2011. Metų topai

2011. Metų topai.




1. Šie metai tebeturėjo 12 mėnesių. Kiek galima? Tūkstantį metų tas pats...

2. Jubiliejus buvo...blet.

3. Vaikai auga. Ir jie turi jau savų poreikių bei gabumų. Netikėta tai tačiau, iš jų tikėjomės pagarbos ir sekimo, o jie nachalai turi savo gyvenimo liniją.

4. Blogo draugai kažkur dingę, komentarų ir skaitytojų skaičius katastrofiškai mažėja. Kur visi dingo - G+ ar FB? Nepalikite manęs vieno - aš bijau.

5. Europa artėja link Peru miesto Nahui. Gaila. Tikėjausi tvirtesnių kojų iš ES. Bet gerai kad ten pat eina ir Putinas, Berluskonis bei kiti politiniai debilai iš arabų pasaulio.

6. Balkanų moteris rimsta. Gal vis tik senatvė bus rami?

7. Alus brangs. Kiek galima kartoti visiems vyriausybių vadovams Hašeko frazę apie pakeltų alaus kainų pasėkmes?

8. Regbio ir krepšinio populiarumo Lietuvoje palyginimas. Juokinga? Bet kaip tai neteisinga.

9. 200 šalių pasaulyje, o buvau tik 40-tyje. Įtariu, kad nespėsiu visų aplankyti...

10. Pinigų kartais buvo, bet neužteko. Su akcijomis pradirbau. Paguoda - bent jau nereikės mokesčių mokėti kaip 2010m už sėkmingą prekybą

Prašmatni tūkstančio kojinių kvapo mėsa

Ožys tikrai siaubingai smirda ir teisios moterys taip vadindamos kai kuriuos vyrus. Aš žinau. Bet ši istorija apie tikrą Tadžikijos kalnų ožį.


Tadžikijoje besileisdami nuo kalnų nešėmės per daug druskos. Vos ne pusę kilo. Nešt sunku, kuris idiotas taip suplanavo jau nebežinojme. Sunkius atsibodusius mėsos konservus iškeitėme su sutiktais kalnuose rusais iš Sibiro. Gavome puikios sibirietiškos šaltalankių uogienės skalbimo miltelių plastmasinėse pakuotėse. Sakė išplovė labai smarkiai. Rusai gavo mėsos. Mainininkai buvome labai laimingi – primenu tai sovietų laikai, mėsa ir Rusija tada buvo nesuderinami dalykai.

Taigi prisėdome pailsėti prie piemenų stovyklos. Pasidėjome šalia druską ir pasisveikinome. Pasisodinome gražesnę moteriškę šalia. Tą kuri visada sutranzuodavo mašiną nors ir dykumoje. Ir tada piemenys priėjo. Galvojome - moteriškė. Bet ne. Jie jau ilgai nematė druskos. Pasirodo druskos trūkumas kokį mėnesį ir tau lengva narkotinės abstinencijos forma. Kaip jie džiaugėsi tuo druskos puskiliu. Galvojome vis tiek ką nors gero mainais gausime, galime ir nakvoti prie jų. Piemenys nusprendė padėkoti intelektualiai. Vienas mokėjo du tūkstančius Rudaki poezijos eilučių ir mums skaitė iš atminties. Pats skaitovas nemokėjo rusiškai, tai vienas piemuo vertė mums Rudaki eiles į rusų kalbą, bet tai žinote estetinio džiaugsmo tame vertime jau nebuvo – mėnuo, naktis, gražuolė, karas, tiek ir tesupratome. Paprašėm ko paprastesnio, tai kaip durneliams pasekė pasakų. Tadžikai tokie, persų giminės, ir pati labiausiai civilizuota Centrinės Azijos tauta. Nuo seno juos gerbiu.

Taigi piemenys savo inteligentišku vidumi suvokė, kad Rudaki poezijos ir pasakų už druską nepakaks. Pasakė ruoškitės nakvynei, mes padengsime vaišių stalą. Už druską. Bus prašmatnus stalas.

Mes susėdome ir laukėme šventės.

Piemenys atvedė patį seniausią kaimenės barzdotą ožį. Dvokė jis kaip tūkstantis neplautų vyriškų kojinių rastų sovchozo civilinės gynybos sandėlyje nevėdintame nuo Kazachijos plėšinių įsisavinimo pradžios. Kaimenės avys bei ožkos galėjo būti ir aklos. Vedlio dvoko joms tikrai pakako orientuotis kalnuose. Ožys kaip kaimenės lyderis mekeno ir muistėsi. Piemuo parvertė ožį įgudusiu judesiu ir perrėžė jam gerklę. Prapjovė pilvą. Žarnas išvertė į kalnų upelį. Pamerkė skerdieną ten pat. Tačiau tyras kalnų upelio vanduo nepadėjo – vis dar dvokė tuo minėtu tūkstančiu.

Mes likome išsižioję. Gerdavome tokį vandenį. Ir tas tūkstantis kojinių mūsų prašmatniai vakarienei?

Aš kaip visada nuėjau spręsti problemos. Malonusis vertėjas patvirtino mano įtarimus. Paaiškino, kad tai didelė garbė, mums bus geriausi gabaliukai – atrodo tai kepenys ir inkstai. Atsisakyti negalima, įžeisime visą tadžikų tautą ir kalnus. Bus blogai tada.

Grįžau prie savų ir paaiškinau, kad reikės valgyti ožieną ir net nesiraukyti. Su plačia šypsena. Tai didelė garbė mums ir baisus įžeidimas jei nevalgysime. Peilius skerdimui matėte?

Ožio mėsa virė ilgai ir visą tą laiką kvapas nuo puodo su kaimenės ilgamečio vedlio mėsa negerėjo. Kai susėdome prie patiesto ant žolės audeklo virėjai pagarbiai geriausius gabaliukus rankomis mums padavė pirmiems. Pradėjo nuo vyrų, bet davė ir moterims. Tai buvo kažkokie glitūs virti ožio subproduktų gabaliukai ir net ne raumuo. Dvokas nuo jų sklido dvigubas. Mes padėkojome ir paėmėme. Tadžikai po mūsų patys stvėrė paprastesnius mėsos gabalus ir džiugiai valgė. Gal kokį mėnesį jie nebuvo matę nei druskos, nei ožienos. Matyt.

Kiekvienas lietuvis elgėsi su prašmatnia vakariene kaip išmanė. Kas iškart slėpė už savęs į žolę gabaliukus, kas bandė valgyti, bet žiaugčiojo. Laimei netoliese gulinėjo didžiuliai aviganiai. Tai jie džiugiai sudorojo ir sukaišiotus žolėn gabaliukus, ir vėmalus. Kitą dieną šunys mus sekė gerą pusdienį. Tokių gerų žmonių jie nebuvo sutikę...

Koks šios istorijos moralas? Paprastas. Net gerus darbus reikia daryti pagalvojus, labai įvertinus visas galimas gero poelgio pasėkmes.

Švediškai britiškai ramios Kalėdos

Mano Kalėdos praėjo tyrai minimalistiškai. Balkaniškoji pusė išvyko Britų salosna. Tai įsivaizduojate koks triukšmo bei lakstymo kiekis paliko namuose - apie nulį. Tai aš saikingai pagėriau kelias dienas svečiuose tik po 200g viskio ir vsio. Net neprireikė Boržomio protingai paruoštų šventėms atsargų skrandžio problemų reguliavimui. Kalėdų laiką pašvenčiau ramybei, pasivaikščiojimui po slidų miestą be jokio reikalo, knygai ir filmams. Netyčia tai buvo gana britiškai švediška.


Filmas “Eni, beni, šnipas”(taip turėtų vadintis, bet vadinosi kvailai ir neištariamai - BASTŪNAS, SIUVĖJAS, KAREIVIS, ŠNIPAS), o režisierius švedas Alfredsonas. Tai jis kaip ir aš susižavėjo benykstančios Britų imperijos grožiu ir vadžias atidavė dailininkams, kurie gerai perteikė epochą. Žavingą, stilingą. Bet nepaliko vilčių užsikabinti eiliniam žiūrovui. Šalia sėdėjusi vidutinio intelekto porelė visą filmą blaškėsi tarp nenusakytų aiškiai siužeto vingių ir klaidžiojo geografiniusoe paklydimuose(antai Maskvą painiojo su Stambulu, debilai).

Taigi jei bandysite “Eni, beni, šnipas”, tai tik jei gerai perskaitę Le Kare ir visokias vikipedijas apie Kembridžo penketuką su Kimu Filbiu. Kaip intelektualūs gėjai marksistai išduoda Britų imperiją. Panašu į NK 95, ar ne? Kitu atveju prarasite pinigus.

Kitas NK95 produktas buvo Stigo Larssono Mergaitė su Drakono tatuiruote. Visiško NK95 stiliumi indoktrinuoto autoriaus produktas(štai vienas niekingiausių personažų pelnytai baigia savo niekingą fašistinę karjerą ir gyvenimą Suomijos Žiemos kare). Gėdingesnio fiasko nėra kaip ir įsivaizduoti(tai pagal Larssoną). Bet knyga pagaunanti, lenkiu galvą, seniai taip skaniai neprarijau detektyvo. Faktiškai 600 puslapių per vieną dieną su trumpu užbėgimu į svečius šimto gramų viskio.

Švediškai britiškai ramios Kalėdos retkarčiais visai puiku...

Apie Taškento milicininkus

Viena įdomiausių žmonių grupių po liuli(tokie Azijos čigonai) Taškente yra milicininkai. Vargšų vargšai. Pats Uzbekijos prezidentas neapsikentęs liepė išvyti vieną dieną visus pilvotus(vien už šitą niekšybę man Karimovas nelabai) milicininkus iš darbo. Stambesnius gerus darbuotojus vadovybė slėpdavo slaptuose kabinetuose ar tolimuose dykumų kišlakuose. Tai kažkoks padoresnis išorinis vaizdas gatvėse porą mėnesių buvo. Kol prisimaitino didesnius pilvus seniau buvę liesi...Azijoje juk taip yra, tik riebus žmogus, su gražiai ant kelnių griuvančiu pilvu yra viršininkas ar autoritetas. Štai dykumų Bucharos emyrai rengdavosi po septynis chalatus tik dėl valdžios autoriteto palaikymo. Ir atrodė tada kaip emyrai, tauta pamatę tokį nežmoniškai storą žmogų iškart klūpdavo ant kelių.
Bet koks užsieniečio kreipimasis(pats bandžiau) dėl nuorodų kur yra kas sukelia baisią sumaištį vargšo milicininko smegenyse. Nes tai gali būti - prokuratūros patikrinimas, saugumo provokacija, šiaip teroristas ir tuoj sprogs. Vienu žodžiu atsakyti kur tokia ar kitokia gatvė nuo streso milicininkas nebepajėgus. Geriau prie jų nelysti su sunkiais klausimais. Kaip pasakojo vietiniai žinantys, norinčių dirbti milicininkais pakanka ir vadovybei paprasčiau skundų netirti, o iškart atleisti apskųstą pareigūną. O darbų nėra, taigi milicininkauti norinčių eilės. Šioje vietoje paminėsiu dar vieną visiškai antgamtišką Uzbekijos ypatybę, ten duodami kyšiai, kad pakliūti į kariuomenę. Mano galva tai vienintelė pasaulyje valstybė kur moki pinigus, kad pakliūti kariuomenėn. Tik po kariuomenės gali gauti valdišką tarnybą, tame tarpe ir milicininko darbą.

Jei Vidurinėje Azijoje prasideda kokie rimtesni neramumai pirmi slepiasi milicininkai. Nes juos iškart žudo abi pusės. Ir milicininkai tą žino iš anksto. Jie nekenčiami kaip klasė. Po darbo milicijoje negausi jokio kito darbo. Joks padorus darbdavys nepriims į darbą milicininko. Kolektyvas nesupras. Vienintelis variantas vairuoti taksi.

Ką dar sugeba Taškento milicininkas: tai gracingu lėtu šokančiu Odesos vagies žingsniu mojuojant krivūle prieiti pasiimti duoklės iš prasikaltusių vairuotojų. Lėto inspektoriaus priėjimo ceremonijos metu vairuotojas jautriau pajaučia visą savo situacijos tragizmą bei tik kelių tūkstančių somų praradimo neviltis sušvelnėja. Šitas reginys įspūdingas ir milicijos mokykloje tik to matyt ir moko. Dar labai gracingai milicininkas vos pajudina ranką, kai reikia stacionariame kelių patikrinimo poste praleisti automobilių virtinę. Man rodėsi tai tik suvirpėjo įkaitęs miesto oras, lengvai, lengvai, lyg Hokusajaus teptukas ant šilko piešdamas mažytį lapelį. Bet tikras taškentietis sugeba įžvelgti tame praleidžiantį pro postą milicininko rankos judesį. Aš nepastebėdavau.

Ir paskutinė baika šia tema. Taškento kelių milicijos viršininku buvo specialiai paskirtas žmogus be giminių. Ir pirmą savo darbo dieną liepė areštuoti visus kurie prisistatys jo giminaičiais. Kitą rytą visose Taškento areštinėse nesutilpo viršininko naujieji giminaičiai.

Led Zeppelin ir neįvykdytas planas

Šitai irgi atsitiko Kalvarijų gatvėje. Juk ji tokia ilga. Visas mano gyvenimas toje gatvėje prasidėjo prie upės ir centro, o dabar jau palinkęs arčiau Jeruzalės. Simboliška. Tada dar ta gatvė vadinosi Dzeržinka. O kur dabar Ibrahimo mašinų stovėjimo aikštelė buvo Dzeržinkos fotoatelje. Ten dirbo veikėjas, kuris vėliau tapo skulptoriumi Aučyna.

Antras personažas – Dalius. Taip, tas pats pulko sienlaikraščio dailininkas bei daugybės kitų mano memuarų personažas.

Taigi mums buvo po 19 metų ir reikėjo kažką daryti, nes pasaulis (tiksliau merginos) vieningai mūsų nemylėjo. Mes mašinėle nusiskutome plikai galvas. Aučyna pasakė padarys mums menines nuotraukas. Nes fotoatelje pardavimų plano savaitę po savaitės atkakliai nedarė, nebuvo žydas (vien tuo iškrito iš bendro visų Vilniaus fotoatelje konteksto) ir todėl jautė šeštuoju jausmu – neilgai jis dirbs toje fotoatelje. Ir tais laikais Kalvarijų gyventojai nebuvo linkę įsiamžinti mene.

Nuotraukos pavyko gražios, skulptūriškai išryškėjo visas mūsų liūdesys, ausys ir kaukolės gumbai. Nuotraukos tos iki šiol puošia daug man žinomų albumų. Sujaudinti įvykusio mūsų akyse ir su mumis meno fakto ištraukėme visus mano institutiniame portfelyje slėptus butelius vyno. Visus ir ištuštinome. Išbaidydami dar kelis paskutinius fotoatelje klientus. Paskutinius ir tos dienos laiko požiūriu, ir apskritai, nes juk retas norėtų fotografuotis fotoatelje, kurioje Led Zeppelin visu garsu klauso girti devyniolikamečiai plikiai. Aučyna dar ne kartą vakarėlio metu apgailėjo planą. Man iš Aučynos raudojimų užsifiksavo dienos apyvarta 12 rublių. Būsimasis skulptorius išėmęs iš kasos juos gailiai rodė ir sakė uždarys mus, oi uždarys. Po to mane įveikė nekokybiškas matyt ir tada Anykščių vyno produktas, todėl tamsoje užkulisiuose nuėjau ieškoti kibiro. Kibiro neradau, radau keistą vonią su raudona šviesa ir ten paslydęs įvirtau. Skystis vonioje buvo nešaltas, ten buvo patogu ir taip ramiai leidausi sapnų karalijon.

