Penki Lietuvos Piratų partijos rinkiminės programos punktai

1. Kiekvienam brandžiam vyrui po Gretą.

2. Kiekvienai pavargusiai nuo savo vyro ir vaikų moteriai vilą Ispanijoje.

3. Pensininkėms didesnes pensijas ir juodaplaukį gražų kunigą iš Prancūzijos į kiekvieną parapiją.

4. Kiekvienai merginai po 200 laikų po kiekviena  jos fotografija socialiniuose tinkluose.

5. Vaikams ledų, vyrams atpiginti alų ir kiekvienam balso teisę turinčiam vaikinui po dvi merginas.

P.S. vėl , blet, kultūros darbuotojus pamiršom. Nu tegu patys prisirašo ką nori - jie juk patys gerai moka rašyti.

Paraiška reklaminiam filmui apie Lietuvą

Asfaltuotu už ES pinigus (lenta stambiu planu šalikelėje)  keliu riedame per mišką. Medžiai, medžiai, medžiai. Ūmai sustojame; tarp medžių pasirodo lietuvis. Aukštas  kaip tie medžiai. Veido išraiška irgi medinė.

Balsas už kadro: nuostabaus grožio Lietuvos miškuose šįryt sutikome pirmą lietuvį.

Guvus žurnalistas kadre: Tai girdėjome kontrakto negavote ir paskolos negavote. Ką veiksite?

 Lietuvis lėtai atsako:

- Miške nepražūsiu.

Paima virvę ir permeta  per storą šaką. Dar kartą timpteli. Šaka tvirta. Virvė stipri. Suriša mazgą.

Pasirodo kadre guvus žurnalistas ir mojuoja rankomis, šnypšdamas:

- Kipsai, varyk iš čia.

Balsas už kadro: Lietuvoje gausu ir investicijų. Investicijos randa gerai paruoštą personalą ir išmanius vadybininkus.

Kadre pasirodo Užkalnis ir staigiai slepia nuo operatoriaus už nugaros koldūnų  maišelį su užrašu Užkalnio.

Guvus žurnalistas vėl lenda į kadrą ir sukioja operatoriui prie smilkinio pirštą.

Balsas už kadro: Politinis Lietuvos gyvenimas sudaro visas sąlygas ekonomikos plėtrai.

Keliu į Pravieniškės pravažiuoja mašina su grotuotais langais. Už grotų galime įžvelgti liūdnus Eligijaus, Gapšio ir Gražulio veidus.

Guvus žurnalistas sviedžia  mikrofoną į mėlynių krūmą:

-         Eikit jūs ..aš su šituo  operatoriumi nedirbsiu.

Balsas už kadro: Lietuva optimistiškai žvelgia į ateitį..

Paskutiniame kadre sutrūkčioja ir nurimsta ore kabančios ilgos vyriškos kojos.Vieno sandalo padas prakiuręs. 

Šiandien romanas išvažiavo į spaustuvę

Baigtas ilgas redaktorių triūsas. Atvirai  sakant ne  tiek gaišau rašydamas, kiek gaišo su manimi  vargšai redaktoriai ir atsakingi leidyklos darbuotojai. Ypač viena Atsakinga Darbuotoja.

Romano anotacija čia

Dėkui leidyklos "Tyto Alba" žmonėms.

Kaip mes rašėme romaną – 2

Romaną pabaigiau Čeburaškos (šiaip Kūlverstuko, bet labai jau rusai juokiasi, kai išgirsta) ir krokodilo Genos metodu. Žodis žodin  kaip jie sakė per iškilmingą prakalbą atidarant objektą – mes statėmė, statėme ir pastatėme.

 Rašiau, rašiau ir parašiau. Tai bene lengviausia romano dalis. Kiūtai  sau kur kamputyje, paprašęs labai nejudinti, ir tavo ranką kažkas vedžioja. Easy. Lyg šokti Trinidade  karnavalą. Bet po to pradeda rodyti savo intelektą gerieji žmonės iš Sezuano (sorry, leidyklos). Taip  paprastai pasako -  reikia perrašyti pirmus  dešimt skyrių. Mažokai teksto ten, ir trūksta naratyvo.

Štai šitą žodį – naratyvas - labai gerbiu. Dar gerbiu ir kitus tokius žodžius – onomatopėją, oksiumoroną. Jie dvelkia dulkėtu senosios graikų kalbos profesoriaus  kabinetu ir pasiutusia filologine   išmintimi.Vienu žodžiu aš jo nesuvokiu. Bet. Panaudodamas savo protų kovų veterano patirtį išmąsčiau taip. Naranjo – ispaniškai apelsinas. O ta pabaiga tyvas tai savaime suprantama aperityvas. Įsivaizduokite blogą labai Gvadalacharos priemieistį. Įeini į dar blogesnę nei rajonas bodegą:

-         Uno naratyvo, per favor.

Barmenas, trumpomis indėniškomis kojytėmis  ir  su ilgais ūsais, pastūmia tau drumsto gėrimo ir  iš po sombrero prakošia pro dantis:

-         Dos pesos. 

Tu paragauji ir iškart  išspjauni tą naratyvą už du pesus. Jokio apelsinų skonio, tik baisus saulėje džiovintos kirmėlės skonis. Tėški  stiklą atgal ant barstalio, pasakai - no dos pesos, bet ūmai tau krūitnę perplėšia pistoleto kulka.

Spėji tik išstenėti  niekšui barmenui po sombrero:

-         Perche?

Niekšas gvadalacharietis nusispjauna ant tavo vėstančio lavono (pagaliau nebekaršta ir Meksikoje) ir atsako:

-         Perche....perche...naratyvo pericoloso!

Taigi perrrrrrašiau trečdalį romano. O antrą kartą rašyti tai jau sunkus darbas, o ne Karibų salos karnavalas. Vėl skaito gerieji žmonės iš leidyklos ir nieko nesako. Bus kontrolinis šūvis ar ne? Skaito gal mėnesį. Ir staiga liepia atvažiuoti. Ir pasako antrą svarbų tarptautinį žodį, susijusį su lenkišku honoru. Šitą žodį tai aš jau suprantu (nes tikras vilenčikas ir augau prie turgaus) ir gerbiu. Honoraras. Gerieji žmonės iš leidyklos man praneša, kad naratyvas geras, netgi pagaunantis, sunku atsitraukti nuo teksto, ir liko mums  tik aptarti menką honoraro klausimą. 

