Antroji legenda – didžiausias alaus baras Europoje. Na bet tai buvo atleistina paprastiems sovietiniams žmogeliams, ką mes anais laikais girdėję apie Miuncheno Oktoberfestą.
Trečioji ir pati gražiausioji, tai kad alus tiekiamas tiesiai iš Tauro bravoro Vamzdžiu. Nes tokiais kiekiais gerdavo…pirmame plebėjiškame aukšte oficiantai alų veždavo vežimėliais ir nespėdavo. Antrame aukšte jau buvo kaip ir atskiri kupe ir ten siurbti alų buvo labai aukštas lygis. Net brangiau jei neklystu. Pirmo aukšto prestižui labai kenkė tas, kad tualetai buvo antro aukšto lygyje ir kartkartėmis Vamzdžiu tiekiamo alaus gausos kanalizacija neatlaikydavo ir laiptais tekėdavo žemyn, į plebėjišką pirmą aukštą. Bet tikri alaus mylėtojai nuotekas peržengdavo ir savo bokalą išgerdavo.
Vienu metu labai išpopuliarėjo alaus baras Lazdynuose, prie Arklio. Ten atsirado toks barmenas Dainius, apie jį sklido legendos kad jis atseit iš Čikagos ir neskiedžia alaus. Abi šios legendos buvo patrauklios visuomenei. Į barą Vilniaus pakrašty grūdosi eilės. Dar ten buvo įspūdinga aniems laikams atrakcija – rodomos ant sienos projektoriumi Rigimanto Gedgaudo karikatūros apie alų. Chebra net nustodavo šurmuliuoti kaip būdavo tada įdomu.
Mano pirmas alaus baras buvo Žemaičiai. Ten kur ir dabar. Pamėgau jį nuo16 metų. Stovėdami ilgiausioje eilėje vyrai klausdavo išeinančių kaip šiandien alus, ar labai skiestas. Bet net jei atsakydavo išeinantys alus šiandien – vanduo, nesitraukdavo. Mažesni klasiokai net mirdavo iš pavydo kai su dar vienu galingo stoto klasioku pasakodavome apie nuotykius Žemaičiuose, kaip stovėjome valandą eilėje prie durų, kaip ilgai nešė mums alų, kaip baudėme oficiantą už blogą aptarnavimą.- porą kartų išnešėme sąskaitas. Bet oficiantai jau net nesivydavo. Jie buvo tokie turtingi - kaip pasakodavo barų legendos – net neplaudavo kojinių. Padorus oficiantas tiesiog pirkdavo naujas kojines.
Dar buvo palankomi alus barai Viršuliškėse, Aukštaičiai Žirmūnuose kur dabar džinsų centras.
Dar vienas neįtikėtinas dalykas – alus būdavo pardavinėjamas ir gatvėje iš vežiojamų cisternų, kaip ir gira. Legendos apie tų cisternų viduje gyvenančius organizmus priminė dabartinius National geographic rodomus filmukus apie anakondas ir Komodo drakonus.. Bet žmonės gerdavo ir gėrimus iš cisternų, kur dingsi ištroškęs. Kelis kartus teko matyti gatvėje iš cisternos pardavinėjant net čekišką alų. Bent jau taip užrašyta ant lapelio ir skonis geresnis. Čekiškas jau būdavo brangesnis keliomis kapeikomis. Ir žmonės gerdavo jį apšalę nuo netikėtumo. Nežinodami kam dėkoti – CK ar Dievui. Kaip kokiais būdais anais laikais patekdavo čekiškas alus į tas gatvines cisternas neįsivaizduoju. Bet kaip mat sulėkdavo minios su trilitriniais stiklainiais čekiškam alui.
19 komentarų:
Čia gerulis!!! :)Ale net alaus pats užsimaniau! Reiks per pietus taip ir padaryti, o kojines vakare išmesti! ;)
Oficiantai meta, o ne lankytojai.
Lazdynų bare buvo dar kelios atrakcijos:
-už barmeno, ant sienos didelė, net didžiulė alaus skardinių kolekcija. Kalbėta, jog verta ar ne 15 tūkst. rb (gero Žigulioko turgaus kaina)
-pusvalandį prieš uždarant barą suskambėdavo varpas, reiškiąs, jog alaus daugiau šiandien jau nebus. Taisyklė geležinė, jokių išimčių.
-Barmeno, rūkančio pypkę, darbas buvo tikrai nesovietinis- mandagus, dėmėsingas, savaip išdidus, visada pasitempęs etc.
Taškas, tavo papildymus priimu gerai. Kaip ten buvęs...