Ūmai pakirdau tamsoje. Įvairūs skardiniai prietaisai barškėjo man į juos trankantis ir niekas neatėjo manęs gelbėti. Nei vieno žmogaus, net jokio murzino fotoatelje katino. Pašaukiau draugus. Iš užkulisių prasibroviau iki pagrindinės patalpos. Tamsi tyla. Durys užrakintos. Aš spąstuose.

Visiškoje neviltyje plavinėjau po tamsą. Palaipsniui galvoje susidėliojau patalpų planą. Patalpos turi krosnį ir du išėjimus. Šilta krosnis gerai nenumirti nuo šalčio. Bet laisvė geriau. Sukaupęs jėgas bei drąsą išmušiau pečiu duris, kurios į kiemą.

Laisvė. Vakaras jau buvo vėlyvas. Ir malonus krosnimis kvepiantis Dzeržinkos laisvės oras skverbėsi į mano plaučius. Pilna krūtine įkvėpiau.

Portfelis, bliamba. Pagal TSKP istorijos užrašus su go-bango partijomis mane kaip įsilaužėlį ras kaip mat. Retas studentas tais laikais mokėjo žaisti go-bangą Visiukuose. Vienas grįžti bijojau. Išlindau gatvėn, pasižvalgyti galimų draugų. Akurat, prie pat gatvės kampo nuobodžiavo vietinis nepilnametis Dzeržinkos gatvės kontingentas. Primenu – mano galva šviežiai plika kaip biliardo kamuolys. Iškart rusiškai jiems pavariau, kasoje 12 rublių, einam брать фотоателье, man atiduodate tik portfelį.

Ir įvyko tai, ką tikroji Kalvarijų gatvės kultūros istorija gėdingai nutyli. Vietinis kontingentas pabalo, pasakė eik tu ..., o dar man artėjant paaiškinti užduoties lengvumo dėjo į kojas.

Likau išsižiojęs ir visiškai nesupratęs kriminalinio mentaliteto. To dar nebuvo.

Tuo laiku privažiavo voronokas (milicijos mašina) ir išlaipino Aučyną su Daliumi. Pasirodo juos išvežė iš fotoatelje į skyrių, nes vakarėliui įsisiūbavus būsimas skulptorius griaudint Led Zeppelin atidarė fotoateljė duris ir pradėjo mėtyti studijines lempas į Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio gatvės vidurį, nes lempų nebereikės, nes plano nėra, nebus ir gyvenimo irgi nėra. Milicija abu aktyvius nihilistinės akcijos dalyvius parišo. Trumpai profilaktikai. Manęs tykiai miegančio ryškalų vonioje draugai neišdavė, bet aš to nežinodamas pats vos neprisiviriau košės.
Ačiū tuometiniam Dzeržinkės kriminaliniam elementui, kuris su manim jaunu durnu nesusidėjo. O juk jau buvau ryškiai pasukęs pėdą į nusikaltėlių šunkelius…

Iš sovietikos: degtinė Zolotoje kolco

Zolotoje kolco tai Rusijos senųjų miestų ratas. Turistinis maršrutas reklamuotas anais laikais.

Vertimas būtų Aukso ratas. Tokiu pat pavadinimu buvo ir degtinė tik po blatu - 1,5 litro ir su rankena. Tokie daktarai laikė ją bare kaip prestižo simbolį. Kai kuriuose geruose namuose net stovėdavo Cinzano buteliai. Barai tie faktiškai buvo nejudinami metų metus. Gerdavo paprastesnius gėrimus, o anie tik parodymui.

Daktarai turėjo dvi dukras ir laikas nuo laiko kažkur ilgam išvažiuodavo. Tada ateidavome mes. Be pinigų bet su idėjomis.

Besikankinant jau kelintą valandą ką visiems įdomaus šeštadienį nuveikus toks A. stovėdamas prie baro paklausė:

-Tai jūs ir švirkštą namie turite? Daktarai juk?

Švirkštai tada dar buvo daugkartiniai metaliniai. Vienkartinių net nežinojome.

- Yra kažkur, - atsakė šeimininkės.

A. pasakė:

- Tai mes nusiurbsime nedaug, niekas ir nesupras.

Truputis degtinės į taures, kokteiliai su namine uogiene, vanduo atgal į butelį, kamščio uždailinimas. Sukratėme – gražu. Butelis kaip naujas. Nė šuo nesulojo.

Dar keli savaitgaliai be daktarų po trupučiuką ir jau patiems nebesinorėjo gilintis į to neaiškaus gėrimo turinį. Vanduo smirdantis. Dar kažkokiais žaliuojančiais krašteliais. Lyg ir bando žydėti. Kiek pagalvojome žiūrėdami viens kitam į akis - ar gydytojai patikėtų kad degtinė Zolotoje kolco pražydo nei iš šio, nei iš to lyg koks nepratekantis Aukštaitijos ežeras. Ko gero ne ir net mums tai buvo nesuderinama su negausiomis chemijos žiniomis. Neramiai laukėme atomazgos. Viena dieną daktarų dukra paskambino verkdama:

- Išnešė. Dovanų kažkam. Kas dabar bus?

Bet gydytojai yra gydytojai. Butelių juk gauna daug, žmonės išsilavinę ir jų humoro jausmas grubus bet sveikas. Nuo tada gydytojus gerbiu.

Jie tik pasijuokė iš jaunimo, iš vaišinančio visus smirdančiu vandeniu kažkokia didele proga Zolotoje kolco savininko ir išsitraukė savo, niekada ilgai nelaikytą prestižiniame bare, spiritą medicininį. Sakė kėlė tostus ir už gerai prasisukantį jaunimą.

O aš nuo to laiko bijau gerti alkoholinius gėrimus, kurie stovėjo ilgai palikti vieni namuose su paaugliais.

Po 50

Aha, pagalvojote šitas alkoholio mėgėjas vėl rašys ape savo nuotykius po padarytų 50 gramų alkoholio. Ne.


Aš apie įžadus. Po 50. Vienas tvirtas toks buvo, kad jokio agresyvmo viešoje vietoje. Nes jau greitis ir reakcija visai nebe ta. Liko tik gera masė. Bet juk kiek pamenu iš mokyklinės fizikos vadovėlio smūgio impulsas tai masė padauginta iš greičio ir aš galiu be didesnio vargo pralaimėti greituoju būdu bet kokią gatvės kovą. Bet kuris statistinis vidutinis Vilniaus gatvės chuliganas atlups.

Dar treniruojamas jaunimas taip laukė manęs aikštelėje per sezono uždarymą. Mačiau akyse dega troškimas pagriebti trenerį už kojų ir į žemę. Taip daug aiškina kaip ką daryti. Reikia jį patį pabandyti. Aš – kaip intelektualas - labai aiškiai tą pamačiau ir nėjau įaikštę kur laukė aštuoniolikiniai vilkai. Pasakiau nugarą skauda. Kuri skauda jau 15 metų ir tai joks logiškas paaiškinimas.

Antras įžadas apie moteris. Vedęs, vaikas mažas ir beveik jau man jos nerūpi. Pereinu į vieno seno gruzino išmintį. Jis sakė kažkaip taip - anksčiau aš jas norėdavau...., o dabar jau turiu laiko matyti jose grožį.

Trečio įžado nėra. Kažkaip jau per daug ir tų dviejų...Gal perkelti įžadus po 60? Juk maitinuosi gerai, gyvenu be didesnio streso(jei eliminuoti mintyse Balkanų moterį, o ir ji stengiasi būti mažiau emocionali), saikingai vartoju ir sportuoju?

Trūksta dar kebabų ir šašlykų iki visiškai lietuviškos virtuvės

Iš lietuviško restorano Hamburge prisistatymo:

Restorane gaminama čeburekų ir  kibinų, bet ir skiriamas didžiulis dėmesys lietuviškai virtuvei. “Teigtasche” restorano  meniu esantys lietuviški patiekalai ir originalūs gėrimai, patiks net išrankiausiam gurmanui. Paskanauti čeburekų, kibinų, lietuvių virtuvės kviečiame  ne tik svečius iš visos Vokietijos, bet ir turistų grupes iš svetimų šalių.
Iš čia;
http://www.hamburgas.de/2011/10/08/lietuviskas-restoranas-teigtasche-hamburge/

Traukinys Maskva - Berlynas - Paryžius

Ir kodėl gi man neramiai atrodo, kad ne tik traukinys Maskva - Berlynas  - Paryžius(beje per Varšuvą), bet ir dar kai kas slapta organizuojama  tokia ašimi Maskva - Berlynas -Paryžius...

Kam Hamletas?

Vienas iš pespektyvių mano treniruojamųjų pasakė:
 - Na kam mums Hamletas?
Mokyklinė programa. Suprantu. Bet pats pasitikrinau  dar kartą - ir aš nuo tada neskaitęs. Vakare prieš miegą griebiau pats Hamletą, skaičiau, dar nebaigiau. Malonu rasti tuos nutampytus:
 Kažkas papuvę Danų karalystėj
Kas tau Hekuba ir kas  tu Hekubai
Jie iš Hamleto. Skaitant  dar vis trukdė Smoktunovskio vėlė. Vis lindo su savo povyza iš Kozincevo filmo.
Bet ir aš varyčiau velniop iš treniruotės Hamletą. Koks iš jo regbistas. Nei pareigos, nei drąsos, tik minčių pilstymas. Man tokio mėmės kaip ir nereikia ir dar jo mėmliojimus skaityti...nors iš kitos pusės - šiuolaikinis labai, toks skystas...

Ir aš apie rinkimus Rusijoje: tegu žydi šimtas gėlių

Gruodį dar buvo rinkimai Pietų Osetijoje ir Padniestrėje. Ten taip pat jau matėsi Kremliaus rinkimų fabrikavimo  stiliaus pasimetimas, kuris peraugo į šimtątūkstantinį mitingą Bolotnajos aikštėje.
 ....na mano galva stilių Kremlius tuoj ras naują. Manau prezidento Putino rinkimams pritaikys kinietišką Šimto gėlių metodą. leis daugeliui dalyvauti  rinkimuose, kol visi aiškinsis tarpusavyje laikas praeis ir Putinas taps prezidentu beveik legaliai, be didesnių machinacijų. Neatiduos Rusijos valdžios jos paragavę.

Bet rusų nenoriu nuvertinti. Bolotnajos mitingas mane pribloškė. Taikūs demokratijos ištroškę rusai....
Bet  valdžios Kremliuje vistiek  be smūtos nepakeis.
P.S. 2010,12,13, - Pirmoji gėlė pražydo. Tai Michailas Prochorovas paskelbė kandidatuosiąs į prezidentus.. Kaip greitai...

Kurmio kūrėjas mirė

Sulaukęs 90 metų mirė Zdenekas Mileris - čekų animacinio herojaus Kurmio(Krtek)- kūrėjas.
Jei jis nebūtų likęs Čekijoje, o pabandęs išlėkti kur plačiau - manau būtų garsus kaip koks Voltas Disnėjus. Bet žmogui buvo gerai, kaip pats pasakojo piešdavo po 16 val. per dieną ir tuo patenkintas.
Visą gyvenimėlį  darė animacinius filmukus, virš 40 metų tik Kurmis.  Kurmį įgarsino jo dukros. Štai toks jaukus geras šeimyninis versliukas su teisinguoju Kurmiu.
Čia  už savo mažę parašiau. Ji dar nemokėtų taip, bet iš akių įbestų televizoriun į Kurmį suprantu, kad pritartų tokiam tekstui.

Kaip Justas Paleckis sėkmingai nepastebėjo rinkimų machinancijų Rusijoje

Paleckiai savo stichijoje. Justas Paleckis stebėjo rinkimus Rusijoje, nusifografavo kaip gražiai ir viskas  jam buvo gerai. O tada prasidėjo machinacijos. Viskas dailiai surašyta blogerio nuorodoje.
Na kodėl taip viskas sutampa su Paleckiais ir Uspaskiu ir su Rusija. Kai tik Rusijai reikia, jiems pasiseka visada pasakyti  - jest.
Žmogaus iš foto su Paleckiu įspūdžiai;
В соседней 9 комиссии после подведения итогов у Едра всего 208 голосов, а это 19% у них и председатель свалив все бюллетени в мешок не подписывая протоколов сбежала вместе с замом и секретарем с участка в неизвестном направлении
Daugiau tiesioginių įspūdžių iš rinkimų machinacijų čia:
http://cifidiol.livejournal.com/1600.html

Dešimt daiktų, būtinų patyrusiam vairuotojui

Kažkur iš pasąmonės gelmių man išnyra tokia sąvoka kaip KET(kelių eismo taisyklės). Esu matęs, varčiau prieš 30 metų. Gal net ir dabar yra. Bet – čia daugiau apeliuoju į jaunimą, kuris mokosi ir vargsta dabar – yra patyrusio vairuotojo 10 daiktų(vietoj taisyklių). Su tais 10 daiktų ir išgyvenu visur, pvz. net vairuodamas Rumunijoje ar Karaliaučiuje.




1. Vairuotojas turi turėti akis. Jomis ir žiūri ką veikia kiti eismo dalyviai(jei trumpiau idiotai ir debilai). Važiuok visada su visais ir būsi teisus. Jei visi mirksi šviesomis ir signalizuoja ko gero tai vienos krypties gatvė. Tada jau reikia panikuoti ir sugalvoti ką čia padarius. Be to akimis reikia žiūrėti kas automobilyje prieš tave sėdi. Jei vairuoja žmogus su kepure arba prisisiurbęs kaip moliuskas prie vairo – bijoti ir greit tokį aplenkti.

2. Pirštai. Svarbi kūno dalis vairavimui. Pirštais įsikabini į vairą bei viduriniu pirštu parodai visas savo nuomones apie kitų eismo dalyvių vairavimo kultūrą ir sugebėjimus.

3. Garsinis sugnalas. Skirtas jausmų pilnatvei išreikšti. Kuo labiau į Pietus, tuo dažniau. Tuose kraštuose pakeičia dažnai net posūkio signalą. Taip pat puiki auklėjimo priemonė mažamečiams vaikams. Leisdamas padaryti pi-pi savo autoritetą pakeli virš debesų.

4. Gazas. Gazuok visu smarkumu visur net 5 metrus pavažiudamas. Tuo parodai savo vyriškojo prado dominavimą prieš visus dirbtinai suneštus kultūrinius klodus.

5. Smilkinys. Patogi vieta pasukioti pirštu greta stovinčiam nesusipratusiam vairuotojui.

6. Kumštis. Vartojamas parodymui su pakratimu jei greta stovintis nesupranta daikto parodymo iš 5-o punkto.

7. Beisbolo lazda bagažinėje. Padidina vairuotojo pasitikėjimą savimi, jei yra problemų su saviverte bei savivoka.

8. Žibintai. Informacinė lenta visoms eismo kelyje situacijoms. Gali reikšti nuo vau, kokios gražios Jūsų kojos, madam, iki pasitrauk, kvaily, nematai - aš važiuoju.