Kaip mes parašėme romaną - 1

Pirmiausia  tai man atsirado noras. Kiekviename amžiaus dešimtmetyje  ką nors įdomaus  nuveikdavau, tai dabar  atėjo baisiai  niežtintis noras parašyti didelę popierinę knygą. Po trumpos analizės išsiaiškinau, kad reikia rašyti romanus. Juos skaitytojai  dar skaito. Apsakymų ir eilėraščių skaitytojai neskaito. Tad paskambinau  į vieną mažytę leidyklytę. Sako gerai, rašyk, spausdinsime, tik 10000 litų reiktų iš tavęs. Visada įsivaizdavau, kad rašytojams moka honorarus, o ne  rašytojai moka pinigus skaitytojams, kad skaitytų.  Nors matyt vėl  atitrūkau nuo septynmyliais žingsniais šuoliuojančio progreso. Bet nutariau kreiptis į dar vieną, jau didelę leidyklą.

Didelės leidyklos bosė su atsakinga darbuotoja  sutiko mane kaip žmonės. Pavaišino restorane moderniomis salotoms iš  stiklinių (mano laikais degtinė buvo geriama iš tokių) ir paklausė:

- Nu, tai apie  ką norite rašyti?

Sakau;

-         Šnipų romanas. XIX amžius.

-         Tai kažką jau turite parašęs?

-         Ne, aš net nepradėjau, nes nežinau kaip rašomi romanai. Planą tik turiu.

-         Ai nieko, - atsakė didelės leidyklos bosė, - nelabai kas Lietuvoje ir žino kaip rašyti romaną. Na gal išskyrus ...ėėė...na....

Stojo nemaloni pauzė. Visoje lietuvių literatūroje greitai neatsirado šauniai  suregzto romano pavyzdžio. Tada aš pademonstravau romanų rašybos žinias:

-  Noriu parašyti kaip Diuma ir Balys Sruoga.

-         O, gerai,   - atsakė bosė, - tinka.

Tada dar paprašiau duoti man moteriškę, kuri man paaiškintų kas yra romanas ir taisytų nukrypimus visokius nereikalingus.

Patarėja buvo paskirta ta pati atsakinga darbuotoja. Ji paaiškino, kad 90 procentų skaitytojų yra moterys ir romane būtina meilės  linija. Tų linijų pagal planą ir buvo vos dvi, tai trečia man visai nekliudė. Pagalvojau, ogi tikrai, pagrindiniai herojai tai kieti vyrai, moterys turi sukiotis aplink tokius, tad meilės linijas laisvai įtrauksiu. Ir visi patarimai.

Sakė, atsiųsk kai ką nors parašysi. Kai atsiunčiau  beveik trečdalį romano skyrių, tai atsakinga darbuotoja  paaiškino:

-         Kažkas gali pavykti. Romano rašymas tai du žodžiai: integralumas ir intensyvumas.

Ir liepė dar perskaityti tris knygas. Velso fantasto, amerikonės iš Sanfrancisko ir ruso iš Niujorko apie knygų skaitymą. Velso fantastas visai nepatiko ir neskaičiau. Rusas patiko, perskaičiau. Amerikonės  knygos ir negavau. Parašiau pusę skyrių. Nusiunčiau.

Atsakinga darbuotoja  pasakė:

-         Jau geriau. Matau supratai  tuos žodžius apie integralumą r intensyvumą. Perskaitei tas knygas?

-         Na tik vieną...

-         Ai, tai gerai, daugiau ir neskaityk nieko. Ir rusiškų knygų neskaityk. Nes labai  rusiškai galvoji. Rašyk tik. Kuo daugiau parašai, tuo geriau. Paskui pradžią perrašysime.

Ilgai galvojau, kodėl  išrinko mane romano rašymui taip iš karto ir ilgai negalvojusios. Ir supratau - visi šiuolaikiniai rašytojai liesi, geibūs ir nukvakę nuo meno   žmogeliai. Aš buvau storas ir didelis ir ne nuo meno. Joms tai patiko. Tai yra aš patikau. Taigi šio romano atsiradimo pirma priežastis – aš gražus.

Vilniaus mero kreipimasis į brangius vilniečius

Brangūs vilniečiai!!!!

Matau jūsų akyse tokį man atpažįstamą akių  blizgesį, kai jūs žiūrite į mano naująjį šedevrą – viaduką į trikampį. Taip, kartais tas viadukas tuščias net per piką. Bet atidus stebėtojas gali pastebėti kartais pravažiuojančią viaduku mašiną ir ne vieną ( jei stebės parą).

Man irgi panašiai blizgėjo akys, kai vaikinai man pristatė projektą ir dar kai ką man asmeniškai.

Brangūs vilniečiai, aš kaip jūsų amžinas meras nenurimsiu. Mano akys vėl sublizgės būsimu vaikinų kai kuo man ir Vilniaus negirdėta šlove nuo kitų tokių ir geresnių  projektų:

-         Įstrižas tiltas per Nerį (net Detroitas ir Bilbao tokių neturi)

-         Obelų sodas Marse, kurios bus taip pasodintos (obelys, ne jūsų mylimas meras), kad Kalifornijos astronomai su teleskopu Hubble 24 h per parą matys užrašą obelimis Vilnius.

-         Gondola nuo Gedimino bokšto iki Kernavės piliakalnių kaip Lietuvos istorijos tęstinumo  simbolis.

-         Juodu kinietišku bazaltu  klotas mano pabėgimo kelias į Lenkiją (neteisingo politinio persekiojimo aukų paminklas).

-         Vilniaus bankrotas ir Vilniaus įlipimas į tokių šlovingų miestų kaip Detroitas gretas. Tai globalizacijos iššūkis, į kurį Vilnius tikrai  atsilieps. Gerai bankrutavęs  verslas su naujomis jėgomis atgimsta it paukštis feniksas. Taip bus ir Vilniui.

-         Kanalas mano jachtai įplaukti nuo Adrijos  jūros iki Neries, kad vilniečiai  galėtų džiugiai mojuoti nuo krantų vėliavėlėmis namo parplaukiančiam  su naujomis  idėjomis merui.

-         Air Lithuania  skrydžiai į Hanojų ir Hongkongą, kur persikelia  pasaulio ekonomikos širdis. Ir Vilnius  bus ten. Nuo tokio reiso Vilniuje atsiras naujų darbo vietų  5 tūkstančiams taksistų iš “Vilnius veža”.

Didžiuokimės, brangūs vilniečiai, savo mero akių blizgesiu žiūrint į tokius ir dar įdomesnius  projektus. Manęs nesustabdysite. Svarbu , kad vaikinai ateitų netuščiomis ir mes Vilniuje padarysime viską, ką įsivaizduoja  žmogaus protas ir dar daugiau.

Valio, draugai! Vaikų darželį irgi pastatysime, jei liks pinigų nuo šių reikalingesnių Vilniui projektų....

Gyvenimas yra trumpas, todėl...

