2012 m. gegužės 31 d., ketvirtadienis

Čembalo




Šis genujietiškas miesto Kryme pavadinimas anais senais laikais galėjo lygintis pavadinimo skambumu tik su Gurzufu tam pačiame Kryme. Mūsų - jaunuolių amžiumi apie 20 metų  - netvirtose galvose pynėsi netvirtos  žinios apie totorius, karaimus, Algirdą su Vytautu Kryme ir genujiečius.
Taigi garlaiviu atvykome į Sudaką ir išsilaipinome karštą dieną pliaže. Gazuoto vandens automatai tame pliaže  pilstė sausą vyną po 10 kapeikų. Net Sovietų žemėse, kur stebuklų netrūko, ypač imperijos pakraščiuose, tai buvo neįtikėtina. Ten  smėlėtame (kas irgi stebuklas Kryme) pliaže susėdome visai dienai, o gal ir ilgiau. Juk toks gėris - jūra, vynas, miegas. Kas gali būti geriau. Ir dar ta pilis virš galvos. Neįtikėtinai paveiksliukiška pilis. Genujiečių kiek žinojome. Pavadinimas - Čembalo. Itališka. Iš tikrų Vakarų.

Taigi mes maudėmės ir vis dažniau  žiūrėjome į pilį virš mūsų galvų. Sukabinta iš stambių akmenų. Ji majestotiškai  kabojo neprieinama siena virš pliažo. Įlipti į ją rodos nebuvo jokių šansų be specialios alpinistų įrangos. Bet kai atsibodo pliažinis gyvenimas nuėjome pažiūrėti o gal yra koks variantas užlipti. Atidžiai pažiūrėjus kaip ir buvo  nedidelė galimybė beveik geromis atbrailomis užsikabaroti. Gal tik paskutiniai 10 metrų prie pat viršaus labai statūs bei  neaiškūs, bet gal tik dėl to, kad abu akiniuočiai ir iš apačios blogai matome. Ten būsime, ten ir rasime kelią. Juolab  kad analogiškos Trakų pilies sienos buvo gana lengvai anuomet įveikiamos be jokių specpriemonių.

Po kiek laiko jau aš pradėjau gailėtis. Rankos ir kojos drebėjo. Bet mes taip gerai įstrigome  kažkur virš jūros ir po dangumi, kad kelio atgal jau nebuvo. Liūdnai palydėjome akimis Daliaus krentantį maišiuką. Bet ten nieko gero nebuvo tik dantų pasta ir šepetėliai. Beveik viršuje, kai prakeikiau Dalių už alpinistinius polėkius ir mamą, kam mane pagimdė tokia baisiai mirčiai,  išgirdome mušant būgnus. Galvojau tai jau galvoje daužosi kraujas nuo įtampos ir tuoj sprogs kraujagyslė. Bet Dalius padavė iš viršaus ranką jau tvirtai sėdėdamas ant atbrailos ir pasakė:
-         Blet, pionieriai.
Ir tikrai. Būrys pavėpusių  nuo karščio mažų pionierių marširavo po pilies teritoriją su savo būgneliais. Kiek tolėliau  asenizatorių mašina siurbė vienišos būdelės turinį. Už asenizatorių mašinos  vingiavo gražus asfaltuotas kelias. Apsižvalgėme, tereikėjo tik pakilti 20 metrų virš  vyno aparatų  ir būtume pamatę kelią į tą pilį.

Ir va taip visą gyvenimą. Pamatai pilį, užlipi per vargus ir pasirodo iš kitos pusės yra  patogus asfaltuotas kelias. Net turint virš 40 metų man dar kartą taip atsitiko su Spišo pilimi Slovakijoje. O ir Čembalo iš tikrųjų buvo Balaklavoje už gero pusantro šimto  kilometrų nuo Sudako kaip po daugelio metų sužinojau. Nors ir genujiečių pilis Sudake vadinosi pakankamai gražiai -  Soldaja.

 Bet juk Čembalo gražiau?