9. Piniginė. Kraštutiniu atveju jos dėka pratęsiama vairuotojo teisių galiojimo trukmė.

10. Ausys. Skirtos atsiriboti nuo varginančių eismo dirgiklių garsiai paleistos muzikos klausimu. Taip pat jos gerai prilaiko mobilų įspaudus tarp pečių ir ausies, kad galima būtų kalbant telefonu kartu šauniai laviruoti po eiles.

Ai, rekomenduosiu - Septyni virtieniai

Kartais man pasitaiko susitikti visokių princų. Jie turi visko, tik niekaip neranda princesės. Pavyzdžiui Italijoje kai buvau ir ėjau apytuščiu keliu pasivaikščioti, sutikau Pagyvenusį Princą, stovintį šalia kelio. “Gal turi kokią draugę, kuri norėtų su manimi gyventi?”,- paklausė jis. Pasakė, kad turi penkiasdešimt ožkų, kurios ganosi netoliese. Sako, buvo parašęs skelbimą į laikraštį, kad ieško draugės, bet laiškų negavo. Paklausiau, ar jis turi internetą, atsakė, kad ne, nu tai kuom jam galėčiau padėt?
Beiruto princas neturi ožkų, tačiau turi didelį vaismedžių sodą gražiame šlaite ir beveik pastatytą namą. Atvyko pakeliauti po Italiją, gal kartais suras kokią princesę, bet čia jam pasitaikėm tik mes, ir šiaip nelabai viskas sklandu. Beiruto Princui nepatinka virtuvėje atrasti salamandras, o prie lovos – skorpionus, ir jam nepatinka, kai lyja į kambarį, bet šiaip jis yra gražus, protingas, vegetaras, ir su juo malonu bendrauti.
Klausiu jo, kokį patiekalą gamina mama, kaip jo mėgstamiausią, kai pasiilgusi sulaukia jo iš kelionių. Jis sumurma kažką kaip “mždra”. Kaip gaminamas?- klausiu. Jis tiksliai nežino, pataria man recepto paieškot internete, o paieškos žodį MJADARA įrašo į mano sąsiuviniuką (nes su mždra nieko nebūč radusi).

Toliau mžadaros receptas ir kiti Dalios tekstai čia;
http://www.7ravioli.com/mjadar/#comments
 
Skalsiai taip parašo moteriškė receptus moteriškėms. Bet malonu  skaityti ir vyrams. Tad rekomenduoju.
Šiaip labai jau  atskirai inete blogerės moterys ir blogeriai vyrai, visi savo pakampėse. Tartum nebūtų reikalo suartėti laikas nuo laiko ...

Tadas Blinda. Pagaliau

Ejau iš anksto susinervinęs į tą filmą. Na kiek galima vozoti tą Blindą.
Grįžau laimingas. Pirmą kartą Lietuvoje padarytas filmas be kvailo menininkavimo. Puiku. Filmas patriotinis, nuotykinis ir su meilės istorija. Herojai gražūs, niekšai niekšiški. Rodyti emigrantams. Daugiau tokių.
Beje filmas netgi postmodernistinis. Tai - pastaba sinefilams, jei jau labai norisi kažko tokio.

Poliglotas

Gyvenime teko kalbėti dviem labai retomis kalbomis – gėlų (tikroji airių kalba, airiai tai ne anglai, kas nežino), kita dar retesnė – uigūrų. Aišku moku ir kelias normalias kalbas.


Uigūrų kalba buvau priverstas pašnekėti dar sovietiniame Vilniuje, kai buvo sunku gauti alkoholio. Draugeliai žinojo pas tokią Miglę esant puikaus svarainių naminio stipraus gėrimo. Bet ji ištraukdavo svaraininę ne bet kam ir draugeliams seniai nebuvo jokių šansų. Tam reikėjo gero svečio, klaikiai įdomaus, kokio nors garsaus meninyko. Mano fantazijos šuoliai buvo žinomi nuo jaunystės ir jie kreipėsi į mane, padėk, tada ir tau įpilsime.

- Gerai, - atsakiau , - uigūrui tikrai įpils.

Kas tai? Jie pagarbiai sužiūro į mane, bet juos nuraminau, tai tokia tauta Kinijoje, mažai girdėta, duokite man tiubeteiką ir aš pabūsiu žmogumi, kuriam verta statyti butelį svaraininės. O gal ir du.

Tiubeteiką užsidėjau tik prieš Miglės duris ir pristatomas elgiausi neįtikėtinai kukliai, kaip žmogus pirmą kartą atsidūręs Europoje ir dar Lietuvoje. Bevartant Čiurlionio albumus ir besiklausant įdomiausių uigūrams pasakojimų apie Vilnių ir Lietuvą nepastebimai buvo įpusėtas antrasis svaraininės butelis. Visa laimė, kad Miglė išbėgdavo į virtuvę ko nors paruošti, tada galėdavau šiek tiek atgauti kvapą ir maldauti draugelių – gal jau baigiame, aš nebegaliu, aš tuoj numirsiu nuo susilaikymo.

-Ne, - sakė vyrai, - tęsiame.

Miglei buvo kilęs įtarimas, kad kaip uigūras kiek per šviesus ir akys nevisai siauros, bet paaiškinau uigūrai gyveno ant pačio Šilko kelio vidurio tai genų turi visokių.

Dar jai pasakiau kaip uigūriškai “myliu” ir “mergina”. To užteko nuraminti merginą.

Miglei prisipažinome tik kitą dieną. Mergina ilgai negalėjo pratarti žodžio kai uigūras išdėliojo ilgiausią atsiprašymo tekstą lietuviškai. Ir ta mano padaryta uigūriška trauma jai atsiliepė - ji prarado tikėjimą šviesiąja žmonijos puse, o po kelių dienų - kaip sakė draugeliai - tapo nėščia. Bet gyvenimas Miglei susiklostė gražiai - dabar ji vieno garsaus dvaro savininko žmona.

Gėlų kalba teko kalbėtis Zalcburge prieš kelis metus. Sutikau ten žmogų(iš Lietuvos, bet daugiau detalių negaliu nurodyti dėl suprantamų priežasčių) besislapstantį nuo įvairių šalių teisingumo. Taigi žmogus besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo jau buvo tvirtai padėjęs koją ant austriškos visuomenės žemiausio laiptelio ir parke ant upės kranto mus pakvietė pasivaišinti alumi. Papasakojo kaip jam vargstasi ir perspėjo, kad mes visai netyčia jau kalbame gėlų kalba. Maloniai nustebau: Maironis ir Beresnevičius rašė gėliškai?

Jo draugas vietinis alkoholikas Klausas net nuvažiavo dviračiu iki parduotuvės dar alaus iš pagarbos mūsų retai kalbai. Ką gi, kalbėjau gėliškai ir šypsojausi Klausui. Klausas pagarbiai klausėsi senosios airių kalbos ir sakė – labai melodinga.

Pasirodo žmogus besislapstantis nuo įvairių šalių teisingumo jau buvo gavęs airišką pasą, pavardę ir dar kažkokias identifikacijas, tad jį aplankančius žmones buvo priverstas vadinti airiais, kad kažkaip nuslėptų savo lietuvišką pėdsaką.

Taigi gyvenimas kartais priverčia palavinti kalbos padargus labai retomis kalbomis.

Jos visur aplink mane, net ir šeštą ryto…

Beveik galiu garantuoti , kad ir mirties patale paskutinį vaizdą kurį pamatysiu , tai bus pražiota slaugutės burna bebaranti mane, kad vėl prišikau į pampersus. Moterys yra visur aplink mane bet kada ir bet kur. Gal ir regbiu žavėjausi-žaviuosi, kad ne taip daug jame moteriškių. Nors jau jų ir ten yra.


Rytą, kai prabundu apie šeštą, kiek galėdamas tyliau išslenku šaldytuvo kryptimi. Gal niekam neužkliūsiu. Bet tik durimis virst, tikrai visiškai tyliai(kiek leidžia 115 kg), katė jau čia ir išmokusi iš aplinkinių savo giminės atstovių paleidžia graudžią kakarinę. Duok ir jai. Meilės arba ko nors.

Darbe – moterys. Jei mikriuku – vien moterys. Mašinose gatvėse sprendžiant iš vairavimo stiliaus – du trečdaliai be sveikos nuovokos bei orientacijos, patys suprantate kas jose.

Vakare tik pro duris ir jau yra kitas klyksmas – tėtė atėjo pažaisti.

Po kelių minučių pasigirsta kiek solidesni priekaištai ir paraginimai tvarkytis. Tai vyresnioji mano namų moterų dalis. Pati rafinuočiausia vyrų engime.

Bet nustoju nevyriškai skųstis ir siūlau tokį demografinį patobulinmą. Visas moteris reikia įkurdinti saloje. Jokios mechaninės transporto priemonės į tą salą. Tik rankomis plaukte. Arba meilės sparnais oru. Ir atlikti eksperimentą – kiek vyrų ryšis beveik savižudybei aplankyti savo moteris toje tos vienos lyties saloje? Ir kaip ilgai sėkmingai sugebės tvarkytis vienos moterys toje saloje? Nes viską jos žino kaip ką daryti.

Turiu įtarimus kokie būtų eksperimento rezultatai, bet nesakysiu. Vieša vieta. Dar į kalėjimą pasodins už mažumų niekinimą.

Iš šios dienos DElfi.lt antraščių. Man patiko

KVAPAS. Madonna išleidžia pirmąjį savo aromatą




Iš čia:
http://www.5braskes.lt/liucija/kvapas-madonna-isleidzia-pirmaji-savo-aromata.d?id=52269879

Iš sovietikos: geležinkeliausia

Kartkartėmis, kai užpakalinių eilių spaudimas 1982 metais Uzbekijoje prie Kagano stoties kasų kiek atslūgdavo aš pakeldavau akis ir perskaitydavau vis tą patį milžinišką užrašą virš stoties: СССР - самая железнодорожная страна в мире. Vertimas būtų: TSRS – pati geležinkeliausia šalis pasaulyje. Blet, o bilietų antrą parą į Maskvą nėra....


Ir tai tiesa, visų tautų trėmimų, čigonų, vagių, kortų šulerių, komandiruotų ir studentų kraustymosi pamatas buvo geležinkelis. Per penkias paras galėjai su persėdimu Maskvoje nuvažiuoti iki Alma - Atos. Per dvi savaites – iki Ramiojo vandenyno.

Pragaištingos jaunimui Keruako ir kažkokio pažangaus country dainininko (lyg ir Vudis Gatris)knygos vertė jaunimą išbandyti traukinius kelionėms. Kadangi Kalifornija niekam negrėsė, net ir liguisčiausios fantazijos žmogui, tai nuotykiams pakako Kaukazo ir Azijos.

Sovietinio geležinkelio kaip ir nebėra, tačiau reiškinys buvo labai vertas dėmesio.

Keli faktai iš geležinkeliausios.

1. Prekiniai traukiniai buvo nemokami bet keliauti klaiku. Kartą tarp gelžbetonio plokščių kažkur prie Gorio teko mintimis ir atsisveikinti su gyvenimu bei родной центральный комитет. Prekiniai traukiniai startuoja staigiai ir rodos viso pasaulio inercijos jėga užgriūva ant tavęs. O jei tarp gelžbetonio gaminių...arba naktis, sėkmingai įšoki į prekinio vagoną ir visą naktį važiuoji Kirgizijoje Vakarų kryptimi. Kaip ir gerai. Tik paryčiais pamatai kad vagone buvo vežtos anglys. Išlipi visišku ekvatoriaus negru.

2. Žmonėms vagonai būdavo SV(taip ir nepakliūvau), kupe, plackartas ir obščyj. Kupe ir dabar yra. Plackartas tai kupe be durų. Obščyj visiškas kapiec. Kartą teko tokiu iš Bucharos į Maskvą. Langai išdaužyti. Palydovas iš nevilties mušdavo visus keleivius kurie ko nors paprašydavo. Bet bilietai pigūs. Prasisukęs jaunimas pirkdavosi kupe bilietus iki kokio Daugpilio/Vitebsko ir atgal, galėjo laisvai pagirtauti ir suveikti kažką su negeromis merginomis.

3. Kazachijos geležinkelis. Ypatybė ta kad karštą vasarą nepakakdavo vandens. Vagonuose ir stotyse. Nėra ir viskas. Po keliolika valandų. Kai gaudavme pildavome į save ar visas talpas kur galėdavome. Jei dar likdavo vandens tai džentelmeniškai pildavome merginoms už suknelių. Jos būdavo dėkingos.

4. Arbata. Netikėtai skani.. Stiklinės metaliniuose padėkliukuose, su cukrumi-rafinadu, tokio specifinio geležinkelietiško skonio. Bet tikrai skanus gėrimas.

5. Ukrainos geležinkelio stotys. Stotyse būdavo atakuojamos kupe kaipo Machno laikais. Įlipdavo čigonai kurie prašydavo iškeisti pinigus, pusė pradingdavo naivuoliams bekeičiant. Įlipdavo kortų šuleriai, kas su jais lošdavo likdavo tik su triusikais kelionės pabaigoje. Ir maistas bei vaisiai. Galėjai gauti visko kas auga riebiojioje Ukrainoje.

6. Geros moterys. Plackartų besieniškumas ir kelionės jausmas gelbėdavo. Kartą su draugeliu parvažiavome iš Beslano Osetijoje iki Minsko be kapeikos. Išmaitino moterys beklausydamos mūsų kelionių įspūdžių. Taip visi ten ir susigiminiuodavo prie arbatos ar butelaičių. Šiais laikais taip vagonuose nesišneka...

BG - 58

Vakar BG sukako 58 metai. BG - tai Borisas Grebenščikovas. Tai Rusija ir Piteris, su kuriais galima...
Rokenrolas miręs, bet jis dar gyvas.
Mylimiausių jo paties požiūriu jo dainų  rinkinukas čia:
http://lenta.ru/articles/2011/11/27/bg/

Egzistenciniai

Pagrindinius būties klausimus sau žmogus užduoda retai.
Kaip antai - kas aš?  kur? kodėl?
Tėvai kartais dar pasidomi ankstyvoje paauglystėje(kur?),  po to jau esi paliekamas ramybėje  ir aišku nebeklausi savęs.
Klausimus būtinus išgyveni tik labai pagiriotas po gerų švenčių - kas aš?
Kodėl?    - tai tik kai bankrutuoja bankas su tavo indėliu.
Kur?  - tai apie gražias moteris virš 50.
Pats sau aiškiai nesvarbus jei taip retai užduodi egzistencinius klausimus.
Policija ir kitos griežtos valdiškos institucijos  užduoda visus šiuos klausimus jei paima tave. Jiems tikrai rūpi. Net labiau nei pats sau. Bet malonu kai kažkam dar rūpi...

Vokiečiai visada laimi.

Briuselyje gimęs flamandu, o dabar prancūzas (mano viešbutuko eurosostinėje savininkas) aistringai tvirtino matąs savo kartos gyvenamu laikotarpiu kaip frankofoniškoji kultūra laimi visur pasienyje tarp germanų ir frankofonų. Tas kultūrinis karas jo nuomone aiškiai laimimas Belgijoje, Liuksemburge, Elzase, Lotaringijoje ir Šveicarijoje.