Visi  gerbiami mano blogo skaitytojai pastebėjo – blogas retėja ir trumpėja. Noriu pasiaiškinti, kad tai ne nuo proto išsekimo ir senatvinių marazmų pirmųjų požymių. Ne, dar galva veikia. Tiesiog  nebegaliu gadinti savo stiliaus. Nuo bloge naudoto trumpo aforistinio-aferistinio stiliaus priverstas pereiti  prie ilgo lėto romano per 700 puslapių stiliaus. Tam yra labai svarbi priežastis. Kaip jau minėjau šio teksto antraštėje viršuje  – gyvenimas yra trumpas. Todėl atėjo laikas kam nors stambesniam savo forma nei blogas   ar short story.

Šį mano brandžiam žmogui derantį užmojį  palaikė ir viena brandi Lietuvos leidykla. Dar kartą išreiškiu  nenumaldomą pagarbą tai leidykla už tokį protingą ir tikėkimės finansiškai teisingą žingsnį

Tad porą metų užsiimsiu stambios formos kūrinio kūrimu bei sodais. Dar gal protmūšiais ir arbūzų bei vaikų auginimu.  Blogas bus kiek primirštas, bet neužmirštas. Tiesiog kiek rečiau pasirodys įrašai.

Šiek tiek paslapties skraistę nuo didžiojo projekto praskleisiu, bet ne viską, nes esu susaistytas  žodinių  ir įvairių kitų įsipareigojimų.

Darbinis projekto pavadinimas   -    “Į Kembridžšyrą”.

Siužeto pradžia tokia. Įvyksta geotektoninė katastrofa ir palangiškė  Basanavičiaus gatvės pabaiga ties jūros tiltu  įsiremia į Šventosios Trejybės koledžo duris Kembridže.

Pagrindiniai veikėjai numatomi tokie:

Buvęs Rusijos armijos  majoras Solovjovas, niekaip nesurandantis tikslaus  kreipinio  kaip kreiptis  į Kembridžo gyventojus – kembridžšyriane ar kembridžšyrovcy.

Solovjovo dukra gražuolė Marija, sėkmingai ištekėjusi už lietuvio  Mindaugo.

Pats lietuvis  Mindaugas, ne taip sėkmingai gavęs kaip vestuvinę dovanėlę  uošvį majorą su filologinėmis ir alkoholinėmis problemomis bei granatsvaidžiu Mucha.

Redžepas Tunda, nedidelės albanų grupuotės  vadas, nuolat pilnas idėjų kaip ūmai praturtėti.

Mylimas Redžepo brolis  Ismailas invalido vežimėlyje, beviltiškai įsimylėjęs  Mariją.

Pasimetęs britų premjeras Kvarteronas.

Lygiai  taip pat pasimetę keli britai, išvydę Kembridže Basanavičiaus gatvę ir jos žmones.

Škotų nacionalistas Danny, mylintis visus minėtus personažus, išskyrus anglus

Iš paskutinės angelų atliktos vėlių apklausos

Buvo apklaustos visos per savaitę patekusios  dangun vėlės, nepaisant jų lyties, tautybės, amžiaus ir tikėjimo. Tad apklausa gana reprezentatyvi. Rezultatai tokie:

1. 80 procentų vėlių patvirtino, kad joms nereikėjo paduoti stiklinę vandens. Prieš smertį visai netroškino, o kai kurios vėlės  jau buvo ir šiaip Žemėje atpratę gerti vandenį. Tad visai logiškai nusistebėjo  - kam vargo augindami  tiek vaikų?
2. 20 procentų vėlių pasitikslino ar tikrai alaus nėra? Tai koks čia rojus?
3. 50 procentų vėlių susirūpino ką danguje  veiks, jei niekaip neįžiūri išorinių  lyties požymių pas kitas vėles.
4. 10 vėlių procentų pareiškė ir toliau sėkmingai netikintys  kitu pasauliu. Angelai yra miražas ir tiesiog josios  per daug pavartojo  vakar. Taip jau  jiems yra buvę ne kartą...  
5. 10 procentų vėlių parašė skundus dėl nesaugaus eismo tunelyje, kur šviesa yra tik jo gale. Negi Visagalis negali tvarkingai apšviesti viso tunelio?

Juropskas pardavinėja žemę

Vat ką turėjo Juropskas,  tai turėjo žemės davaliai. Miškai, ežerai ir pelkės su krūmynais laukė. Laukė jau pora dešimtmečių ir dabar sulaukė. Visi staiga  nutarė  pasidalinti  Juropsko žemę. Iš ten ir iš kitur, ir net demokratiniu  būdu bandė dalinti. Nepavyko. Žemė atkakliai  nesidalino ir įsikibusi laikėsi  tėvynės kraštų.

Išmanūs deputatai atvyko ir net jie galų gale pamatė kaip žemė kabinosi į tėvynės kraštus bei nedeputatus. Nedeputatai irgi norėjo savo gabalo. Ir žemės, ir to ką turi deputatai.

Šliaužiojo po žemę kukulakiai  šliužai. Demokratija kabojo ant dar rudeninio voratinklio.

Visi lakstė ir buvo nepatenkinti šešiolika  parašų, kuriuos gal padirbo, o gal tik nematė, net gąsdino demokratinėm procedūrom deputatus. Aušo šiltas pavasaris ir stebėtojus krėtė šiurpas.

Kas dirbs tą taip visiems reikalingą Juropsko žemę po kelių savaičių? Klausimas stovėjo ant briaunos.

Der tippisch bruder Grim pasaka

Tėvas sunkiai gyventi, nes mirė jo frau ir vaikai daug valgyti. Tėvas eiti į  miškas ir vestis  dukras, kurios daug valgyti ir princas joks neatjoti. Kad valgyti maistas pas princas.

Tėvas sugalvoti palikti dukras miške nykštukams, jei princas neatjoti, kol eiti per miškas.

-         Fater,  - pasakyti vyriausias dukra ir protingas jau. Ji suprasti fater bėdas ir mintis. – Einam paklausti senas frau iš miškas, ji pasakyti kaip padaryti gut. Neatiduok mūsų nykštukas. Jie labai kliaine.

Tėvas nueiti pas senas protingas frau raganas trobelis. Senas frau neatidaryti duris. Jai atsibosti tie amžinai alkani vokiečiai su kinder. Drang nach osten, ten geras juodžemis, ten daug maistas, galvoti senas frau.

Tada tėvas paimti senas šmaiseris dar jo tėvas ir gražiai suvaryti kulkas serijas į frau duris.

-         O, guten tag, fater, - iškart atidaryti duris senas frau. – Bitte schon.