2012 m. gegužės 29 d., antradienis

Tikslus traukinių grafikas Sultanahmete



Tada dar buvau nepatyręs  ir kelionę Stambulan leidau organizuoti kelionių agentūrai. Na ir ji man pasiūlė šaunų variantą – gana pigus senovinio kolorito viešbutukas istoriniame Sultanahmeto rajone 5 minutės pėsčiomis iki Mėlynosios mečetės su vaizdu į jūrą. Dar  kaip bonusas – nemokamai paims vairuotojas iš oro uosto. Imu šitą, pasakiau. Naivus buvau, tokio gėrio už tokią kainą nebūna...
Ir tikrai vairuotojas laukė su tik viena klaida mano varde pavardėje plakate, maloniai paplepėjome apie  apie turkų politiką ir krepšinį važiuodami taksi. Kai jau įlindome į kreivų   siaurų Sultanahmeto gatvelių raizginį išvis užkaifavau. Medinis XIX a. Stambulas. Gražu ir visiškas irstančios imperijos koloritas. Kai kurie medinukai  laikėsi tik kelių prikaltų lentų prie gretimo namo  dėka. Kiti buvo jau parestauruoti it kokioje Treniotos gatvėje Žvėryne.
 Mano viešbutukas dar labiau privertė mane užkaifuoti, mažas, medinis, senutėlis be euroremonto. Nedidelėje kreivoje aikštėje. Išlipau išsišiepęs iki ausų. Portje buvo pagatavas įlisti į užpakalį savo eunuchiškai saldžiu veidu. Duosiu tikrai visą eurą, pagalvojau, gal žmogui labai reikia pinigų.
Kambariukas irgi ...viskas siaura ankšta kaip  tikrame sename viešbutyje.
Ūmai išgirdau artėjantį baisų traškesį, dundėjimą, švilpimą ir ....pažvelgiau į portje, jis buvo ramus. Matyt ne 7 balų žemės drebėjimas. Pradariau užuolaidas ir atšokau, po langu lėkė traukinys gero pusmetrio atstumu. Iškištum ranką – nuneštų. Viešbutukas plonomis beveik popierinėmis sienomis virpėjo nuo pamatų iki stogo. Supratau, kodėl be euroremonto, dabar grius ir taip, remontan kišti pinigų nebeverta.
-         Naktį nebūna, - paguodė portje, kai vėl galėjome išgirsti vienas kito balsą,. – dar du šį vakarą ir viskas.
Išėjau paslampinėti po apylinkes kol tie du praeis. Kai grįžau, pasitikslinau ar tie du jau? Taip taip, pritariamai palinksėjo turkas. Jau, jau, bet jo veidas buvo dar liūdnesnis.
Kai priguliau  vėl prasidėjo žemės drebėjimas. Aš vėl apsirengiau ir nuėjau pas portje  Tai šitas iš kur? Portje pasakė  pats nežino, pagal  grafiką neturėjo būti. Gal koks atsilikęs. Bet buvo dar liūdnesnis. Daugiau nebus.
Vėl atsiguliau ir užmigau. Pažadino košmaras, kad ant manęs bilda traukinys, o aš guliu ant bėgių ir tuoj jaunas mirsiu perrėžtas šimtatonio traukinio. Akurat, traukinys bilda. Vidury nakties. Nubėgau jau neapsirengęs pas portje. Portje pamatęs mano veidą  užsidengė savo veidą rankomis ir greit palindo po stalu. Bliamba, sau sustojęs pagalvojau, jau ne pirmą kartą  jį muša viešbučio svečiai už tikslų traukinių grafiko žinojimą.
Tad aš nemušiau. Palaukiau kol jis atsargiai išlindo iš po stalo bei susitariau,  kad perkeltų į kitą viešbučio pusę nuo  geležinkelio iš ryto. Taip  atvargau kelias naktis. O ir pusryčiai buvo neblogi terasoje su geru vaizdu į jūrą. Ir net matėsi gabalėlis Top Kapi rūmų. Gyveno dar viešbutyje keli priekurčiai anglai ir skandinavai. Tik įdomu ar jie apkurto ten ar jau tokie buvo iki atvažiuojant į Stambulą...

