Optikoje

Nuėjau į optiką. Pasakiau kokių akinių man reikia.

Konsultantė pasiūlė tokius akinius.

Sakau:

-         Gerai.

Tada pagalvojusi pasiūlė dar kitokius akinius.

Vėl sakau:

-         Gerai.

Bet konsultantė dar atidžiau pažiūrėjo man į veidą. Jai aiškiai buvo neramu. Nedrąsiai sau pamurmėjo apie kažkokią didelę nosį ir padavė dar kitokius akinius:

-         Šitie bus geriau. Prie jūsų no...veido.

-         Gerai,  - atsakiau.

Tada ji pratrūko:

-         Tai gal jūs pasipriešinkite? Akinius tai jums nešioti. Gal brangūs, gal netinka?

 -     Kokia prasmė? – atsakiau, - ilgametė mano patirtis byloja – moterys žino geriau

Paprasta istorija

Vyras gėrė visą gyvenimą, bet taip sėkimigai atsitiko, kad bendrabučio kambarėlio nepragėrė.

Bet ištiko insultas. Pusės kūno nebevaldo ir todėl metė gerti. O metus gėrimą  labai valgyti nori, nors ir pusiau paralyžiuotas. Į tualeto kėdę dar iš lovos persiverčia, bet  daugiau tai nieko negali.

Dukra Vokietijoje. Tėvo, nes labai gėrė, neprižiūrės ir jai to kambarėlio nereikia.

Tai tada ant viso bendrabučio buvęs visų šaunus sugėrovas  pradėjo rėkti, kad ženysis ir butą žmonai užrašys. Jam tik tereikia, kad pavalgyti duotų.

Ir ką jūs sau galvojate – atsirado moteriškė, kaimynė, irgi invalidė, bet judresnė. Abu apsivedė, jis jai užrašė butą pas notarą ir dabar gyvena kaip inkstas taukuose.

Paklausite koks šios istorijos moralas? Atsakysiu ogi amžinas pavojus beveik bet kokios būklės vyriškiui -  kiekvienas gali tapti matrimonialinių kėslų objektu.

Meistrai auksarankiai

Jeigu žmogus moka puikiai darbuotis rankomis, tai kitomis vietomis jau nelabai. Nes pasaulyje turi būti harmonija.

Štai šviežias pavyzdys.

Skambinu meistrams:

-         Ar jau važiuojate?

-         Taip, į kalną kylame.

Lekiu ir aš, jaučiu pavėluosiu, jei jie jau ant kalno. Atvažiuoju prie namo – tyla ir tuštuma. Skambinu.

-         Kur jūs?

-         Dvarčionyse.

-         Mes tarėmės Viršupio soduose. Adresas toks ir toks.

-         Taip, žinau, mes Viršupio soduose kartą buvome.

-         Tai kodėl jūs dabar Dvarčionyse?

-         Tai čia viena moteriškė taip nurodė.

-         O kodėl jūs klausėte tos moteriškės, jei žinote kur važiuoti? 

Bet šioje pokalbio vietoje  aš nutariau mykiančių meistrų nebekankinti bei apklausos būdu išgavau  ką jie didelio ir aiškaus žino Saulėtekyje, tegu ten ramiai stovi ir nieko neklausinėja aplinkinių  Atvažiuosiu jų parsivežti.

Baltarusijos estės iš Naujosios Vilnios teorija

Chiromantais, iliuminatais ir astrologais beveik netikiu, bet viena tokia bioenergetikė iš Naujosios Vilnios, kuri buvo tikra Baltarusijos estė, mano nugarai padėdavo bioenergetiniu būdu. Pamaigydavo, patrindavo  nugarą ir pasakiusi porą kartų  chorošo išlydėdavo. Ir nebrangiai. Nugara porą mėnesių neskaudėdavo. Bet aš aišku kaip tikras šiuolaikinis žmogus netikėjau bioenergetikais, bet kol gulėdavau po jos skvarbiomis rankomis, dar ir minčių visokių bioenergetinių gaudavau.

Tai ji man dėstydavo įdomią teoriją, aš aišku ja netikiu, bet jums esmę nupasakosiu.

Bazinė estės  teorijos aksioma – vyrams reikia klausyti moterų.

-         Kodėl?  - visai teisėtai pasibaisėjęs nustėrdavau.