Valonijoje tą pačią vasarą, tokiame turistiniame miestuke Dinane ant tilto buvo aprašytos kiek ironiškai nepamenu vardo menininko visos ES šalys. Lietuviai ten aišku tik oranžinis krepšinio kamuolys, mes daugiau neverti. Ten mačiau ir to menininko frankofonišką pašaipą – vokiečiai visada laimi. Valonai praeidami pro šį užrašą globėjiškai švelniai šypsojosi.

Šį rudenį manau jau nesišypso. Pati Belgija su Prancūzija šuoliais lekia link bankroto kaip ir kitos ES šalys. Vienintelis ES ekonomikos tvirtas bastionas – Vokietija.



Visi išsižioję laukia ką pasakys Merkelė iš Vokietijos. Tai šalis kuri dar gali gelbėti eurą jei panorės. Jei labai panorės. Vokiečiai neįsitikinę tokiu savo noru. Europiečiai bando juos įtikinti kad vokiečiai labai nori.

Dabar nepolitkorektiškas ekskursas į istoriją. Vokiečiai kolonizavo Rusijos imperijos pavolgį, Rumunijos laukinius pakraščius, vokiečiams buvo atiduoti Austro Vengrijoje prižiūrėti margataučiai Europos Rytai, vokiečiai įkūrė šimtus miestų(bet vokiečių ten nebėra), CCCP laikais Vidurinėje Azijoje padoriai atrodė tik vokiečių kaimai. Net užsispyrusius lietuvius vokiečiai privertė krikštytis.

Taigi grįžtame prie amžinos jau nejuokingos tiesos – vokiečiai visada laimi, net kai pralaimi du pasaulinius karus iš eilės ar kultūrinį karą su frankofonais.

Paradoksas.

Savas - svetimas

Vežiojau kartą tėvą po jo jaunystės vietas. Va, sako, važiuok čia. Išlipome prie gėjų jklubo Mens factory. Ten kur buvo kažkada Oktiabrio Burdenkos gamykla, kodiniu pavadinimu 55. Ir restoranas ten matėme yra tokiu pat pavadinimu 55
 - Čia,   - sako tėvas,  - aš dirbau.
 - Tėvai, ir ką darei? - pasibaisėjau. Tokia vieta ir tėvas?
 - Atpažinimo sistemas Savas svetimas. Lėktuvams...

ES oficialus tekstas - nieko nesuprantu....

Skysčių, kuriuos nešatės į lėktuvo saloną, pavyzdžiui, gėrimų, dantų pastos, kosmetinio kremo arba gelio, indeliai turi būti sudėti į permatomą plastikinį maišelį. Skysčio galima turėti ne daugiau kaip 1 litrą, o viename indelyje gali būti ne daugiau kaip 100 ml. Didesni nei 100 ml skysčio indai turi būti dedami į registruotą bagažą. Tūrio apribojimai netaikomi vaistams ir kūdikių maistui.
Tai ištrauka  iš ES dokumento:
http://ec.europa.eu/youreurope/citizens/travel/passenger-rights/air-security/index_lt.htm?profile=0

Briuselyje blogai  su lietuvių kalbos vertėjais ar aš durnas. Nieko nesupratau.
Tai galiu įsinešti litrą vandens į saloną ar ne?
Ar kaip visad ES realiai  neveikia/nesupranta ką šneka?

Arabių pavasaris prasidėjo rudenį

Arabių pavasaris prasidėjo rudenį. Arabės moterys taip pat pareikalavo savo teisių - būti kaip vakarietės. Protestuoja panašiai. 20 metų egiptietė išplatino savo nuogos nuotraukas po socialinius tinklus.
Mano pagalvojimas -  žino moterys savo galingiausius  ginklus, juos ir  naudoja....
Prieš  10 metų  esu matęs Tunise vaizdelį. Prie pliažo ribos stovi juodai užsituloję arabės - moterys ir tylomis žiūri į vakarietę pliaže nuoga krūtine. Tos arabės netriukšmavo, tik tylomis siurbė informaciją. Atėjo pavasaris ir į jų galvas. Gėris - į vyrų akis.



daugiau su foto ir vardais čia:
http://formaliosnaujienos.blogspot.com/2011/11/artimieji-rytai-moterys-pradejo-nuoga.html

Snoras. 3 veiksmų opera su chorais, epilogais ir prologais

Prologas. Veiksmas vyksta Londongrade, rūmų požemiuose. Dvi klastingos figūros po kampus nešioja maišus. Po to  atlieka šokį pagal Money, money melodiją. Maišai dzingsi lyg juose būtų slepiamos auksinės monetos...
Pirmas veiksmas. Banko Snoras saugyklos. Švilpauja vėjai, skersvėjis nešioja kažkokias ataskaitas, po tuščias saugyklas svyruoja pabalęs  tenoras Vasiliauskas, raunasi plaukus nuo galvos  ir atlieka Ūdrio ariją iš operos Pilėnai.
Tekstas:
Kur mano tėvynės pinigai, 
kur mano auksas ir žirgai padabinti pinavijom?
Ariją kartkartėmis pertraukia Dono kazokų choro daina atliekama videoprojekcija  iš Londongrado:
Rask įrodymus kad gali
O saugyklos taip ir turi atrodyti.
Antras veiksmas. Vyriausybės požemiai. Iš tamsos renkasi tamsios figūros. Tai sunerimę Andrius ir Dalia, Vasiliauskas  tenoras atlieka su jais tercetą:
Darom gal kažką? 
Tercetas perauga į dramatiškąVasiliausko  solo partiją:
Darysiu ir padarysiu.
Atidaro duris iš požemių į aikštę. Pabaiga. Publika renkasi bufete.Visi sunerimę, vartoja alkoholį.
Trečias veiksmas. Vasiliauskas  padaro. Renkasi minia ir aimanuoja pagal Vergų chorą iš "Aidos":
Atiduokite mums pinigus.
Jungtinis Lietuvos žurnaliūgų   ir Maskvos komendantūros choras atieka dainą:
Lietuvai bus blogai,
viskas čia labai blogai.
Sunerimę Andrius ir Dalia klauso ir atlieka priešmirtinį baleto pa de deux "Mirštanti gulbė". Silpnesnių nervų žiūrovai rauda ir prašo bis.
Trečias veiksmas tęsiasi. Pinigų vis dar nėra.Vėjai tebešvilpauja po tuščias Snoro saugyklas. Jungtiniam žurnalistų ir komendantūros chorui  tebediriguoja dvi tamsios  figūros iš prologo. Kordebaletas atlieka numerį "Tauta blaškosi be pinigų" Bramso Vengriškų šokių motyvais. Dramatizmas stiprėja. Įtampa auga.
Kremliaus generalinio štabo baleto Šiaurės Vakarų trupė atlieka poloviečių šokius su kalašais.
Bufete per pertrauką baigiasi  stiprūs gėrimai.  Didelės  įtampos  scenoje pasekmė.
Epilogas. Pirmadienio rytas. Lietuvoje aušta nerami diena. Apsikabinę aušroje stovi Vasiliauskas, Andrius ir Dalia. Vagnerio muzika. Atliekamas tercetas  Kas bus?
Uždanga.
...

Apsilankymas "Sasha Song jazz club"

Pažiūrėjau šiandien kaip sekasi verslo plėtotė jaunam verslininkui Dimai Šavrovui(Sashai Song).
Ką gi...

1.Įsikūrė vaikinas gerą aurą turinčioje vietoje. Iš tamsiai raudono dekoro likučių suvokiau - tai kažkada matyta. Akurat, patvirtino padavėja, buvęs striptizo klubas Vingrių gatvėje.  Likau savimi patenkintas: tą Vilniaus brigados laikų ampyro stiliuką  sunku pamiršti.
Savo anų laikų vizitą ten aprašiau čia;
http://troyyestroy.blogspot.com/2011/03/kaip-vos-netapau-sokeja-aplink-stulpa.html

2. Geras marketingo ėjimas. Ėjome su tvirtai įkaltu žinojimu, kompleksiniai pietūs pas Sashą tik 11 litų. Padavėja gi maloniai priminė, kad viska keičiasi šiame pasaulyje ir nieko pastovaus nėra. Šiandien jau 14 litų. Ta reklaminė lenta lauke su 11litų  - netiksli. Lyja, nėra kam nueiti ir perrašyti.

3. Supratome  kodėl niekas negali išeiti į lauką. Nėra kada. Visa kolektyvas barėsi prie baro rusiškai ir net po to kiek lietuviškai. Barmenas, pats Sasha Song, padavėja visi sklaidėsi suirzę. Detalių nežinojme, nes skandalo kilmė jau buvo paskendusi ūkuose ir skandalo dalyviai  mūsų stebimu laikotarpiu šiaip  reiškė nepasitenkinimą gyvenimu įvairiais garsais.

4. Tuo laiku atvyko žmogelis su šampano ir vyno dėžėmis. Savaime suprantama nelaiku, buvo apšauktas. Gal ir teisingai, nes savo dėžėmis užvertė praėjimą link virtuvės. Po eilinio skandaliuko(jau be laiku nusiplovusio Sashos, suprantu, sunkus verslo pradžios laikas, nervai nelaiko) žmogelis perdėjo dėžes link mūsų stalo. Taigi iš Jazz club išėjome kartu sudalyvavę  smagiame  atrakcione Peršok šampano dėžę. Kas mums visai netikėtai  pasisekė. Padavėja tuo laiku stengėsi įžvelgti kokio dydžio monetą palikome jai ant stalo, tai didesnio susidomėjimo mūsų šuoliukais neparodė. Ne Bobiai Bimonai mes, ko gi iš tiesų žiūrėti kaip paprasti Jazz clubo klientai šokinėja tarp stalų.

5. Žirnių sriuba buvo tikrai skani. Su dūšia padaryta. Dėl tortiljų su faršo/pupelių  įdaru kiek suabejojau. Padažas buvo kiek nervinga(pamenate kolektyvas visas barėsi) ranka pašlakstyta  grietinė  bei aiškiai  atpigintas kečupas iš Norfos. Bet gal taip Meksikoje ir valgoma? Nebuvau, nežinau., gal ir Norfa yra....

Man kažkaip dabar ramiau: apie Rusijos armiją...

И это при условии, когда в боевом составе Сухопутных войск к 2009 году имелось всего 17% соединений и воинских частей постоянной готовности.


В ВВС только 7% авиационных воинских частей относились к данной категории, а в зенитных ракетных войсках не было ни одной такой воинской части
 
Pilnas Rusijos armijos generalinio štabo viršininko pranešimo tekstas apie armijos katastrofinę situaciją čia;
http://shaon.livejournal.com/132309.html

Bankas Snoras, Reinoldijus Šarkinas ir Lietuvos rytas

Papildysiu savo nuomone šį skandalą. .
Kalčiausas tai Buvęs Lieuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas. Jis ramiai snausdamas leido pritvinkti šitai pūlingai vočiai - bankui Snoras. Šaunuolis Vasiliauskas, nepabūgo. Manau Antonovas jam grąsino ir sušaudymu.
Statyba. Yra vilčių, kad gerai perkratytas Lietuvos Rytas nustos remti krepšinį ir į Vilnių grįš istorinė krepšinio komanda - Statyba.
Dar toks atsiminimas, mielas Artūras Račas taip gražiai kažkada ir net su  humoru papasakojo kaip nepavojinga Snoro investicija į Lietuvos Rytą, kaip įdomu dabar jam tai atrodo?

10 patyrusio alkoholio vartotojo priesakų

10 patyrusio alkoholio vartotojo priesakų. Rūsti ilgų metų už stalo patirtis.




1. Išgėrei, eik miegoti, nebeieškok naktį nuotykių.

2. Pagiriojimasis nors mažute taurele tai tiesus kelias į daugiadienes ir degradaciją.

3. Žinok savo normą.

4. Kitą rytą geriausi gėrimai - vanduo, arbata, pienas.

5. Sunervino? Pasivaikščiok arba pasportuok.

6. Vis tiek nervuotas? Seksas tikrai nuramins.

7. Nemaišyk skirtingų gėrimų.

8. Jei maišai, tai mažiausia blogybė gerti nuo silpno link stipraus. Niekada atvirkščiai.

9. Spręsk pats kada gersi, o ne draugai.

10. Vaistai parduodami vaistinėse.

Teisingas jubiliejaus organizavimas

Įvyko draugo 50metis. Kadangi jau buvau daręs savo – galiu palyginti. Ir kitiems bus pravartu.


Svolačius draugelis suorganizavo savo jubiliejų geriau. Tad kaip reikia geriau organizuot jubiliejų.

Aš stačiau ant stalo butelius su degtine ir pvz.vyno visai nedaviau.

O jo padavėjos nešiojo užsakytus gėrimus ir tokiu būdu man(o gal ir dar kam nors) nepavyko iškart prisiliurlinti pakankamai su šventės pavertimu į čystai  lietuvišką. Nepatogu buvo siuntinėti merginų dažnai. Gėrimų asortimentas buvo platus –vynai, degtinė, konjakas, kalvadosas. Šioje vietoje kiek nukrypsiu, ne mane vieną sužavėjo kalvadosas Papidoux. Mūsų stalas pasivogė suvartojimui visą jo butelį šventės epiloge. Atkreipiu į jį visų alkoholio vartotojų dėmesį – puikus gėrimas.

Pradžia vienoda – muzikantai su madinga fonine muzika.

Maistas labai geras, kepta lašiša su avokadu – pasaka.

Bet vienas elementas buvo efektingas: apie pusę devynių, kai sprendžiamas baliaus tolimesnis likimas – po stalu ar šokti – jubiliatas išvedė tautą su fakelais į kiemą. Ekskursijai po Europos parką. Visi prasijudino, prasikultūrino ir balius buvo baigtas su šokiais, kultūringai, laiku, saikingomis diskusijomis. Daugumas svečių kiek supratau netgi prisimins baliaus pabaigą.

Bet mes su Balkanų moterimi sudalyvavome kaip visada. Bent keli baliaus dalyviai užsisakė Taškento plovo ceremonijas ir taip pat protmūšio varžybas. Protmūšį vesiu aš, plovą – ji. Vieną statybų magnatą dar pasižadėjome(su Balkanų moterimi) konsultuoti gyvenimo draugės paieška per internetą. Jam pačiam nepavyksta.

Dabar to gailiuosi…ir velnias tempė liežuvį…

Gerai kad iš anksto pinigų nesusirinkau už visas šitas paslaugas. O jau buvo vienu metu susiformavęs stiprus noras monetariškai apiforminti visus planuojamas paslaugas. Bet pritrūko matyt vieno vienintelio degtinės stikliuko, to kur baliaus starte neatnešė merginos.

Adamkaus knyga

Buvo geras gyvenimas ir geras darbas, jei paprasčiausias  to gyvenimo tarpsnio atpasakojimas sukelia tiek audrų.

Lietuvių kalbos institute

Vieną dieną vyresnioji  džiugiai pranešė:
- Buvau Lietuvių kalbos institute ir kaip gerai, kad išėjau po pirmo kurso  iš anglų filologijos.
 - Kodėl? - teisėtai paklausiau.
 - Pamačiau kas ten ir kokie žmonės dirba...

Sezoninė depresija

Kelias pastaras dienas skaičiuoju kas dar mano gyvenime atsitiks. Ir labai supratau, kad neteisingai nedaug.
Laikas sutrumpėjo.

