2009 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Apie LDK pavardes

Vėl nežinodami visų istorinių palinkybių perlenkiame lazdą.
Trumpinsime/lietuvinsime istorines savo pavardes kurios su slaviškomis galūnėmis – evič, avič.
Dar Radvila Rudasis(vienas iš opozicijos Liublino unijai lyderių, taigi joks lenkofilas) nurodė labai aiškiai skirtumus tarp lenkiškųjų ir lietuviškųjų pavardžių: pavarde –ski yra tikras lenkas ir jam jokių pareigų LDK nepriklauso. O jau visi -ovič, -evič yra tikri LDK piliečiai. Taigi dar Liublino unijos metais gebėjo elitas atskirti pagal pavardes LDK piliečius, o dabar jau tokios mums netinka. Na ir kas kad slaviškos kilmės. Svarbiausia – jos tikrai mūsų.
Nuo kada LDK palikimo išsižadame? Mano galva tai perdėta kultūrinė revoliucija.

2009 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Apie pavyzdinį kurortą

Kaip jau žinote egzistuoja du paraleliniai pasauliai. Rudojo švarko - vyrų ir žaliojo švarko - moterų. Šių pasaulių sandūrose laksto žiežirbos nuo dantračių susikirtimo ir erzeliuoja kiti triukšmingi dalykai kaip antai meilė, vaikai, remontas, troleibusai, parduotuvės. Bet jūs pabandykite kada įeiti į slaptingąjį vyrų pasaulį, aišku palikę bet kokias žaliojo švarko pasaulio žymes anapus. Net dulkes kruopščiai nusipurtę nuo batų.


Vyrų pasaulis. O!!! Visų pirma neatsargų tyrinėtoją tik įžengus pribloškia Tyla. Jei kas ir dirba tai tik savo mechaninių gebėjimų pamaloninimui. Kam gi dirbti tame vyrų pasaulyje kai nėra moterų nei vaikų. Sau?? Taigi ar daug vyrui reikia. Tik vyro poreikius galima patenkinti vidutiniškai dirbant dvi dienas per metus.

Taigi smalsus tyrinėtojo žvilgsnis pagauna paprastuosius subrendusio vyro palaimos atributus: taurelė, laikraštis, fotelis, televizorius tik su sporto programomis, alaus bokalas, meškerė, šaldytuvas. Suprantama visą šią malonumų oazę juosia žuvingi ežerai ir upeliai. Kai kur palaigymui yra dar krepšinio ar futbolo aikštelės. Bet fotelių daugiau. Visu smarkumu dirbama(tai jau minėtos dvi dienos per metus) tik laikraščių spaustuvėje ir alaus bravore.
Dar pamiršau paminėti ausis. Ausyse tiesiog išjungtas tas girdimumo diapazonas, kuriame veikia moterų balsai.

Ir kodėl nors atostogoms, nors savaitėlei per metus niekas nepastatė tokių kurortų?!!!!

Apsakymas apie rašytoją Joną VII dalis

Apsakymas apie rašytoją Joną VII dalis


- Jūsų nėra sąraše. Nėra. Pasitraukite, jau trečią kartą jums sakoma. Pakviesime apsauginį.
Sąrašas buvo rašytojų ir Jono jame nebuvo. Jonui palikus gėjus bei grįžus pas idealus taip norėjosi su normaliais žmonėmis maktelti stiklelį kitą. Arba dešimtą jei būti nuosekliam.
Jonas pasitraukė. Apsauginių, ypač jų kumščių, nemėgo iš principo. Jie kažkokie neintelektualūs. Dar pasitraukė ir kelnes, nes jos iš didelio liūdesio kartu su šeimininku smuko kaip ir Jono savivertė. Nesupainiojote su savivarte? Savivartė varto smėlį, o savivertė tai ką Jonas apie save gerai galvoja. Ai ką čia su jumi neišsilavinusiais kalbėtis.
Jonas apsisuko ir išėjo. Suokalbio sąrašuose jo nebuvo. Kaip koks Kybartų kolonijos nusikaltėlis Tomas A. Rudokas tik per langelį galės gauti savo suokalbiškąją degtinę. Viduje jo neaptarnaus.
O ir kam tada rašyti, jei negali išgerti Suokalbyje? Pinigų už rašymą nėr, garbės nėr, kas tam rašytojavime belikę? Vedinas tokiomis mintimis Jonas išėjo į gatvės tamsą. Tamsoje it charonai stovėjo policininkai.
- Beresnevičiaus laukiate, niekšai?! - dar spėjo riktelti nuo degtinės nepakankumo organizme ir viso gyvenimo tragizmo susinervinęs Jonas prieš nutrūkstant filmui.
Kas atjungė Jono filmą: policininkai ar degtinė?Kur nuplukdys charonai Jono sielą? Kaip paprastai baigiasi neatsargūs pokalbiai su angelais sargais?Ką šveis velniop Jonas: rašytojavimą ar degtinę? Nedrįstu net spėlioti. Laukite kitos serijos. Jei sulauksite...

