Bambalinė velykinė atgaila

Ilgai mane graužė sąžinė, bet nutariau ir aš savo coming-outą pasidaryti. Visi tai visi. Ir krikščoniška visai atgailauti prieš Velykas.

Prieš daug metų buvau vieno alaus bravoro komercijos direktoriumi. Bravoro šemininkai buvo danai, tokie iš savo ramaus kosmoso ką tik įkritę į Rytų Europą. Kokio lygio jų iškritimas iš konteksto buvo? Štai jų vyriausias Lietuvoje hansenas sakė: nu vairuotojai pas jus visai mandagūs, kodėl jūs skundžiatės, kad bjauriai vairuoja. Mane visur mandagiai praleidžia.

Danas vairavo juodą banditišką džipą. Na, supratote koko lygio danų  nesigaudymas realybėje buvo?

Na o iš komercijos direktorių privalu pardavimų skatinimo idėjų. Mes jau tada pilstėme alų į litrinius bambalius. Danams tai atrodė nesusvietna Europos  pakraščio mandrybė. Litras. Alaus. Iš karto.Bet aš nesustojau. Pavariau per besipriešinančių, kryžiumi gulinčių danų lavonėlius  -  išleidau pusantro litro bambalius į rinką. Rizikavau.  Ir lietuviai kaip pašėlę pirko. Kiti bravorai puolė kopijuoti. Tada rinkoje greitai atsirado dviejų litrų bambaliai. Vėl visi į du litrus greitai peršoko. Pašalpiniai visoje Lietuvoje persivadino bambaliniais. Blogis.

Tai mane visada (ir ypač dabar, ant senatvės) graužė  sąžinė, taip pradėjus blogio virusą .. 

Mano kaltė.

Nu bet algą gerą danai mokėjo, šeimą išlaikiau....

Kojos ir bendrabutis

Tada dar buvau visai jaunas. Vos 19 arba 20 metų. Nes pirmą kėlinį buvau atsarginiu, o tai galėjo būti  tik ankstyvoje jaunystėje. Atsarginiu vėliau jau nebūdavau. Net ir šimto kilų tada dar nesvėriau, vienu žodžiu stovi šalia aikštės toks bloznas bičelis it laukų berželis.

Žaidėme regbį prie kažkurios medicinos mokyklos bendrabučio. Merginos susirinko pavėpsoti: daug jaunų žirgų belaigančių po regbinę pievą, bet labai smarkiai  taisyklių nesuprato. Žiūrėjo, žiūrėjo  ir pradėjo įdomautis tuo, kas joms labiau rūpi.

O aš irgi žalias, nieko dar apie jas labai nesupratau. Man įdomiau kas aikštelėje vyksta. Jaučiau, kad greitai  ir man teks eiti žaist. Treneris vis pažiūri į žioplius aikštėje, paskui į mane. Tai prasitampau, kojas pakilnoju, pasilankstau, visas toks energingas budrus laukiu.

Medicinkės merginos girdžiu kažką aktyviai aptaria. Netgi žavisi. Cypauja ir kikena. Tos mergos. Numerius kažkokius pradėjo skelbti. Lyg ir  vyksta konkursas viena ausimi supratau. Bet aš regbistas, nekreipiu dėmesio į tas. Neregbistes. Tuoj man treneris lieps lėkti į aikštę. Koncentracija.

Staiga toks beviltiškas atsarginis prieina ir tempia mane už rankovės:

-         Tave kviečia. Numerį gi tavo šaukia.

Taip. Kol aš ten lanksčiausi ir kilnojau kojas aikštės pakraštyje  jos mane išrinko. Gražiausių regbistų kojų atstovu. Paveikė jas giliai tas mano kojų lankstymas ir grožis. Buvo tada tos mano kojos ilgos, saikingai raumeningos bei minimaliai plaukuotos. .

Aišku šiais laikais tuo niekas netiki, bet ... Nerūpėjo joms mano gilus dvasinis pasaulis ir eiklus intelektas. O tik kojos. Atėjo ir mano eilė padaryti coming outą, metoo ir giliai užslėptą jaunystės traumą.

Kur jūs dabar, medicinkės studėntės iš bendrabučio, ir kur mano jaunystės konkursinės kojos?

Mikrobas

Vakar per pačią baisiausią šlapdribą stovėjau vaikystės kieme prie Kalvarijų turgaus ir keikiausi savyje (nes vis dar beįsivaizduojąs save inteligentu) belaukdamas vieno žmogaus.

Ogi pro sniegliečiu užtaškytus akinių stiklus žiūriu  - Mikrobas eina. Gyvas dar. Sau atrodau dar visai nieko toks, o bendraamžiai kalvarijiniai kažkokie labai jau sugedę, aprūdiję, kaltu įrėžtomis raukšlėmis.

 Mikrobas mano ankstyvos paauglystės laikais buvo žemiausio chuliganų gaujos laiptelio murzilka, mažutėmis galūnėmis, bet storas ne per galūnes. Dėl juoko ten ir buvo laikomas. Na toks, kuris pirmas prisikabina gatvėje, kad kiti paskui jį užstotų. Mikrobą ir po šimto metų atpažintum. Toks pats juokingas storuliukas, trumpomis mosikuojančiomis rankytėmis. Mane ta gauja priimdavo pasportuoti, nes visais laikais neblogai žaisdavau futbolą..

Taigi Mikrobas turseno iš paskos truputį didesniam piktam diedui ir kažką tyliai aiškino.

Didesnis diedas, kas dvidešimt.sekundžių perrėkdamas lietų, šaukė per visą gatvę:

-         Bl...Nach... nepojdu ja na Žalgiris, takaja bl...  pagoda.

Vėl tyli Mikrobo murmelė. Vėl didesniojo tirada su visais keiksmažodžiais, bet jau taip pavargus, nes vis tą patį tekstą varo. Matyt  abu tą patį aptarė gal dvidešimtą  kartą. Lyg seni sutuoktiniai.

Mano žmogus vėlavo. Ir po penkių minučių lengvai nešdami su savimi vyno kvapelio debesėlį pasirodė aniedu. Iki Žalgirio aišku nėjo. Užėjo į netolimą Bravo Alco prie turgaus. Grįžo lengvu valsuojančiu žingsniu, šnekėjo abu tyliai maloniai ir vos neapsikabinę. Mikrobas nusileido. Nors gamtos gaivalai taškėsi ir sūkuriavo, bet harmonija praėjo pro mane dvelkdama svaigiu vynelio aromatu.

Bet juk taip ir reikia  gyvenimą gyventi – murmėk savo nuomonę, bet kai vyno bonka jau rankose, tai nu jas nafik tas nuomones. Mikrobo taktika veiksminga  -  tiek metų pragyveno paleiturginio gyvenimą ir sveikai gyvas. Visi kiti chuliganai nuo aukštesnių gaujos laiptelių jau pradingę. 

Ateikite

Naujausių Regimanto Dimos knygų pristatymas:

Naujausių Regimanto Dimos knygų pristatymas:

“Gyvenimo stebėtojo memuarai”

“Bronislovas ir imperatorius”

Vilniaus knygų mugėje, vasario 24 d. , penktadienį, 20,00-21,00, konf.salė 5.2.

Renginį ves garsus kino ir teatro aktorius Audrius Bružas.

Kalbės visų meno žinovas akademiškasis Ernestas Parulskis.

Kampe išmaniai tylės (jei niekas neklaus) Regimantas Dima.

Nauja stora popierinė knyga

 Na štai šaunioji leidykla "Tyto Alba" išleidžia dar vieną mano knygą. Ačiū visiems, kurie dirbo su šia knyga. Šį kartą tai ne istorinis romanas, o "Gyvenimo stebėtojo memuarai". Kas pavadinime užrašyta, tas ir yra knygos viduje - vaikų auginimas, Balkanų moteris, regbis, Azija, sovietinis Vilnius, kapitalizmo aušra Lietuvoje. Trumpai tariant sąžiningai aprašytas sunkus ir juokingas vyro gyvenimas nuo metų kalno.
Knyga pasirodys knygynuose prieš pat knygų mugę ir aišku šiuos memuarus pristatysime Vilniaus knygų mugėje vasario pabaigoje.