Moterims reikia šeimos. Moterys natūraliai trokšta vaikų, o vaikus labai sunku vienai auginti. Tam reikalinga šeima, o šeimai - geras vyras. Todėl moterys sukasi  kaip išmano, iš bet  kurio, kad ir gatvėje surasto vyro, stengiasi padaryti puikų šeimos žmogų. Todėl moterims negalima  kliudyti. Jos blogo nenori. Kiekvienas paimtas vaikų auginimui vyras turi stengtis ir suprasti kaip sunku moteriai iš jo daryti šeimos žmogų. Patys gi žinote, jei jus paleisti  – garažai, futbolai, motociklai, išgerti, pabėgti, palakstyti laukais.

Jei moteris pervargsta perdarinėti vyrą, ji nelaiminga, bet ir visai šeimai nelaimė, todėl pasipriešinimo negali būti, net jei  moteris psichuoja. Vistiek, vyrai,  jums bus geriau, gal dabar ir nesuprasite, bet senatvėje bus kam jumis pasirūpinti, jei išsiauginsit vaikų.

Taigi  - teisingas vyro gyvenimas yra po padu. Ten jam šilta, jauku, jis gali kartais net apgalvoti savas mintis.

Apie šeimą ir kaip daugiau uždirbti.

Pavasario rytas

Jau  vedžiodamas šunį pastebėjau  - velniškai eikliai  atidunda pavasaris į mūsų miškelį, žvaliai triukšmauja medžiuose  paukščiai, dalinasi  poras ir lizdus. Šį daug žadantį pavasario rytą atvažiavau  į vieną valdišką įstaigą. Buvau susitaręs. Sėdėjau, laukiau. Valdininkės nebuvau matęs.

Įlėkė kaip vėjas. Jauna, daili, saikingai maloniai kaip vyresnio vyro akiai apvali. Na visa pavasariška tokia.

-         Sveiki, palaukite, aš tuoj nusirengsiu, - nusišypsojo.

O  tada aš skausmingai  pabandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą girdėjau tokią frazę iš tokių jaunų moterų...

Testas, po velnių, be atsakymų

Gyvenimas tęsiasi ir vakar vėl tikrinom pas neurologę tėvo atmintį. Daktarė tėvui patiko ir jis jai maloniai pranešė, kad jam tik 70 (iš tikro – 85). Kurie dabar metai ir kuris metų laikas aišku tėvo nejaudina – šaldytuvas visą laiką pilnas – tai ir nežino.

Aš stovėjau tėvui už nugaros ir rodžiau pirštais daktarei teisingus skaičius, kuriuos tėvas fantazavo.

Gydytoja paklausė kiek atimti iš šimto septynis.

Tėvas atsakė:

-         93.

Tada daktarė pagal užrašus paklausė, o kiek bus dar kartą atėmus septynis.Tėvas rėžė:

-         85.

Daktarė įtarė kažką negero ir pažiūrėjo  užrašus – ten, velniai griebtų, nebuvo teisingo atsakymo..Ji pasimetusi pradėjo žvalgytis po stalą  ir ieškoti kuo suskaičiuoti ar gerai pacientas atsakė. Tada prisiminė mane ir akimis paklausė:

- 86, - padėjau daktarei ir kartu su daktare pagalvojau tą patį: galėtų ligonių kasos sunkiai sergančių ligonių testus spausdinti su teisingais atsakymais. Po velnių.

Padaryti malonumą moteriai

Mano tėvas mokėsi dar smetoniškoje pradžios mokykloje. Tad suprantate  -   metų jam daug. Bet...

Naujoji  jo slaugė vakar klykdama iš džiaugsmo paskambino, kad koks šaunus tėvas, kaip jinai pasiilgsta tokių vyrų ir kokį jis jai malonumą suteikė.

Šiek tiek sunerimau ir suklusau. Reikalaus daugiau pinigų už papildomas paslaugas? Na kas čia, po velnių, per penkiasdešimt žilų atspalvių... Bet stoiškai tęsiau pokalbį:

-         Kokiu būdu suteikė malonumą?

Emocingą slaugės pasakojimą sutvarkiau.

Taigi buvo taip. Tėvas visiškai nuostabiai paklusnus, slaugė liepia  eiti gult į lovą, jis eina, slaugė liepia  laikas valgyti - ateina valgyti, slaugė paklausia kiek kiaušinių valgys, tėvas parodo du pirštus ir lygiai du kiaušinius suvalgo. Jei slaugė pasitikslina ar gers tėvas kavos, tėvas visada sutinka išgerti puodelį kavos. Slaugei visiškas malonumas dirbti su tokiu vyru. Ji galvojo, kad tokių paklusnių vyrų jau nebūna, o štai pasirodo yra.

Na, tylomis pagalvojau, o ką visą gyvenimą veikė mūsų matriarchatinės giminės moterys. Aršiai auklėjo savo vyrus. Štai rezultatai: net slegiami  metų naštos giminės vyrai vis dar sugeba padaryti didelį malonumą moteriai.