2009 m. rugsėjo 28 d., pirmadienis

Šiuolaikinė blogų klasifikacija

Kentėjau, tikėjau bus geriau, galų gale žmonės tai galvojanti rūšis. Veltui. Gal kažkur tarp maorių ir banginių medžiotojų tokių yra, bet ne čia - bloguose.
Jau galiu kiek klasifikuoti blogų dalyvius:
1 grupė. Bene gudriausi. Bet užsiima pačiu beprasmiškiausiu dalyku žemėje – marketingu ir RsV. Tokio beprasmio žmonijai užsiėmimo atstovai automatiškai man kelia nusistebėjimus bei apgailestavimus dėl jų egzistencijos. Istoriškai primena sovietinių laikų partkomus, irgi beprasmio darbo sizifus.
2 grupė. Eiliuotojininkai/prozininkai. Tikiu - žmogus gali parašyti gerą eilėraštį arba du. Per dvidešimt metų. Bet kasdien ir dar su baisiomis klaidomis - tai blogiau dar už marketingistus.
3 grupė ir didžiausia - paaugliai idiotai. Nepilnamečiams reikia uždrausti pardavinėti ne tik alkoholį, bet ir kompiuterius. Toks klaikus nevaldomas jų egocentrizmas bei tuščiagalviškumas žaloja mano tikėjimą šviesia kapitalizmo ateitimi.
4 grupė. Užsieniečiai. Valo užkandinių stalus užsienyje arba moka penkis žodžius angliškai Lietuvoje ir tada jau nebesugeba be jų verstis kasdien.
5 grupė. Patys kvailiausi. Blogų skaitytojai. Kurie tik rašo blogus, bet neskaito kitų blogų yra gudresni už rašančius ir bandančius dar paskaityti kitų blogus. Jei bent dvi valandas skaitai blogus - garantuotas veltšmercas ir vidurių sugedimas.
6 grupė. Kulinarai. Šie niekingi padarai sugeba net ir kriziaus metu erzinti tautą visokiais išsidirbinėjimais su maistu. Ir dar sadistai fotografuoja savo gaminius. Iš tokių fotografijų gali pamatyti kokį aukšta lygį gali pasiekti maisto darkymas.
7 grupė. Žmonės su kerzavais batais. Seka visas Kremliaus intrigas Lietuvoje. Maskvoje politologai daužo galvas į raudonuosius Kremliaus mūrus: lietuviškieji šerlokai kiaurai permato ruskelių intrigas ir suskaičiuoja visus Rusijos agentus Europoje.
8 grupė. Sinefilai. Kai jau visai nebeturi ką gyvenime veikti – žiūri filmus. Kai kas net sugeba apie juos ir rašyti. Žiūri tai žiūrėk, pažiūrėjai – kaifuok sau, bet kam dar bloge aiškinti kaip žiūrėti?
9 grupė. Keliautojai/buriuotojai . Jau buvo visur ir parašė apie viską. Ir iš kur sėslioje žemdirbių tautoje tas nenumaldomas noras vaizdų kaitai. Yra gi tam televizorius. Pervarai patogiai fotelyje išsidrėbęs per 40 kanalų – Peru ir Afrika kasdien.
10 grupė.Aš. Bene vienintelio įvairiapusio/įdomaus Lietuvos blogijoje blogo normalus autorius.
Nors taip pat galima suabejoti....

2009 m. rugsėjo 25 d., penktadienis

Paraleliniai pasauliai

Jau gavau pastabas dėl tragiškos savo blogo spalvos. O taip stengiausi, dėliojau spalvas kaip man gražu, norėjau atsinaujinti, įtikti galų gale skaitytojams. Nepavyko, grįžtu prie seno dizaino. Dizaineriu matyt nebūsiu.
Logiškai mąstant nereikėjo ir pradėti. Tą paliudija toks atsitikimas;
Mano moteriškėms prireikė piniginės. Mano piniginės aišku. Sakau įkišta rudam švarke koridoriuje. Viena nuėjo ir sako nėra tokio. Nubėgo kita(maždaug aš ne tokia žiopla kaip ana). Irgi nėra sako.
Na galvoju vėl moterų ir vyrų paraleliniai pasauliai nesusikerta. Atsikeliu iš fotelio pats ir randu. Kabo gražuolis rudas švarkas. Ir net piniginė yra jame.
Moterys rėkia:
- Žalias čia švarkas, durniau. Žalias!!!
Aš ir sakau paraleliniai vyrų ir moterų pasauliai kartais nesusikerta.

Beatliekinė prekyba

Citata iš atgimimas.lt


„Maisto bankas“ nuo 2008–ųjų birželio pradėjo bendravimą su keturiais didžiausiais prekybos tinklais Lietuvoje ir jiems visiems pristatė maisto bankų bendradarbiavimo su prekybos tinklais Europoje ir JAV patirtį. „Prekybos tinklui „Iki“ mūsų pasiūlymas bendradarbiauti pasirodė priimtinas, nes jie vieninteliai neparduoda paskutinės dienos galiojimo produktų. Kiti prekybos tinklai neturi ką atiduoti“, – „Atgimimui“ sakė ji.

Išvada: Norfa, Maxima ir Rimi mums vistiek įkiša vienokiu ar kitokiu būdu produktus, kurių tinkamumo vartoti laikas pasibaigęs. Beatliekinė prekyba.

miestelių Lietuva

Važiavau šiandien pro kelis aukštaičių miestelius. Iš verslų miesteliuose klesti skudurynai ir paminklų dirbtuvės. Tik.
Kas jau mums vargšams beliko. Danešioti kažkieno rūbelius ir gražiai pasilaidoti. Laidotuvėms negailėsime. Pasilaidojama už kokį tūkstantį drabužėlių iš skuduryno kainą.

2009 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Apsakymas apie rašytoją Joną VI dalis

Ai, ar čia gyvenimas, susinervijo rašytojas Jonas, nes nei vienos redaktorės juodomis kojinėmis jam nebeliko, ir išėjo per elegantiškai rudenėjančius Vilniaus parkus į gėjus.


Gyvenimas ūmai pražydo naujomis varsomis. Jonas iškart gavo kultūringą darbą kovoti su tamsuoliais. Kovojo kompiuteriu, dukart per mėnesį gaudavo labai stabilius ir labai antikrizinius pinigus, atsirado begalė švarių ir inteligentiškų draugų, reikėjo tik tvarkingai rašyti tekstus ir ataskaitas, moksliškai pasipiktinti urvinių pupulių(ir ypač Gražulio) kliedesiais internete. Puikus darbas rašytojui. Teko tik pasimokyti naujos eurostandartų kalbos ir gyvenimas susitvarkė.