Trečias kartas nemeluoja

Vat ir trečią kartą klubas sumoka algą laiku!!!!! Geruoju tai nesibaigs.
Pakartotinės krizės metu, kai Graikija  nuo Porsche sėdynių persėda prie nemokamos  sriubos staliuko.
Kai ten vienintelis  pasirinkimas arba Juodųjų pulkininkų valdymas arba revoliucija su pilietiniu karu.
Bunga - bunga premjeras pašalinamas nuo valdžios ir blondinės lietuvaitės nebegaus savo dorai uždirbtų pinigų iš itališkų televizijų.
Balkanų moteris leidžia man pradingti kelis vakarus per savaitę nežinia kur ir dar pati ateis gerti alaus su regbistais per mūsų renginį...
Ir vėl - neįtikėtina - regbio klubas  man moka algą laiku!!!!!
Geruoju tai  nesibaigs...

Plaukuota Macaičio ranka

Iš Anapus, iš tamsos-šalčio karalystės  arba atvirkščiai mūsų šeimą pasiekė plaukuota Sauliaus Macaičio ranka. Kas nežino tai buvo toks garsus lietuvių kino žinovas, kažkada apsigynęs diplominį čekų kinu, tai iki šiol Lietuvoje nesveikai LTV rodomi paklaikę čekiški filmai, seni seni ir kurių pasaulyje daugiau niekas nežiūri jau kokių 30 metų. Bet lietuviškieji pseudointelektualai žiūri iki šiol.
Mano mažoji kartą per mano neapsižiūrėjimą  pamatė  du Švankmajerio multikus. Išsižiojusi ir nuo tada nebegali sustoti. Kažką jai čekai padarė. Čekiški jai geriausi. Lenkia mikimauzus ir rusiškus. O kasdienė duona tai Kurmio(Krtek) nuotykiai. Televizorius per dieną kelis kartus baksnojamas reikalaujant Kurmio. Mes Krteko nuotykius įrašome ir atiduodame duoklę.
Ir aš - beveik kaip koks pseudointelektualas - mąstau: kaip galėjo šešiasdešimtųjų metų Maskvoje apgintas Sauliaus  Macaičio diplominis pasiekti mano mergytės smegenis. Mistika. Plaukuota Sauliaus Macaičio ranka.

Iš sovietikos: deficitas ir porolonas

Sovietų laikais kažko baisiai trūkdavo, o kitko per daug. Bet dažniau trūkdavo. Deficitas buvo galingas žodis ir jau jei ką gaudavai, tai griebdavai su kaupu, kelioms kartoms į priekį giminei bei draugams. Nes kito karto nebus.


Kartą kai buvau dar žalias jaunuolis siuvome vienoje organizacijoje uniformas savo instituto regbio komandai. Medžiagas gavome fantastiškas, kaip dabar pamenu šviesiai žalias linas su lavsanu. Neplyšta, dailu, rodos amžinas materiolas. Bet komandą šefuojanti organizacija dar turėjo ir daug porolono, sako galime duoti ar pasiūti su juo ką nors paminkštimui.

- Jamam, - daug negalvodami su treneriu sušukome. Treneris buvo iš Kauno ir gerai žinojo kaip elgtis su deficitu.

Kiek pagalvojome ir sugalvojome: padarysime uniformas su paminkštintais pečiais. Gražiai atrodysime kaip plačiapečiai ir niekas tokių neturi, traumų nebus, peties kaulų lūžiai juk tokie skausmingi. Priešininkai bijos tokių galiūnų.

Šefai pasiuvo kaip prašėme.



Ankstyvą vėsų pavasarį išbėgome žaliai plačiapečiai Lietuvos čempionato varžyboms į aikštę. Kitų komandų treneriai ir ypač iš Kauno žaliavo iš pavydo. Vilniaus žiopliai, o tokias uniformas susikombinavo, net Kaunas neturi tokių...

Šioje vietoje priminsiu vieną porolono sąvybę. Tai supersugertukas. Pilk nors litrais vandenį, o jis – padla - viską sugeria ir lyg niekur nieko porolonuoja toliau, tik apsunksta visu to sugerto skysčio svoriu.

Taigi kai oras įkaito, kažkur apie gegužės mėnesį, mes visas varžybas antrą kėlinį jau mirdavome ir gaudavo į kaulus. Nors pirmame dar ohoho, lakstydavome.

Per pertrauką iš pečių(kur daug deficitinio porolono) sunkdavome sukimo keturiomis regbistiškomis rankomis būdu prakaitą arba lietaus vandenį, nelygu koks oras. Jei sausa ir karšta – prakaitas. Jei vėsu ir lyja – lietaus vanduo. Kitų variantų nebuvo. Bet prakeiktas porolonas ne taip greit atiduodavo skystį kaip sugerdavo. Taigi kiek padžiuvę ir pakvėpavę per pertrauką vėl lėkdavome į aikštę su papildomu 3-5 kg svoriu ant pečių. Ir netgi doras lietuvis po 80 minučių su tuo papildomu svoriu ant pečių prapliupdavo keiktis rusiškai.



Šefai antrą kartą uniformų nesiuvo, jų vienu geru rozu prisiuvome gal 50 ir klubas turėjo tas pačias plačiapetes žalias uniformas visus 6 metus kol dar egzistavo....

Visi žaidėjai, net ir naujokėliai, žinojo, kas buvo šios idėjos autorius ir įkvėpėjas, vasarą dažnai ir iškeikdavo mane. Į tai visada atsakydavau – kad aš daugiau kada kam nors organizuočiau uniformas, patys susikombinuokite...

Jei pasaulio ekonomika nepakils

Jei pasaulio ekonomika nepakils ir krizės liks  normali mūsų būsena.
Ogi nieko blogo.
1. Paliksime mašinas ir tvirtai persėsime ant dviračių ir važinėsimės  jais po Vilnių ir Lietuvą. Retas pravažiuojantis automobilis sukels teisėtą euforiją, tada  visiškai tiksliai žinosime - turtuolis arba ministras pravažiavo. Ne taip kaip dabar žinome - skolininkas...
2. Moterys nešios mažiau kilnojamų turtų ant savęs ir labiau mylės vyrus, kai nebus kvailai paikinamos bereikalingomis dovanomis.
3. Vaikais bėgios basi po pievas ir grauš tautinę morką irgi griežtį. Niekas neberengs varžybų už 12 milijonų, kad 12 vyrų nuskristų į Londoną.
4. Rusijos  kariuomenė vėl, neturėdama  goriuče-smazočnyje materialy žaibu pasiekti Reiną, persės ant tačiankų. Bet deržavą atkakliai saugos.
5. Švilpaujant vėjui po  tuščias kišenes ir aš išeisiu į laisvę, be akcijų, kompo ir prestižo, išgerti vyno su žmonėmis už kampo kaip pridera.

Stalinas ir skrebai

Šiandien buvau sutikęs daug senų giminaičių. Kalbėjome apie pokarį, skrebus ir Staliną.
Stalino portretus kiekvienoje klasėje puošdavome pataisais. Neturėjome pavalgyti, tėvai lageriuose, neturime šiltų rūbų, bet portretus pataisais puošdavome.
Į Vyžuonų skrebus  ėjo miestelio nevykėliai. Atvažiavusių nebuvo. Pamenu tokį pravarde - Metras, Pusė Metro. Kodėl taip? Šlubas buvo, viena koja darė žingsnį metro ilgio, kita - pusę metro. O po to vaikščiojo išdidus, jau su šautuvu. Liaudies gynėjas. Tpfu...
Kodėl skrebai, o ne stribai? Taigi viską iš žmonių suskrebendavo. Išvežtų turtą sulėkdavo vežtis. Po to pragerdavo tuos pinigus. Vyžuonų miestelį taip ir sudegino girti skrebai.
Tauragnuose tai savo skrebą nušovė. Skrebą palaidojo. Naktį kažkas  iškasė ir prie klaimo atrėmė su užrašu - Tokių žemė nepriima. Taip du kartus. Palaidoja - iškasa. Po to kur dėjo to skrebo lavoną ir nebežinau...

Koplytstulpis stadione

Dabar vakarais stadione kovoju su visokių mistinių sportų treneriais kaip braliziškos imtynės, muai tai, kažkokia atletika(pats vyrukas negalėjo rišliai paaiškinti sunkioji ar lengvoji, nuuu... atletika), tie nachalai pasiima originalius pavadinimus ir dar renka pinigus bei vilioja mano regbistus savo sportais. Na bet mes kol kas atsilaikome. Regbis vis dar patrauklus jaunimui.
Štai vienam  kolega sportininkas galva nuskėlė pusdantį per treniruotę. na va galvoju, jau kapiec, šito nebematysiu, mama nebeleis. Ir tikrai savaitę neleido. Vakar žiūriu atėjo, sakau parodyk dantis, gal tai ne jis(man juk 50, painioju veidus vardus), tikrai danties pusės nėra, bet tėvai jau leido. Tada jam sakau nusipirk  būtinai kapą(tokia dantų apsauga). Ai, sako, jau nebereikia...Gavo nuo chebros pravardę - Bedantis.
Pravardžių šiaip gausėja. Blogai žaidžiančius ir kurie dar neturi regbinės orientacijos vadina zombiais. Vieną treniruotę pravedžiau kampaniją - nesikeik aikštėje, tai jaunimas pagalvojo  žodis zombis irgi keiksmažodis.

Vienas iš mano komandos, nekoplytstulpis

Žiūriu vakar šaukia vienas ant  kito - koplytstulpi tu, koplytstulpi(vietoj zombio). Vau, kaip gražu pasidarė. Kampanija suveikė. Žmogus be orientacijos aikštėje - koplytstulpis. Tiesa buvo ir tokių, kurie nesuprato kas tai do daiktas - koplytstulpis. Tai vienas gudresnių paaiškino:  na maždaug, vo - bažnytkaimis.

Kūdikio kalbos padargų lavinimas kartais būna rizikingas

Čiornyj(Juodis) – taip Centrinės Azijos rusai vadina visus vietinius gyventojus. Skamba kiek niekinamai, bet iš esmės gana tiksliai apibūdina vyraujančią vietinėse tautose plaukų spalvą. Vietiniams toks jų apibūdinimas nepatinka, jų manymu yra labai nepolitkorektiškas. Gali gauti į dantis nuo didesnės grupės jaunuolių už nepolitkorekciją.
Namo, kuriame gyvenome Taškente, šeimininkai turėjo šunį. Seną, visišką Taškento gatvių blogiausių egzempliorių ilgamečio kryžminimosi rezultatą(netgi įtariau šakalus) plonom kojom, bet labai nuobodžiaujantį be vaikų. Ir staiga atsirado mūsų kūdikis, nuoširdžiai ir kasdien nuo ryto iki vakaro besidžiaugiantis tuo nupeipusiu šunioku. Šunį šeimininkai šaukė Čiornyj, nes jis buvo ankstesnių šeiminkų palikimas, tokiu vardu ir paliktas. Jei šuo išbėgdavo iš kiemo į gatvę, tai jie stengdavosi jo vardu nešaukti tik švilpdavo, ypač jei eidavo gatve kaimynai uzbekai. Tačiau viduje, kieme - tik Čiornyj, idi siuda(Juodi, ateik čia).
Tai mūsų kūdikio ketvirtas gyvenime žodis buvo Čiornyj. Po tete, sese ir mama. Tik grįžus Lietuvon atsirado tokie penkti - šešti žodžiai kaip dešrelė, katė ir sūrelis. Jai pačiai buvo džiugu tokio sudėtingo žodžio ištarimas, o ir šeimininkui labai smagu. Išmokė špygos dydžio blondinę lietuvaitę tokių beveik keiksmų. Mes – tėvai – irgi džiūgavome išmokę tokį retą sunkų žodį. Ir net užsienietiškai. Iki vieno vakaro.
Po kankinančios dienos kaitros vakare išlindome pasivaikščioti po gatvelę. Šuo taip pat išlindo su mumis, bet puolė persekioti iš matymo nemėgstamą katę. Baisus triukšmas, kova po krūmais. Po šalį ėjo gauja paauglių uzbekiukų ir jie su sadistiniu malonumu dar pasiundė šunį.
Tik staiga mūsų špygos dydžio kūdikis labai aiškiai ir labai garsiai:
- Čiornyj, Čiornyj!!!! Idi siuda.(Juodi, juodi, ateik čia).
Kvietė šunioką, bet šypsena mano lūpose sustingo. Pradėjau skaičiuoti kiek tų juodukų. Žymiai geresnis variantas buvo organizuotas atsitraukimas už priedangos. Aš meniškai pradėjau švilpčioti šuniui – bėgame davaj kartu namo. Bystro, mat tvoju. Ir dukrą pagriebęs ant rankų užtalalavau talalynę. Uzbekai įtariai sustingo, bet vaikas buvo visiškas kūdikis ir per daug blondiniškas, kad galėtum įtarti jį rusiškuoju šovinizmu. O dar negirdėta kalba. O gal blogai nugirdo.
Uždarėme kiemo vartus ir atsikvėpėme. Kitus kartus kai eidavome pasivaikščioti – žiūrėjome, kad nebūtų gatvelėje arba uzbekų, arba mūsų šuns.

100000

Tai mano blogo peržiūrų skaičius nuo 2010m.  liepos. Skaičiuoju tik nuo tada. Skaitiklis yra blogo puslapio kairėje, apačioje. Ši riba bus pasiekta maždaug  naktį iš ketvirtadienio į penktadienį. Praneškite kuris ir kada tai padarys. Tikriausiai  tai bus koks nors amerikonas. Jie  kaip pasaulio hegemonai ir pas mane bus pirmi.
Na apie 20000 peržiūrų aišku tai aš pats prisukau ilgais vasaros vakarais dėl garbės. Dar 32000 įvairūs botai. Nes kai  kažką pareguliuoji tai lankomumas stipriai sumažėja. Dar kokie 10000 peržiūrų tai nedundukai iš mielojo Račo blogo. nes  kai jis pasisakydavo kaip nors ryškiai apie mane lankomumas irgi šokdavo į žiojėjančias aukštumas. Ta proga ir atskira padėka mielam Artūrui už mano blogo gerus lankomumo skaičius.Taigi lieka normalių apsilankymų apie 28000. Irgi neblogai .
Atskiros padėkos ir Google, Grumlinui, Miniui, Rokiškiui bei Facebookui nes iš jų ateina  daugiausia ryderių  pas mumi.
Na ir šiaip dėkui visiems čia užsukantiems, suprantu nieko naujo mano bloge, tie patys nusiskundimai tuo  pačiu gyvenimu. Keisti jūs žmonės, bet tiek to. Šiaip skaičius 100000 pakankamai įspūdingas, jei tiek batų 45 dydžio sudėti vieną už kito tiesia linja, tai pasiektume net Ndžameną arba Džizaką. Gal....