Aukštesniųjų jėgų ženklas nuo spintos

Ženklus mums, paprastiems  žemės gyventojams, siunčia aukštesnės jėgos. Vieną pranašiškai ryškų  ženklą iš ten ir aš esu gavęs. Tik ilgokai teko laukti  – apie 50 metus ženklas pildėsi - ir net buvau vienu metu praradęs viltį suprasti ką anas reiškia.

Tą aukštesniųjų jėgų ženklą nešioju viduryje kaktos, kad ir visai durnas suprastų..Tai ne senatvinė raukšlė ar  ilgo galvojimo vaisius – aš dažniausiai negalvoju, aš darau. Tai gilus sužeidimo randas.nuo nosies viršaus iki vidurio kaktos.

Kai man buvo penkeri metukai aš gavau dievišką dovaną – dviratuką. Bet gyvenome tada dar susispaudę vieno kambario butuke ir tėvai racionalizavo kambario erdvę daugybę daiktų sudėję ant spintos. Ten buvo lagaminas, meninė lempa iš marmuro pelėdos  formos, dar didelis meninis  tetervinas ir vaikiškų svajonių išsipildymas triratukas..

Tėvą išzyziau triratuko nukėlimui man  pasivažinėti. Mamos nebuvo. Tad tėvas viena ranka laikė mane besiveržiantį prie džiaugsmo,  kita ranka graibė kur ten tas džiaugsmas ir dar prilaikė didelį meninį teterviną. O sunki meninė marmurinė pelėda buvo mažesnė už teterviną,  todėl ji praslydo pro  tėvo pirštus ir leidosi kartu su triratuku žemyn, kur nekantriai žibėjo dvi mano akys. Marmurinė pelėda nusileido tiesiai  tarp mano akių pirma. Susmukau be sąmonės. Iš galvos pasipylė kraujai. Mama atskubėjo jau tik į ligoninę  Ten sužinojo gerąją naujieną: šitas vaikas gyvens. Galva kieta. Galva galbūt net veiks. Bet didžiulis randas kaktoje arba kitaip sakant ženklas liks visam gyvenimui.

Ir štai praėjus pusei amžiaus, brandžiam kapitalizmui pakeitus brandų socializmą, Varšuvos  paktui švelniai sugužėjus į vieningas NATO gretas, galvai galbūt net veikiant, vakar man galų gale daėjo.

Marmurinė pelėda į vidurį kaktos  reiškė: bus tau, ablavuche, vaisingas  ir ilgas  bendradarbiavimas su pelėda Tyto Alba, rašysi vis geriau ir aukštesniųjų jėgų paskirta pelėda leis vis geresnes tavo  knygas. Pelėdos žmonės tau surengs šaunią romano  prezentaciją, visiems ta prezentacija tiks ir patiks. Taip vakar ir atsitiko. “Bronislovo ir imperatoriaus” prezentacija pavyko.Ačiū visiems.

Fotografijoje eilutė laukianti mano autografų po prezentacijos.

Telefonas ir kosmosas

Kosmonautikos diena, po velnių, šiandien. Gagarino skrydis. Kodėl aš – tarkime beveik inteligentas – dabar keikiuosi?

Kai aš gimiau, tai ilgai buvau toks ne visai tikęs ant šio svieto. Na kaip ir dabar. O tada ilgiausiai neturėjau vardo, tėvams nebuvo kada. Į mūsų namo kiemą prie turgaus atėjo progresas, artėjo telefono linija ir visas namas, atšventęs kiek reikia mano gimimą, stojo kasti tranšėją telefono linijai iki namo. Greičiau, kad greičiau į kiekvieną butą įžengtų progresas. O po to dar Gagarinas sukėlė  tokį skandalą su savo kosmosu, kad jau atrodė tuoj komunizmas ir vieno atskirai paimto nekosminio ir netelefoninio berniuko vardas niekam nerūpėjo.

Tėvas, trumpam parbėgęs namo iš tranšėjų kasimo, kaip laikraščių ir kosmoso auka, mamai pasiūlė paprastai:  :

-         Fidelis kaip Kastras arba Jurijus kaip Gagarinas?.:

-         Ne,  - pasakė mama,   - jau kaip šunį Fideliuku  arba  Juročka mano vaiko nešauks.

Ačiū, mama. Apgynei. Moterys visada turi nuostabų  amžinųjų pamatų jausmą.

O pas sovietus buvo ir gerų dalykų. Štai, jei  tėvai vėlavo duoti vardą vaikui, tai grėsė bauda. O laikas seko. Telefoną  galų gale įvedė, Gagarinas nebeskraidė daugiau  į kosmosą ir galų gale tėvai paskutinę  dieną nusprendė ką daryti su šituo vis verkiančiu dėl neteisybės bevardžiu kūdikiu. Ir perkirto  Gordijaus mazgą paprastai. Sutarė best pirštu į vardyną, kokią dieną gimiau, tos dienos  vardu ir pavadinti. Tą dieną vardyne kėpsojo tik Regimantas, prastas vardas ir nei vienas normalus  žmogus iš pirmo karto vardo neprisimena. O už Lietuvos  ribų nei vienas neištaria. Bet per pusę amžiaus pripratau ir net  su  tokiu vardu  išmokau  gyventi.

Tačiau kiekvieną kosmonautikos dieną mane nukrato sveikas šiurpuliukas: per kosmosą ir kitus progreso reiškinius vos netapau Juročka. 

Iš karinių memuarų - AK 47 patikrinimas

Neseniai žiūrėjau Discovery laidą apie Kalašnikovo automatą ir ten rodė kaip AK 47 nebijo smėlio...tada prisiminiau...

Po aukštosios sovietų laikais teko pakliūti į tokius trumpus kursus miške prie Kauno, kur ruošė iš mūsų studentų karininkus. Per vieną paskaitą netyčia pabudau, kai majoras entuziastingai lygino amerikonų šautuvą M 8 su rusiškuoju AK 47. Kiek supratau AK 47 ir smėlio nebijo, ir vandeny neskęsta. Na beveik.
Kitą dieną davė kovinius šovinius ir poligone reikėjo šaudyti. Aš naiviai patikėjęs paskaita (majoras buvo rimtas vyras, ką tik iš Afgano) sugrūdau automatą vamzdžiu žemyn į smėlį, dar pasukiojau kelis kartus ir nustėrusiems kolegoms paaiškinau:
- Ką? Miegojote per paskaitą? Kalašnikovas nebijo smėlio.
Ir dribau šaudymo gulom pozicijon. Automatas nešaudė. Pertraukiau spyną, smėlis byrėjo, bet automatas nešaudė.
- Majore, - pašaukiau, - nešaudo.
- Na, parodyk, - dalykiškai priėjo prie naujokėlio karo veteranas.
Paklausė ar koviniai šoviniai, vizualiai apžiūrėjo automatą, trūktelėjo automato spyną, iš ten išvirto puskilogramis smėlio. Majoras nepatikėjo savo akimis. Dar kartą truktelėjo. Vėl puskilis smėlio. Majoras paraudonavo. Aš apdairiai pradėjau ieškoti atsitraukimo pozicijos. Apie taktiką bei strategiją jau buvau girdėjęs. Majoras pradėjo kaukti kaip sirena. Iš pradžių ultragarsu, po to jau matu. Rusišku nuoširdžiuoju. Mojuodamas automatu kaip kuoka pirmykštis žmogus pasileido link manęs.
Kažkaip nepataikė užtvoti ir net nepagavo. Laikiausi subordinacijos, toli nebėgau. Vis palaukdavau. Žmogus užduso rėkti ir bėgti.
Po to tik prašvokštė seržantui, kad man ginklo neduoti. Niekada. Jokio. Leisti sienlaikraštį ir į virtuvę. Man tiko. Tiesa po pirmojo sienlaikraščio numerio išleidimo jau pulko vadas sudraskė sienlaikraštį, uždraudė man bet kokią veiklą jo pulke, atėmė kelnes, kelnių diržą ir uždarė į dizenterikų palatą. Ten jau buvo visai ramu.
Visiems.

Eilės, be eilės ir avoskos

Eilės tai visai ne poezija. Šių laikų jaunimui jau sunku įsivaizduoti masines eiles, . parduotuvėse trūkdavo  vietos  susirangyti eilių gyvatei, tai persikeldavo jos į lauką. Ir kažkas erotiško būdavo tokiame  vaizdelyje – krenta pirmos  snaigės ir lauke iš pilkarūbės eilės gniaužtų laimingasis  išsirauna prisipirkęs apsnigtų geltonų bananų ar oranžinių apelsinų...

Dar ir šiais laikais  – leiskite tik  pagalvoti -  yra likę eilių. Keli pavyzdėliai.  Į Ryanair oro uostuose, į vaikų darželius Vilniuje, ačiū  Zuokui, neleido mums visiškai persikelti  į laukinius Vakarus. Dar poliklinikose užtinki eiles, su visiškai tokiais pat gudriais personažais, kurie moka pralįsti  be eilės  iš anų tarybinių  laikų.

Eilės anais laikais buvo kelių tipų. Vyriškos  -  prie  alaus barų, priduoti smirdančiuose stiklo taros pridavimo punktuose tuščius butelius. Vyriškos eilės su šiokia tokia vienybe, jos turi didingą tikslą prisigerti.

Mišrios eilės tai kai  vyrai  ir moterys kartu, bet moteriškės šimtą kartų geriau žinojo ko jos nori tame tolame eilės pabaigos taške. Vyras dažnai tokioje eilėje stovėdavo prievarta atvarytas ir be didingo tikslo prisigerti, kuris  eilėje vyriškoje, todėl nuobodžiaudavo. Aš gerai prisimenu alaus, bananų ir apelsinų eiles. Jas stovėdavau beveik kryptingai, džiugiai, nes produktai patikdavo.

Patyrę tarybiniai žmonės pamatę eilę pirmiau  stodavo į eilės galą ir ten bandydavo apklausos būdu sužinoti “ką išmetė”. Būtent – “ką išmetė”. Nes pinigų turėjo daugmaž kiekvienas, nes bedarbių nebūdavo, prievarta vertė dirbti principialiai nemėgstančius darbo,  ir algos visų buvo beveik vienodos. Taigi pinigų buvo, trūko tik prekių.

Kartais eilė nuo pradžios iki galo stovėdavo dar nežinodama ką išmes. Bet ilga ir kantri. Tiesiog buvo išsivystęs šeštasis  jausmas tarybiniams  žmonėms, kad kažką  tuoj išmes  ir bus gerai.

Dar  vienas specialus žodis iš tų laikų  - avoska. Lietuviškai tai rezginė, toks pintas iš virvelių krepšelis, kuris lengvai tilpdavo kišenėje ir jeigu pamatai eilę tu jau pasiruošęs avoskon  prisikrauti netikėtai  išmestos prekės.  Avoska išvertus – atsiktinukė, netikėtukė, likimo dovana. Maždaug taip išversčiau iš didžiosios  rusų kalbos.

Eilės nemėgdavo gudreivų, kurie lįsdavo  be eilės. Oficialiai  teisę be eilės turėdavo VOVo veteranai. VOV tai velikaja  otečestvennaja vojna. Be eilės tik su knygutėmis to  VOVo dalyvio. Santrumpa skambėjo kaip Vovočka, visų nepadorių anekdotų herojaus vardas. Vova dar  kaip Putino vardas. Bet juokas neėmė,  tik tylus siūtas. Lietuvoje beeilių VOV nemušdavo - tylomis urgzdavo.

Tačiau  kitur.

Kažkuriam Azijos  mieste, berods  tai buvo Frunzė, dabar Kirgizijos sostinė Biškekas, panorome išgerti pigaus vyno. Nes miestas buvo sovietoidinis, visai be fantazijos.  Kirgizai tokie  kieti puslaukiniai vyrai, o dar tada papildomai papiktinti kaip ir visa tarybinė liaudis antialkoholinių eilių.  Taigi prie mūsų nedrąsiai svarstančių ar veltis į pastoviai rusenantį tarpnacionalinį konfliką eilėje, nes mes nei rusai, nei kirgiizai ir mus gali mušti ir tie, ir anie. Taigi, kol svarstėme,  prisistatė profesionalus karo veteranas su pažymėjimu. Dalykiškai paklausė kiek reikia ir kiek man duosite? Ir drąsiai nėrė į pačią žiauriausią piktos eilės vietą - be eilės. Rusai jo nemušė, bet kirgizai atidaužė karo veteraną. Išmetė iš be eilės.

Nusivalė veidą kruviną senelis ir  pasakė:

  - Ką aš ne rusas? Reichstagą  paėmėme, o čia  čiurkos kirgiziškos  neduos  mums  vyno?

Ir vėl lindo be eilės mojuodamas  VOV knygele, kirgizai senelį stumdė  jau nenoriai, neorus tai buvo užsiėmimas ir senelis galų gale pralindo be eilės. 

Iš  trečio bandymo senelis, kuris ėmė Reichstagą, paėmė mums  vyno...

Žaidėme

Senyn durnyn. Patarlė teisinga. Štai dabar man parūpo vaikiški žaidimai, kurių vaikai šiandien nebežaidžia kiemuose.

Na mergaitiškų žaidimų aš nežaisdavau. Bet aiškiai pamenu du:  Klasės ir Gumelė. Nors Klases esu žaidęs. Prisipažinsiu. Nes beveik panašu į futbolą. Šaligatvio plytelės sunumeruojamos kreida ir reikia per kiekvieną plytelių skaičių prastumti  koja akmenuką šokinėjant viena ar abiem kojom. Bet prašokti negalima. Skaičius po skaičiaus.

Gumelės tai tikrai nežaidžiau. Nors kojos gana ilgos ir būčiau žaidimui tikęs. Dvi mergaitės laiko įtempę gumelę, per kurią šokinėja sudėtingais piruetais kita mergaitė. Palaipsniui ta gumelė keliama aukštyn. Pamenu sveiku protu nesuvokiamose aukštybėse įtemptą  gumelę. Bet mergaitės peršokdavo.  . Žaidimas labai geras, nes lavino merginų kojų ilgumą ir grakštumą.

Buvo ir griežtai berniukiškų žaidimų. Pavyzdžiui – peiliukai. Žemėje apibrėži ratą ir smeigi peiliuką į tą ratą ir kaip nukrito peilis, taip atsirėži žemę. Metimas peilio irgi  buvo visaip sudėtinginamas. Nuo alkūnės ir kitaip. Čia jau beveik tikro gatvių chuligano žaidimas. Po to ištobulėdamas jau tuo peiliu galėjai švaistytis gatvėse.

Ali Baba dar buvo, bet tas jau visai rusiškas žaidimas. Iškvieti iš priešingos  eilės žmogų ir tas veržiasi į tavo eilę.

Berniukiškas  žaidimas buvo Dramblys. Tas vystė jėgą ohoho kaip. Pavyzdžiui trise stoja  į eilę pasilenkę ir tvirtai  laikydamiesi vienas kito. Tad kiti žaidėjai sušoka trise ant jūsų ir dar taiko užšokti ant silpniausio. Apatiniams – Drambliui -  reikia praeiti nors porą metrų. Žaidimas linksmas, bet  tik viršuje esantiems. Apatiniai  dejuoja ir griūna, beveik garantuotai  kas nors gaudavo kokią nors traumelę. Bet jėgą lavino.

Na o  pats žiauriausias anų laikų  žaidimas buvo Žuvis ir Tinklas. Atrodo tyras doras ir net lietuviškas tautinis žaidimas. Pamenu mokykloje žaisdavome jį  iki pat vienuoliktos  klasės. Tai yra beveik 18 metų 180 cm ir po 80 kg arkliai. Paskelbus  žaidimo pradžią visi mažiukai bėgdavo panikoje iš mokyklos kiemo. Mokytojai  bandė drausti mums tą daryti. Bet tai jau buvo principo reikalas. Padorus žaidimas, nerūkome ir negeriame. Mokomės gerai, tai turime teisę prasiblaškyti per  pertrauką. Tinklą pradėdavo susikabinę rankomis dviese. Palietus nors vieną laisvą žaidėją – žuvį,  paliestasis jungdavosi  prie tinklo. Tinklas vis augo ir visai  sėkmingai šlavė visus iš kiemo. Traumų irgi būdavo...

Tai tiek tų senų mėlynių įsistatymo būdų. Jei šis nedidelis memuaras padės atitraukti kokį vaikį nuo kompo – bus malonu. Bet tikriausia nepavyks...

Leidyklos "Naujas Vardas"metų bestseleris - knyga "Gyvenimo stebėtojo memuarai"

Oficialus leidykos pranešimas iš čia; http://naujasvardas.lt/ 

Vis dėlto pavyko: elektroninė leidykla „Naujas vardas“ gegužės mėnesį sulaukė vienerių metukų jubiliejaus. Tėvai išdidūs ir ramūs, kad vaikas išgyvens, ir labai dėkoja visiems talkininkams, draugams, bendraminčiams ir prijaučiantiems už sunkius darbus, idėjas, patarimus ir pasiūlymus. Ir ačiū autoriams, pasitikėjusiems mumis ir patikėjusiems mums savo kūrinius.

O pirmieji metai buvo pilni įvykių. Išleidome devynias knygos, tris iš jų – poezijos, dvi – skirtas vaikams. Susidraugavome su trimis svarbiausiais lietuviškais interneto knygynais, dalyvavome LOGIN Lietuvos interneto apdovanojimų konkurse, rinkome VU „Filologijos rudens“ konkurso nugalėtojus, Dainiaus Dirgėlos „stebėto jo užrašai“ nominuoti „Metų knygos“ vardui.

Elektroninės leidyklos svetainėje per metus sulaukėme beveik 30 tūkst. apsilankymų, „Facebook“ svetainėje – 186 gerbėjų.

Įdomiausia, suprantama, kokie gi mūsų knygų tiražai? Turime duomenis iš kelių oficialių šaltinių, nors net neįsivaizduojame, kokį realaus tiražo procentą jie sudaro. Gal skaičiai ir nuvils kai kuriuos skaitytojus, tačiau Lietuvos leidėjus turėtų apstulbinti ir priversti susimąstyti apie elektroninės leidybos plėtrą.

Taigi, iš viso per metus padovanojome skaitytojams 8692 knygų egzempliorius. Daugiausia jų – 2974 – atsisiųsti EPUB formatu iš „Naujo vardo“ svetainės. Antroje vietoje – „Linkomanija“ su 1744, toliau – „Apple iTunes“ su 1581 egzemplioriais. „Naujo vardo“ interneto svetainėje perskaityta 1562, „Google books“ svetainėje – 831 egzemplioriai. Mūsų bestseleris – Regimanto Dimos „Gyvenimo stebėtojo memuarai“, suskaičiavome 2357 atsisiuntimų ir perskaitymų. Dar trys knygos – Aurelijaus Katkevičiaus, Dainiaus Dirgėlos ir Kreivarankio – gerokai perkopė tūkstančio egzempliorių kartelę. Autoriams ir to pageidausiantiems leidyklos bičiuliams atsiųsime tiražų suvestinę.

Kas toliau? Labai tikimės birželio mėn. išleisti bent vieną puikią poezijos knygą, rudeniop – kitą. Pora paraiškų knygoms leisti šiuo metu svarstomos. Ir labai labai laukiame naujų paraiškų :)

Apie bobiškus gėrimus

Vienas  senas draugelis neseniai  priminė apie vyriškus ir bobiškus gėrimus. Tai įvyko  Piteryje, kai anas dar buvo Leningradas. Ir tuo  pačiu metu kai iš rusų kultūros (o ką daugiau veikti Piteryje, jei ne semtis kultūros?) pasisėmėme per Afrikos studentus kokteilio  Jorš (Pūgžlys) receptą.

Taigi tada apsigyvenome pagal studentišką mainų programą pas tokį tikrą rusą nykiame sovietiniame daugiabučių Leningrado rajone. Mainų programa buvo paprasta  – šio ruso sesuo dirbo pas mano mamą Lietuvoje. Dvylikos aukštų nežmoniškai ilgame name vienintelis vaizdas pro langus buvo toks pats dvylikaaukštis priešais. Dar pilki Piterio  debesys, bet tik kiek leido dvylikaaukštis priešais. Nedidelis kiemas lyg klaida įspraustas tarp namų. Ir paprasta kaip  taburetė eilinio  gamyklos darbuotojo buitis. Atvežta lietuviška rūkyta mėsa buvo  gardėsis, paliekamas  šventėms (на праздники).

Buto rusas, kartu ir šeimininkas, gyveno vienas, nes žmona sanatorijoje. Buvo kažkiek atsakingas darbuotojas savo gamykloje, kuri buvo jo antras ir ko gero visas gyvenimas. Vaikų nebuvo. Bet buvo rusas. Savotiškai buvo prisitaikęs prie dviejų savo  pagrindinių aistrų – darbo ir gėrimo. Jis  su mumis gėrė tik per poilsio dienas. Pradėdavo penktadienį iškart po darbo. Ir baigdavo gerti lygiai dvyliktą dienos sekmadienį, nes tada spėdavo visai nepagiringas išeiti į darbą pirmadienį, kur vėl buvo atsakingas cecho meistras  ar viršininkas. Kaip bebūtų keista šis mūsų rusas buvo pedantas. Gerą pusvalandį  mokėmės kaip pagal visas taisykles užrakinti išeinant jo buto duris.

Darbo dieną tai jokiu būdu nė lašo.

Gamykla jo buvo matyt karinė - režiminė, nes nieko nepasakojo, bet iš gamyklos atsinešdavo spirito. Parduotuvėje iš maisto  gaudavo vermišelių (tokie  labai  negyvi tarybiniai makaronai). Tai vien vermišelius  pirkdavo, kartais pagardindamas kiaušiniais, jei jų rasdavo parduotuvėje. Įmantresnio maisto gal žmogui nelabai ir reikėjo. Nes maisto funkcija buvo tik užkanda. Spiritą matyt  iš gamyklos atsinešdavo kiek skiestą, nes visą gyvenimą vartojo taip. Pusė stiklinės spirito pripila vienu ryžtingu judesiu. Dar ryžtingesniu judesiu tą visą pusstiklinį į burną. Ir tada kelis šaukštus vermišelių ant viršaus. Tada ramus pokalbis  su studentais, tai yra mumis, kol suveiks. Tas carinis Piteris jo nedomino. Bet mus rytą išleisdavo į miestą suvertęs savo dozę spirito. Po jo spirito  visai  linksma ir šilta vaikščioti. Bet antrą dieną iš ryto aš kažkaip pasipriešinau ir pasakiau, kad man per stipru pusė stiklinės jo neskiesto gamyklinio spirito. Rytais.

Rusas primerkęs akis pažiūrėjo į mane. Jo akyse švietė nusivylimas, gyvename toje pačioje šalyje, jaunas vyras ir kažkoks nevykęs. Tylomis atskiedė spiritą santykiu vienas prie vieno vandeniu.

- На тебе, – pasakė rūsčiu  cecho viršininko balsu  skirtu pravaikštininkams   -  бабский напиток. Še tau bobiškas gėrimas.

Išgėriau bobišką gėrimą. Bet tyla virtuvėje kabojo kirviu. Buto rusas buvo kaip Hemingvėjus – naudojo tą patį literatūrinį  aisbergo metodą.

Draugelis vikriai   pasakė gersiąs neskiestą. Su juo daugiau ir kalbėjo visą savaitę kol gyvenome pas  Leningrado darbo žmogų. Vyriškus pokalbius.

O man liko piteriškas moralas visam gyvenimui – gėda  prašyti ir juolab gerti bobiškus  gėrimus, jei esi vyras.

Kelnės ir garbė

Sutinku, teksto pavadinimas “Kelnės ir garbė” yra netinkamas padoriam beletristiniam kūrinėliui. Bet nieko negaliu padaryti. Tai vėl senas tikras atsitikimas.

Jau kelias vasaras dėl pinigų trūkumo neteko paklajoti musulmonų šalyje. Ne visi perneša tą jų derybingumo įtūžį, be kurio tu joks vyras ir tik pajuokos vertas durnelis. Tą derybingumo įtūžį kai reikia turiu. Ir musulmonų šalys mano turistiniams tikslams labai tinka.

Šią žiemą buvau užsigeidęs Vilniuje rasti tikrą kazaną. Kazanas – tai toks ketaus indas plovo virimui.

Internete baisi skylė Vytenio gatvėje reklamavosi turį tikrų kazanų ir mangalų.

Nuėjau kartą iki jų kontoros. Kai tik pamačiau direktorių – supratau, bus dabar man musulmoniškos atostogos. Rytietiškas žmogus. Kaip jis džiugiai pradėjo mane durninti, kažkokį žygeivių ketinį laužo katiliuką pradėjo man stumti kaip tikrą kazaną už 200 litų. Nors virtuvėje savo reikmėms  turėjo gerą kazaną. Aš maloniai klausiausi ir vis šalutiniais klausimais išsiaiškinau, kad jis kitų rūšių kazanų neturi ir neturės. Ketaus liejyklos neturi. Keliais ryžtingais išėjimas beveik iki durų išsiaiškinau už kiek jis maždaug gauna. Vieno neišpešiau  -  iš kur Lietuvoje jų gauna.

Kazanų direktorius nežinojo -  aš jau buvo gerose rytietiškose derybose ir anksčiau. Štai kartą jaunam ir pavargusiam  kažkur mažame dulkėtame Azijos miestuke malonus senyvas chalatuotas musulmonas išaiškino, kad mes tai visi kilę iš Abraomo knygos,  ir jie, ir žydai, ir krikščionys. Tad  jis maloniai  pavyzdžiui atiduotų  man savo dukterį. Net už krikščionio. Aš iškart prablaivėjau ir ryžtingai nusukau diskusijas į religijotyrą.

O kitą kartą paprašiau tokio vietinio leisti savo sklype miestelyje  pasistatyti palapines prie upelio mūsų grupei, ką tik nusileidusiai  iš kalnų.  O mes grupėje turėjome tokią Audingą (dabar gyvena ar Prancūzijoje, ar Šveicarijoje), kuri šiaip nieku ypatingu nepasižymėjo, tačiau  kai išmesdavo gana ilgų savo kojų liniją šalia kelio tai sutranzuodavo bet kurią mašiną. Mes tai vadinome “išmesti biodrus” (lietuviškai būtų išstatyti pravažiuojantiems vairuotojams iš tolo viliojančią klubų liniją). Matyt netyčia “išmetė biodrus” ir tam sklypo savininkui.

Vyriokas visų pirma  papasakojo, kad esąs beveik milijonierius, šitą jau žinojau  - visi ten bent matę Taškentą iš tolo yra milijonieriai, po to sakė mums visiems  nupirks išgerti ir šašlykų, dar supažindins su miestelio milicijos viršininku. Bet ..ėėėė... kaip čia pasakius...labai norėtų artimiau susipažinti su ta aukšta moterimi...namie, dviese. Visus  palikęs ilsėtis palapinėse vyriokas mane vieną vežiojosi po miestelį, kad susidaryčiau įspūdį koks jis įtakingas. Na man tas įspūdis vis nesusidarė. Niekaip nesutikau kaip nors nusileisti dėl Audingos garbės. Milijonierius tada atnešė gal porą butelių pigaus baisaus   uzbekiško vyno ir nieko nepešęs dingo.

 Audingą informavau kaip išsaugojau jos garbę ir pasilenkęs dirbti kažkokius laužo darbus galutinai  suplėšiau savo paskutines  kelnes per užpakalio siūlę. Padėtis buvo apgailėtina, bet Audinga buvo taip sujaudinta mano išderėto jos neliečiamumo, kad tylomis nusimovė kelnes.

 Na negalvokite to, ką tik pagalvojote. Kaip sakiau ji buvo gana ilgų kojų, o aš tarybinėje jaunystėje  dar buvau visai lieknas.

Pasakė:

-         Pasimatuok. Turiu kitas kelnes.

Kelnės buvo juodos, madingos, su petnešom. Man kaip tik tiko petnešos viršuje ir kelnės per klubus. Tik apačioje vos dengė kelius. Na, pagalvojau aš su pridengtais keliais dar tiksiu azijatiškai moralei. Ir papildoma ventiliacija apačioje per karščius kaip tik. Tariau ačiū. Ir tikrai  dar keliolika  Azijos dienų sėkmingai jose gyvenau.

Tikiuosi dabar  pavadinimas “Kelnės ir garbė” aiškus? Už išsaugotą merginos  garbę gavau panešioti juodas kelnes su petnešomis. Praktiška ir patogu.

Paltas su karakuline apykakle

Toje gamykloje, kur dirbo mano tėvas buvo specialus cechas, kur darbininkai privalėjo atlikti  sudėtingas nestandartines užduotis ir to cecho viršininku, pavyzdžiui, dirbo dabar žinomas  istorikas Gudavičius. Visos mano nerimtos būdo savybės paveldėtos iš tėvo. Rimtos (bet jų nedaug)  - iš motinos. Dėlei  aiškesnio   to išmaniojo cecho vaizdo pasakysiu, kad pagrindinis cecho šposininkas  buvo Ibelhauptaitės (kuri režisierė su  Londono akcentu) tėvas ar dėdė Ibelhauptas. Taigi įsivaizduojate maždaug publiką. Juokai   ceche liedavosi lyg fizikų institute.

Tačiau gamyklos buvo internacionalios ir kartu dirbo rusas Mitrochinas iš centrinės Rusijos  dalies. Iš ten kur jau tada tuštėjo kaimai.  Visi  vyrai arba žuvę kare arba išvažiavę į gamyklas po visą SSSR. Taigi, kaip bebūtų keista, rusas Mitrochinas buvo rimčiausias  vyras ceche. Šposų lietuviškų  jis nesuprasdavo ir atsargiai žvelgdavo į tuos nerusiškus šposus. Bet vyras buvo tikrai rimtas, gal iš buožių, matyt  pabėgo į Lietuvą nuo kokių kaimo biednotos persekiojimų.

O kaip kažkur minėjau spekuliacinės  pajamos iš tulpių auginimo Tarptautinei moterų dienai net ir sovietų laikais mūsų šeimai  leido pasijusti kiek turtingesniais. Pinigai buvo leidžiami visaip. Bet kartą tėvas pasisiuvo pas siuvėją labai solidų paltą su karakuline apykakle. O karakulis -  išdirbtas jauno ėriuko kailis -  buvo aukštų pareigų simbolis. Karinę kepurę – papachą -  iš karakulio galėjo dėvėti kariškiai  tik nuo pulkininko ir aukščiau. Šeimos pajamos aišku leido siūtis ir visą paltą iš karakulio, bet tai jai būtų buvęs iššūkis socialistiniam padorumui,  rangų lentelei ir visiškas pižonizmas.

Mitrochinas kaip tik ruošėsi į tėviškę Rusijoje. Jaudinosi. Jam labai norėjosi  grįžti po ilgų nebuvimo metų solidžiai, kad visas kaimas pasakytų och ir ilgai rūkytų sėdėdamas ant suoliukų.  Ir tuomet į cechą įžengė  tėvas kaip ne joks darbininkas, o liaudies tarnas  iš Centro komiteto su paltu karakuline  apykakle.

Šitai. Paltas. Karakulis. Tas pats ūgis. Suvokė Mitrochinas supratęs savo ilgo žvilgsnio į paltą ir ilgos tylos rezultatus. Visas cechas džiugiai stebėjo atkaklius  Mitrochino įkalbinėjimus paskolinti būtiną atostogų rodinoje  atributą. Pats jis irgi gerai uždirbdavo, bet tiesiog  kaip rusas darbininkas nesumojo   kaip ir kur pasidaryti tokį solidų grožį. O ir laiko liko ašaros  iki atostogų.

Po kelių gerų degtinės butelių su Mitrochinu ir cecho kolegų paskatinimų -  atseit reikia jiems ten parodyti kaip čia Lietuvoje  mes gyvename -  tėvas palūžo. Tegu žino rusai apie Lietuvą.

Nepardavė. Bet tik paskolino atostogoms Rusijoje. Nors  motina  ir už tai pasmerkė.

Rimtasis Mitrochinas po atostogų grąžino visiškai sveiką paltą. Kelerius  metus kartkartėmis  pakalbindavo tėvą parduoti  jam paltą. Kaina vis kildavo sulyg augančiomis Mitrochino santaupomis. Tėvas būtų dvigubai uždirbęs už tą seną paltą. Ale ir lietuviai turi savo išdidumą. Atsilaikė. Nepardavė.

 Mitrochinas pasakojo: jo kaime dėl palto su karakuliu visi galvojo, kad jis slaptas generolas ir tik apsimeta dėl didelio slaptumo šaltkalviu iš Lietuvos...

Viena klastinga organizacija beveik įveikta

Yra žinomos istorijoje įvairios  klastingos organizacijos. Kaip antai KGB, Securitate ar  Stazi. Su panašia teko  man susidurti  ir mes kartu su kolegų  pagalba beveik įveikėme ją.

Ta organizacija vadinama ilgai ir gremėzdiškai  -  “Protų kovos su Robertu Petrausku”. Mūsų komanda pirmadienį paėmė antrą vietą Lietuvoje. Ilgai ropštėmės aukštyn. Kiek vargo, kančių patyrėme, kiek alaus bokalų ištuštinome. Negalvojome,  kad kada nors pasieksime tokį lygį. Juk matėme  kaip atrodo  tos komandos, kurios pasiekia pirmas,  antras vietas – akys kostmose, eina lėtai, kliūna už bet kurios kliūties, vienu žodžiu šnekasi su dievais. Akyse pasirodo gyvybė tik jei užduodamas klausimas su gera zagogulina. Bet matyt ir mes jau pasiekėme tokį lygį, jau pradedu kliūti už daiktų....

Taigi tose protų kovose  užduodami keisčiausi klausimai. Sveiko proto normalus žmogus iš gatvės pabaltų, sutrūkčiotų galūnėmis ir atšalęs iškeliautų į amžinos medžioklės plotus išgirdęs apie ką ir kaip ten klausiama. Bet mes per pusantrų metų treniruočių beveik visus klausimus jau suprantame.Atsakymus tiesa ne visada. 

Ir dar ta klastinga organizacija leidžia patiems kurti klausimus. Štai  ant šito triuko aš ir pasimoviau.

Klastingasis Petrauskas užduoda tavo atsiųstą klausimą tik po dviejų ar  pusantro mėnesio. Pirmą kartą aš užmiršau jau klausimą/atsakymą, galvojau, va nei vieno mano klausimo vistiek nebus...Bet uždavė.  Po dviejų mėnesių. O aš atsakymą pamiršau ir kadangi klausimas buvo labai klastingas (apie liberalų iškamšas) – iš naujo nesugebėjau sugalvoti teisingo atsakymo. Komanda biškį negerbė po to manęs, vos nepašalino iš kapitonų. Buvo gautas nurodymas siųsti atsakymus dukrai, gal  ta atsimintų arba užsirašytų.

Po to vieno klausimo atsakymą atsiminiau. Po to buvo trečias. Išgirdau, kad bus mano klausimas ir iš anksto apšalau. Perskaitė . Nu vėl nifiga nebuvau siuntęs tokio. Kažkas panašaus buvo, bet ne taip... O komanda su nerimu žiūri tiesiai  į mano sąžinę. Negaliu sakyti, kad neprisimenu. Žiūriu į vyr.dukrą, ta irgi neprisimena.tokio klausimo. Sugalvoju visiškai išsigandęs atsakymą, bet jaučiu visais kūno taškais per kuriuos įprastai bausmių  metu mušama – ne toks atsakymas.

Ir akurat. Atsakymas ne toks, komanda maištauja. Siūlo  primygtinai  man nebesiųsti klausimų, nes tik  blogiau nuo to. Namie skubiai pasitikriname užrašus. Klastingasis  Petrauskas taip pakeitė mano sukurtą  klausimą, kad ten nieko iš ano  klausimo/atsakymo ir neliko. Tik tas pats istorinis faktas. Komanda atleido man paskutinį kartą.

Ir štai šį pirmadienį vėl buvo mano klausimas. Man nuo tos žinios iškart galvon įplaukė  didelis šaltas aisbergas, tas pats kuris  pražudė Titaniką. Galvoje tamsa, bortų traškėjimas   ir ūžia šiaurės vėjas. Komanda nekvėpavo  ir su neviltim žvelgė į kapitoną. Bet ūmai  galva atitirpo  - ir aš žinojau atsakymą. Ir sušukau:

 - Aš žinau, aš atsimenu!!!!!!!

 Ir tai taip įkvėpė visą šaiką, kad toliau varėme nesustodami iki pat antros vietos Lietuvoje.

Taigi jums matyt labai keista, kaip gali sėkmingai žaisti komanda  su tokiu kapitonu.

Mums dar  labiau  keista.

Mozambiko vėliava

Mozambiko vėliava žinoma tuo, kad joje pavaizduotas  Kalašnikovo automatas. Daugybė kitų Sovietų Sąjungos kultūrinių simbolių taip pat galėtų būti pavaizduoti visose tų šalių simboliuose, kur valstybių pagrindai  buvo statomi ant  marksistinio-lenininio pamato. Nors man  solidesnė atrodo dabartinė Kinijos  politika, kuri nediegia kalašnikovais komunistinių lozungų į bekraštes Afrikos lygumas, o perka ar  stato ten infrastruktūros objektus ir tokiu būdu tyliai kolonizuoja.

Bet grįžkime į paskutines  zastojaus  dienas. Aukštosios mokyklos Maskvoje ir Leningrade buvo pilnos negrų. Taip tada ir vadinome visus afroafrikiečius. LTSR jie tačiau  buvo egzotika.

Tad kartą kai su draugeliu nuvažiavome apžiūrėti Leningrado viename tiems laikams  beveik prabangiame alaus bare specialiai prisėdome netoli negrų studentų stalo. Įdomu, kaip jie geria, kaip mušasi, gal šoks  ir t.t.

Dar  kiek žengsiu į šoną. Vokietijoje kiek vėliau esu matęs ir pats gėręs tokį bravūrišką kokteilį. Pavadinimo neatsimenu. Pilno alaus bokalo  plūduriuoja  stikliukas  su 50 gramų šnapso. Pagauni alaus gėrimo pradžioje  lūpomis tą vikrų stikliuką , vienu mauku išmauki ir labai gaiviai  subėga po to ant to šnapso  alus. Vokietis man paaiškino, kad net iš bulvių varytas šnapsas tokiu pavidalu skaniai sueina.

Taigi grįžtame atgal į Leningradą. Mes lietuviai studentai po truputį gurkšnojame alų, dairomės, gi afrostudentai greta akivaizdžiai girtėja tiesiog akyse ir jau šūkauja savo kalbomis nerišlius tekstus. Gal dainuoja, o gal vyksta politinė diskusija. Įsižiūriu kas ten vyksta. Po stalu negras drąsiai pavertęs degtinės butelį pila anaiptol ne vokišką, o rusiškai  platų degtinės sluoksnį ant savo alaus  ir maukia tą kokteilį pasipurtydamas kiek, bet džiugiai. Kokteilio dalių santykis tikrai ne vokiškas, beveik  1 : 1.

-         Ершшшш... – paaiškina afrostudentas su gėrimu iš po stalo vienu rusišku žodeliu savo būklę ir visi aplink stalą baltai plačiai šiepiasi.

Jis  netgi tyliai akimis pasiūlo ir man, spoksotojui, gal irgi nori? Mandagiai atsimoju ranka.. Bet įspūdis liko  stiprus. Ypač kai vienas marksizmo-leninizmo pagrindus kaupiantis afrikietis  greit užmigo prie stalo.

Toks buvo  žingsnis  į Leningrado kokteilių kultūrą. Nuo tada tvirtai žinome – pūgžliu (joršu) vadinamas vienas  efektingiausių rusiškų kokteilių, kuris pigus ir greitas.

Tad ką ten Kalašnikovo automatas Mozambiko vėliavoje, jei net mums pribaltams  negrai sugebėjo parodyti giluminius rusiškosios kultūros klodus. Mokslai jų Rusijoje buvo efektyvūs.

Motinėlė artilerija, divizija bei vandens kliūtis

Sovietinėje mokykloje buvo labai originali pedagogų grupė – karinio parengimo mokytojai. Šie žmonės buvo visiški tarybinio muštro kosmonautai sklandytuvais nupleventi  į beveik fašistinę Lietuvą  mokyti džinsuotų jau vaikų..Tai buvo vien atsargos karininkai. Nebetinkami normaliai karinei tarnybai. Ir koks kvailys sugalvojo, kad jau tada tinkami pamokyti pašaipius lietuviukus, kurie klauso  Uriah Heep ir Slade plokštelių, kurias siunčia giminės iš Amerikos.

Bet gal  neteisus. Išmokau kai ko. Mokyklos rūsio  šaudykloje gana neblogai išmokau šaudyti gulomis su šautuvu TOZ-8. Kiek įžvelgiau  su savo regėjimu. Dar išmokau kaip  žygiuojant reikia kelti ranką priešingą kojai. Ta prasme jei keli tą pačią koją ir ranką, tai klasiokai krenta negyvi nuo juoko. Ir disciplina pamokos metu žlunga. Bet  buvo ir tokių kurie natūraliai nesugebėjo tokios įstabios koordinacijos. To priežastys buvo dvi: sustiprintas fizikos mokymas bei kelių vaikų  tėvai dėdės – ministrai ir CK....Dalinai proletariškos kilmės buvome toje elitklasėje tik du vyrai - aš ir dar vienas didesnis. Matyt abu dėl savo vyriško balso paduoti komandoms. Baubti mokėjome.

Taigi marširuoti mokėmės. Bet kaip tiems vojenrukams (karinio parengimo vadovams) buvo sunku. Normaliai bendrauti kaip armijoje  tai ni ni. Tik  kalbėti ir elgtis lyg popo namuose su popadja.

Kelti koją nuo žopos – už tokias frazes ir tikslius nukreipiančius judesius  ranka kažkurios gražiakojės trumpasijonės merginos tėvas išgrūdo vieną vojenruką greituoju būdu vadovauti Vilniaus  garnizono hauptvachtai Kosciuškos gatvėje. Tad sugebėdavo prisitaikyti kultūringoje lietuviškoje mokykloje jau tik visiškai keisti atsargos karininkijos egzemplioriai  arba nuokvakos galutiniai  nuo metų gausos arba patirtos kontūzijos.

Mes iš P.Cvirkos apsakymo žinojome, kad Rusija visada mums motina. Ir vieną dieną per pamoką mūsų vojenrukas įsileido į dvasingus karinius  memuarus. Pagalvojo kaip rusas dvasingai mus palenkti galų gale. Tas senas kariškis  buvo ribotų galimybių ir fizinių, ir protinių, bet nuoširdžiai norėjo parodyti mums gerąją armijos  ir karo pusę. Stengėsi kalbėti nuoširdžiai ir kaip buvo. Bet kultūringai. Jo pasakojime  artilerija, kurį juos gelbėjo – buvo matuška, divizija, kuri siuntė pagalbą, – matuška, kareiviai nuo fašistinės  ugnies įsirausė į matušką žemę. Ir kas kartą ta  matuška tariama ilgai, atsidūstant bei  su meilė tėvynei.

Mes pagyvėjome. Ką dar galima pavadinti matuška?  Pasirodo viską.  Galiniai suolai  po kiekvienos matuškos pradėjo skaičiuoti kiek jų jau yra. Vojenrukas pastebėjo klasėje  jau nebe standartinė snūdri nuotaika ir kažkas vyksta. Ko gero vyksta  į blogąją pusę. Bet kas? Jis nesusigaudė.

 Matuškų mėgėjas  kuo toliau tuo labiau painiojosi, klimpo siužete, tačiau atkakliai matuškavo, dar prašoko kliūtis su matuška jeda, matuška medsančastj, matuška pechota, bet ta matuška pechota turėjo keltis valtimis pagal siužetą per kažką su daug vandens ir aišku matušką, bet kas toliau...  na nuo tų rėksmingų bukagalvių užkrito jam ir viskas kas do matuška ta plati  su daug tekančio  vandens....matuška... matuška....jau garsiai  publikai juokiantis, ūmai vargšas karinio statuto nustekentose smegenyse rado žodį  tam plačiam daiktui su daug tekančio vandens - matuška vodianaja pregrada (išvertus motinėlė vandens kliūtis).

Auditorija suošė ir su palengvejimu pradėjo ploti. Išsisuko, šaunuolis.

Manau prilipusi   tam  vojenrukui pravardė jums jau žinoma – Vodianaja pregrada.

Vasara, vynas, laikas

Telefonas kartais sukvailioja ir perduoda pokalbiui keisčiausius  balsus. Štai neseniai sučirškė  man telefonas ir perdavė moters balsą. Ar dar atpažįsti, paklausė tas moteriškas balsas..

Aha, atpažįstu, pradžioje  kiek sudvejojęs atsakiau. Kur jau ne.

Pakvietė mane į savo jubiliejų. Moterys paprastai nesako kiek joms metų per jubiliejus, na bet šitos jubiliatės metus  aš gerai žinau. Metai tie patys, tie  manieji, kur buvo daug vyno ir jūros, ir mažai pinigų. Ar kokios nors dovanos nori, dar pasitikslinau. Ne, visko turime, namai pilni daiktų, atsakė, dovanokit pinigų, darysime draugams balių. Na taip...

Kaip toliau pasakoti šitą istoriją aš nežinau. Viskas labai asmeniška ir pasakojime bus detalės N-18. Bet jūs pabandykite suvokti, jog bandau savo menkomis galiomis išpasakoti ne erotiką, o vasarą, vyną, laiką.