Bet kotais praeinant pro filologijos berželį užgeldavo Jonui širdį. Tiek svajota, tiek kentėta. Nors pasitaisęs kelnes Jonas pagalvojo kenčiu ir dabar. Bet tai tik fizinis skausmas ir tik vienoje vietoje. Svarbu susitvarkė dvasinis gyvenimas ir priartėjau link Europos. Kas man tos Leokadijos ir redaktorės, tegu udavai visokie su jomis tąsosi.Taip niekada gyvenime ir nesuvokiau gerai tų keistuoliškų padarų su sijonais. Ašaros tik ir dejonės. Mumi - gėjams - yra svarbesnių dalykų. Europa ir pažanga.

Ar Jonas ir liks seksualine mažuma, ar prie jaunystės idealų ir berželio sugrąžins likimas, apie tai sužinosite kitoje serijoje. Gal....

2009 m. rugsėjo 23 d., trečiadienis

Bombardavimas

Kiaurą dieną už mano ofiso lango vyksta bombardavimas. Mažos jūrinės minos bumpsi, skyla ant grindinio, ir išrieda blizgūs rudi riešutukai. Būčiau vaikas bėgčiau ir rinkčiau. Kaštonai!

Kas kariaus karą kuris prasideda šiuo bombardavimu? Ir kas laimės? Spalis, lapkritis ar žiema? Ar visgi pavasaris?

Istorija jeigu (Imperijos Darymo motyvais)

2050 m. Irkutskas

- Azijietiškos mano akys, siauros, neišdaviau aš protėvių, mėlynos akys tik įprasta mutacija, aaa, - rėkė vargšas mėlynakis rusas klūpodamas sniegu užverstoje Angaros krantinėje.
- Ugnis, - sukomandavo karininkas ir mėlynakis sukniubo sniegan. Sniege kraujo dėmė liko mažutė. Šaulys jau šaudė meistriškai.
Mažytis šaulys sugrįžo rikiuotėn. Žiūrovai tylėdami išsiskirstė. Visų akys buvo siaurutės siaurutės, tikriausiai nuo atšiauraus vėjo svaidančio ašakotą sniegą po visą Poliarinės Kinijos kraštą.

2050 m. Odesa

- Mums svetimo nereikia, - pasakė lietuvių siūlomas vietininkas ir kartu nedidelės uosto karinės įgulos viršininkas, - reikia tik tvarkos ir kad visiems užtektų pragyvenimui, - pabeldė į savo seną golfuką vietininkas.
Visa Laisvojo uosto Odesos bosų rada suošė:
- Tiesą kalba. Tegu būna vietininkas!
- Bus tvarka. Žinom, buvome Kijeve!
- O ir mokesčiai mažesni nei pas maskolį buvo!
- Dabar gyvensime, brolyčiai!

2050 m. Paryžius

- Jūsų Ekscelencija, - sekretorius mindžiukavo ir nežinojo kaip pradėti kalbą, - rūmų sargyba ir tarnautojai sakė nestreikuos.
- Puiku, - atitarė senasis prezidentas, - juos įtikino mano argumentai?
- Ne, streiko komitetas sakė aplaistys kvepalais visus Žano Polio Gotje rūbus, apklos Eliziejaus rūmus jais ir padegs. Vartus užkals Luvro paveikslais. Jie alkani ir pikti, ekscelencija.
- Mano liaudis? Mano prancūzai...., - vos pratarė sunkiai atsistojęs prezidentas, kiek pastovėjo prie lango ir liepė, - skambinkite tiems, na kurie atvažiuoja golfukais ir padaro tvarką...priimsime riboto kontingento įgulą į Paryžių.
- Tuoj pat, - pralinksmėjo sekretorius.

2050 m. Maskva

- Kiek liko dar ikros ir silkės statinių? - paklausė Kremliaus komendantas, – ir žiūrėk nemeluok. Reikės daug statinių. Nuo Nižnio laukiame liaudies gynybos pulkų. Žadėjo kunigaikščiai Maskvą gelbėti...
- Nežudyk, komendante, ikros jau nei vienos. Už remontą sandėlių atidavėme. Silkės tai pilna ir Kolomnoje turime, - puolė ant kelių riebuilis sandėlio viršininkas
- Rusiją išvogėte, antikristai, šventąją Rusiją, - paspyrė komendantas koja sandėlininką, išsitraukė naganą, bet nešovė, nusispjovė ir šlubčiodamas išėjo.
Kai komendantas persižegnojo į Vasilijaus Palaimintojo bokštus skruostais riedėjo nesulaikomos ašaros.

2009 m. rugsėjo 22 d., antradienis

Reakcijos ir komentarai

Man labai patinka jūsų reakcijos ir komentarai. Bet kokie. Džiūstu be jų.
Bet pastebiu keistą reiškinį: skaitytojų daugiau, reakcijų ir komentarų mažiau.
Kažkas ne taip?

Vyriškas romanas

Dažnai papliurpiu apie lietuviškos vyriškos literatūros ilgesį. Ir ypač vyrišką lietuvišką romaną.
Tad dabar pabandysiu paaiškinti ko noriu. Būsimieji rašytojai, fiksuokite mano mintis, nes esu(tiksliau buvau) aktyvus finansiškai knygų vartotojas, dabar laikinai suspendavęs savo piniginių ženklų švaistymą knygoms dėl mažylės ir kriziaus. Bet tik laikinai.
Taigi paprastai ir aiškiai. 5 punktai:
1. Siužetas(story). Norėčiau pavadinti tai ko noriu istorija, net ne siužetu. Esminis romano elementas. Jei herojus guli lovoje ir kankinasi pagiriomis 300 puslapių – viso gero.Istorijos negaliu diktuoti, nes anos posūkiai privalo būti nenuspėjami ir įtempti. Nebūtinai detektyvas, net geriau ne detektyvas. Geriau tiesiaieigiai išsirutuliojanti istorija, nebūtina mane specialiai kankinti ar visas siužeto linijas atsimenu
2. Glaustumas. Romanas gali būti ir 100 puslapių, nesupyksiu. Daugiau taškų nei kablelių.
3. Autoriaus lytis. Vyriška. Nes moteris kiek bebūtų gabi rašymui anksčiau ar vėliau nuklys į emocijas ir tiek ten tematysi sveiką protą arba istoriją. Vyras gi anksčiau ar vėliau pakrypsta į ironiją ar humorą. Trumpam. Ką smagu skaityti.
4. Mintis. Pageidautina originali. Bet nebūtinai kiekviename puslapyje grūdama kaip imbecilui per jėgą. Geriau grakščiai ir netikėtai iššokanti pabaigoje arba visai tik perskaičius.
5. Herojus. Priverskite mane į jį įsigyventi. Padarykite jį man artimu patirtimi. Netgi šiek tiek didaktišku, visiems reikia pagalbos, net per romano herojų. Tegu jis daro/veikia/važiuoja/rezga. Tik nesėdi ilgesingai įsmeigęs akis į tolį po klevu. Ir jei ką nori sakyti – pasako aiškiai.