Mėgdavau ten nusivesti svečius- ypač iš laikinosios sostinės. Tie netikėdavo, kad taip gali būti...
Sėdintiems prie baro išgertus bokalus Barmenas suskaičiuodavo pagal popierinių firminių padėkliukų kiekį.
Tie tada savaime buvo atrakcija- nes naujiena.
Kartą užsisėdėjom su senai matytu buvusiu bendradarbiu, ilgokai. Vakarop jam pasigiriau, kad mano rekordas - šeši bokalai. Suskaičiavom savuosius - po 7 :)
Troy, pataikaudamas naujokams su savo senais tekstais nusibosi patikimiems lankytojams.
naujas tekstas, kai kurie faktai seni...
ai, na taip pasiieskojau as cia po tavo blog'a ir matau, kad tikrai nauja kompiliacija su priedais.
Vo, ką ir reikėjo įrodyti.
Šis blogas visada tiesa ir tik tiesa.
Nepyk, Troy'au, kad "ne į temą"... bet aš jau pajutau skirtumą, kai Zuokas patapo meru: kitą dieną visam name dviem savaitėm atjungė karštą vandenį. Atrodo, žadėjo, kad pigs karštas vanduo, tai va...
Na štai, Zuokula pradėjo...:)
Kaimas, tas Vilnius. vot Klaipėda...viena gatvė, o aludžių..nu penkios, o gal septynios...
Jau ir neprisimenu ir net pavadinimus užmiršau.. Uostas, kaip ne kaip.
Žinome, uostas ir moralė - nesuderinama.
Išnešusius, dažniausiai motyvuojant “blogu aptarnavimu “ sąskaitas vėliau su milicijos apylinkes inspektoriumi (ar be jo) barmenai iš pabėgusių susirinkdavo “Rūdininkuose”. Mat išnešę sąskaitą traukdavo to aplaistyti toliau.
Norint neprarasti sovietinio studento pažymėjimo ( sutikdavo paimti už užstatą) tekdavo paaukoti kone visa stipendiją.
Tarp akademinio jaunimo kažkoks buvo ir “gyvas” paprotys “nešti” bokalus ir juos rinkti.
Ąsotį išnešti užsikišus už drabužių buvo sunkoka, bet bokalai dingdavo šimtais ir buvo keičiami kitais, dažnai apdaužytais, kad pagundos būtų mažiau. Žemaičiuose buvo prie alaus - kojos Rūdininkuose- ausys . Kad įeitum mažiausiai valanda tekdavo pastovėti ir išrūkyti ne vieną pokelį. Kai jau įsmukdavai į vidų atrodė, kad patejai į rojų. Mano draugas G. Š profesionalus šachmatininkas lošdavęs sovietmečiu susirašinėjant “ šachmatai – paštu” nežiūrėdamas į lentą, lošdamas “iš alaus” prie židinio atsimenu aplošinėdavo prasigerusius inteligentus atsinešusius šachmatus. Bet dažniausiai telkiamas dėmesys buvo alui, kiek asočių pavyks įveikti jie buvo dvejopi – “dideli ir maži “
Dar buvo palankomi alus barai Viršuliškėse, Aukštaičiai Žirmūnuose kur dabar džinsų centras. Bizonų slėnis prie tele 2,. Vėliau “Kaubojai” - Nemenčinės plente vasara.
Lietuvos viešbučio papėdės allude, “Gintaro” viešbučio allude prie stoties. Baltupiuose kažkoks naujas baras. Apie Antakalnį tik nepamenu buvo “Eglutė” bet ten ne alubaris lyg.
Prašom daugiau, geros detalės
apie Taura dar. Taure įėjimas į apačią mano laikais -“ kompleksas” kainuodavo 2,5 rublio ( 2 bokalai ir žuvis), o patekimas į “viršų “ į “patricijų “ plota – 3,5 rubliaus. WC Taure buvo ne atskiri unitazai , o “loviai” pamyžti, bet eidavo kalbos prie bokalų, kad Vokietijoje, tiesiai po baru eina loviai ir greitai įtaisys Taure juos. Apačioje “U” formos bare visi nekantraiaiiai laukdavo barmeno su vėžimėliu alaus ir žuvimi ( šalto rūkymo, po vartojimo iš burnos dar dvokdavo ir kita dieną). Parduodavo už talona, o jį išnaudojus užgrynys tik po 2 bokalus, taigi alus pasibaigdavo barmenui neprivažiavus prie baro galo . Tokiu atveju nesulaukusieji prašydavo “paskolinti” vieną bokalą kaimyno, kuris gavo, kol bus sekantis atvežimas. Atsimenu kažkaip ta sistema draugiškai veikė, bokalai tik buvo stikliniai ir peleninės stiklinės, tai dažnai dūždavo, o barmeno ( atrodo jų buvo net 2 vienas su vežimėliu vieną baro pusę aptarnaudavo, kitas – kitą, nors gal jau maišau) prijuosteje būdavo daug metalinių kapeikų. Beje jei šakodavosi, būdavo girtas, puldavo muštis salėje, ne WC ar laujke, barmenas nevengdavo čia pat užduoti į snukį ir išmesti lauk ir be milicijos. Vieną kartą vieną girtą urlaganą spardant barmenui pažiro net kapeikos iš jo prijuostės, tai visi draugiškai surinko po visa barą. ir atidavė.