Senas frau išklausyti tėvas grosse bėda ir duoti patarimas:

-         Duoti dukras suvalgyti vilkas iš šitas miškas. Kol sotus vilkas  miegoti nubėgti pas gretimas miškas  princas. Tas atvažiuoti su BMW ir atkalti  vilkas. Tada žiūrėsim.

Tėvas taip ir padarė, sumaitino senas vilkas savo dukras. Tada nubėgti pas bruder princas su BMW. Tie atkalti beisbolkėm vilkas. Vilkas be kalbų mirti.

-         Du, dunkelkopf, sena shwaine – sakyti princas bruder ir perpjauti senas gyvulys  pilvas.

Iš ten iššokti gyva sveikas abi tėvas dukros. Visi sakyti valio.

Daryti grosse balius. Gerti cwai grosse bier. Kita rytas vestuvės.

Po vestuvės visi gyventi gerai. Tėvas visada turėti maistas. Princas BMW visada švarus, nauja žmona  visada blizginti. Verkti tik jugend dukra. Jos princas neturėti BMW, tik senas Audi.

Apie Drakulą. III dalis

                                        Karys ir kalinys

Vladas kaip puikus karo vadas  sustabdo keliems dešimtmečiams turkų veržimąsi į Vengriją ir LDK žemes. Kaunasi savo žemėse ir net atakuoja turkus Bulgarijoje. Taip sudaro sąlygas   atokvėpiui kuris buvo reikalingas Lietuvai  sukaupti jėgas kovai dviem frontais: Moskovija  ir Turkija. Vien jo garsus naktinis išpuolis 1462 m. su nedidele rinktinių karių grupe išžudant 15000 turkų privertė turkų armiją su pačiu Konstantinoplio užkariautoju Mehmetu  trauktis ką reiškia. Visa Europa anuo metu džiaugėsi jo pergale ir pūtė Drakulai fanfaras.

Deja, Drakula greitai  patenka į Vengrijos karaliaus Motiejaus Korvino (1443-1490) kalėjimą. Ten kankinamas ir praleidžia 12 metų. Iš žydinčio plačiapečio  vyro pavirsta skeletu išsprogusiomis  akim. Vienintelis žinomas to meto Drakulos portretas ir yra iš kalėjimo periodo.

Už ką jis sėdėjo? Kaip visada sėdima - už  babkes.

Romos popiežius surinko milžinišką 40000 guldenų sumą naujam kryžiaus žygiui organizuoti. Perdavė Vengrijos karaliui. Tas visą ilgą savo karaliavimo periodą  gyrėsi tuoj tuoj darysiąs kryžiaus žygį.

Bet taip ir nesugebėjo. Tačiau sugebėjo savo dvarą padaryti pavyzdingu visiems  Rytų Europos valdovams. .Tapo tikru Renesanso menų bei mados  globėju. Vengriškosios rūbų, muzikavimo, vyno, karybos mados net pasiekė Vilniaus ir Krokuvos dvarus

Kryžiaus žygio pinigai kaip tik pravertė padengti dvaro  skolas bei dar labiau suklestėti dvaro prašmatnumui.. Tik reikėjo rasti kaltus ir gražiai apiforminti tai. Buvo kiek nepatogu prieš Romos popiežių. Tačiau Drakula net ir kankinams neprisipažino privatizavęs  kryžiaus žygio  pinigus. Tad tiko saksų kruopščai pagaminti popieriai  apie Drakulos žiaurybes. Vagis, kraugerys ir tironas. Pinigus toks žmogus matyt irgi galėjo........

Štai jums  dar viena fantastiška sąsaja su Lietuva. Vengriškų madų atėjimui Lietuvon padėjo ne kas kitas, o  vargšas  kalinys Drakula....

                          Drakulos ir Batorai

Dar vienas vengriškas-britiškas štrichas.

Drakulos su Batorais  turėjo ne tik  giminystės ryšius, bet ir tą patį herbą  - tris drakono dantis. Ir dar yra įdomių giminystės ryšių. Štai gana šviežia  žinia apie abiejų šių giminių ryšį su Windsorais. Ką maloniai pripažino spaudoje princas  Čarlzas, beje vasarnamį turintis Viskryje, Transilvanijos širdyje.

Batorų giminė taip pat turėjo savo garsią vampyrę, sadistę ir kraugerę Elžbietą Batori, artimą Stepono Batoro giminaitę. Na bet manau mes iš Batorų giminės gavome vieną geriausių karalių ir Universitetą Vilniuje. Tai gal į tą Batorų vampyrizmo pusę labai ir nesiplėsime....

                                    Moralas

O Drakulos istorijos moralas paprastas. Taip susiklostė gero karvedžio ir gero valstybininko gyvenimas, kad per savo audringą veiklą įsigijo per daug priešų: saksus, vengrus (Motiejaus Korvino suktumo dėka), turkus. Didvyris liko tik rumunams, bulgarams ir moldavams. Ir visiems tiems galingesniems priešams pasisekė išteplioti purve iki ausų informaciniuose  karuose šį XV amžiaus Rytų Europos  politinį veikėją.

 Taigi ne tik svarbu ką darai, bet gal dar svarbiau gerai visus painformuoti apie savo darbus.

O Rumunija, šiuolaikinė Rumunija, gavo per airį rašytoją  turizmo brendą ilgiems bei matomai verslui sėkmingiems metams. Mums Lietuvoje taip pat praverstų toks turistinis brendas. Gal pavyzdžiui karalius Mindaugas būtų puikiai tikęs tokiam Drakulos vaidmeniui.pagal išlieto saviškių kraujo kiekį bei nusavintas žmonas,  tik nepastebėjo jo savo laiku joks Bremas Stokeris. O ir saksų nepageidaujančių mokesčių nebuvo, ir Europoje nebuvo kam prispausdinti  paskvilių su žiauriomis iliustracijomis. Ką gi, galime ir privalome patys pasirūpinti lietuviškomis kruvinomis bei mistinėmis istorijomis....juk tai labai praverstų šiuolaikiniame turizmo versle

Apie Drakulą. II dalis

                    Geopolitinė situacija  Rytų Europoje

Gal kiek plačiau papasakoti reiktų  apie geopolitinę situaciją mūsų herojaus gyvenamu laiku   Rytų Europoje.

1204 m. Šviesiausioji Venecijos respublika pakiša visiems mums ir galų gale sau baisią kiaulystę – organizuoja  kryžiaus žygių dalyvių rankomis Konstantinopolio okupaciją. Bizantija po šio Vakarų akibrokšto jau niekada neatsigauna. Dar vegetuoja  kelis šimtmečius iki sutriuškinimo 1453 metų. Lietuvai  - ir tai labai įdomi  tiesa  -  tai buvo naudinga. Į šiaurę virš Juodosios jūros atsiranda politinio hegemono vakuumas ir vietoj Bizantijos laisvą nišą užpildo Algirdo bei  Vytauto pulkų maršai iki Juodosios jūros ir į Krymo pusiasalį  tvarkyti įvairių vietinių reikalų.