P.S. Viskas. Paprasta. Su kuo mano idealą palyginus? Ko gero kaip iš akies luptas romanas “Heklberio Fino nuotykiai”.
.

Nuojautos

Dar a.a. Kazimieras Antanavičius nujautė, kad tuoj tuoj ir mes gyvensime kaip Švedijoje. Už švedų pensininkų pinigus beveik pavyko pabandyti taip pagyventi - daliai gyventojų. Dar mažesnei daliai gyventojų pavyks už tai susimokėti iki gyvenimo galo. Tai čia buvo Kazimiero Antanavičiaus nuojauta.
Mano nuojauta man kuždėjo, kad Balkanų moteris bus rami, paklusni arba kad būsiu visą laiką protingas, galingas ir aukštas. Dabar liko tik žodis aukštas, o Balkanų moters kalbėjimo ir reakcijos į įvairius gyvenimo reiškinius greitis yra toks, kad baltiškam temperamentui neuronų greičio nepakanka.
Ir dar daug keistų dalykų man prikuždėjo nuojauta: konservai žaibiškai susitvarkys su krize, rusai apsiramins amžiams, moterys dar ilgai į mane žiūrės, Amerika mus išgelbės, persai pašalins savo bepročius ajatolas, bus išleisti Beresnevičiaus raštai(šeši tomai)...
Ir sakau dabar savo nevykėlei nuojautai – gal geriau ramiai pasivaikščiokime po senamiestį, pažiūrėk koks ruduo šiltas, nebekuždėk man dar kokių paistalų.
***
P.S. Įdomu gal kam pasisekė su sava nuojauta, ar tik man taip nesekasi?

2009 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Oktoberfestas - snobų lankoma parodija

Miunchene prasidėjo dar vienas renginys, į kurį aš kaip ištikimas alkoholio vartotojas svajojau kada nors patekti. Deja, kaip ir viskas turi pabaigą, taip ir Oktoberfestas priėjo liepto galą. Kaip galima linksmai mojuoti masu, jei litras alaus kainuoja jau 8,6 euro ( 29,7 lito)? Ranka nepakils apkabinti moteriškę šalia ar palikti trumpam savo alų. Už tokią kainą įsitversi abiem rankomis ir atsargiai žvilgčiosi pro maso kraštą ar kas nesikėsina gurkštelėti tokią tavo brangenybę. Linksmumo – nulis.
Reziumuoti galima taip – be saiko išpopuliarėjęs renginys anksčiau ar vėliau pavirsta snobų lankoma parodija. Viskas tikra tik pačioje pradžioje – tai tinka ir meilei, ir Oktoberfestui.

2009 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Istorijos nesuklastosi?




Ramiai, suklastosi taip kaip tau reikia. Štai Molėtų ir Širvintų savivaldybėse(beje kaimyninėse) istorija yra skirtinga.
Širvintų rajone vyko Širvintų mūšis, ką liudija bent trys mano pastebėti ženklai tam rajone. Įdomu kad labai skirtingose vietose. Širvintų mūšio ženklas stovi Širvintų – Giedraičių kelyje likus kilometrui iki Motiejūnų ir kilometrą pravažiavus Motiejūnus. Trečias ženklas stovi Zibalų - Širvintų kelyje dar toliau nuo Motiejūnų. Na bet tarkim – taip gali būti. Lenkų kariuomenė išsigandusi lakstė po laukus ir lietuviai juos traiškė įvairiose Širvintų rajono vietose.
Už keliolikos kilometrų Giedraičiuose(jau Molėtų rajonas) paminklas stovi tik Giedraičių mūšiui .
O bendroje visos Lietuvos istorijoje kalbama apie Širvintų – Giedraičių mūšį. Bet tai jau tik glušeliams profesoriams Vilniuje.


Širvintų ir Molėtų rajonuose istorija teisingesnė, vietinė.

Hoža, Choža, KO dar nežinau apie Vilnių, bet norėčiau sužinoti

Buvo toks įdomus Vilniaus rajono/gatvės pavadinimas, bent jau tarpukariu lenkų valdymo metais. Aš įsivaizduoju tai dabartinio Hiperrimi Savanorių prospekte užimama teritorija. Maždaug. Gal kas žino daugiau apie tokį rajoną/gatvę ir kodėl toks pavadinimas?
Ir dar apie Vilniaus rajonų pavadinimus. Labai smagūs sovietinio laiko liaudiški rajonų pavadinimai: Puškinovka, Krasnucha, Dzieržinka. Šitie jau nunyks, neklasikiniai, dabartinis dvidešimtmetis nebežino...
Ir paskutinis klausimas iš sovietinių statybų. Viešbutis “Lietuva” .Kodėl buvo statomas 20 metų. Saugumas neleido?. Ar kad Lukiškės matosi gerai pro viešbučio langus? Ar yra jau susifomavusi galutinė versija?

