Visais laikais
nei vienas muzikos mokytojas net neįtarė, kad turiu nors kokius muzikinės
klausos rudimentus. Šokti? Net meška cirke nelabai sugebėčiau dirbti.
Bet. Visada
sakiau – anksčiau ar vėliau gyvenime privalo pasisekti. Tereikia atsipalaiduoti ir
laukti. Vakar šokau ir dainavau TV
ekrane.
Vakar malėmės su
maže “Chorų karų” filmavime ir prie mūsų priėję žmonės paprašė mūsų pašokti ir
padainuoti kartu su aklųjų choru. Na aš tikrai
nelabai gerai matau, tą iškart pripažinau. Dainuoju dar blogiau. Tad tik
pasitikslinau:
-
Bet jie juk
visi gerai dainuoja? O man neleisdavo dainuoti niekas niekada.
-
Nieko, jūs
mojuosite balionėliais, galite ir nedainuoti. Daina “Stand by me”. Ten nėra ką
dainuoti, tik svyruoti.
Taigi aš buvau nusamdytas šokti kordebalete, nes
užmiršau pasakyti, kad ir šokti net Balkanų moteris manęs neišmokė. Nors valso žingsniukus buvo kreida ryškiai išbraižiusi
ant grindų.
Taigi vakar jei TV ekrane per Chorų karus aklųjų chore matėte dar ne visai
aklą, raudonu megztuku vilkintį labai
laimingą artistą su keturiais balionėliais už viso choro nugarų – tai buvau aš. Kažkiek
net pataikiau svyruoti. BM tvirtino, kad 4 balionėliai paskutinėje eilėje pataikė pasvyruoti visus penkis paskutinius "Stand by me" taktus. Mažė svyravo priekinėje
eilėje.
Gyvenime visada pasiseka, tik
tereikia kantriai sulaukti to momento.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą