Mikrobas

Vakar per pačią baisiausią šlapdribą stovėjau vaikystės kieme prie Kalvarijų turgaus ir keikiausi savyje (nes vis dar beįsivaizduojąs save inteligentu) belaukdamas vieno žmogaus.

Ogi pro sniegliečiu užtaškytus akinių stiklus žiūriu  - Mikrobas eina. Gyvas dar. Sau atrodau dar visai nieko toks, o bendraamžiai kalvarijiniai kažkokie labai jau sugedę, aprūdiję, kaltu įrėžtomis raukšlėmis.

 Mikrobas mano ankstyvos paauglystės laikais buvo žemiausio chuliganų gaujos laiptelio murzilka, mažutėmis galūnėmis, bet storas ne per galūnes. Dėl juoko ten ir buvo laikomas. Na toks, kuris pirmas prisikabina gatvėje, kad kiti paskui jį užstotų. Mikrobą ir po šimto metų atpažintum. Toks pats juokingas storuliukas, trumpomis mosikuojančiomis rankytėmis. Mane ta gauja priimdavo pasportuoti, nes visais laikais neblogai žaisdavau futbolą..

Taigi Mikrobas turseno iš paskos truputį didesniam piktam diedui ir kažką tyliai aiškino.

Didesnis diedas, kas dvidešimt.sekundžių perrėkdamas lietų, šaukė per visą gatvę:

-         Bl...Nach... nepojdu ja na Žalgiris, takaja bl...  pagoda.

Vėl tyli Mikrobo murmelė. Vėl didesniojo tirada su visais keiksmažodžiais, bet jau taip pavargus, nes vis tą patį tekstą varo. Matyt  abu tą patį aptarė gal dvidešimtą  kartą. Lyg seni sutuoktiniai.

Mano žmogus vėlavo. Ir po penkių minučių lengvai nešdami su savimi vyno kvapelio debesėlį pasirodė aniedu. Iki Žalgirio aišku nėjo. Užėjo į netolimą Bravo Alco prie turgaus. Grįžo lengvu valsuojančiu žingsniu, šnekėjo abu tyliai maloniai ir vos neapsikabinę. Mikrobas nusileido. Nors gamtos gaivalai taškėsi ir sūkuriavo, bet harmonija praėjo pro mane dvelkdama svaigiu vynelio aromatu.

Bet juk taip ir reikia  gyvenimą gyventi – murmėk savo nuomonę, bet kai vyno bonka jau rankose, tai nu jas nafik tas nuomones. Mikrobo taktika veiksminga  -  tiek metų pragyveno paleiturginio gyvenimą ir sveikai gyvas. Visi kiti chuliganai nuo aukštesnių gaujos laiptelių jau pradingę.