2009 m. rugsėjo 18 d., penktadienis

Ukbaras vis dar gyvas

Ukbaro parapijų knygos
Tai tokie stori apipelėję foliantai. Juose įrašomi visi Ukbaro gyventojai. Bet kiekvienam žmogui skirta labai mažai vietos, vos viena eilutė. Vardas, pavardė, gimė, mirė. Liga, tėvai įrašomi – jei pasisekė(pavyzdžiui trumpa pavardė). Netgi ta pavardė per amžius labai kinta. Nelygu koks kunigo ausylumas ar raštingumo lygis.
Bet senieji praeito amžiaus parapijų knygų įrašai jau supuvo nuo amžinosios drėgmės. O ir ukbariečių gimsta mažiau.Tad vietos zakristijų lentynose lieka vis daugiau parapijų knygoms. Naujojo amžiaus modernūs ukbariečiai jau išsireikalavo net dviejų eilučių kiekvienam įrašui apie žmogų. Dabar sutupę po lietumi svarsto: gavo tiek vietos, ką dar įrašyti apie kiekvieną ukbarietį?

Kada mokysimės homoseksualių santykių?

Visiems rekomenduoju. Ramiai, dalykiškai apie homoseksualų propagandos ribojimą. Beje, visų mūsų mylimas Leonidas irgi sudalyvavo homoseksualų propagandos neribojimo peticijoje. Pasiekė EP kėdę ir užsiėmė rimtomis problemomis....

Kas man yra lietuvių proza

Kas man yra lietuvių proza?

Jos nedaug, o ir vis labiau kyla įtarimas kad nėra... Iš pastarojo meto knygų visai nėra. Net pritarčiau kultūros ministro Vilkaičio žodžiams, kad nereikia pirkti naujų knygų, skaitykite geriau senas:
1. Visas Šaltenis be Kalės Vaikų,
2. Saulius Tomas Kondrotas,
3. Cvirkos Frank Kruk(bet pats Cvirka padliūga kokių reta),
4. Sruogos Dievų miškas,
5. Beresnevičiaus apsakymai ir esse.
Nuleidžiu galvą ir sakau viskas. Skaičiau daugiau, bet neužkabino. Gal apskritai jau niekas neužkabina. Sąrašas trumpas ale sąžiningas.

Sapnų aiškinimas

1. Baltas tavo kostiumas, karštos sambukos stiklas rankoje su plūduriuojančiomis trimis kavos pupelėmis, senas tarnas su žandenomis kaip pas Puškiną atneša The Times, gražutės panelės, besišlaistančios po tavo vilą ir pusnuogės kažko laukiančios - reiškia jau sensti, babkių neturi, mažai ką gali ir gerai gali tik sapnuoti.
2. Mersedesas tavo sidabrinis, mersedeso salonas aptrauktas melsva kupranugario oda, vairą sukioja tavo ranka apmauta pilka zomšine pirštine – reiškia jau laikas eiti darbo biržon draskyti akių dėl laiku nesumokėtos bedarbio pašalpos.
3. Liulia kebabas skrusdamas tingiai vartosi ant anglių, plovas jau dvi valandas pukši dideliausiame kazane ir skleidžia neįsivaizduojamą šiaurės kraštams aromatą, tamsiaplaukiai virėjukai paknopstomis baigia maigyti salotas ačučiuk – reiškia tavo šaldytuvas visiškai tuščias ir gerai būtų iš ko nors pasiskolinti nors dešimt litų duonai ir kruopoms.
4. Jei tik krūtinės plauku pralaimi Usainui Boltui 200 metrų distancijoje, stadionas iš nevilties staugia, bet vistiek tau medalį ant krūtinės kabina prezidentė – reiškia laikas keisti invalido vežimėlio stabdžius, nes tuoj nulėksi į pakalnę ir tiek tave matys toje ašarų pakalnėje.
5. Jei tau Vytautas Kernagis paduoda rasotą storulį degtinės stikliuką vienoje rankoje ir kitoje šoninę, agurkiuką, svogūniuką ir juodos ruginės duonos riekutę dailiai suvertus mažais gabaliukais ant medinio iešmuko - reiškia šiandien į senelių namus kefyro vėl neatvežė ir gersite arbatą be cukraus.

2009 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis

Totoriai ir alaus kaina

Totoriai naktimis ar net visą vasarą kai gerai uždera žolė jų arkliams Volynėje vis dar puola Vilnių. Iš kur toks išmislas – paklausite. Atsakau pagrįsdamas skaičiais.
Alaus kaina vidury gynybinės sienos, tai yra Senamiestyje, svyruoja nuo 5 iki 7 litų. Brangiau gal irgi yra, tiesiog manęs neįsileidžia į tokias vietas kur alaus bokalas virš septynių litų.
Dar primenu, kad Vilniaus miesto gynybinė siena baigta statyti 1522 m. gynybai nuo totorių. Vilniečiai sieną statė 19 metų, neskubėjo, matyt kaip ir bijojo totorių, bet nelabai...
Šiais laikais pakanka peržengti gynybinės sienos liniją kertant Bazilijonų ar Pylimo gatves ir alus pinga perpus. Trys litai ir putoja toks pats šaltas alaus bokalas prie Podhalės turgaus.
Baisi karinė jėga tie totoriai. Vis dar bijome gerti alų už gynybinės sienos ir karčemninkai priversti piginti alų iki nuostolių sau, kad prisiviliotų neatsargų alaus mėgėją.
O jūs sakote totorių jau nebūna prie Vilniaus...

2009 m. rugsėjo 15 d., antradienis

Dėl Adomo Mickevičiaus


Gerame Grippen žurnale pagaliau radau neblogą garsiojo Adomo Mickevičuas paminklo fotografiją realiame mastelyje. Kur dabar Sporto rūmai.

Deja Grippen neteisingai nurodo ten stovint maketą. Ten tikras paminklas. Didelis žingsnis lenkų modernizmo vystymesi.

Pas Grippen nekomentuoju, bo neleidžia. Minusas jam.