tik kas dabar tą Taurą prichvatizaves, galėtų atgaivinti senas tradicijas, manau būtų lankytojų geros dienos, gera tema kelia nostalgijos
čia va nuosekliau apie Taura, ta gali pratrinti pirmą
Taure mano laikais įėjimas į apačią -“ kompleksas” kainuodavo 2,5 rublio ( 2 bokalai ir žuvis), o patekimas į “viršų “ į “patricijų “ plota – 3,5 rubliaus. Duodavo kasos čekius, vadinamus – talonais.
WC Taure buvo ne atskiri unitazai , o “loviai” pamyžti, bet eidavo kalbos prie bokalų, kad Vokietijoje, tiesiai po baru eina panašūs loviai ir greitai įtaisys tokius po baru Taure juos. Taigi idėja gera - geri ir čia pat lengvinies, ar ne rojus. Tiesa dar rūkai čia pat, nes į lauką eiti nereikėdavo.
Apačioje “U” formos bare visi nekantriai laukdavo barmeno su vėžimėliu alaus ir žuvimi ( šalto rūkymo skumbrė, po tos žuvelės vartojimo iš burnos dar dvokdavo ir kita dieną, o iš baro važiuojant truliku iki Saulėtekio visi galėdavo atspėti, kur buvai).
Apačioje prie baro alų ir tą žuvį parduodavo už talona, o talonus išnaudojus išnaudojus, - už grynus. Vieną kartą duodavo žmogui tik po 2 bokalus, taigi dažnai alus pasibaigdavo barmenui neprivažiavus prie U raidės linkio.
Tokiu atveju nesulaukusieji – “nuskriaustieji “ prašydavo “paskolinti” vieną bokalą to kaimyno, kuris gavo 2 , kol bus sekantis atvežimas. O jis užtrukdavo iki 20 min.
Atsimenu kažkaip ta sistema draugiškai veikė, bokalai tik buvo stikliniai ir peleninės stiklinės, tai dažnai dūždavo, o barmeno ( atrodo jų buvo net 2 vienas su vežimėliu vieną baro pusę aptarnaudavo, kitas – kitą, nors gal jau maišau) prijuosteje nuolat būdavo daug metalinių kapeikų.
Beje jei koks klientas “ šakodavosi”, būdavo girtas, puldavo muštis salėje,o ne WC ar lauke, barmenas nevengdavo čia pat “užduoti į snukį”, apspardyti ir išmesti lauk ir be milicijos.
Vieną kartą vieną girtą urlaganą palidusį per barą peleninę ir ją sudaužiusį barmenas partrenkė ant žemės ir ėmė spardyti, šio ‘gero kliento elgesio” mokymo metu barmenui spardant pažiro net kapeikos iš tos jo prijuostės Tai visi draugiškai surankiojo po visa barą ir atidavė. O urlagana pridavė patruliams kruviną.
Visiems irgi tekdavo pastovėti eilėje. Ateidavo pagerti įvairios publikos darbininkai, poetai, studentai, banditeliai iš Krasnuchos, būdavo karininkų iš Šiaurės miestelio net su uniformomis, pabegusių į “samovolkę” kareivių su civiliniais rūbais, milicininkų . Kartą atsimenu su jais kildavo konfliktų. Mušėsi mano pabegęs į “samovolkę” draugelis su vienu sovietiniu majoru WC, nes nepatiko majorui posakis “ja ot etoi partupeji vsio tupeju I tupėju “. Taigi problemos buvo sprendžiamos irgi rimtos.
Anonimas, geri tekstai. Parašyk dar. Ir dar savo klikuchą. Noriu šviežiai įkelti tavo tekstukus ir G pliuse ir čia.
Rašyti komentarą