Yra naudos!

Karlitai atsitiko bėda ir ji prišlapino kilimėlį koridoriuke. Mes ją pabarėme, ji labai gražiai atgailavo -  lyg maldininkė  į Lurdą ėjo keliais. Atleidome. Bet kažką reikėjo daryti ir aš išvežiau kilimėlį į valyklą, sumokėjau brangiau, kad tik nuo šuns šlapimo tvaiko išvalytų, nes šunys visada šlapinasi į tą pačią vietą.

Be kilimėlio parketas man net gražiau blizgėjo, bet jeigu -  cituoju BM – daiktas yra, jis turi būti naudojamas. Tai parvežiau išvalytą kilimėlį ir paklojau. Tą pačią naktį Karlita vėl į tą pačią vietą privarė. Apvertėme  kilimėlį - negerai buvo išvalytas. Senoji dėmė švietė visu margumu.

-         Čekį turi, grąžink, tegu pervalo,- rūsčiai susakė BM.

-         Čekio neturiu, nevažiuosiu, manimi nepatikės. Gal geriau padovanokime kam nors kilimėlį, – apgailestavau.

BM nusispjovė ir apsiėmė sutvarkyti reikalą pati.

Papasakojo kaip pavyko. Priimti be čekio valykla nenorėjo:

-         Be čekio pretenzijų nepriimame.

Tada BM pasiskundė vyru:

-         Kiti vyrai smegenis prageria, o mano prarašė.

-         Kaip tai?  - nustebo valykla.

-         Na jis rašytojas, tai jau ne šio pasaulio gyventojas. Kur jam čekį prisiminti ir ar gerai  išvalyta pažiūrėti.

-         Aaa,  - suprato ir užjaučiamai atsiduso valykla, kuri buvo moteris, gyvenime mačiusi labai įvairių vyrų, - duokite kilimėlį, tiek to ir be čekio išvalysime.

O dar sako naudos nėra iš tų,  kur rašo. Yra!

Nežinomas seksas (iš kavinių istorijų)

Pastovus vienos kavinės girtuoklis Jonas susirado meilužę.

 Na šiaip jo žmona buvo kaip ir nieko, dar tvarkė jį, rikiavo, apyšvarį  į gatvę išleisdavo. Bet Jonui pabodo arši priežiūra. Išėjo pas meilužę į Lazdynus.

-         Tai kaip, Jonai, seksas su meiluže?- klausia jo barmenė

-         Na ką aš žinau, mes išgeriam su meiluže vyno, po to dar vyno, ir daugiau nieko neprisimenu. Buvo seksas  ar ne...

Karlita ir ketvirtas kambarys

Mano bute keturi kambariai. Šeimai pakanka.svetainės, vaikų kambario ir miegamojo. Ketvirtame kambaryje gyveno ovalaus kamuolio meistras, bet jis prieš porą mėnesių išsikraustė į savarankiško gyvenimo kelią. Ketvirtas kambarys liko lyg  tuščias, neaiškios paskirties, niekas ten neužeina, beveik joks kambarys.

Tačiau jame stovi sofa prie lango. Mūsų šuniui Karlitai labai smagu užšokti ant sofos, nuo sofos ant  palangės ir tada taip smagu aploti  ką nors ką pamato kieme. Kituose kambariuose nėra tokių gerų sąlygų šuniui. Šuo net purtosi  iš džiaugsmo kaip ten jam tame kambaryje pilna veiklos ir įdomybių. Ten geriausios sąlygos paloti visame bute.

Vakar išmaniai, kaip dera nominaliai šeimos galvai, pabandžiau su šeimos nariais pasitarti kokia to ketvirtojo kambario funkcija, ką ten reikėtų organizuoti:

- Tai koks ten tas kambarys, kokia bus jo funkcija?

BM atsakė:

-         Kaip tai  koks? Ten - lojamasis.

Dramaturgė

Vakar paskambino iš balso visiškai nusivylusi gyvenimu BM ir paklausė kaip taip galima tokiais būti.

Fone aidėjo kažkoks metalinis garsas lyg metaliniu šalmu apdengta galva daužytų mūsų  šaldytuvo dureles.

Aš suklusau.

- Kas ten vyksta, - paklausiau kaip atsakingas šeimos galva..

-         Tai aš daužau galva į šaldytuvą, - paaiškino BM, -aš irgi noriu būti menininke, tai mano dramaturginis efektas.

-         Kodėl? – paklausiau.