Tad  atsargiai  ir kultūringai. Iš tolo. Sovietų laikais mes palyginti  su dabar nieko neturėjome ir todėl teisėtai klaustumėte  ką tada veikėme. Galiu atsakyti taip, mes labai labai turėjome, jaunos anų laikų moterys buvo gražios tada Lietuvoje arba Rusijoje. Gal net gražesnės nei dabar, nes dabar jei graži tai oksana pikul arba marina  bui, o tada – atvirkščiai. Jos buvo gražios be jokių užpakalinių minčių ir joks tarybinis rūbas jų nesugadindavo. O jei dar be tarybinių rūbų tai juo labiau.

Vėliau jau mes, vyrai, turėjome vidiakų laikais Silviją Kristel, plačiai  žinomą Emanuelės vardu. Bet ji buvo ten toli, už vidiakų ekranų, už kordono, vakaruose, o dar, kaip neseniai  sužinojau, ji dar ir Valeri Žiskar dEsteno, Prancūzijos prezidento meiluže buvo. Trumpai tariant  -  džinas, plaštakė, elfė, fėja,  tik   dvasinė  materija.  O iki Silvijos buvo moterys buvo iš mūsų draugų rato. Ir vis taip gyvenime susiklostydavo, kad pamatydavai vieną kitą jų įdomesnę detalę. Ta detalė pradžiugindavo jaunuolį iki širdies  gelmių (nes nebuvo nieko, net sekso TSRS). Ir tų detalių savininkė tyčia ar netyčia vis padovanodavo  mūsų akims ką  nors netikėtai draudžiamo. Tiesiog kad elektros srovė tekėtų laidais jei taip galima pasakyti fizikos terminais. Suremontuodavo tokia elektromonterė mus ir įstatydavo mintis ten kur reikia. Kad  gyvenimas gyventųsi.

Na apie ką aš čia vėl. Veliuosi į ką atsižegnojau veltis. Tad pabaigsiu  istoriją pasakojimu apie stalą. Vieną vasarą mes, dvi jaunos poros, ilgam patekome  į vieną kambarį bendrabutyje maždaug dvylika kilometrų nuo jūros. Ten buvo jubiliatė su savo nauju vaikinu, kuris dabar nebejaunas jubiliatės vyras. Ir  mūsų pora. Nepamenu, ar buvo blogas oras, ar jau nebeturėjome pinigų net autobusui  iki pajūrio ar dar kokia minklė.

Bet kaip dori tarybiniai jaunuoliai pastatėme stalą tarp mūsų lovų. Tada buvome dar labai nežiniukai,  drovėjomės. Tas stalas buvo visiškai prastas tarybinės pramonės produktas švietimo įstaigų bendrabučiams, visaip ištrupėjęs, nuremontuotas  ir aprašytas technikumine  išmintimi. Toks siaubas  iš drevesno-stružečnaja plita  liaudiškais   žodžiais papuoštas. Leidome poromis  visą dieną lovose. Mes vyrai aplamai neturėjome jokios juridinės teisės ten būti. Tad niekur nėjome. Stengėmės diskretiškai nematyti negirdėti vieni kitų. Buvo dar daug vyno. Taigi, o ta skiriamoji stalo plokštė apačioje buvo visai net ne  pertvara,  o erdvi tuštuma. Tik kuklumo  simbolis.

Mes stengėmės nežiūrėti vieni  į kitus, nes vyko  vasara, meilė ir vynas. Bet po kelių valandų jau užsimiršome ir perdavinėjome vienas kitam vyno stiklinę šypsodamiesi. Aš (gal tiksliau  mes) buvau laimingas, bet rankos atstumu  dar viena visiškai nuoga neįtikėtinai grakštaus liauno kūno ir sirpių krūtų jauna moteris  šypsodamasi paduoda vyno stiklinę. Ji koketiškai kvailai nesidangsto.. Ji tiesiog yra, jai  nereikia manęs gundyti. Ji turi vyrą. Ji graži ir žino tai.

Aš matau moters pilnatvę ir už lango vasara, už dvylikos kilometrų  jūra. Gal net  girdime  jūrą, bet tikriausiai tai ne jūros ošimas. Gal mašinų gausmas plente į jūrą.

Jei stipriau   išgersiu per jubiliejų (o tai ko ten eiti jei ne), gal išdrįsiu pagirti  jubiliatę, kad gyvenimas tai gerai, kad ji vis dar paduoda tą vasarą stiklinę vyno man. Todėl ir balsą atpažįstu. Kur jau ne.

Danai

Teko dirbti vadovo darbą danų kontroliuojamoje įmonėje. O palyginti  su kitais skandinavais galiu, nes mano bosai kitose firmose buvo suomiai ir švedai. Ir švedai pusė velnio ir iš suomių pusės (bet irgi gera dalis švedų buvo) šiek  tiek spaudimo daryti pinigėlius, bet proto ribose ir kažkoks susidomėjimas kas jūs do čiūdikai, the locals, kurie daro mums pinigus..  Na o danai...bottom line buvo jų malda, tikslas ir gyvenimo prasmė. Bottom line – tai apatinė balanso eilutė kur pelnas arba, neduok Dieve, nuostolis.

Danus stebėjau  krūvomis, bet iš visų krūvų bent kiek mumis domėjosi tik autsaideriai. Padoriame darbe dirbantis  danas domisi Danija, Švedija, kažkiek dar Toskana per atostogas, bet tik ne atsilikusiais Baltijos kraštais. Tai būtų kraštutinis faux pas..

Taigi kam iš danų mes buvom įdomūs.

Andersenas suvis buvo alkoholikas (oficialiai, tai buvo jo darbe įgytas profesinis susirgimas, bedarbis, bet įdarbintas kažkokios socialinės darbo programos ir atsiųstas mums padėti montuoti įrengimus. Bet kaip viskas  alkoholikui Andersenui buvo įdomu, jis vaikščiojo po Vilnių, žaidė su mumis po darbo krepšinį visai jo  nemokėdamas, aišku ir gerdavo, bet kažkaip nepiktai, sakytume saikingai.

Kitas danas, maldavo nevadinti jo hansais, kristianais  ir hansenais, o pasidarė ispanišką trumpinį iš savo vardų raidžių ir tapo Chose. Taip tą danų blondiną ir reikėjo  vadinti – Chose. Smarkiai virš 40, vis dar bešeimis, nedirbęs Danijoje nuo pat perestroikos laikų, o vis po buvusias soclagerio šalis, tad užsikrėtęs visomis Rytų Europos bei Rusijos  depresijomis, idėjomis  ir jam, tokiam danui be tėvynės, Lietuvoje irgi  buvo labai įdomu. Jis mane prajuokino pirmą pažinties dieną, atvažiavo su juodu banditsku džipu ir  labai pagyrė vairavimo kultūrą mieste. Visi mandagūs ir praleidžia. Ne taip kaip Rusijoje. Na kaip negalėjo nepatikti toks naivus šaunuolis. Tiesa, perlipti  į kokią nors kitą mašiną jam nepasiūliau, būtų per žiauru. Taip ir liko laimingas savo juodame banditske džipe.

Kaip jis keikdavo saviškius. Ir savo kompanijos vadovus, ir visą valstybę. Buvo tiesiog  vietinis rusas monarchistas ar vietinis lietuvis tautininkas pagal pažiūras į Vakarus. Danijos visuomenė jo manymu buvo sustabarėjęs pasmerktas idiotiškas monstras, kuris kažkada iš vidaus supuvęs nuvirs palaidodamas po savimi visas socialistines  Danijos struktūras, emigrantus ir tautiečius, kurie jau nesusivokia realiame pasaulyje už Skandinavijos ribų. Ir dar danes moteris, su kurioms nesulyginsi pavyzdžiui gerųjų Rusijos moterų...