2012 m. gegužės 25 d., penktadienis

Gyvoji istorija



Jei kas iš jūsų painioja ustašį su četniku, tai gali toliau ir neskaityti. Na jei labai trumpai tai ustašiai kroatų nacionaliniai kariniai daliniai, četnikai – serbų per antrąjį pasaulinį karą.

Taigi kartą sėdime Splite, Kroatijoje, vos keleri metai po serbų – kroatų karo  tokiame regbio turnyrėlyje ir laukiame atvežant talonų nemokamiems čiuvapčičiams  bei nemokamam alui. Dalykas svarbus, aš kaip patyręs sporto organizatorius  atkakliai laukiu nesitraukdamas iš strateginių pozicijų, nes po to gali ir nelikti - žinau kaip būna. Maistui talonų  gal ir liks, o talonėlių alui  tikrai neužteks...net garbingoje ir tvarkingoje Šveicarijoje pamenu nemokamo vyno davinio pritrūko....reikėjo kelti skandalą orgkomitete.

Taigi sėdime ir bendraujame. Kalbos standartinės  -  iš kur, kas, kaip gyvenimas dabar po socializmo jūsuose. Kroatui matau kirba kažkoks klausimas, bet nepatogu klausti. Žmogus stena stena, ar ne rusai mes pasitikslina, kai tvirtai atsakau  – nieko bendra ir tik nuo jų kentėjome, tada pasiryžta svarbiausiam klausimui. O per antrą pasaulinį – jūs labiau su kuo buvote? Na sakau kentėjome nuo abiejų pusių, bet nuo rusų labiau. O po karo antirusiškas  partizaninis judėjimas  trūko beveik dešimt metų.
Kroatas net nusišypsojo. OK – pasakė. Dobrodošli (kroatiškai - sveiki atvykę). Talonėlių alui  atskaičiavo  daugiau negu reikia pagal sąrašą. Matyt sumažino talonėlių skaičių tiems iš kitos pusės antrame pasauliniame....

Moralas: istorija kartais būna labai gyva.

2012 m. gegužės 23 d., trečiadienis

Braliukai ir pinigai




Savaitgalį atvažiuoja latviukai, komanda dailiu tokiu pavadinimu Miesnieki, kas išvertus reiškia mėsininkai ir labai tinka toks pavadinimas regbio komandai.. Iškart nuteikia lyriškai. Braliukai, bet gali būti, kad ir nelabai. Kai pamenu vieną kartą Latvijoje....
Varėme tada savo produktą į Latviją gana dideliais kiekiais. Atsimenu užeinu į sandėlį pas latvius, tam kampe atpažįstu etiketes – mano kūryba, kitame kampe, atseit produktas iš kito latvių krašto galo – vėl manosios  etiketės. Lengvai atpažįstamos, nes dizainerio fantazija apribota. Bo kalėme jas po pigiai, patys beveik viską su spaustuvininku ir paišėme. Koks trečdalis tos prekių grupės sandėlyje tikrai  iš Lietuvos, ale lengvai latvizuotos...Pamenu buvau jau tiek ištobulėjęs latviškų etikečių gamyboje, kad net su čystais  Latvijos  starovierais iš Daugpilio  leisdavausi  į ilgus filologinius ginčus dėl teisingo užrašymo etiketėje ir net laimėdavau dėl tokios raidės g su paukščiuku. Patys braliukai  tą raidę  silpnai mokėjo.
Bet pasidariau pernelyg išdidus ir iš partnerių  Latvijoje pradėjau reikalauti aiškiau rašyti kas gamina – Lietuva. Tada jie pasakė man atvažiuok. Buvo tai dar ikikriziniai laikai, ką tik įsirovė į Latvijos rinką Maximos ir kiti lietuviški prekiniai ženklai. Per kokius metus Latviją užplūdo Lietuvos verslas.
Atvažiavau. Braliukai davė man prekybos agentą ir pasakė: važiuok, klausykis. Keikė kas antras prekybininkas lietuvius. Nes rusiškai, kai latviškai keikė – nesupratau, bet iš atskirų žodžių įtariau tą patį. Dėkui kolegoms, jie manęs nepristatė kaip lietuvio ir buvau visur pristatomas  kaip mokinys. Vienoje parduotuvėje savininkas sugebėjo keikti lietuvius 10 minučių, taip jam buvo prispaudusi uodegą Maxima.
Padėkojau  kolegoms už vaizdingą pamoką  apie  Lietuvos vardo minėjimą  etiketėse. Nuo tol  etiketėse Latvijai  rašiau Lietuva (it koks išdavikas) kuo mažesnėmis raidėmis arba visai vengiau gimtojo krašto paminėjimo....
Taigi moralas: braliukas  braliuku, o pinigai  atskirai.