-         Vakar rašytojas (tai apie mane) parvedė baleriną (tai apie mažę) be kepurės per lietų ir šiandien radau tą naują kepurę visą šlapią ir purviną po mašinų ratais  kieme. Ir aš noriu būti pričiuožusi. Ir kad viskas man būtų pofik.

Bet tas dramaturginis efektas su galva per šaldytuvą privertė suklusti. Buvo tikrai geras. 

Niekinga buitis

Na mano galva kiekvienoje šeimoje tenka kankinti vienas kitą, kam išnešti šiukšles, išsiurbti koridorių ar atnešti pieno. Mes kaip visi: amžinoje konfrontacijoje su Balkanų moterimi šiomis temomis. Kartais pasiduodu ir nešu, kartais ieškau argumentų ir teisibės, rodydamas pirštu į dangų.

Bet neseniai staigiu manevru įveikiau BM, ji nutilo ir nesugalvojo ką pasakyti, tik numojo ranka.

Į priekaištą, kad kambariai nesiurbti dvi savaites, atsakiau paprastai:

-         Nesiurbsiu šiandien. Aš – kultūros reiškinys. Romaną parašiau.

Tai buvo neatsargu.

Dabar namie klausiama ar kultūros reiškinys valgys sriubą ir ar kultūros reiškinį paremti dvidešimčia eurų...

Keturi žodžiai

Vakar galų gale prisiruošiau pasikeisti padangas. Padangų servisiuko  meistras prie mūsų namo baisus tylenis. Jis galėtų dirbti pogrindininku sovietiniuose filmuose apie karą. Tik šeši sužvėrėję gestapininkai su replėmis sugebėtų ištraukti iš jo du žodžius. Trijų ištartų iškart  net jo mama nėra girdėjusi.

Taigi stovime ir žiūrime kaip šauniai sukasi meistras. Mažė klausia kaip tas aparatas  veikia, o kam dabar suka, o kam vasarą padangos, o kodėl, o iš kur, ką dėdė dabar daro, kam vėl suka, o kodėl pučia, kodėl ratas purvinas, kodėl dėdė neturi šuns, o katę turi.....

Meistras vis atsisukdavo į mūsų pusę ir dėbteldavo  didelėmis akimis. Galų gale baigęs darbą ir gavęs pinigus jau visai didelėmis nuo siaubo akimis paklausė:

-         Ir taip visą dieną?

Aš tik linktelėjau.

Blogerio karjeros viršūnė

Ramiai vakarojome namie ir staiga Balkanų moteriai paskambino jos sena draugė. Tokia draugė, su kuria galima kalbėtis telefonu  dvi valandas, aptariant mezgmo, vyrų kvailumo, vaikų auginimo ir receptų paslaptis.
Nelabai ką veikiau, tai pradėjau klausytis  pokalbio, kartais būna juokinga, gal pravers.
Staiga BM ryžtingai tarė draugei:
- Palauk, aš tau vėliau perskambinsiu. Nes mano vyras klausosi. Pirmadienį išsišaipys  savo bloge...

Štai, išdidžiai pagalvojau, tai tikriausiai  ir yra blogerio karjeros  viršūnė.
Pati  BM bijo...

Šokau ir dainavau, pagaliau

Visais laikais nei vienas muzikos mokytojas net neįtarė, kad turiu nors kokius muzikinės klausos rudimentus. Šokti? Net meška cirke nelabai sugebėčiau dirbti.

Bet. Visada sakiau – anksčiau ar vėliau gyvenime privalo pasisekti. Tereikia atsipalaiduoti ir laukti. Vakar  šokau ir dainavau TV ekrane.

Vakar malėmės su maže “Chorų karų” filmavime ir prie mūsų priėję žmonės paprašė mūsų pašokti ir padainuoti kartu su aklųjų choru. Na aš tikrai  nelabai gerai matau, tą iškart pripažinau. Dainuoju dar blogiau. Tad tik pasitikslinau: 

-         Bet jie juk visi gerai dainuoja? O man neleisdavo dainuoti niekas niekada.

-         Nieko, jūs mojuosite balionėliais, galite ir nedainuoti. Daina “Stand by me”. Ten nėra ką dainuoti, tik svyruoti.

Taigi aš buvau nusamdytas šokti kordebalete, nes užmiršau pasakyti, kad ir šokti net Balkanų moteris  manęs neišmokė. Nors valso žingsniukus buvo kreida ryškiai išbraižiusi ant grindų.

