2017 m. rugsėjo 27 d., trečiadienis

Recenzijos bandymas; filmas “Šventasis”



Šventąjį įmanoma žiūrėti tik kine. Nes normaliam žmogui iš šito lėto mažakalbio kankinimo jau norisi pabėgti po 15-25 minučių ir tik noras suprasti kodėl tai gerai  gali priversti išsikankinti iki galo.
M.Repšio herojus yra tylus mažakalbis nevykėlis. Kačiokas tiesa, bet net prisikačialinęs kažkaip nešiuolaikiškai  – per daug storai užpakalis.
Ekonominė krizė, darbo praradimas priverčia herojų patirti ir dvasinę krizę. Jis  niekam nereikalingas – nei žmonai, nei vaikams, nei naujai draugei. Visiškai niekam. Ir ta nykuma vadaliojasi lyg sausa nesukramtoma bulka burnoje Naujosios Vilnios a la nykios provincijos fone.
Tai buvo pagrindinė siužetinė linija. Šalutinė yra Jėzas Kristaus pasirodymas. Ir tai yra vienintelė šviesios vilties kibirkštėlė. Herojaus draugas reaguoja normalei – atkala Jėzaus Kristaus pasirodymo liudininką, nes nu nafik. Paskui jie visi trys  vis vien nueina pažiūrėti tos sienos.
Filmą papasakojau. O dabar apie jo poveikį man.
Kažkur po valandos pilkos nykumos ekrane mane užvaldė baisus tos herojaus situacijos atjautimas. Vaizdų seka ir herojaus betikslis ėjimas mane prispaudė. Aš likau su juo. Mano gyvenimo patirtis atsišaukė. Aš su juo nueičiau išgerti alaus ar net degtinės. Puiki socialinė drama. Tik aišku gaila – nes vanduo labai smarkiai pilamas ant kariųjų malūnėlio.

Tad grįžtu prie normalių žmonių, kuriems nepakako ištvermės išsėdėti. Reikėjo išsėdėti. Visų  mūsų gyvenime buvo ar bus tokių situacijų, kad nusišauk ar pasikark. Tai toje pasikorimo arba ne situacijoje jūs galėtumėte prisiminti, kad yra siena Naujojoje Vilnioje, ant kurios pasirodė Jėzus Kristus.

Visada yra vilties.

2017 m. rugsėjo 12 d., antradienis

Aš kada nors padarysiu avariją, bet turiu išteisinančių aplinkybių...


Mažę opeliu vežu per rytinius kamščius į  mokyklą. Mažė manęs klausia įvairiausių dalykų, pvz šį rytą (o aš dar landžioju tarp eilių, kad greičiau):
-         O iš kur atsirado cirkas?
-         Ėėė...viduramžiais žmones turgaus dieną linksmindavo tokie juokintojai, pusė jų vėliau nuėjo į teatrus, pusė į cirką.
-         O kaip jie žinojo, kad į cirką?
-          Ėėė... linksmesni nuėjo į cirką
-         Tėti, o ką tu norėjai dirbti?
-         Ėėėė...nieko nenorėjau dirbti niekada...
-         Tai tau nereikėjo pinigų?
-         Ėėėė....pinigų reikėjo.
-         O kodėl šitą dėdę pavadinai idiotu?
-         Ėėėė, jis matyt neišgėrė ryte kavos, vairuoja keistai.
Tai tik kelių sekundžių išklotinė. Dėve, dėve,  padarysiu kada nors avariją, nes klausimus jau užduoda visiškai nebeatsakomus.