Mažė gelbėjasi

Mažę skubiai paguldėme į ligoninę. Noro virusas. Buvo visai blogai, tai ji buvo pajungta prie lašelinės intensyvios terapijos skyriuje. Tai maždaug reanimacinė. Vargšė buvo pririšta prie lovos ir pajungta lašelinė. Tėvai pirmą parą neįleidžami.
Bet mažė kieta. Gelbėjosi pati. Išmoko garsiai šaukti "teta sisi" "teta gerti", ir net kai jau tėvai buvo šalia, garsiai ir raiškiai šaukdavo tetas. Bei  prakalbo prancūziškai. Matyt tetos šnekėjo tuteišiškai ar dar kokia mažei nežinoma kalba, tai ji sugalvjo vartoti prancūziškus bonžiur, mersi, orevuar, sil vu ple(vasaros  Belgijoje aidai), kad geriau  kontaktuoti su slaugėmis. Jos mažas protelis suveikė taip - jei žmonės kalba neaiškia kalba, tai irgi reikia vartoti tą užsienietišką kalbą kurią mokame.
Kai išsinešėme iš intensyvios terapijos mažąją  prancūzę skyriaus personalas ilgai žiūrėjo  pavymui. Tokių kietų 2,5  metų mažylių dar nematė...

Azija, dviračiai, Ladakas

Jie jau budistiniame Ladake. Žiūrime, tikrai vertos fotografijos.

http://dviraciaisperazija.blogspot.com/

Ruduo toks metas

Kambariuose jau pakankamai vėsu. Jokia gyvoji gamta neatlaiko šimtaprocentinės drėgmės bute, šaltų radiatorių ir Zuokas kitą savaitę jau įjungs šidymą, nes parašė taip delfis. Katė mandagiai kosti. Taip matyt neįkyriai praneša apie artėjančių ligų sezoną. Baigėsi šiltoji rudens dalis, kai sodo derlius suvežtas namop ir iš derliaus po visus buto kampus sklinda vitaminų kvapas ir skrenda arba šliaužia įvairaus dydžio gyvoji gamta.


Balkanų moteris šiandien iš pat ryto pasakė, kad jis vėl atgijo. Ir įjungė triukšmingą raudoną daiktą, kuris šildo sienas. Penktą ryto. Aha, prisiminiau, ruduo, pelėsis sienoje, vorai - kampuose. Kadangi kaip jau minėjau pradėjau dirbti regbio treneriu, kas savaime yra keistas ir neramus vaizdas, vorai ir pelėsis manęs nestebina.

Kiek papiešiu jūsų vaizduotei kaip dirbamas trenrio darbas.

Pagyvenęs vyriškis laksto su švilpuku po Vingio parką. Keikiasi, rėkia ir apeliuoja į šviesiausius žmonijos protus. Keliasdešimt vyrų ir vaikinų žiūri į jį su pasibaisėjimu ir nesusigaudo ko tas žmogus iš jų nori. Po to irgi šiek tiek pabėgioja.

Žmogus irgi nesupranta kaip jie nesupranta, kad neteisingai bėgioja. Po tokio pabėgiojimo visi paspaudžia vienas kitam rankas ir pavargę išsiskirsto. Jau išeidami iš tamsos mesteli:

– Gera buvo treniruotė.

Tu paklausai ir galvoji, kuris šunsnukis tai pasakė, pasivyt ir duoti į snukį ar ne? Bet neduodi, ne tas treniravimo stilius. Mūsų stilius – su žmonėmis ir regbininkais reikia švelniau, jie jautrūs.

Taip darbo dienomis, o savaitgaliais dar savo malonumui mes pralošinėjame oficialias varžybas.

Ir neramiai laukiu, kol Balkanų moteris užklius už vorų kūrinio kampe ar pelėsis įvarys jai alergiją bei ašaras. Tada ji kažką pasakys, o aš privalėsiu(jei esu vyras) pradėti bartis. Bet tvirto pagrindo savo argumentams neturiu, stadione pralaimime, voratinklių namie nevalome. Gerai, kad dar klubas moka algą(net visus du kartus ir beveik laiku), tai gal atsilaikysime iki žiemos....

Iš Sovietikos; maisto prekių katalogas 1983 m.

Kas sakė, kad nebuvo  maisto CCCP? Štai 1983 m. maisto  prekių katalogas iš parduotuvės  Beriozka. Nustebino šio katalogo gruziniškų vynų puslapis. Chvančkara yra, o Kindzamarauli nėr.. .Na per prastas buvo Kindzmarauli tarybiniam žmogui, ar tai jau naujesnių laikų išmislas?
O kainos kokios...saldu net...
Visas katalogas čia;
http://valaamov-osel.livejournal.com/216827.html#cutid1

Sauliaus Stomos apologija

1. O kaip kitaip pakedenti plunksnas prieš 30metę, jei ne galimybėmis, postu  ir pinigais, fiziniu grožiu tai jau mes(vyrai,  kuriems virš 50) nenustebinsime. Juk ir mumi dar norisi...kartais...
2. Parlamentaras be sekso. Tai jūs norite jau visai nušokusio nuo protelio Seimo net palyginus su dabartiniu. Saikingas seksas gali pagerinti mąstymo kokybę, atitinkamai įstatymų kokybę, tuo remiantis rinkėjai turi netgi tvirtai deleguoti   Seimo nariui teisę gerinti įstatymus padėjėjų pagalba. Tam jos ten ir yra galų gale...
3. Politikas viešai skelbia darysiąs karjerą iki Briuselio - toks politikas yra atviras, teisingas ir doras. Deklaruoja čystai viską.
4. Sveikas gyvenimo būdas. Stoma kaip pats minėjo yra sveiko gyvenimo būdo šalininkas. Būsiąs dar aktyvus 20 metų. Kas suponuoja savaime suprantama be riebalų mažinimo ir stipraus narkotiko  vengimo mano galva ir saikingą dėmesį moterims. Negi sveikas gyvenimo būdas - tai aseksualumas ar pederastija?
5. Žavus naivumas. Visi žino ir kitiems pasakoja  kokie sukti ir gudrūs yra politikai. Šiame Sauliaus  atvejyje matome naivų romantišką vyriškį, kuris vos prakvėpuoja iš susijaudinimo išvydęs  20 metų jaunesnę žaliaakę greta. Ir jūs daugiau neskieskite man  apie politikų klastingumą, tai juos moterys vynioja aplink( na neminėsiu ką...) kaip šilką.

Anglų mokslininkas patikslino Balkanų moters vertę

Pavyzdžiui, kad pinigai mums suteiktų tokią pačią laimę, kaip geras gyvenimo draugas, mūsų pajamos turėtų padidėti 700 kartų.
Anglų mokslininkas D.Bertramas
iš čia;
http://www.delfi.lt/news/daily/education/dbartramas-dauguma-studijuoti-uzsienyje-isvykusiu-jaunuoliu-i-lietuva-negris.d?id=50331154
...patinka man anglų mokslininkai, galų gale galėsiu pateikti Balkanų moteriai įvairias sąskaitas, kai aiški jos vertė...
Ir paaiškėjo kodėl artimi viena kitą vadina brangiuoju, tikrai brangu.

Kilimas, tik 50 litų

- Kilimas, didelis, tik 50 litų, - sušuko Balkanų moteris ir pradėjo rengtis.
- Kur? - dar spėju pasidomėti, bet kiek per vėlai.

Kai apmąstęs problemą paskambinau Balkanų moteris jau važiavo atgal, laiminga, nusipirkusi kilimą, kaip sakė beveik naują, didelį ir visai gražų. Prakeiktas internetas. Ir iš kur jame tokios pigios kainos, taip pamaniau aš ir pasidomėjau visai logiškai, o tai kodėl pardavė šeimininkai, gal labai per įkurtuves apvemtas ar kokios kirvarpos įsiėdę. Ne, jie gyvena Lazdynuose, jauna šeima, geri žmonės, ir tiesiog kilimas jiems per didelis.
O jei mes gyvename Baltupiuose tai jau mums tiks, ciniškai sau pagalvojau. Bet griauti gerą balkanišką nuotaiką(visada tu taip kai aš ką nusiperku) jau nenorėjau. Gal tikrai gražus ir bus kaip tik.
Kilimas tikrai buvo beveik naujas, beveik gražus, tik už 50 litų ir netilpo. Kojoms buvo šilta. Na pasitarę nusprendėme nieko čia tokio, kad durys neužsidaro į didžiausią kambarį ir kai kur prie knygų lentynų kilimo kraštai kiek užsiraitę į viršų. Taip savaitę kilimas pragulėjo, kūdikis kelis kartus užkliuvęs nuvirto, bet minkštai, juk visuose kambario kampuose buvo užsiraitęs į viršų turkų išradimas. Tačiau tie užsiraitymai Balkanų moteriai pradėjo kiek nepatikti, nors ir už 50 litų. Dar kelis savaitgalius kilnojome baldus ir bandėme gražiai įkišti kur nors tuos prakeiktus kilimo kraštus. Bet nepavyko. Kilimas nesusigulėjo, tad jo kraštai raitėsi į viršų ir durys niekaip neužsidarė.
Vakar lovoje Balkanų moteris prieš užmigdama pasakė:
- Bet geras kilimas. Tik 50 litų. O vasarą galėsime suvynioti ir pastatyti į kampą.
- Taip, - pritariau..
Tik liūdnai pagalvojau kur tas kampas šitam monstrui įgrūsti. Matyt ir mes į internetą. Pavasarį ieškokite kilimo po 50 litų.

P.S. Kilimą vis dėl to iškišome naujiems buto nuomininkams, beveik metus kankinomės...pusę to laiko kabojo suvyniotas man virš galvos miegamajame...Valio.

Vilniaus regbio derbis

Sekmadienį 14 val. Vilniaus regbio derbis: Geležinis Vilkas prieš Regbio Akademiją.
Renginys nemokamas.
Vingio parko regbio stadionas.
 Oras geras.
Reginys neįtikėtinas, ypač pirmą kartą, kai kurie niekaip nesupranta kaip žmonės atsikelia po regbinių susidūrimų...

Šaldytuvas arba tikroji buitinių prietaisų paskirtis

Atrodo paprastas buitinis dalykėlis. Balta elementari metalinė dėžė. Iš tikro tai emocinis hierarchinis santykių reguliavimo centras su psichinės pusiausvyros atstatymo funkcija. Ar per daug sudėtingai? Gerai, pabandysiu paprasčiau.
Pirmiausia tai katės traukos ir išviliojimo iš bet kokios slaptavietės centras. Naivūs žmonės bandytų pakviesti mūsų balkanišką katę vulgariu kis kis arba kac kac. Figuški. Katė dėl niekingo pabendravimo kis kis nekiekvieną kartą teiksis išlipti iš minkšto guolio. Mes naudojame kitą kvietimo būdą. Girgžt girgžt. Šaldytuvo durelėmis. Katė iškart besiraivydama(net nuo šilto radiatoriaus) atslenka ir mieguistai murkia ką duosi man gero šį kartą.

Taigi bendravimo su gyvąja gamta funkcija.

Panaši į bendravimo su gyvaja gamta funkcija yra Balkanų moters supratimu maisto davimas man. Už bausmę aktyviai siūlomas sveikas maistas ir kai reikia skubiai pagerinti santykius su gyvąja gamta(tai yra su vyru) nesveikas, bet skanus maistas. Reguliarūs išpuoliai apie sveiko maisto naudą jau savaime suprantama yra hierachinės kovos elementas. Draudimas valgyti sviestą/sūrį iš šaldytuvo ir vietoj to naudoti balkanišką makalą iš moliūgų, pipirų ir pomidorų. – tai elementarus bandymas įvesti hierarchiją kur laiptelis aukščiau yra grynai balkaniškas. Taigi tai hierarchinė funkcija

Mažoji šaldytuvą naudoja dviem aspektais - hierarchiniu bei vegetaciniu. Hierarchiniu būdu tai tranko šaldytuvo dureles taip, kad katė mirksi mirksi ir greit pabėga iš virutvės, tuo eilinį kartą patvirtindama  hipotezę, kad mes  - žmonės -  naudojame įrankius ir todėl visada įveiksime kačių šeimos plėšrūnus, nors jie ir būtų to pačio dydžio. Išvariusi katę pereina prie vegetacinės fazės – noriu valgyti – tai kova už išgyvenimą. Nes užsidiskutavę dėl hierarchinių problemų tėvai kartais gali užmiršti mažo vaiko skrandelį. Tad primena...

Aš šaldytuvą naudoju kaip vyriškos kovos už savo teises tylios(bet atkaklios) pogrindinės kovos simbolį. Tyliai tyliai naktimis ar vėlyvais vakarais prisėlinu prie šaldytuvo durelių beveik negirgždindamas parketo savo 120 kg svoriu ir valgau nesveiką sūrį su nesveiku sviestu bei nesveika duona. Atlikęs pogrindinės kovos aktą galiu sau eiti ramiai miegoti. Arba dar kartą atlieku kovos aktą jei man nepakanka savo psichinei pusiausvyrai sutvarkyti. Tada man ramu - aš padariau ką galėjau kaip vyras. Mano psichinė pusiausvyra atstatyta. Aš kovojau už savo teises.

Taigi mano galva šiais keliais trumpais pavyzdėliais įrodžiau jums, kad šaldytuvas tai ne elementari balta metalinė dėžė, o daugiafunkcinis namų centras.

Lietuvė - norvegiškų monetų kūrėja?

Norvegišką monetą kūrė lietuvė - Gražina Jolanta Lindau?

Ir istorija juokinga su ta moneta - atkalta su klaidomis, bet taupūs norvegai nutarė ma ja šunes, jei darė lietuvė,  tai ir palikime su klaidomis...tai juk taip rytųeuropietiška...
istorija iš čia:
http://drugoi.livejournal.com/3622429.html

Vilnius pokaryje

Tėvas su draugeliu , abu 80mečiai, pasakojo savo atsiminimus apie pokarinį Vilnių(1946-1948).


Keli įdomesni pastebėjimai.

Turgų buvo daugiau, štai vienas buvo dabartiniame skvere Naugarduko – Pylimo kampas. Jiems įstrigo anų laikų lenkų siūlomi turguje aliejuje kepti bulviniai blynai – pliocki goronci, pliocki goronci – taip šūkaudavo pardavėjai. Placki ziemniaczane – būtų dabartine literatūrine. Lietuviškai mieste buvo šnekama nedaug.

Lenkų emigracijos banga apie 1948 metus iš Vilniaus buvo šiek tiek priverstinė, nebuvo tremtis, bet naktį ateidavo pareigūnai ir sakydavo reikia išvažiuoti.

Kai buvo jauni beveik nevartodavo alkoholio, buvo tiesiog per brangu. Naminės nebent kai atveždavo iš kaimo kas. Alaus tiek negerdavo kiek dabar žmonės geria. Amatų mokyklose mokytis buvo geriausia materialine prasme, duodavo uniformas, buvo neblogos valgyklos. Vienas norėjo mokytis gimnazijoje, bet tėvas neleido, per brangus išlaikymas būtų buvęs...

Tada dirbdavo ir šeštadieniais, vienintelė poilsio diena būdavo sekmadienis. Beveik visada eidavo į Vingio parką, ten buvo pagrindinė darbininkų poilsiavietė. Maudydavosi Neryje, kas nors pasiimdavo gitarą arba akordeoną. Net miesto autobusu brangu buvo važiuoti, visur pakakdavo jauniems savų kojų apeiti Vilnių. Be Vingio parko dar smagu eiti būdavo į kinus, mėgo “Aušrą” prie stoties. Rodydavo trofėjinius filmus.