Krikščioniškasis pasaulis mato artėjančią katastrofą. Bizantija silpsta, likęs vos gabalėlis iš kadaise galingos Romos imperijos  ir pavojus krikščionims kyla iš jaunos kylančios  Osmanų jėgos. Krikščioniškasis pasaulis bando laikas nuo laiko surengti eilinius kryžiaus žygius gelbėti kas liko iš jų pasaulio Rytuose. Tie vėlyvieji  kryžiaus žygiai gelbėti Konstantinopolio beveik mums nežinomi. Bet pralaimimas 1396 m Nikopolio mūšis, kur žūsta prancūzų riterių žiedas, pralaimimas 1444 m Varnos mūšis su tragiškai (ir labai neaiškiai) ten pasibaigusia jaunučio karaliaus  Vladislovo  Varniečio Jogailaičio istorija. Tame mūšyje vadovavo  bet liko gyvas klastingasis  vengrų Hunjadis, kurio sūnus Motiejus Korvinas  vėliau suvaidins lemtingą  vaidmenį Drakulos gyvenime. Varnos mūšyje galutinai pražudomos Vakarų galimybės padėti Konstantinopoliui. Osmanų sultonai veržia žiedą aplink Konstantinopolį, Rytų krikščionybės forpostą.

Tai šitame politiniame katile verda nuo mažų dienų ir mūsų herojus Vladas. Jis su broliu Radu, kuris gauna vėliau Gražiojo pravardę, patenka į Osmanų rūmus kaip tėvo atgavusio Valachijos valdymą turkų dėka  įkaitai. Radu  pas Osmanus pritampa. Netgi tampa būsimojo Mehmeto  Fatiho, Konstantinopolio užkariautojo, turkų didvyrio, mylimuoju ir favoritu. Vladas tokiu vaidmeniu nesitenkina ir jam sultono rūmai niūri belangė ir amžinas keršto troškimas. Jis visam gyvenimui įgyja  Edirnėje neapykantą turkams. Jei  besileisčiau šioje vietoje  į visokius sadomazochistinių nukrypimų aiškinimus, tai Vlado polinkis žudyti priešus pamaunant ant kuolo gal ir yra iš to laikotarpio. Nepatiko tie turkiški sultono žaidimai Vladui .

O Radu patiko. Tad broliai tampa priešais iki mirties bei abu kandidatais valdyti Valachiją.. Tik Radu Gražusis turkų statytinis, o Vladas kaip ir pats sau..

Nors iš kitos pusės nusikaltėlio pamovimas ant kuolo gana įprasta procedūra aniems laikams ir net mūsų bajorai Ukrainoje bemalšindami  sukilimus maištingame kaime ar miestelyje sėkmingai pamaudavo ant kuolo kelias dešimtis negerųjų tvarkos ardytojų ar šiaip maištautojų.

                                             

                                                Reformuotojas

Bet grįžkime prie Vlado III. Jis atgavęs Valachijos valdymą  pradėjo rimtas ekonomines ir karines reformas. Stiprino valstybę, stiprino kariuomenę. Reformuotojo likimas visada aiškus. Jo niekas nemėgsta . Iš to laiko iki šiol gyva tokia rumunų legenda.

Drakula sutinka valstietį su labai prastais ir per trumpais marškiniais. Iškart išsikviečia jo žmoną ir paklausia  ar linų jos vyras nepasėjo? Ne,  sako moteriškė, pasėjo ir išaugino. Tai gal tau, moterie, rankos kojos ligotos, dar paklausia Drakula. Ne,  sako moteriškė, sveika aš. Tai,  sako valdovas, mirties bausmė tau, tokiai negerai moteriškei. Viską turi, o vyru nepasirūpinta.

Dar pasakoja legendos, kad Drakulos valdomame mieste centrinėje aikštėje vandens atsigėrimui buvo padėta auksinė taurė ir niekas  jos nedrįsdavo pavogti.

Kaip matome  toks savotiškas reformuotojo Drakulos analogas mūsuose šiais laikais būtų ekspremjeras Kubilius. Kas jį bemyli?

Taigi reformuotojo niekas nemėgsta. Jo nelaimei  ne tik turkai buvo jo priešai. Jis užsiveisė ir įtakinguosius  saksus su kilmingais bojarais sau į priešus, kai panoro juos apmokestinti. Saksai Transilvanijoje atsirado XIII amžiaus pradžioje kai Vengrijos  karalius  sugalvojo buvusias dykras paversti žydinčiais kraštais. Tam  leido įsikurti  pas save kryžiuočius krašto gynybai bei vokiečius (saksus)  miestams klestėti. Tiesa vėliau po 25 metų susivokęs vengrų karalius kryžiuočius  išvarė jau dabar tiesiai prūsams ir lietuviams  ant galvų. Bet saksai liko.

Kad jums būtų aiškiau tai dabartinę Rumuniją sudaro trys didelės istorinės  žemės. Rytai – Moldova. Pietvakariai ir pietūs – Valachija. Šiaurės vakarai ir centras – Transilvanija. Pačioje Transilvanijoje valdė trys tautos – saksai (jau minėti vokiečių atsikėlėliai, jie organizavo tokią valstybę valstybėje – Zibenburgeną), sekleriai (tokie vengrų pasienio kazokai, kaip ir atskira tauta) bei patys vengrai. Taip susikūrė taip vadinama Unio Trium Nationum. Tai  šios trys elito tautos ilgus amžius lėmė Transilvanijos politiką, o rumunai arba valachai buvo vargšai valstiečiai, žemiausia  beteisė visuomenės klasė.

Taigi Vladas betvarkydamas savo valstybę  prisiveisė priešų. Tie kaip gebėjo taip ir kenkė. Bojarai rezgė sąmokslus ir parsidavinėjo kaimyninių valstybių valdovams. Saksai organizavo informacinį karą Europoje prieš Drakulą. Bremas Stokeris ir rėmėsi daugiausiai  tais saksų pamfletais rašydamas savo romaną. Meistriškai  matyt kariavo  informacinį  karą tie saksai, jei jų kūrinėliai su paveiksliukais darė įspūdį ir po 500 metų...

                                             Vladas ir Steponas

Kitas reikalas  į kurį įsivelia Drakula yra jo pusbrolio  Stepono Didžiojo (1429-1504) pasodinimas į Moldovos  sostą. Toks veiksmas  buvo prieš  lenkų ir lietuvių interesus –  Moldovos įpėdinystės karai ir Steponas buvo nemūsų kandidatas. O  Vladas III suteikia kariuomenę  Steponui grįžti į Moldovos sostą. Taip Drakula atvirai  stoja prieš lenkus ir lietuvius. Dar vienas originalus ryšys su Lietuva.