2012 m. gegužės 22 d., antradienis

Mažė šneka

Mažė vedama į darželį visada praeina pro močiutės langus. Močiutė pamojuoja ir nuleidžia ant siūlo kokį skanėstą. Mažei visada pasitaiso nuotaika prie močiutės lango.
Šiandien langas nebuvo atidarytas, nes močiutė buvo pas masažistę.
Tad mažė liūdnai konstantavo:
- Močiutė neveikia.

2012 m. gegužės 21 d., pirmadienis

Kaip aš gelbėjau vaikus Vingio parke




Šeštadienį perėmiau garsiuosius olandus iš policijos ir jie buvo palikti mano rankose. Fryzai, kaip prie butelio  paaiškėjo, tai jokie olandai, ir jie patys nemėgsta olandų ir lenkų.. 
Fryzė Sjuzen tvirkino mūsų  jaunąjį saugą, dar bandžiau apie 00 valandų 05 minutes  Gedimino prospekte duoti į snukį praeiviui ir praeivis bandė man duoti. Bet abiem nepavyko. Ir t.t.
Bet apie viską nuosekliai ir nuo pradžių.
Jie atrodė labai dideli ir grėsmingi. Durnumo irgi pakako, nes buvo pasirėdę klaikiais havajietiškais sijonėliais.  Na bet maniškiai nuo to tik užsivedė ir per pertrauką mes jau pirmavome 21-10. Bet ne tik olandai būna durni. Aš nusprendžiau, kad jau mums persvaros pakanka, nereikia čia šimtu triuškinti svečių ir pakeičiau kertinius žaidėjus. Ir prasidėjo. Mes taškų nebematėme, o jie padarė 19 ir varžybas per durną trenerį pralošėme.
 Žinote gi auksinę sporto taisyklę: laimi žaidėjai, pralaimi treneriai. Todėl dalis žaidėjų mane pasmerkė ir paliko beveik vieną girtauti stadione su olandais, kurie fryzai. Ačiū Dievui turime aptvertą teritoriją. Alaus ir degtinės aišku buvo mažai. Važiavome dar kartą, kad tik jie neišsivaikščiotų po Vingio parko apylinkes ir nešiurpintų žmonių. Lakstė nuogi užrakintame stadione, saulė švietė, alaus jau buvo per daug  ir visiems buvo labai gerai.

Kaip aiškino man jų treneris taip jie atsipalaiduoja ir daugelis net neturi kitų draugų kaip apart regbio komandą. Taigi jie taip atlieką didelę socializacijos funkciją.
Maloniai  laukiau kol išsirengs simpatiškoji rudaplaukė jų komandos Sjuzen (22 metai), bet ji neatliko jokios socializacijos funkcijos suprantamos man. Vietoj to ji išrengė šauniai sužaidusį  mūsų komandos saugą (18 metų) ir vaikėsi jį nuogą  po stadioną pliaukšėdama jam per užpakalį.
Vienžo, supratote kaip gerai,  kad jų neišleidau į platesnes Vingio parko  erdves. Vaikai, mamos ir delfi komentatorių bendruomenė buvo apsaugota. Ir vėliavas apsaugojau, nes keli fryzai aktyviai prašė nurodyti kur yra artimiausios vėlavos, jiems dar trūksta trofėjų kolekcijai....aš nenurodžiau...