Aplink dabartinį Kalvarijų turgų buvo kariuomenės kazarmos arba bulvių laukai. Žalgirio stadionas vadinosi Spartako. Buvo bulvių laukas vietoj stadiono, bet pastatė gana greitai. Nepamena ar vokiečiai statė ar ne. Bet vokiečiai belaisviai kai kurie atrodė gana liūdnai. Juos vesdavo po darbo kolonomis kažkur į Subačiaus gatvės galą, tai kai kuriuos draugai vilkdavo už parankių. Patys nepaeidavo.

Garsų Vilniaus žinovą Vladą Drėmą tėvas neišleido su jais mokytis amatų mokykloje, nes reikėjo uždengti namo stogą. Atidėjo taip jo mokslus.

Abu 80mečiai rodė kur dirbo ir gyveno, tai geriausiai prisimena kur gastronomai ir milicijos skyriai buvo bei gražias bendramoksles ir bendradarbes...jaunystė...

Iš sovietikos: kosminis kastuvėlis

Keistajame socializme galėjai patirti netikėčiausių istorijų. Štai dar viena – apie kosminį kastuvėlį.

Tėvas turėjo dvi aistras; gėlininkystę ir techninius išradimus. Deja, vienu šias abi aistras suderinusiu veiksmu galėjome pasigirti tik praėjus daug metų po brandaus socializmo kracho.

Rankos baisiai pavargdavo kapstantis su tulpėmis ir tėvas padarė seriją įrankių tulpininkavimui. Kauptukai, kalibratoriai ir nedideli kastuvėliai. Įrankius liepė laikyti purvinus ir neblizginti labai jais prie svetimų. Kaip smalsus paauglys pavarčiau – plienas kaip plienas, tik labai jau lengvi, rankoje beveik nejauti svorio, o kietumo buvo kaip velniai, akmenis galėjai skaldyti. Tėvai, klausiau, keisti kažkokie tie nauji kastuvėliai, labai jau smagūs rankoje. Va ir gerai, vis atsakydavo tėvas, tik niekam nerodyk…

Palaipsniui net ir į mano visais kitais dalykais(tik ne tulpininkyste) susidomėjusią paauglio sąmonę įsiveržė tyrinėtojo instinktas. Lengvi įrankiai, pasiutusiai lengvi. Kažkas fantastiško yra su metalu. Fantastiką anuomet skaitydavau ir galų gale prispaudžiau tėvą, prisipažink kas tai per medžiaga? Niekas tokios neturi, ar ne taip?

Ir tėvas papasakojo.

Tėvas kaip labai aukštos kvalifikacijos metalo apdirbėjas gaudavo rečiausių užduočių. Kartą pagal kažkokią kosminę programą jie gamino detales iš ypatingai lengvo titaninio lydinio. Programa kaip ir slapta, vadai budrūs, bet ne ten kur reikia, tai yra sovietai yra sovietai. Titano lydinio detalėms buvo užvežta per daug. НИИ miegantis inžinierius tiksliai nepaskaičiavo ir tėvas pakėlęs rankas(kratykite, padlos) išėjo pro gamyklos kontrolės punktą. Už nugaros jam buvo sukišti gaminiai iš niekam nereikalingo kosminio titano.

Tai va, dalis to titano lakšto skraidė po kosmosus, o kita kosminio titano lakšto dalimi mes išsišiepę kapstėmes po tulpių laukus ilgus metus. Po to kai metė tėvas tulpininkystę likusius įrankius išdalinome giminėms ir tie įrankiai dar kažkur turėtų būti naudojami. Retas šiais laikais atpažintų juose titaną.

Kokioje kitoje visuomeninėje sistemoje paprastas gėlininkas galėjo kapstytis žemėje su kosminiais kastuvėliais?

Savaime suprantama tik ne dabartiniame buhalterių ir centų skaičiavimo iškankintame kapitalizme. Tataigi, turėjo socializmas ir savų pranašumų…

Lietuviški arbūzai

Dabar pradėsite su mumi ginčytis, kad Lietuvoje arbūzai negali užaugti. Gali.
Man pakako pirmos lietuviškų arbūzų instrukcijos eilutės:
Sėklas pasėkite daiginimui Vasario 16-ą.

Alyvos šakelė kaip blogio ženklas

Prieš keliolika metų alyvos šakelė buvo taikos ženklas. Visokie Kremliaus remiami taikos judėjimai mojavo juo kaip pasiutę. Bet mes nestovime vietoje ir dardame. Žodis dardėti kiek  įmanoma žodžiais tiksliai  apibūdina būseną, kurioje yra Vakarai ir mes, neseniai su džiaugsnmu patekę išsvajoton civilizacijos kaip ir viršūnėn. Dabar dardėsime kartu. Žemyn.
Blogis su alyvos šakele iš ten ir ateina, iš vietų kur auga alyvmedis. Mūsų kvailos, pažangios ir šiaip moteriškės pamenu žiūrėjo išsirovę iš marazminio rusiško socializmo varianto į tuos ramiai laiką tarp pirštų seikėjančius  alyvmedžių augintojus ir nepaliovė žavėtis. Jūra, saulė, ramybė, tamsūs vyrai, kavinės, taurelės. Neskubrus Viduržemio jūros gyvenimas.
Pasirodo tie ramūs vyrai sunerimsta kai iš jų atima ramiai be pastangų  kapsintį į kišenę pinigą ir net eina streikuoti. Nors tai ko gero jų įprasta būsena. Buvo tokia sąvoka - itališkas streikas - tai kai lyg ir dirbi, bet iš tikro slapta streikuoji. Šitą itališką streiką visoje  ES dabar matome vismae gražume, ES politkia šneka, bet nedaro, ES prezidentas - mazgotė, graikai tik streikuoja, kol Graikija  darda  velniop. Italai su savo vadu Silvijumi dulkina viską kas juda.
Visur itališka streikas, net  mūsų lėtieji valdininkai jau gerai jį pramoko.
Šiaip  viskas man aišku. Tik viena  dar ne. Extra virgin alyvų aliejų naudoju, iš dyko supratimo, kad taip turi maitintis vidurinioji klasė vyresniame amžiuje. Bet dar kažkodėl neapsikrėčiau tuo alyviniu požiūriu. Manau mokesčiai yra gerai, Lietuvos valstybė privalo būti, šeimos augina vaikus.  Aišku su laiku gal apsikrėsiu. Gi vartoju tik kelis metus. Bet matyt  turi užkrato tas lėtas alyvmedžio augimas, kai pasodinto medžio derlių mato tik  kita karta, arba naudoji savo protėvų pasodinto medžio vaisius. Ir pasirodo tai yra blogis. Protėviai padarė, mes suvartosime. Kur mums bėgti ar stengtis. Viskas  bus  -  seni alyvmedžiai dar stovi. Gal seni, gal jau nenašūs,  bet mums dar užteks. Patys nebedarome čia ir dabar. Nesiekiame rezultato now.

Alyvinis požiūris ir pražudys, paskutinį kartą alyvų aliejų kitos kartos jau pajaus verdantį  pilamą į gerklę už ne tų dievybių garbinimą. O kol kas - jūra, saulė, ramybė, kavinė, tamsūs vyrai, taurelė....Graikija, Italija, Portugalija, Ispanija...amžinos atostogos...

Iš vyrų enciklopedijos: pinigai ir moterys

Pinigų poveikis. Ypatingai stiprus. Odinė ir stora piniginė moterį apakina, atima kvėpavimo gebėjimą, moters balsas tampa žemas ir goslus, tokią beveik nekvėpuojančią galima nusivesti bet kur. Bet rodyti piniginę moterims galima tik iš tolo. Jei moteris pagriebia savo ilgais dažytais nagais piniginę – viskas, iškart ten tuščia panašiai kaip ir dingsta susidomėjimas piniginės savininku.

Skaičiavimo gebėjimai. Jei kartais per reikalus užmiršti kiek turi pinigų paklausk tos moters, kuri artimiausia tavo piniginei – atsakys maždaug lito tikslumu. Atstumas tarp moters ir piniginės nesvarbu.

Investicijų sąvokos suvokimas. Bekalbant apie investavimą į fondus ar akcijas moters akys apsiblausia ir nuobodžiauja. Ryškiai pagyvėja prakalbus apie investicijas į auksą ir brangakmenius. Akys žiba ir kalbos padargai suaktyvėja. Dar tinkamos investicijos į kosmetiką bei transporto priemones.

Pinigų atėmimas iš moters. Visiškai neįmanomas reikalas. Vienam vyrui ne pagal jėgas.

Pinigų nuosavybės sąvoka. Labai įdomi. Kas vyriškio tas yra mūsų. Kas jos tai yra jos asmeninė ir privati nuosavybė saugoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Šviesiausi vyriškosios žmonijos protai nesugeba suvokti šios logikos. Visai kitai žmonijai viskas suprantama ir logiška.

Iš moterų enciklopedijos: vyro maitinimas

Ryšys su gamta. Labai stiprus, nemaitintas ar pamaitintas vis tiek žiūri pro langą, kažkas visą laiką jį už lango šaukia, moterys šaukiančios niekada nemato, bet tai matyt gamta arba kita moteris. Faktiškai gamtos vaikas, naudojasi savo gyvenime daugiau instinktais nei protu. Bet geriau vyrą maitinti, gerai pamaitintas guli sau ant sofutės ir nežiūri pro langą nebėga iš namų.

Paros maisto dozė. Galima jį maitinti košėmis, sveikai ir pagal knygas. Po tokio maitinimo tikrai pabėgs. Geriau švelniu balsu klausti ko nori valgyti arba siųsti maitintis pas mamą. Ten jam bus gerai.

Racionas. Maistas turi būti toks, kad vyras jį draskytų dantimis(patenkintų žudiko instinktą)ar reikėtų kuo stipresniu užgerti(alkoholio instinktas dar stipresnis už žudiko).

Kur visas maistas telpa. Telpa - nors tai neįtikėtina - viskas vyro pilve, nors patys vyrai linkę pasakoti kad turi tokius raumenis darbui dirbti ir tie raumenys visą maistą sunaudoja. Nes vyrai daug dirba, taip jie pasakoja.

Patys. Kai kurie vyrai patys gamina maistą. Tada juos rodo per televiziją. Tai labai reta retenybė, tad jie įtaria kad yra reti egzemplioriai ir su tokias susitarti dar sunkiau nei su vyrais visą laiką tik valgančiais.

Trukmė. Vyras kol valgo, tol reiškia gyvas. Jei vyras tyli ir kitų gyvybės ženklų nėra, bet valgo - normalu. Nemaitintas plūstasi, verkia, trukčioja kūneliu ir tada miršta. Tada moteriai pasidaro liūdna ir vėl reikia parsivesti iš gatvės kokį kitoms moteriškėms nereikalingą vyriškį. Jei vyriškis reikalingas dar ir kitoms(o taip dažniausiai ir atsitinka, nes mėtosi gatvėje lyg ir niekam nereikalingas, o tik pakeli, liūlį nuvalai...) kyla labai daug triukšmo. Tai paprasčiau maitinti visą laiką tą patį, savą...

Į Didįjį lietuvių kalbos žodyną

Gyvenimas nestovi vietoje. Ir  įvairūs įvykiai priverčia mus kurti naujus žodžius.
Naujausias išgirstas.
Apsimakedoninti.
....prasmės manau nereikia aiškinti...

Google plus jau numirė ar dar?

Šiandien užvirė noras intelektualiai padiskutuoti - Google plus jau  numirė ar dar vegetuoja? Praneškite.
Nedalyvauju, tik liūdnos žinos siekia apie Plus mažėjantį srautą...
Kiek supratau Facebook/ui nė motais šis Gūglio kūrinėlis?

Mano laikais jaunimas buvo geresnis

Mano laikais jaunimas buvo geresnis.
Niurgzlys. Rodos tik tokia mintis gali ateiti galvon kai paskaitai tokią banalybę.
Bet aš dabar realiai galiu palyginti koks jaunimas ateidavo į regbio treniruotes prieš 18 metų ir dabar.
Dabar  jaunimas lyg ir vizualiai didesnis, bet labai labai nestiprus. Negali padaryti elementarių jėgos pratimų, kuriuos beveik visi naujokai anais blokados laikais galėjo padaryti. Toks įspūdis jog pripūsti ne oro, bet kažkokios minkštos greit elektriniu varikliuku pripučiamos materijos.
...ir antras dalykas - visai nebeturi žodžio laikymosi tradicijos. Kiek pažadėjo ateiti į treniruotes, kiek sakė - jeee, patiko ir nebeatėjo, nes mama vedėsi į parduotuvę.
Aha, pasiteisinimai efektingi, kodėl nebuvo treniruotėje, kolekcionuosiu;
- mama vedėsi apsipirkti į parduotvę,
- buvo slidu,
 - oras kažkoks ne toks buvo,
- neradau stadiono,
- o tikrai nereikės mokėti už treniruotes?,
- mama bijo.

Dar vienas Don Kichotas Maskvoje

Причина очень простая. Владислав Юрьевич Сурков привык, чтобы все партии были марионеточными и плясали под его дудку. Партия «Правое дело» не плясала под его дудку. В этом и причина конфликта.
Iš Michailo Prochorovo interviu, apie tai kaip žlugo jo bandymas sukurti nepriklausomą dešinę partiją Rusijoje.
Pats Prochorovas pagarsėjęs skandalais su neaiškiomis merginomis Kurševelyje. Bet dabar prabudo ir kalba kaip Don Kichotas. Nesuprantama, nelogiška, bet atsitinka....
Visas interviu:
http://gazeta.ru/politics/elections2011/2011/09/15_a_3770241.shtml

Kaštonų derlius

Firmos kiemas vėl pilnas sprogusių kaštonų.  Nukritę žiedai pavasarį/vasarą žadėjo, kad derlius bus prastas. Bet kaštonai nepasiduoda, vėl bumpsi. Kasdien parsinešu kišenėje kokius tris gražuolius. Neatsilaikau.
Dar papildžiau paduodamas kaštonus namiškiams;
- Firma leis parsinešti  kol kaštonų derlius krenta po tris kaštonus kasdien. Bet pinigų nemokės.
Balkanų moteris supyko, o mažė apsidžiaugė. Kaip vis dėl to skirtingai moterys suvokia pasaulį...

Taškento plovo ceremonija

Aš buvau vyno su sūriu ragavime ir žalios arbatos ceremonijojse. Įspūdinga. Nors jei visai atvirai žodis įspūdinga vartojama labiau apie kainą už ceremoniją.


Vieniems draugams norėjome padėkoti ir mes su Balkanų moterimi, tiksliau ji 96 procentais, atlikome tikro Taškento plovo ceremoniją jų namuose. Visus ingredientus, liaganą ir puodą atsivežėme patys. Iš šeimininkų tik alkoholis, bet dėl ceremonijos specifikos bei trukmės tai gana brangu taip pat.

Tiesa šeimininkai sugadino kiek ceremonijos epilogą atsisakę iškasti duobutes naujo namo grindų dangoje. Bet mes jiems atleidome. Nes jau buvo apėmęs visaapimantis gėris.

Ceremonija vyksta tris – keturias valandas, aplinkui gali lakstyti vaikai, šeimininkas gali nubėgti parduotuvėn dar degtinės, ši ceremonija tuo ir pranaši - savo giliu vidiniu demokratiškumu.