Visą gyvenimą bendraamžiai pusbroliai eina lyg ranka rankon. Abu aistringi  krikščionybės gynėjai, abu nenumaldomi turkų priešai. Ii šiol Bukovinoje yra išlikę UNESCO saugomi puikūs Stepono statyti vienuolynai. Jų  tapytomis išorinėmis sienomis Humore ir Voronece pats žavėjausi. Ir mačiau pagrindinę nupieštą idėją. Konstantinopolio  žlugimas yra biblijinė  katastrofa. O turkai visi iki vieno eina į pragarą (taip ir nupiešti vargšeliai, su baltomis čalmomis visi iki vieno organizuotai krenta į raudoną pragaro  liepsną). O mes saugosime tikėjimą čia ir dabar.  Čia išliks Bizantija.  Spalvos iki šiol ryškios, idėjos aiškios.

Stepono tėvas priglaudžia sosto netekusį Vladą savo dvare, Steponas išveja Radu Gražųjį iš Valachijos sosto, Steponas ištraukia Drakulą iš Motiejaus  Korvino kalėjimo, galų gale abu naudoja tą pačią išdegintos žemės taktiką prieš gausesnes  turkų pajėgas ir abu panašiai  griežtai tvarkosi savo valstybės viduje.

Ir tik kokia  likimo ironija. Kokia absurdiška likimo ironija. Steponas Didysis (Stefan Cel Mare) tampa stačiatikių šventuoju, dviejų šiuolaikinių valstybių  Moldovos  bei Rumunijos oficialiu  herojumi, veidu ant valstybių banknotų bei pašto ženklų, o  jo pusbrolis ir idėjinis brolis bei  viso šventojo  gyvenimo bendražygis Drakula – garsiu vampyru bei suvenyrinių puodelių kvailu paveiksliuku..

Primenu – Steponas neturėjo Moldovoje saksų.

(bus daugiau)

.

Lietuva ir Drakula arba tamsos kunigaikštis tamsiame informaciniame liūne

Mes Lietuvoje galime pasigirti esą susieti  ne tik su Hanibalu Lekteriu, bet ir kitu plačiai žinomu tamsiosios pasaulio pusės  veikėju Drakula. Tuo taip gražiai prisiglaudžiame prie bendros vakariečių  nuomonės apie neaiškius, mistinius, šiek tiek girtus ir visada per šventes  kruvinus rytų europėnus.

Drakono ordinas

Rumunijoje du kartus atostogavau ir bet kas ten pabuvęs prisimins kartu su manimi – šalis yra idiotiškai užsiciklinusi ant turistinio  Drakulos varianto. Viso Rumunijos turizmo verslo pagrindas yra  Bremo Stokerio sugalvotasis   personažas, visi suvenyrai yra su kraugeriu vampyru Drakula, bet kuri nuo žemės nors pusmetriu išlindusi pilis akcentuoja pirmą svarbiausią dalyką iš savo istorijos – čia buvo Drakula – bet  jei primerkęs akį griežtai perklausi gido,   tai išaiškėja jis nors vieną kartelį vienai nakčiai čia buvo užklydęs ar bent prajojo bemedžiodamas pro šalį.

O tikroji istorija yra kitokia. Ir dalis tos Drakulos istorijos  turi įdomių ryšių su Lietuva. Nesvetimas jis mums, oi nesvetimas.

Pradedant pasakoti šio Karpatų sūnaus istoriją reiktų žinoti, kad priešų jis turėjo apsčiai

Ir mano   galva Vlado III Drakulos - Tepešo gyvenimo bei darbų aprašymas  yra labai  geras pavyzdys kaip priešiška propaganda sunaikina tikrąjį žmogaus darbų ir siekių vaizdą. Ir kaip amžiams tame tamsiame klaikiame informaciniame liūne paskandinama žmogaus reputacija.

Vladas Drakula (kas reiškia Drakulo sūnus) gimė  1431 Sigišoaroje – mirė 1476 metais, tris kartus buvo Valachijos gospodariumi arba kunigaikščiu. Per savo gyvenimą  Vladas dar gavo pravardę Tepešas (kas reiškia Sodintojas ant kuolo).

Vien Vlado giminės  pavardė – Drakula  - pasakoja  apie garbingą savo krikščioniškos valstybės valdovą, priimtą tarp iškyliausių krikščioniškųjų Europos valdovų.

Drakono (arba Slibino) ordinas.

Tai jau Vlado III tėvas Vladas II buvo patekęs į šį garbingąjį Vengrijos ordiną .Tai buvo slapta aukštos kilmės asmenų organizacija sukurta kovai prieš  netikėlių pavojų  Europai. Pavardinsiu kelis narius – Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas Didysis, Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas, Lenkijos karalius Jogaila, Čekijos karalius, Anglijos karalius   et cetera. Pakankamai įspūdingas ir garbingas sąrašas.

Ir tas ordinas palaimintas  Romos popiežiaus.

Bet ne tik narystė su Lietuvos valdovais viename ordine yra  visos Drakulų giminės sąsajos su Lietuva. Buvo ir daugiau ir ryškiau dokumentuotų. Štai  Aleksandras, Lietuvos didysis kunigaikštis,  buvo įsiskolinęs vienam iš Drakulų  Vilniuje pagal dvaro sąskaitų knygas virš 1000 auksinų.

Drakulos Vilniuje

Taigi Vilniuje  LDK Aleksandro dvare tarnavo žmogus pavarde Drakula, iš tos pačios giminės, ir ne šiaip sau koks tarnas pastumdėlis, o Aleksandro pasiuntinys įvairiose pasiuntinybėse  Europoje. Antai Jostas Drakula 1500 m. vyko į Vengriją išplatinti Aleksandro Jogailaičio idėjos įkurti naują riterių broliją kovai su maskvėnais ir pagonimis. Dar vienas pagal tas pačias sąskaitų knygas Drakula (ne Jostas) tarnavo LDK kariuomenėje samdytu šauliu. Apskritai nuo Aleksandro laikų vengrų ir transilvaniečių LDK gausėjo, kol nepasiekė savo maksimumo Stepono Batoro laikais. Tada šie aršūs  bei geri kariai  sudarė daugiau kaip dešimtadalį Batoro armijos. Ir net dažnai vengrai diktavo aprangos madas ir Lenkijos, ir Lietuvos valstybėse. Nekalbant jau apie vyną...

Manau šių kelių faktų pakanka mus įtikinti, kad Vladas Drakula ir jo giminė joks keistas Balkanų iškrypėlių ar nusikaltėlių klanas, o pakankamai pripažinta Europoje Valachijos gospodarių arba  kunigaikščių giminė..