Po to dar pavedžiojau po visokias labellas ir portobelus jau gražius fryzus. Pats nuo jų dingau apie pusiaunaktį ( bet delfis neberašė, tai matyt viskas gerai), pajaučiau, kad jau bus blogai ir buvo man blogai. Taksi Gedo prospekte sustojo prie manęs ir aš paklausiau ar  į Baltupius. Jis atsakė – taip. Bet atbėgo kažkokie jaunuoliai ir pasakė jie užsisakę šį taksi. Aš pasiūliau į snukį. Bandžiau pataikyti. Nepataikiau. Tada jie pabandė - irgi nepavyko. Tada jie sėdo į savo taksi. O aš  į kitą. Laimei kad visi konflikto dalyviai buvo visiškai beveik aute....

Pliusai: fryzai palakstė nuogi,  aš gavau kaklaraištį ir iki pusę nugertą fryziškos trauktinės butelį,  saugas fryziškas klumpes ir anglišką regbio aprangą bei fryzės priekabavimus.  O draugystė laimėjo.
Tik niekaip neišsiaiškinau kuo fryzams kliūva lenkai....

2012 m. gegužės 18 d., penktadienis

Vėl tarptautinis regbis Vilniuje


Šį šeštadienį  15 val. tarptautines draugiškas regbio rungtynes žaidžia:
The Wrotters rugby club (Gorredijk, Nyderlandai) su  regbio klubu Geležinis Vilkas (Vilnius, Lietuva)
Vingio parko regbio stadione, Vilniuje.

2012 m. gegužės 15 d., antradienis

Muziejuje ir pilyje



Muziejai nepadarė jokio progreso. Štai Nacionalinis istorijos. Gal moterytės, kurios ten dirba, tapo  malonesnės. Bet...
3 metų mažei Žalgiiro mūšio maketas labai patiko, kardai, būgnai, papuošalai irgi kažkiek, bet vėl mus palaužė žemaičių trobos imitacija. Turime mes žemaičių kraujo, tačiau ta tamsa  ir tamsoje tūnančios žemaičių  figūros, kurios stūkso ten ne mažiau 19 metų, vėl atbaidė mus nuo muziejininkytės. Pamenu Briuselio gamtos muziejuje taip išgąsdino tik tikroviški milžiniški dinozaurai.  Vyresnioji  patvirtino  lygiai toje pat vietoje išsigando būdama mažės  metų. Muziejų palikome po 15 minučių verkdami. Ir dar po tokių triukų žemaičiai nori autonomijos...
Laimei po baisiojo žemaičių pasirodymo mažei patiko keltuvas į Gedimino pilį ir pati pilis. Taip kad  susitikimo su istorija rezultatas 1-1. 

2012 m. gegužės 14 d., pirmadienis

Jogailaitis iš Madeiros

- Kielanowskio tyrimas patvirtina, kad paslaptingasis riteris, Portugalijoje žinomas kaip Henrique Alemão, buvo karalius Vladislovas III. Lygiai taip pat, kaip Colónas Ispanijoje, Alemão kruopščiai slėpė tikrąją savo tapatybę. Net po to, kai vienuoliai pranciškonai atpažino, kad jis yra pražuvęs Lenkijos karalius, atsisakė prisipažinti, kas esąs. Henrique vadino save, kaip teigiama, „paprastu keliaujančiu riteriu“, bet jį sutuokė pats Portugalijos karalius! Dar daugiau – per vestuves Jonas II tapo vyriausiuoju pabroliu, o karalystės diduomenė rodė Alemão ypatingą pagarbą.

