Šis genujietiškas miesto Kryme
pavadinimas anais senais laikais galėjo lygintis pavadinimo skambumu tik su
Gurzufu tam pačiame Kryme. Mūsų - jaunuolių amžiumi apie 20 metų - netvirtose galvose pynėsi netvirtos žinios apie totorius, karaimus, Algirdą su
Vytautu Kryme ir genujiečius.
Taigi garlaiviu
atvykome į Sudaką ir išsilaipinome karštą dieną pliaže. Gazuoto vandens
automatai tame pliaže pilstė sausą vyną
po 10 kapeikų. Net Sovietų žemėse, kur stebuklų netrūko, ypač imperijos
pakraščiuose, tai buvo neįtikėtina. Ten
smėlėtame (kas irgi stebuklas Kryme) pliaže susėdome visai dienai, o gal ir ilgiau. Juk toks gėris
- jūra, vynas, miegas. Kas gali būti geriau. Ir dar ta pilis virš galvos.
Neįtikėtinai paveiksliukiška pilis. Genujiečių kiek žinojome. Pavadinimas -
Čembalo. Itališka. Iš tikrų Vakarų.
Taigi mes
maudėmės ir vis dažniau žiūrėjome į
pilį virš mūsų galvų. Sukabinta iš stambių akmenų. Ji majestotiškai kabojo neprieinama siena virš pliažo. Įlipti
į ją rodos nebuvo jokių šansų be specialios alpinistų įrangos. Bet kai atsibodo
pliažinis gyvenimas nuėjome pažiūrėti o gal yra koks variantas užlipti.
Atidžiai pažiūrėjus kaip ir buvo
nedidelė galimybė beveik geromis atbrailomis užsikabaroti. Gal tik
paskutiniai 10 metrų prie pat viršaus labai statūs bei neaiškūs, bet gal tik dėl to, kad abu akiniuočiai
ir iš apačios blogai matome. Ten būsime, ten ir rasime kelią. Juolab kad analogiškos Trakų pilies sienos buvo
gana lengvai anuomet įveikiamos be jokių specpriemonių.
Po kiek laiko jau
aš pradėjau gailėtis. Rankos ir kojos drebėjo. Bet mes taip gerai
įstrigome kažkur virš jūros ir po
dangumi, kad kelio atgal jau nebuvo. Liūdnai palydėjome akimis Daliaus
krentantį maišiuką. Bet ten nieko gero nebuvo tik dantų pasta ir šepetėliai.
Beveik viršuje, kai prakeikiau Dalių už alpinistinius polėkius ir mamą, kam
mane pagimdė tokia baisiai mirčiai,
išgirdome mušant būgnus. Galvojau tai jau galvoje daužosi kraujas nuo
įtampos ir tuoj sprogs kraujagyslė. Bet Dalius padavė iš viršaus ranką jau
tvirtai sėdėdamas ant atbrailos ir pasakė:
-
Blet,
pionieriai.
Ir tikrai. Būrys
pavėpusių nuo karščio mažų pionierių
marširavo po pilies teritoriją su savo būgneliais. Kiek tolėliau asenizatorių mašina siurbė vienišos būdelės
turinį. Už asenizatorių mašinos
vingiavo gražus asfaltuotas kelias. Apsižvalgėme, tereikėjo tik pakilti
20 metrų virš vyno aparatų ir būtume pamatę kelią į tą pilį.
Ir va taip visą
gyvenimą. Pamatai pilį, užlipi per vargus ir pasirodo iš kitos pusės yra patogus asfaltuotas kelias. Net turint virš
40 metų man dar kartą taip atsitiko su Spišo pilimi Slovakijoje. O ir Čembalo
iš tikrųjų buvo Balaklavoje už gero pusantro šimto kilometrų nuo Sudako kaip po daugelio metų sužinojau. Nors ir
genujiečių pilis Sudake vadinosi pakankamai gražiai - Soldaja.
Bet juk Čembalo gražiau?