Štai kokie buvo artimi Lietuvos galingųjų ryšiai su šiuo taip neužtarnautai  vadinamu tamsos kunigaikščiu ir vampyru. Bet tai dar ne viskas. 

Palia, Dalka ir Andriucha

Kaip ir kiekviename padoriame Lietuvos kaime Turniškėse buvo alkoholiu prekiaujanti parduotuvė. Jos vedėja Dalka sprendė kam duoti Marceliukės vyno bonką skolon, o kas po pašalpos gavimo privalo atsiskaityti už visus Varpų aido butelius paimtus iki tol skolon.

Praeitą savaitę Dalka žvelgė neramiai pro parduotuvuės langus, nes kaime visi vyrai vaikščiojo išskėstomis rankomis ir būriavosi pakampėmis tartis. Ypač kietai atrodė Palia, Čepalios draugas.

Jis visiems sakė:

- - Nū, niekaa man nieko nepadarys. Pats atkalsiu ką norėsiu. Ir Andriuchos nebijau.

Ir nusispjovė kaip bachūras pro tarpdantį.

Dalka jam dar davė vyno skolon, bet atsargiai persiklaususi Čepalios. Andriuchai vyno išvis nebedavė, nes tas visai atsimušė nuo rankų, sakė klausys tk Vyckos iš Bazės. Vycką matydavo Dalka retai, bet kiek prisibijojo, nes jis buvo iš Bazės. Pati Dalka kažkada ten dirbo, tai žinojo – Bazė turi visko.

Kai Palia ir Čepalia visai abnaglelino ir pradėjo vaikščioti šalia jos parduotuvės su štakietais, Andriucha visiems aiškino Palia esąs gaidys ir joks bachūras. Dalka nusprendė vsio. Basta.Taip besiaiškindami santykius išmals ir parduotuvei langus. Išsikvietė abi chebras ir pasakė Andriuchai:

- Vedatės Palią už kampo ir ten vieną kartą išsiaiškinate.

Palia pastėro, bet nebebuvo kas daryti-pats prisigyrė, kad nieko nebijo. Ten jį ir atkalė visa Andriuchos chebra. Raska net kojomis spardė. Pažemino taip visą Čepalios chebrą visiškai.

Po to Dalka liepė visiems paduoti vienas kitam ranką ir išdalino dėžę Marceliukės vyno po pigiai. Abi chebros kartu sugėrė, paspaudė rankas, bet Palios akis iš po gausių mėlynių žibėjo piktai. Oi, dar bus visko, pagalvojo parduotuvės vedėja. Neramūs laikai atėjo...Šūdą jie susitaikys...

Kebabo kario laiškas palikuonims

Kebabo kario laiškas palikuonims




Aš karys, daug kalbėti nemoku, bet žygiais įrodau savo kardo galią.

Aš atėjau į šitą tuščią žemę prieš 20 metų dar visai jaunutis. Šioje dykynėje žydėjo bulvienojai, mėtėsi kur ne kur cepelinai ir kotletai prie šaltibarščių balučių. Po to dar kiek pasikovėme su keliais picų riteriais, bet sudarėme su jais taikos sutartį ir žemę pasidalinome taikiai.

Dabar aš senstu. Bet man ramu kai mano darbo vaisių pilna šita žemė, kažkada buvus dykyne, dabar žydinti kebabų įvairove. Retas kas gali pasigirti per vienos kartos gyvenimą įveikęs šį laukinį kažkada kraštą bei apsodinęs jį kebabų gėlėmis ir lavašo sodais.

Mirsiu ramus, po manęs mano kraštą gins visa mano palikuonių kebabo karių armija.

Iš vyrų enciklopedijos: pinigai ir moterys

Pinigų poveikis. Ypatingai stiprus. Odinė ir stora piniginė moterį apakina, atima kvėpavimo gebėjimą, moters balsas tampa žemas ir goslus, tokią beveik nekvėpuojančią galima nusivesti bet kur. Bet rodyti piniginę moterims galima tik iš tolo. Jei moteris pagriebia savo ilgais dažytais nagais piniginę – viskas, iškart ten tuščia panašiai kaip ir dingsta susidomėjimas piniginės savininku.

Skaičiavimo gebėjimai. Jei kartais per reikalus užmiršti kiek turi pinigų paklausk tos moters, kuri artimiausia tavo piniginei – atsakys maždaug lito tikslumu. Atstumas tarp moters ir piniginės nesvarbu.

Investicijų sąvokos suvokimas. Bekalbant apie investavimą į fondus ar akcijas moters akys apsiblausia ir nuobodžiauja. Ryškiai pagyvėja prakalbus apie investicijas į auksą ir brangakmenius. Akys žiba ir kalbos padargai suaktyvėja. Dar tinkamos investicijos į kosmetiką bei transporto priemones.

Pinigų atėmimas iš moters. Visiškai neįmanomas reikalas. Vienam vyrui ne pagal jėgas.

Pinigų nuosavybės sąvoka. Labai įdomi. Kas vyriškio tas yra mūsų. Kas jos tai yra jos asmeninė ir privati nuosavybė saugoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Šviesiausi vyriškosios žmonijos protai nesugeba suvokti šios logikos. Visai kitai žmonijai viskas suprantama ir logiška.

Iš moterų enciklopedijos: vyro maitinimas

Ryšys su gamta. Labai stiprus, nemaitintas ar pamaitintas vis tiek žiūri pro langą, kažkas visą laiką jį už lango šaukia, moterys šaukiančios niekada nemato, bet tai matyt gamta arba kita moteris. Faktiškai gamtos vaikas, naudojasi savo gyvenime daugiau instinktais nei protu. Bet geriau vyrą maitinti, gerai pamaitintas guli sau ant sofutės ir nežiūri pro langą nebėga iš namų.

Paros maisto dozė. Galima jį maitinti košėmis, sveikai ir pagal knygas. Po tokio maitinimo tikrai pabėgs. Geriau švelniu balsu klausti ko nori valgyti arba siųsti maitintis pas mamą. Ten jam bus gerai.

Racionas. Maistas turi būti toks, kad vyras jį draskytų dantimis(patenkintų žudiko instinktą)ar reikėtų kuo stipresniu užgerti(alkoholio instinktas dar stipresnis už žudiko).

Kur visas maistas telpa. Telpa - nors tai neįtikėtina - viskas vyro pilve, nors patys vyrai linkę pasakoti kad turi tokius raumenis darbui dirbti ir tie raumenys visą maistą sunaudoja. Nes vyrai daug dirba, taip jie pasakoja.

