Padalins  ir duos.

(pilotinės serijos pabaiga)

Viktoras išbąla GUMe

Viktorui Maskvoje buvo smagu. Detskij mir, Arbatas, GUMas, pirmas tikras sniegas, Tretjakovka. Dūšia tiesiog ilsėjosi su plačiai žengiančia Rusija. Соотечественннники, pagalvojo švelniai Viktoras, дорогие мои москвичи.

Ir tada su šaltuku prisiminė tuos, nuo Baltijos jūros,  tuos masiulius ir kitus vis aplojančius jį, persekiojančius... Ech, pagalvojo Viktoras, kur наш žmogaus teisių teismas, kad tik  Archangelske jis būtų, o ne tam Strasbūre. Paskutines sulopytas kelnytes Lietuvai numaučiau, nereikėtų ir Stokholmo arbitražo.

Taip maloniai galvojo galvojo ir užsimiršo, agi stovi GUMo viduryje. Ūmai šaltukas vėl perbėgo drebu  per visą kūną. 

Lorka taigi tebeloja vargšė viena ten palikta. Niekas nepasakė sustok, fū. Ir nubėgo greitai Viktoras į GUMo šunų maisto skyrių. Pačią brangiausią, pačią geriausią  parveš vargšei dešrą Sobačja radost  iš Maskvos.

Tai apsidžiaugs Lorka. Šokinės aplink ir džiūgaus.

 Ir vėl širdį užliejo tokia plati ramuma kaip Volga prie Žigulių...

Viktoras išeina

Viktoras paėmė savo varganą terbelę. Sukaišiojo ten paskutinius ką tik gautus varganus pusmilijonius iš Zenkos. Pakėlė viena ranka, pakėlė kita ranka. Tpfū... Mažoka, pagalvojo.

Bet paėmė ir išėjo. Ant aukšto Neries kranto dar prisėdo ant kelmelio ir paskutinį kartą pažvelgė į Turniškes. Kaip Algirdas Mykolas sėdžiu čia išėjęs iš Lietuvos, dar palygino griaudžiai  save Viktoras.

Turniškėse dar nesigirdėjo vaikomų su štakietais  iš padorių vietų  gapšiokų raudų, nedegė dar ir leiboristų partijos būstinės. Bet tuoj tuoj, pagalvojo Viktoras, va išeisiu ir prasidės bardakas. Kas vargšams žmogeliams paduos per rinkimus po dešimtinę и ledų nuleis iš dangaus...kas čečiotką jumi per televiziją pašoks, Kubilius?...Ech, Lietuva...atvažiavau čia atvira širdimi ir ištiesęs ranką kaip paprastas suvirintojų brigadininkas. Ir su kuo dabar išeinu? Keli vargani milijonai terbelėje. Ir tie daugiau iš Europos.

Ar tai taip turėjote man atsidėkoti? Kažkokiais kalėjimais dar grasina.

Viktoras atsiduso ir išėjo vieškeliu Archangelsko kryptimi su dulkėta  kelionine  terbele ant peties. Kaip Algirdas Mykolas kažkada. It lituviškas biaržas su dalgiu ant peties...

Senelis Ansbergis susiranda šautuvą

Turniškėse nors ir atpūtė nauji vėjai, bet niekas nieko jau nebesuprato. Valdys toliau patys turniškėnai ar geri vyrai atsiųs generalgubernatorių?

Visi pastovėjo, paburnojo ir vėl kožnas sau  išsivaikščiojo po savo gryčias. Viktoras irgi pavaikščiojo aplink savo gryčią. Bet labai nenutolo. Algirdas Kuris Buvo Jonas blaškėsi kaip rudeninis lapas lietuviškoje estradinėje dainoje.

Adamso akis išmintingai visus stebėjo pro tvoros statinius. Jis prižiūrėjo demokratiją.

Senelis Ansbergis sunkiai atsiduso   - kas jei nei mes - ir užsiropštė ant savo namo pastogės,  kur kažkadaise  po sija buvo užkišęs šaunyką. Mažu prireiks. Ir dabar prireikė.

Išvyniojo iš skuduro. Buvo šaunykas gerai suteptas, tai ir šiandien blizgėjo  kaip naujas.

Tik seneliui Ansbergiui  liūdna buvo, kad per tiek metų Turniškėse taip ir

neatsirado  kito kieto  vyro, kuris stotų prieš  Viktorą aiškiai,  tvirtai ir  su šaunyku. Vėl jam seneliui reikia....

Susimetęs į kuprą  Ansbergis lėtai lyg Vinstonas Čerčilis per antrą pasaulinį ėjo ūlyčios viduriu  per ranką persisvėręs šaunyką.

Viktoro gryčios ir visų namų pakeliui langinės umariai užsidarinėjo.Tuoj šaudys, oi, šaudys, kiekvienas suprato.