1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo protokolai

Deja, matyt negrįžtamai prarasti. Kaip ir Valstybės atkūrimo Akto originalas. O turėjo būti. Įrodymas: visiškai puikiai pasiruošta XX a. iššūkiams .
Lietuva per XX a. išlindo sausa iš vandens ir kokybiškai pagerėjusi(valstybė, Klaipėda, Vilnius, 99 kilometrai pajūrio, trys milijonai kalbančių lietuviškai). Visiška sėkmė(jau fantastiškai sėkmingai susiklosčius aplinkybėms ) būtų buvus atkurta LDK. Na bet ir šiandien atrodo XX amžiuje Lietuva buvo sėkmingesnė nei Vokietija, Austro-Vengrija, Didžioji Britanija ar Rusija. Kas vadovavo? Ta pati figūra kaip ir viešumoje – Jonas Basanavičius. Kiti gudručiai matyt niekada jau nepasirodys iš būtovės slėpinių. Nors Antanas Smetona ar Augustinas Voldemaras kartais išrodė lyg žinantys daugiau nei visi ir turintys Protokolus. Bet be paskutinių puslapių...

XXI a. problemoms irgi esame pasiruošę Protokolus. Galima spręsti iš prasprustančių viešumon tekstų. Išminčių taryba taip pat nevieša. O kaipgi kitaip spręsti sėkmingai tautos problemas? Štai netikėtas gimstamumo šuolis per pastaruosius metus manau yra vienas iš Protokolų paragrafų. Kas realiai yra taryboje – žinočiau nesakyčiau. Tačiau tikrai nenuvokiu. Ar kam atrodo jog viešos vaizdarodyje besirodančios puskvaišės politikų figūrėlės yra išminčių taryboje ar dirba bent pavartydamos Protokolus? Tie tai jau ti

"Valios triumfas"(1934). Visiška sinefilija

“Skalvijoje” stebėjau 1934 m. naciolnalsocialistų partijos suvažiavimo Niurnberge kino ataskaitą ”Valios triumfas”. Leni Rifenštal darbas įsakius fiureriui. Kaip ir tikėjausi – paveiki iki šiol nacių propaganda. Paradai, arijų tipažai, griežtos linijos. Vien ko vertas Hitlerio atskridimas į senovinį Niurnbergą. Filmuota pro piloto langą, net su kadro klaida, skambant Vagneriui, per baltučius debesis - teikia tiek vilties būsiant tvarkai ir teisingumui.
Vienintelis Adolfas, na gal šiek tiek Rudolfas Hessas, išsiskiria tarp judėjimo vadų savo iškalba ir įtaka masėms. Kiti tik statistai, paradų koja, fakelo atšvaitas, kvadrato kraštinė. Fiurerio kalba net ir šiais laikais pagauna žiūrovą, nors kas minutę sau primeni “vaikinas blogai baigė, neklausyk”. Bet oratorius vistiek prigriebia tave, mokėjo rėžti kalbas.
Lyginu su sovietų propaganda ir nuosprendis žiaurus – naciai šiame reikale šimtąkart geresni. Iš dar gyvų iškalbos meistrų – prilygtų gal tik Fidelis Kastro.
Žiūrovų buvo beveik pilna 88 vietų Skalvijos salė. Bet arijų buvo mažokai. Daugiau intelektualus jaunimėlis besidomintis nacių propaganda grynai pažintiniais tikslais. Niekas prie durų neprotestavo prieš šio filmo rodymą. Nebuvo NK95, rusų ambasados, Stanislovo Tomo, Castoro su Polluxu.Tai nuvylė.

Sekmadienio rytą

Sekmadienio rytą gėriau antrą kavos puoduką, stebėjau pro langą kaštoną ir žolę po juo. Jau du savaitgalius nebuvo jokių baliukų ir šiaip buvo menkas savaitgalinis socializavimosi lygmuo. Net zylės pradingo iš kaštono. Nuobodžiavau. Staiga į mano stebėjimo lauką įbėgo jauna stamantri rudaplaukė, atsirėmė rankomis į namo sieną ir apsivėmė. Pažiūrėjo ką pridirbo, pastovėjo svyruodama ir vėl pasileido atgal.

Na va, pagalvojau, nėščia arba girta. Škiass kažkur gyvenimas verda. Ir dar pagalvojau, reikia tik išlaukti - priešo lavonas upe praplauks arba Urvinis ką drėbtels. .

2009 m. rugsėjo 13 d., sekmadienis

mnemotechnikos stebuklai arba vyriškos logikos jėga

Esu išsiblaškęs, tad naudoju mnemotechniką prisiminti kas kur. Štai rūsio raktai. Namie vis pasimeta. Tad logiškai pagalvojęs – palikau juos automobilyje, nes jie kaip ir ne nuo buto, o nuo gretimų rūsio durų, taigi kad lengviau būtų atsiminti kas ne buto – į automobilio dėtuvę.
Rūsio rakto visi suaugę šeimos nariai ieškojome tris dienas. Prisiminiau kad labai logiškai juos padėjau. Bet kur? Moterys ėjo ir iš eilės viską kratė. Bet tai ne vyro kelias. Kas vakarą sėsdavau ir pasitelkdama logiką bandydavau prisiminti kur logiška laikyti rūsio raktus. Tų logiškų vietų namie atsirado bent keturiasdešimt, bet nei viena nebuvo tikroji.
Rūsio raktus automobilio dėtuvėje radau netyčia...
Panašiai elgėsi ir mano tėvas.Jam beveik 80. Jau viską pamiršta. Tai norėjo paskambinti namo kada atvažiuos iš Druskininkų sanatorijos ir užmiršo visus alei vieno telefonus. Prisiminė namų adresą. Ir pasirodo informacinės telefonininkės senukui pagelbėjo – sujungė su namais. Vyrai nepasiduoda.
Apie ką aš čia? Apie tai kad jau aš ir tėvas sugebame kovoti su savo užmaršumu pasitelkdami įvairus mnemotechnikos būdus ir vyriškos logikos jėgą. Alzheimeris mums nebaisus.