Patys. Kai kurie vyrai patys gamina maistą. Tada juos rodo per televiziją. Tai labai reta retenybė, tad jie įtaria kad yra reti egzemplioriai ir su tokias susitarti dar sunkiau nei su vyrais visą laiką tik valgančiais.

Trukmė. Vyras kol valgo, tol reiškia gyvas. Jei vyras tyli ir kitų gyvybės ženklų nėra, bet valgo - normalu. Nemaitintas plūstasi, verkia, trukčioja kūneliu ir tada miršta. Tada moteriai pasidaro liūdna ir vėl reikia parsivesti iš gatvės kokį kitoms moteriškėms nereikalingą vyriškį. Jei vyriškis reikalingas dar ir kitoms(o taip dažniausiai ir atsitinka, nes mėtosi gatvėje lyg ir niekam nereikalingas, o tik pakeli, liūlį nuvalai...) kyla labai daug triukšmo. Tai paprasčiau maitinti visą laiką tą patį, savą...

Lietuva 2030

Karaliaus heroldas visuose Vilniaus turguose paskelbė gerąją žinią:


- Šiandien jis bus pakartas Rotušės aikštėje. Karalius nepasigailėjo.

Moterys, kurios vis tiek jau neturėjo darbo, bet krūvas vaikų, plūdo iš visų Vilniaus pakraščių į aikštę. Gatvėse kilo stulpai dulkių, bet moterys ėjo. Tautai tai buvo didelis reginys ir šventė. Nei internetas , nei televizija jau po šeštojo krikščionių sukilimo neveikė. Vaikai verkė ir lakstė, mažesnieji išpūtę akis ir įsisegę į mamų sijonus žvalgėsi į margą minią. Moterys ėjo ir stumdėsi aikštės prieigose. Rotušės aikštė buvo prikimšta it silkių statinė. Gerai kad miesto ir karaliaus heroldai skelbė nuo stogų kas vyksta:

- Eina karališkoji gvardija! Eina alebardininkų kuopa!

Moterys caksėjo liežuviais ir net nematydamos apšnekinėjo kokie gražūs vyrai tie alebardininkai ir gvardija. Kas be ko, juk pilną maisto davinį gaudavo tik šios elitinės kariuomenės dalys. Pasieniečiai patys turėjo prasimaitinti iš plūstančių pro sienas pabėgėlių iš Londinijos ir Moskovijos. Milijonai žmonių ūmai prisiminė besą lietuviškos kilmės. Bet griežtieji pasieniečiai greit nuramindavo minias. Taip pabėgėliai pasieniuose ir tūnodavo mėnesių mėnesius prie chloruoto vandens statinių. Vis ramiau nei namuosna pas juos.

Heroldai toliau šaukė:

- Jau pasirodė oligarchai grandinėse. Jie tempia gėdos vežimą.

Moterys pradėjo skanduoti įprastą skanduotę:

- O-lius į kar-tu-ves! O-lius į kar-tu-ves!

Heroldai vos prarėkė įsiaudrinusią minią:

- Gėdos vežimas jau prie kartuvių. Atsidaro vežimo durys. Išnešamas iš ten…

Moterys sutartinai pradėjo spiegti:

- Kubilas!!!! Kubilas!!!!!

Vargšas Andrius iš baimės suapvalėjusiomis akimis ir sudžiuvusiomis lūpomis bandė maldauti:

- Šemeta tai, Šemeta pradėjo, ne aš…

Tačiau budelis jau įprastai greitai sutvarkė reikalą. Minia net nusivylė nepamačiusi baisių pasmerktojo kančių. Heroldai tik tepasakė įprastą baigiamąją šventės frazę:

- Tvarka bus.

O žmonės išeidami šnekėjo, kad praeitais metais vien penkių didžiųjų miestų merų pakorimas buvo šimtą kartų gražesnis bei kad laikas jau pakarti naująjį finansų ministrą…

Ukbariečiai kaip paukščiai

Ukbare kažkada buvo akmenimis klotas kelias iki Tliono, bet kaip anksčiau rašėme palaipsniui suiro. Tačiau Ukbaro valdovai nelabai ir pergyveno dėl kelio, ar kaip gyvena paprasti ukbariečiai, kur jie dings. Sausumos kelio beveik nėr, jūra tik keli drąsesni ukbariečiai gali išplaukti. Ir gyveno taip valdovai numoję ranka ir ukbariečiai gyveno atgal numoję ranka.
Bet ukbariečių vis mažėjo ir mažėjo, miestų aikštėse jau nebuvo kam klausytis įsakymų, valdovai barė moteris, bet tos sakė gimdome nuo savo vyrų. Ir ne tik nuo savo. Tai kur tada žmonės - pagrįstai pyko valdovai.
Ir tada vienam išminčiui vieną rudenį jie liepė išsiaiškinti kur dingsta ukbariečiai. Išėjo išminčius rudens vakarą, atsisėdo ant akmens veidu į Liu kalną ir pamatė. Sutemus dangumi skriejo vienas eilė ukbariečių po kitos, sumojuodavo rankomis paskutinį kartą virš Ukbaro ir dingdavo kažkur už Liu kalno, Tliono pusėje. Pagalvojo išminčius, kas tai per gyvenimas, jog žmonės rudenį ir vasarą,  pavasarį ir žiemą išskrenda kaip paukščiai. Gal tikrai reikia kažką daryti…
 
Daugiau Ukbaro gyvenimo čia;
http://ukbaras.blogspot.com/search?updated-min=2010-01-01T00%3A00%3A00-08%3A00&updated-max=2011-01-01T00%3A00%3A00-08%3A00&max-results=5

Už ką nebalsuoti - Viktoras Uspaskichas

Pinigų medis

Štai Qbilius stebisi, kad Viktoras nemoka mokesčių. Nūū, Qbilius yra kvailas. Kaip nuo medžio galima rinkti mokesčius? Bananus, apelsinus galima, bet tik ne mokesčius.
Visi pamenate kaip Viktoras pasodino po Diplomų medžiu Kvailių šalyje savo suvirintojo diplomą ir kitą rytą rado ekonomisto diplomą?  Tai jeigu po tuo pačiu medžiu pasodini iš vakaro kiek pinigėlių tai rytą vėl randi išaugusius naujus auksinukus. Tik nereikia gailėti sodinant ir dėl medžio linksmumo reikia pagroti armonika kokią čiastušką. Bet tai kokiame įstatyme yra parašyta, kad galima apmokestinti pinigėlius išaugusius po  Diplomų medžiu Kvailių šalyje Pinigų medžiu? nereikia kvailinti  iš žmonių, ponas  Qbiliau!

Apie Viktoro žygius seniau;
http://troyyestroy.blogspot.com/p/antivalstybinis-projektas.html