Skaitykite daugiau: http://mokslas.delfi.lt/science/kkolumbas-jogailaiciu-dinastijos-palikuonis.d?id=58706833#ixzz1up0nq7iH

2012 m. gegužės 11 d., penktadienis

Demokratijos pamokėlės



Štai visi mes dabar mokomi per mass media ir kitus galus demokratijos, tolerancijos ir kitų pažangių dalykų. Aš savo laiku irgi esu davęs įvairių pamokėlių žmonėms iš ne ES šalių kaip pas mus daromas verslas ir kaip efektyviai veikia demokratija. Beveik galėčiau žengti smagiu ir pinigingu verslo konsultanto keliu.
Turkas vairuotojas atvežė fūrą prekių tuo nedėkingu momentu, kai visi krovikai buvo kovingai nusiteikę. Atrodo tai sutapo su Violetos atliekama naujo vyro paieška. Taigi krovikai (jei stebėjo Violeta) tuo metu krovė greitai ir piktai. Darbas virte virė, buvo paskutiniai ikikriziniai mėnesiai. Staiga ateina keli krovikai ir sako:
-         Nūū, nekrausime, dūrnas vadyla. Gal geriau duosime į snukį.
-         Kam, - nustebau (pasąmonėje blykstelėjo mintis negi man, už ką, vyrai?)
-         Vadylai, naglas labai...
Supratau - laikas palikti jaukų kabinetą ir keliauti į laukinius sandėlius. Kai atėjau kaip tik turkas vairuotojas birzgino  fūrą tolyn nuo nurodytos iškrovimo vietos. Isteriškai šūkavo kelių kalbų kratiniu. Bandžiau priėjęs išsiaiškinti, bet tik tiek supratau, kad jo vadovas  priimant į darbą liepė neiškrauti mašinos kol nebus sumokėti pinigai. Iškviečiau ekspedijavimo firmos vadybininką. Jis per porą valandų  kabodamas ant dviejų mobilių sugebėjo  įtikinti turkų viršininkus, kad babkės yra pakeliui arba jau sumokėtos, tik bašibuzukai tie  jų banko sąskaitoje nemato. Krovikai rūkė  niūriai kaip tamsūs audros debesys ir žvilgčiojo į laikrodį.
Vairuotojas tylomis išklausė per perduotą mobilų vadų šūkčiojimus ir leido krauti fūrą. Bet fūros nepadavė ten kur reikia, trūko poros metrų. Krovikams teks krauti ir po darbo jei taip stovės fūra. Turkas isteriškai tylėjo ir kratė galvą. Nieko jis nedarys, mašinos nejudins, nebeturi teisės vairuoti.
Vienas krovikas, kuris smarkiai sugadino nervus ir skrandį dirbdamas naftos platformoje, pažiūrėjo į mano veido išraišką  beįkalbinėjant turką  ir pasiūlė:
-         Tai jau gal galima?
-         Dabar jau galima, tik nusiveskite už kampo, kad ne viešai.
Nusisukau, pasėdėjau kelias minutes, žiūrėjau kaip gražiai ošia aukšti medžiai ir čiulba paukščiai. Trys krovikai atvedė po kiek laiko už parankių vairuotoją, besišluostantį rankšluosčiu nosį. Nosis buvo patinusi bei kiek kraujavo. Turkas jau buvo ramus ir tik  kartojo du  klausimus:
-Eto demokratija? Eto Jevropa?
Mašiną padavė ten kur reikia. Mašina buvo greitai iškrauta.
Taigi konsultuoju: ir Europoje kartais galima, jei labai sunku susitarti su kitos kultūros žmogumi ir tai padeda.

2012 m. gegužės 8 d., antradienis

Rūpestingo tėvo patarimai

Šiandien buvome nuvežę mažę ligoninėn. Suvalgė ne tą ką reikia. Gydytojai kiek pastebėjo ir paleido vėl namo.
Bet pamačiau  ir daugiau rūpestingų tėvų. Štai vienas tėvas atsakė į paauglio sūnaus prašymą nupirkti kelias knygeles tam laikui kol  gulės ligoninėje:
- Skaityk šitą ir užteks. Dar akis sugadinsi. Gulint skaityti  negalima.
Vot kad būčiau turėjęs tokius rūpestingus tėvus. Nenešiočiau iki šiol akinių bei  namai nebūtų užgrūsti knygomis...