2009 m. rugsėjo 12 d., šeštadienis

Rombo formos tetraedras

Vieną rytą kiaušinis priešais “Nemuno” gastronomą pavirto rombo formos tetraedru išspalvintu pilies kuorais ir viduramžių miestiečių atvaizdais kaip pas Breigelį. Gerai įsižiūrėjus piešinyje keli miestiečiai netgi buvo akli ir virto į griovį.
Pastovieji alchašai pradingo iš po kiaušinio ir trečiasis komisariatas dėl to netgi kiek padžiūgavo. Dėl kiaušinio išvis niekas nepergyveno, mat Vilnius buvo Europos kultūros sostine, augo visokie vamzdžiai iš Neries ir kiaušinio pavirtimas rombo formos tetraedru labai pritiko visiems įvykiams kurie vyko Europos kultūros sostinėje.
Po to dingo pardavėjas, labai pagauliai pardavinėjęs visokius žaidimus Šv.Stepono gatvėje. Tai irgi nieko nenustebino. Išvažiavo į Airiją. Krizius – kas jau čia bovysis žaidimais.
Po to užsidarė visos parduotuvės Raugyklos ir Šv.Stepono gatvės. Ir net tada visi tik palinkčiojo galva – sunkmetis. Kad uždarė visas parduotuves ir net alaus barą “Šnekutį” su pačiu keisčiausiu baro savininku nuo čia iki Hudzono – nulis emocijų. Apie Hudzoną visai rimtai. Atvažiavo amerikonai ir filmavo. Ir labai juokėsi. Tie tai žino ką daro. Ir daugiau “Šnekučio” savininko niekas nematė net Užupyje.
Ir galų gale vieną dieną keli aukšti blondinai dailiai užkalė mediniais skydais įvažiavimus į gatves ir uždėjo ženklus “Plyta”. Matyt suderinę su savivaldybe. Naktimis pro vartus mediniuose skyduose įvažiuodavo vilkikai ir rytą stenėdami traukdavo Klaipėdos - Karlshamno kelto link.
Po to kelias savaites buvo ramu. Tada vietiniai gyventojai pralaužė medinius blondinų skydus savo katastrofiškos materialinės būklės pagerinimo tikslais ir nustėro.
Nuo Pylimo iki Kauno gatvių buvo tuščia. Nei namo, nei baro, nei žemės. Tik Skylė.

Korektiškai apie politinio korektiškumo žalą

Jau pradinėse klasėse mūsų vaikai myli gamtą ir visus, nepaisant skirtingumų. Retas dantis praėdęs diedas sugeba turėti savo nuomonę politinio korektiškumo klausimu. Neuždangstytą europietiškais burtažodžiais bei ideologiniais šalmukais. Dalis burtažodžių yra tvirtai įdėti mūs galvosna už pinigus skirtus visuomenės sąmonės manipuliavimui, dalis pasisavinta laisvanoriškai norint neatsilikti nuo pirmeivių ir nuo Europos. Pavyzdinį europietį puikiausiai gali pamatyti skeliantį anekdotus apie savo artimiausius tautiniu požiūriu kaimynus kaip deglą juodašimtį. Bet tam reikia daug degtinės ir tą tikroji būsena pasiekama jau trumpam, beaptemstant sąmonei, toliau tik autas. Ir rytą vėl dailu posakiuose ir elgesyje.
Jie paprasčiausiai bijo. Yra suformuota tokia nepakanti nekorektiškumui atmosferas, kad jei nori turėti pajamas ir padorią draugiją – būk malonus žaisti pagal taisykles. Tavo nuomonė niekam nerūpi.
Grubiai šnekant politkorektiškumas stabdo bet kokią naują idėją, nestandartinę mintį, vystymąsi galų gale.
Politkorektiškumas užmuša tavyje tradiciją ir ritualą, paveldėtą iš šimtmečiais tavo tautos kauptos išminties, atima vėliavą - kuri yra protėvių vėlių pagalba mūšyje, suniveliuoja iki betaučio eurobailiuko.
Politkorektiškumas maskuoja problemas, kurias degant reikia spręsti dabar. Nes po to jau degs tavo automobilis, garažas su visu namu ir gaivalas nebešnekės eurokorektiška kalba. Jis tik smogs ir smogs. O gintis nemokėsi.

Taigi mandagiai, neįžeidžiant. Bet po velnių – negi niekas nemato kas vyksta?

Du vamzdžiai

Naujasis vamzdis ant Neries - tai visi jau žino. Visi pasisakė.
Senasis vamzdis – primenu, bet seni vilniečiai žino – juo į didžiausią Europoje alaus barą(šitą faktą irgi tik tikri vilniečiai žino) “Tauro ragas” tekėjo alus tiesiai iš “Tauro” bravoro. Ir Leninas nuo Lukiškių rodė vyrams kryptį kur yra tas vamzdis. Tas senasis legendinis vamzdis kaip ir simbolizavo vyriškosios vilniečių dalies gyvenimo džiaugsmą, nesvarbu kad ir sovietijoje. Buvo toks nedidelis pasididžiavimas.
Tai aš dabar supratau menininkų mintį ką jie norėjo pasakyti tuo Naujuoju vamzdžiu. Alaus vamzdžio galas į vandenį, visas jūsų gyvenimas subėgo į kanalizaciją, jokie jūs didžiausi Europoje, babkės menininkams, Lenino nebėra, ir apskritai no future, fcuk you.

2009 m. rugsėjo 11 d., penktadienis

Kapitalizmas neveikia?

Laisvosios rinkos institutas šiandien galbūt vienintelė organizacija Lietuvoj kuri šventai tiki kapitalizmo pergale ir įsitikinusi, jog visiškas jo triumfas čia pat, už horizonto linijos.
Deja, aš ir daugybė žmonių šiandien giliame pasimetime. Ką tik kelerius metus matėme pergalingą kapitalizmo maršą – nauji namai, kilo algos, verslai skleidėsi it pelargonijų žiedai. O dabar kas? Verslo pastatai tušti, naujų butų niekam nereikia, bizniai užsidaro, net Žilvinas Marcinkevičius labai įtartinai atsidurė Airijoje. Bėda ne tik kad blogai finansiškai, blogiausia - idėja žlugo ir jau neatsigaus. Beidėjinė masė lengvai gali būti sukiojama kairėn ir dar kairiau. Anksčiau visi galvojo: suksiuosi – turėsiu. Dabar net ši bazinė mintis jau neteisinga. Šiandien bazinė mintis: kiek nori sukis - neturėsi. Po tokių bazinių minčių šuolių gresia leveriucijos, ne kitaip.
Na nebent Laisvosios rinkos institutas sugebės nugalėti krizę ir vėl bus gerai. Bet juk mes jau prisiminsime – kapitalizmas neveikia?