Viktoras daro higieną

Viktoras daro higieną

Gapšiokas jau bėgiojo  priekyje Viktoro su dviem lentelėmis, savo su titulu bei šiokiu tokiu herbioku ir  Viktoro. Kartais kur už kampo sustojęs dar papūsdavo bei meiliai pavalydavo švariu zomšiniu skudurėliu savo naująją lentelę. Bet darbai nelaukė, paklaikę Dalkos   prokurorai  vėl šiurpino  uždaryti juos su Viktoru  į daboklę. Tad reikėjo lakstyti.

 Tačiau  ir jis nustėro kai Viktoras pasakė besiimsiąs Turniškių higienos:.

-         Visi darom kur norim. Dimokratija. O ateis subotnikas tada kartu išvalysime visi. Subotnikas bus kasmet  – balandį. Vot teip bus tvarka.

Turniškės jau keletą metų buvo europietiškas kaimas. Kiekvienas turėjo prie  savo namo medinę susitvarkymo būdelę su širdele duryse. Būdelėse buvo pastatyti dezodorai su gėlių kvapais. Gatvės nebesmirdėjo. Ir staiga daryti bet kur. Tad turniškėnai susirinko prie Viktoro namų ir tylomis laukė, kas pirmas nusimaus kelnes  ūlyčioje ir pridarys.

Viktoras irgi laukė savo name su gonkomis. Bet kiek privėręs langines. Niekada nežinai kada šoks koks paklaikęs  prokuroras pro langą. Gapšiokas dėl visa ko paslėpė savo lentelę. Nešiojo  jau tik Viktoro.

Visos Turniškės įtemptai laukė kas pirmas nusitrauks  žemyn kelnes..

Viktoras taip pat laukė, negi gamta nei vieno neprispirs?

Viktoras stebisi

Viktoras prisėlino prie atsišaudymo angos savo troboje ir vėl, jau kažkelintą kartą per tas dvi savaites, iškart tik pažvelgus angon į akį pataikė kažkuo minkštu rudu ir šiltu. Tačiau  smirdėjo. Viktoro akis nerviškai sutrūkčiojo. Pats  nusikeikė:

-         Nu vysi prieš mani. Ikanomika mano jiems necinka.

Pagalvojo dar: o va kolegai  Bidzinai tai lengviau. Jis jau pažadėjo boržomį ir Kachetijos vyną vėl grąžinti rusams ant prekystalių, o mainais  atgauti Abchaziją ir  Cchinvalį. Kad man tokios sąlygos - atiduočiau vėl Lietuvai  prieš antrą turą Šalčininkus su Maišiogala ir gal net  Visaginą su atomine. Vot kaip dievą myliu. Visa Lietuva ant kelių  klūpotų tada kaip per atlaidus. O dabar cik ikanomika ir babkės..

Dar pažvelgė pro angą. Turniškėse vaikėsi jo paskutinius rinkėjus Kubilioko ir senelio Ansbergio  vyrai su štakietais. Viktoras nusispjovė, ar tokie bailūs turi būti  bachūrai?  Pinigus paėmė ir visi beveik į krūmus....Keli bachūrai pamatė Viktoro akį ir suriko:

-         Viktoras, gelbėk.

 - Cik po antro rinkimų turo,  - atsakė Viktoras ir vėl nusivalė nuo veido naują minkštą rudą ir šiltą. Tačiau  smirdantį. Akis vėl nerviškai sutrūkčiojo

Viktoras generuoja

Viktoras jau buvo beveik išsimiegojęs po rinkimų, bet vėl rytą prie jo trobos su gonkomis Turniškėse pradėjo būriuotis bachūrai ir triukšmauti. Viktoras susinervino, nū kas vėl, bet atsikėlė. Juk bachūrai jo patys tikrieji rinkėjai. Užsitempė savo raudonuosius šarovarus ir žengė šokuojančiu pachano žingsneliu ant gonkų:

-         Nū labas rytelis , bachūrai.

-         Labas,  Viktoras, - suošė rinkėjai

Išėjo į priekį pats drąsiausias ir maigydamas rankoje kepurę išmemleno:

-         Viktoras, tu mumi paaiškink paprastai – kas tas yr generuojanti ikanomika. Juokiasi visokie  portugalai iš mumi, kad nesuprantame.

-         Gerai, klausote visi čia. Aiškinu. Vot paimu 10 litų, duodu juos jumi kiekvienam prieš rinkimus, tai yra generuoju. Aš gaunu jumi balsus. Aišku?

-         Aiškuuuu,  - suošė bachūrai, -  visiii  gavooom...

-         Toliau. Dabar aš imsiu iš biudžeto ir pats generuosiu tuos pinigus. Kai vėl bus rinkimai duosiu jumi jau po 20 litų. Vot ir generuojanti ikanomika.

Žmonės skirstėsi nenoromis, ilgai dar aptarinėjo generuojančią ekonomiką ir vis džiaugėsi  per kitus rinkimus gausią dvigubai