2012 m. gegužės 4 d., penktadienis

Kazachstanas eina Singapūro keliu

Между тем, по данным телеканала "Мир", в конце апреля в Астане был задержан мужчина, которого стошнило на улице. Административный суд решил, что человек мог сдержать себя, и арестовал его на 8 суток.
iš čia;
http://lenta.ru/articles/2012/05/03/trash/


Šedevralu.
 Kazachstane  prasidėjo kova arši už švarą ir kultūrą viešojė vietoje. Ne tik apsivėmėliai gatvėje gauna baudas ir daboklės kelioms paroms. Gali sėsti už numestą ne vietoje saulėgražą. Įdomu kaip seksis toiau Kazachstanui žengt Singapūro keliu.

2012 m. gegužės 3 d., ketvirtadienis

Tarptautinis regbis Vilniuje


Gegužės 5 d., šeštadienį, 13.30 val. Vilniuje,
"Vingio" regbio stadione(Vingio parkas)
Europos čempionato - Nacijų taurės
2A Diviziono rungtyn
ės
LIETUVA   -   KROATIJA
Vilniuje retai pamatysi tokio aukšto lygio regbio žaidimą. Verta ateiti.

2012 m. gegužės 2 d., trečiadienis

Katukas, Ausius ir kitos moterys





Visi aplinkui, kurie artimieji, augina katinus. Mes turime sterilią jau seniai katę ir beveik nejaučiame pavasario. Mūsoji katė indiferentiškai taip akimis medžioja pro langą paukščiukus, bet varstomas šaldytuvo dureles vertina labiau nei kvailai lauke straksinčius varnėnus.

Artimieji vargsta su katinas patinais. Štai vyresniosios sfinksas(tiesa išbrokuotas kaip netinkamas veislei) Katukas per šaltuosius mėnesius ruošėsi tapti jutūbės žvaigžde. Visą žiemą vyresnioji jam mėtė baltus centus ant grindų, jis juos treniravosi letenėlėmis statyti  ant briaunos ir tada pagriebęs dantimis nešdavo išdidus šeimininkei. Tokie kadrai jutūbėje sutraukia milijonus peržiūrų. Apimdavo nuoširdus juokas matant sfinksą atliekant tokius triukus.

Bet atėjo pavasaris. Katukui pasidarė per karšta. Jis aptingo ir vienintelis darbas kurį begeba atlikti kai taip karšta  yra šeimininkės pažadinimas  apie šeštą ryto pažaidimui. Bet greit vėl pavargsta ir apie jokias sudėtingas operacijas kaip centų statymas ant briaunos neina jokia kalba. Vyresnei  teks matyt vėl tik vėlyvą šaltą rudenį laukti šlovės ir varinių triūbų jutūbėje.

Bet būna ir blogiau. Štai Balkanų moters kažkada išgelbėtas nuo mirties Ausius išaugo į gražų didingą patiną, kurio jo dvi šeimininkės paniškai bijo. Neseniai skambino Balkanų moteriai ir klausė ką daryt, jas jis terorizuojąs, žymi teritoriją namie šlapimu, visas piktas, drasko  nagais jei blogai paduotas maistas ir jokio vyro nenori įsileisti net per slenkstį. Apšlapina įžengusio į jo teritoriją, kur gyvena jis ir dvi jo moteriškės,  vyro batus iškart.
BM pasiūlė duot su šluota, kad net dulkėtų tas patinas. Nemoka ji švelniai su vyriškiais...
Ausiaus šeimininkės atsakė, kad joms gaila. Jau geriau tegu jis būna valdovas, bet tokio gražuolio jos neskriausią...
Čia ir pagalvojau, yra dar vyriškos giminės sutvėrimų kuriems pasiseke gyvenime. Nepasiliko jų Balkanų moteris, geros moterys laiko tik dėl grožio ir leidžia vadovauti...

Prieduras: senoji Ausiaus išgelbėjimo istorija