Susėdę aplink puodą virtuvėje pjaustome vadovaujant vyriausiam ceremonijos meistrui(jūs suprantama žinote aišku kas tas meistras) morkas(būtinai šiaudelių pavidalu), svogūnus(bet kaip), mirkome ryžius ir avinžirnius. Kartu pasakojama kas bus dedama ir kodėl, kokia mėsa parenkama ir kokie prieskoniai, keli pusilgiai anekdotai apie Uzbekiją. Pokalbis čiurlena laisvai kaip vanduo aryku..

Užmiršau kertinį ceremonijos pamatą – dedant į puodą kiekvieną ingredientą būtina visiems kartu išgerti po čerkelę degtinės(jei nėra sako tekila irgi gerai) už kuminą pvz arba raugerškį. Pilti stenkitės kuo mažiau apie 30-40 g, nes svarbu sulaukti ceremonijos kulminacijos – pačio plovo kaipo tokio valgymo. Va koks netrumpas ingredientų sąrašas – ryžiai, aliejus, druska, aviena, jautiena, svogūnai, morkos, avinžirniai, razinos, kuminas, raugerškis ir dar kažkokie prieskoniai. Tie dedami pabaigoje, tai retas pamena jų pavadinimus.

Taigi plovo skonis darant jį tiksliai ceremoningai yra nepakartojamas, netgi sakyčiau aromatas bei dievų maistas. Dalyviai stena iš palaimos. Ir pabaiga tokia – visi virsta į šonus nuo stalo arba jau į lovas nuo jau tuščio liagano, sunku, net nebesinori degtinės. Ant stalo – arbata, arbūzas ir airanas, jei kas dar nori atsigaivinti. Bet nebenori. Taigi laiką reikia parinkti labai tiksliai trys – keturios valandos iki miego meto.

Daryti viešoje erdvėje už babkes?. Ko gero nepavyks, atmosfera prie stalo virtuvėje turi būti labai laisva, žmonės artimi. Nors kada nors pagalvosime, kai norėsime daryti naują biznį…

Iš sovietikos: antitarybinės organizacijos kūrimas

Pamenu buvo man tada apie 12-14 metų. Gūdi sovietija. Pats zastojus. Rusiukai Žirmūnuose mus gerai atkalė. Susirinkę kažkur už kampo tarėmės, kad reikia skubiai kažką daryti. Vienas  siūlė bokso treniruotes, bet daugumai tėvai jau buvo pasakę griežtą ne boksui.
Tada sutarėme,  kad kursime slaptą organizaciją ir per vasario 16 platinsime atsišaukimus. Bet ką ten įrašyti?
Besivalydamas kruviną nosį vienas pasiūlė geriausią jo galva tekstą.
Rusai, lauk iš Lietuvos.
Tačiau  Rimas - kuris mušėsi iš mūsų geriausiai - liūdnai paprieštaravo:
- Mano mama rusė...
Šio argumento mes nesugalvojome kaip įveikti. Taip slaptos organizacijos ir neįkūrėme...

Demografinis Lietuvos pasiekimas

 20 metų Lietuvos atgautai  nepriklausomybei  ir štai  dar vienas demografinis Lietuvos pasiekimas.
Kaip sakoma За что боролись.

Mano dukrai pagal   nustatytą tvarką  valdiškame darželyje į lietuvišką  grupę pakliūti yra šansų maždaug po 10 metų. Vienintelis galimas variantas rusų vaikų grupė. Po kelių metų.  Aišku koliojausi ilgai ir smagiai, bet savo atžalą jau nuvedėme į privatų darželį.
Bet pasiekėme daug kaip valstybė susirūpinusi savo tautos demografine padėtimi.
Lietuviukams siūlomi rusiški darželiai valstybės sostinėje.

Mokslo, išminties ir žinių diena

Atėjo mokslo, išminties  ir žinių diena. Rugsėjo pirmoji.
Kai kas nesigailėjo prabėgusios vasaros, o puolė iškart semtis išminties.
Pradžiugino šiandien odinio kamuolio meistras. Jis  šios dienos kaip žinių ir išminties dienos tikras adeptas.
Vakar prisipirko alaus per išpardavimą 8 litrinius butelius po 1,5 lito.
Šiandien iki 10 val jau visus pardavė po 4 litus gimnazijoje.
Seimo draudimai alkoholio prekybai skatina verslaus jaunimo išmintį.

Išgirtasis Lietuvos Rytas

Lietuvos Rytas padarė gerą marketinginį ėjimą - sukėlė šaršalą su Užkalniu. Kiek atplovė savo veidelį. Tačiau  bazinė problema Lietuvos Rytui liko.Tad priminsiu, kad visi ne taip džiūgautume:

1. Problema yra ta, kad drauge su rusišku kapitalu ateina uždaras bizantiškas mentalitetas – akcininkai tarytum aiškūs, tačiau tikrasis savininkas ir jo planai – nežinomi. Kad žiniasklaida nebūtų pasmerkta galingų jėgų grėsmei iš šalies, geriausia yra neprasidėti su rusišku kapitalu. Bent jau aš esu priėmęs tokį sprendimą dėl savo žiniasklaidos Baltijos šalyse. Citata iš daugybės mass media(ir delfio) savininko Hanso Luiko interviu.
Hanso žodžiais tikiu, teko daug asmeniškai pabendrauti.
2. Lietuvos Ryto savininkas dalinai yra bankas Snoras. Snoras čystai iš Rusijos kapitalo.
3. Lietuvos bankas jau visą vasarą neleidžia bankui Snoras padidinti kapitalo. Nepavyksta įrodyti pinigų švarumo. Skalbti ir dar kartą skalbti...

Steve Jobs ir Apple

Štai ir vėl grupinio bandos pamišimo pavyzdys.
Steve Jobs(beje, biologinis tėvas sirietis, matomai ir  iš arabų genų gali kažkas pavykti) atsistatydina iš Apple generalinio direktoriaus pareigų. Lieka valdybos pirmininku. Viso pasaulio intelektualai rauda ir barstosi pelenais plaukus. Net Kadafis šešėlyje su tokia pasaulį ištikusia nelaime. Apple akcijos krenta 5 proc.
Aplamai Apple ir visa Apple produktų linija tai yra religijotyros mokslo tyrimo objektas. Žmonės miegodavo prie parduotuvių, kad pirmi gautų aipodus su aipedais.
Amžiną atilsį Gintaras Beresnevičius gal būtų suvokęs šio reiškinio mastą, pasekmes ir priežastis. Bet man tik telieka pašiurpti nuo tokio visapasaulinio bandos elgesio.

Penktadienį, rugpjūčio 26 d., nuo 10:00 val. ryto lrytas.lt turės naują redaktorių.

Tai bus Užkalnis. Tas pats.
Mano komentaras  bus trumpas - 3,14.

Buhalterė

Buhalterijos įprastai yra perdėm moteriškas kolektyvas. Toks kolektyvas pačias jo nares labai vargina ir nervina. Moterys labai pervargsta nuo moteriško kolektyvo. Vyrai kiek pastebėjau nuo vyriško ne taip pervargsta.


Teko kartą būti išvežiotoju iš nedidelės buhalterių šventės. Kai jau atvykau visos buvo šiltutėlės ir vienos jau norėjo namo, kitos tačiau troško dar kažko. Bet pasakyti negalėjo.

Viena visiškai jau tokia kažko buhalterė paklausta ar važiuos su manimi pasitikrino akimis koks tas vyras vairuotojas ir pasakė:

– Taip.

Bet tada vėl persidėliojo maršrutai ir anai jau buvo pasiūlyta važiuoti su kitu vairuotoju, kitu maršrutu.

- Koks skirtumas, - atsakė buhalterė – kur važiuoti, parodykite koks vairuotojas…

Vyrą apžiūrėjo. Pasakė – vežkite.

Tada vėl viskas pasikeitė. Įsivaizduojate kai bando kažką sutarti penkiolika ne visai blaivių moterų. Ir iškvietė jai vienai taksi. Tačiau į taksi eiti ji atsisakė.

Tada buvo atvestas taksistas ir parodytas. Kiek ilgiau pakoncentravus ant paslaugų teikėjo žvilgsnį – tiko… Kai paklausė taksistas kur ją vežti, buhalterė pabrėžtinai skiemenuodama atsakė:

- Vež-ki-te, man bet kur bus ge-rai…

Kultūrą į mases arba skaičius 3,14

Vat kam mums naudoti keiksmažodžius kai turime tam labai gražius pakaitalus. Štai gerbiamas Taškas pavartojo vietoj keiksmažodžio pyzdec skaičių 3,14.
Intelektualu, matematiškai tikslu, kultūringa ir kartu smagiai nusikeiki.
Rekomenduoju visiems:
Skaičius Pi 3,14 vietoj pypt ir visų kitų keiksmažodžių prasidedančiu pi. Sąrašas ilgas, nevardinsiu...

Kas darosi?

Pastarąją savaitę vyksta labai keisti įvykiai.
Iš oficialių šalinių susidarau tokią savo neoficialią nuomonę;
Merkel ir Sarkozy jua nusiplauna rankas nuo europos periferinių šalių ekonomikų gelbėjimo. Jie gal ir norėtų, bet matyt nebegali. Gelbėsis tik dviese ir tik patys - Vokietija su Prancūzija, gal dar kokia Estija. Labai simboliškai šis tandemas siūlo kurti Europos gelbėjimo vyriausybę, kuriai paskyrė vadovauti žmogų -mazgotę iš Belgijos van Rompuy(toks butaforinis ES prezidentas). Tai reiškia reikalas suprogramuotas žlugti.
Čekų ekonomikos vadai pasakė, kad nemato jau reikalo jungtis prie Euro zonos.
JAV irgi vakar nusiplovė nuo Europos nevykėlių gelbėjimo. Federaliniai  rezervai rekomendavo nebeskolinti Europos bankams. Tai reiškia jei dar kiek gyvavo Eurpos finansinė sitsema, tai dabar jau užsukamas paskutinis kranelis ir gelbėkitės kas išmano. 
Net Qbilius užsiminė, kad didins tik pensijas prieš rinkimus. Daugiau ir jis jau nebegali...nors verkiant prieš rinkimus reikia...
Visai blogai. Negi vėl krizė?

Alkoholis ir regbis

Nustebote? Kas gali būti bendro tarp sporto ir primityvaus  alkoholizmo?
O ir va labai daug. Ta pačia proga bandysiu pareikšti kad mano dėmesys rudeniop blogui smarkiai sumažės. Nes aš myliu blogeriavimą neskaičiuodamas pinigų(kuriuos prarandu tupėdamas it debilas kompe) ir nematerialia meile( ne taip kaip blogo skaitytojai, kurių jausmai mano blogui išreiškiami dviem trumpais žodeliais -  nu nu), bet turiu išlaikyti Balkanų moterį, opelį, škodą, butą ir vaiką(netgi vaikus), tai būsiu priverstas mažiau kreipti savo eikliųjų minčių link blogo, daugiau link regbio.
Kokiai Verslo klasei negaila 15 litų, o mano blogui lito gal būtų gaila. Nors mano blogas gal 15 kartų įdomesnis. Bet tiek to.
Taigi.
Ryt paskutinis derybų etapas su regbio klubo prezidentu ir visais valdybos nariais. Tai jau trečiasis derybų etapas.
Pirmą kartą sugėrėme su regbio klubo prezidentu vasarį per mano jubiliejų. Tada aš beveik nieko neprisiminiau, tik Balkanų moteris - patvirtino, jo, susitarėte, beveik verkėte abu apsikabinę kaip bus gerai...
Vėliau  apie gegužę vėlyvą naktį ragelyje buvo girdėti džiugiai šūkaujanti klubo valdyba su sunkiai kalbančiu prezidentu. Ir pažadėta pinigų. Kaip regbio klubui - gana daug.
Kitą dieną jau prezidentas nieko neprisiminė.
Bet galų gale laimėjo  sportas( jeigu taip galima pasakyti apie regbį) ir ryžtingai atstūmę taurę su pragaišitngu skysčiu rytoj blaivūs susirenkame paskutinėms ir visus taškus ant i sudedančioms  deryboms.
O dar renku protmūšio(yra dar vietų, bet IQ pageidautinas virš 120) komandą, taip kad atia, bloge...kada dar bepasimatysime...arba matysimės retai...

Palangos močiučių atminties ypatybės

Palangos močiutės – tos kurios lovas nuomoja - yra labai geros. Ypač vasaros pradžioje sukalbamos kaip giminės, nors dėk prie žaizdų, įsivažiuojant vasarai jų atmintis slopsta, rudeniop ištinka aktyvus Alzhaimeris.


Nešmeižiu, pats nuotykingu būdu patyriau jų atminties duobes.

Vieną savaitgalį perbėgau nuo nakvynės su Šreku pas tokią ponią prie stadiono. Oi, prašom, matau vyras rimtas solidus, štai jums kambariukas, galite ir vienas. Didelio siaubo, apart krūvos rėkiančių iki 23 valandos šokių ansamblio vaikų, nepatyriau, tad užsisakiau kitam savaitgaliui. Sakė vaikų tikrai jau nebebus. Mane užrašė į storą didelį sąsiuvinį, kaip tik jums yra tarpelis, 3 kambarys, avanso neėmė, sakė vyras matosi rimtas, laukiame...

Aha, laukė. Kitas savaitgalis.

Penktadienio vakaras, apie 22,30, oras geras(tai svarbu):

1. Pirma reakcija – oi. Jūsų neatsimenu ir tokio nepažįstu. Gal pas kaimynę kieme užsirašėte. Eikite ten. Mostas platus, link jūros ir parko, į tamsą.

2. Grįžtu kiek persiutęs atgal nuo klaikiai nustebintos kaimynės. Ir reikalauju sąsiuvinio, kur esu užrašytas. Šeimininkė neranda sąsiuvinio. Susimąsčiusi praneša, kad tokio gal ir neturi...

3. Tada visai tvirtai pareiškiu niekur aš neisiu, duokite sąsiuvinį. Ji susijaudina, netikėtai randa po stalu, sako tai ne sąsiuvinys, o buhalterinė knyga. Aš nusileidžiu dėl sąsiuvinio ir visai pagarbiai pavadinęs tą purviną draiskaną buhalterine knyga, klausiu tai kur įrašai?

4. Žiūriu įrašus. Šių dienų įrašai trinti, pertrinti  ir beveik kiauri. Duktė rašo, dukters nėra, nežinau kas trina. Čia viskas gerai. Vietų nėra. Aš nesitraukiu, sakau naktis, aš pas jus turiu gauti nakvynę.

5. Moteris palūžta ir nuveda pas kitą kaimynę, šiandien nakvojate čia, o rytoj pas mane jau bus laisva.13 kambaryje.



Šeštadienio rytas. Grįžtu dar pasitikrinti dėl buhalterinės knygos. Klausiu gal kas išaiškėjo. Išaiškėjo, kalta dukra. Buvo jūsų įrašas, bet apie trečią dienos taip pradėjo važiuoti žmonės, oras geras, tai dukra ir išnuomavo. Jūsų vardas buvo labai keistas, neaiškiai užrašytas. O ir labai retas, tai dukra pagalvojo, kad neatvažiuosite.

Paskutinis argumentas pribloškė, pasirodo nakvynė Palangoje yra gaunama tik turint aiškų populiarų visiems suprantamą vardą. Vytautai ir Rimantai gaus, o koks nors vargšas Simfonijonas savaime suprantama pasmerktas nakvoti Palangos parke nors ir būtų užsisakęs prieš savaitę. Nors ir prieš mėnesį. Nes su tokiu vardu....