Taigi vakar jei TV ekrane per Chorų karus aklųjų chore matėte dar ne visai aklą, raudonu megztuku  vilkintį labai laimingą artistą su keturiais balionėliais už viso choro nugarų – tai buvau aš. Kažkiek net pataikiau svyruoti. BM tvirtino, kad 4 balionėliai paskutinėje eilėje pataikė pasvyruoti visus penkis paskutinius "Stand by me" taktus. Mažė svyravo  priekinėje eilėje.

Gyvenime visada  pasiseka, tik tereikia kantriai  sulaukti to momento.

Pagavo

Mažė dabar viską išsiaiškina. Štai pradėjo aiškintis katę.

Paklausė:

-         Katė mūsų sena?

-          Sena.

-         Tai ji greitai mirs?

-          Taip.

-          O tu, tėte, senas?

-         Naaaa... Taip. (kuris parazitas jau vaikui paaiškino, kad aš senas, bliamba?)

-         Tai tu irgi greitai mirsi?

-         Naaaa....Ne taip greitai kaip katė.

-         Tai visi mirs? Ir aš? (bliamba, ką daryti, greitai, greitai galvojam, negi pasakysi,  kad ir šitos mėlynos akytės mirs?).

-         Na matai, kai mirsim, taip tik vadinasi. Pereisime  į kitą pasaulį. Na lyg išvažiuosime toli, toli.

-         O su kokia mašina tu išvažiuosi? Su savo? Tai mes ten galėsime atvažiuoti pas tave?

Šioje vietoje aš jau neišlaikiau ir liepiau mažei susitvarkyti kambarį.

Linksma restorane

Vakar buvome restorane be  mažės. Grupės susitikimas 30 metų baigus institutą.
Rytą mažė klausia:
- Ar buvo linksma restorane vakar?
- Taip,  -  atsakau pavargusiu balsu.
Mažė pasitikslina:
- Gaudėte vieni kitus?

Ne vienas...

Mažę auklėjame. Ką tik pradėjome drausti atėjimus į mūsų miegamojo lovas nakčia. Net kai baisius sapnus susapnuoja.

Vieną vakarą mažė griežtai pareikalavo nuo durų įsileisti ją į mano  lovą. Aš dar griežčiau neleidau. Bet ji žino – aš esu silpnoji grandis šeimoje. Tai spaudė ašaromis ir gailiu balsiuku. Bet paskutinis apsiašarojusios penkiametės argumentas kodėl ją  privalau  įsileisti į savo lovą tik užmigimui dviem minutėms pribloškė:

-         Tu ne vienas gyveni.

Oi, matyt mokės gerai barti kai paaugs

Bėdos miestelyje

Per šventes teko nelaimė užkalbinti kelis senyvus nedidelio Aukštaitijos miestelio gyventojus. Agi turi žmonės daug bėdų. Pirma ir didžiausia – miestelio S. kunigas pradėjo gerti. Per spaviedones žmonės užuodžia stiprų alkoholio kvapą. Ir taip nuolat.. Pas nuolat girtą kunigą net rimtas Rymo katalikas nebenori spaviedotis. Pirma bėda.

Per rinkimus balsuos už tų pačių, matyt tai bus Grybauskaitė. Nors keli sakė, ale jei sacijaldemakratė pensininkų mama balatiruotųsi, tai už jųjų balsuotų. Ale ana narakiai Euraparlamenti. Ir šiaip sacijaldemakratai visų laikų didindava pensijų. Gera partija. A Kubilius jūsų tai ne. Antra bėda – ne ta kandidatė į prezidentus.

Apie Ukrainos įvykius kažkaip dalį pensinykų pasiekia ir prorusiška propaganda. Saka – Krymas taigi rusa, tai ku neatidat? Vat čia tai jau trečia  bėda. Nelabai man suprantamu keliu  kaip ir per ką juos  koloradų propaganda pasiekia. Bet pasiekia.

Ketvirta, bet kaip ir nebėda. Kapuose trys senos moteriškės, (virš 70 visoms) sustoja prie vieno kapo ir atsidūsta vieningai;

-         Ale anas gražus berniokas buva.

Viena tetula  papildo:

 - Ale  manįs kartų vos matociklu neužmuše, kaip virtam...

Su užsieniečiais

Per šventes kartą teko pavaikščioti ankstų rytą Naujojoje Vilnioje. Kieme bėgiojo toks gauruotas šunėkas ir mažė užsigeidė jį paglostyti.

Mandagiai paklausė tokio susivėlusio berniuko:

 - Ar šuo nepiktas? Galima paglostyti?

Berniukas išsigando ir ilgai galvojo. Tada pasakė:

-         Nou.

Ir dar kiek pakrapštęs galvą rado ten ir lituvyškų žodžių:

- Šo pyktas.