Penki punktai apie mikriukų teikiamus malonumus

1. Važiuodamas mikriuku vėl prisimeni reliatyvumo teoriją. Lygiai taip nesuprantamai kaip Einšteino teorijoje mikriukas Vilniuje paneigia erdvės-laiko ryšius ir tą patį atstumą nuvažiuoja greičiau nei eilinis statistinis su paprastu opeliu, net ir užimta erdvė jam ne kliūtis. Persikelia per kamščius transcendentiniu akauzaliniu būdu.
2. Kas rytą nemokamai dalyvauji brolių Kantemirovų cirko pasirodyme ant arklių. Trūksta tik botagų pliaukšėjimo, cirko arenos bei Monako princo su princesėmis.
3. Dalyvauji didžiosios kaimynės kultūros sklaidoje. Kiek bevengtum, bet išgirsi amžinąjį russkojeradio. Lietuvišką radiją klausantis vairuotojas kelia visiems keleiviams įtarimus. Tokio erzacinio vairuotojo mikriukas visada tuštesnis.
4. Priartėji prie pusdievių kategorijos. Tavo mašina nepaiso taisyklių, įlenda į tarpą kur nėra vietos, pagarbiai nuleidę galvas BMW įleidžia mikriukus prieš save. Tik aukštesnio rango nei paprastas žmogus būtybei galimi tokie pagarbos pareiškimai.
5. Paprasčiausiai malonu. Tik pakeli pirštą ir eismas gatve pakrinka. Mikriukas kala per stabdžius, braunasi iki tavęs per dvi juostas lyg aštuoniolikinis prie nuogos merginos. Nors nesu nuoga mergina bet taip malonu kai tavęs dar kažkam reikia...

Ir visa tai tik už 3 litus

Reklama apmokėta UAB “Olegas ir Sūnus”

Keturi žydai prieš tris lietuvius

Tai ne antisemitinis straipsnis. Čia dėl visa ko. Kad neuždarytų blogo.
Bet trys lietuviai treneriai yra EČ – 2009: Kemzūra, Kazlauskas, Butautas. Ir net keturi žydai. Katzurinas – Lenkija, Blatas – Rusija, Geršonas – Bulgarija. Ir pati Izraelio komanda, trenerio pavardės nepamenu, bet žydas. Jie kol kas lygūs su mumi 2-2.
Butautas su žydais 1-1. Kemzūra 0-1 Blatui. Kazlausko graikai apžaidė Izraelį 1-0.
Protinga nacija, net krepšinio treniravime sugeba prilygti lietuviams.

2009 m. rugsėjo 9 d., trečiadienis

Pataikėme su vėliava

Vėlė, vėliava. Nemanau kad kitų tautų flag, bandiera, standart taip gražiai susieti su protėviais kaip mūsų žodis vėliava. Taip pat mano giliu įsitikinimu mes daugiau karų laimėjome ypač pradiniame valstybės kūrimo etape dėl karių geresnio motyvavimo kautis.Vieni sako, kad dėl didesnio vyrų procento gimstant ar tų pačių vyrų geresnio vyriškumo, kiti dėl galingesnės indoeuropiečių atneštos kūno struktūros. Bet buvo visai kitaip.
Visada baisu stovėti mūšio rikiuotėje, dreba rankos, kojos, prakaitas muša. Staiga pakeli galvą ir matai - visi tavo protėviai tavo vėliavoje su tavimi. Vėliava net plazda kaip įsitempę, kaip skuba protėvių vėlės tau padėti. Jų ten šimtai atėjusių padėti vaikaičiui. Tad ramu – su protėviais mūsų visada daugiau, mes nugalėsime. Tad mano galva mes tiesiog fantastiškai pataikėme su vėliava ir jos reikšme. Po to jau pradėjome pralošinėti kai vėliava liko pavieto ar kunigaikščio ženklu. Ne vėlių sambūriu.
Aišku tos pirmosios mūsų vėliavos buvo labiau karingesnės nei dabartinė žmuidzinavičiškoji vėliava. Kaip ir dainos. Todėl kitokie ir buvome.

Stebėtojas

Stebėtojas. Inete atsirado dar vienas Stebėtojas. Kaip ir galėčiau pareikšti pretenziją svetainės?blogo?portalo? pavadinimui dėl autorinių teisių , bet jos jau nuo Tūlos laikų priklauso Jurgiui Kunčinui.
Bet kadangi Stebėtojas(tas kitas) leidžia su jo tekstais elgtis kaip išmanai – tai tik nuoširdžiai pagirsiu jo tekstą apie Londono ir Vilniaus palyginimą.
http://stebetojas.lt/
..................
Vien imperinio miesto koeficientas 4 Londonui (Vilniaus koeficientas – 1, bet irgi imperinis miestas)nuteikė mane labai maloniai. Jauti vyriškos logikos jėgą. O ir visa straipsnio koncepcija labai teisingai bazuojasi ant Imperijos darymo. Smagus intelektualinis nuotykis.

2009 m. rugsėjo 8 d., antradienis

Rugsėjo pirmoji po filologijos berželiu

Kaip dar nurodė BRSN tik aukštos tautinės savimonės tauta gali vykdyti imperinę plėtrą. Anglų valdantysis isteblišmentas dažnai baigęs kokią klasikinę filologiją ten kur reikia. Pagal britų supratimą valdyti tokio išsilavinimo žmonės labai tinka.
Remdamasis šiomis dviem atraminėmis tezėmis pažvelgiau į šiųmečius fuksus, kurie stojo į būtent tuos mokslus(filologijos, istorija, antropologija, žurnalistai tai jau ne), kurie kuria/kurtų Aukštąją tautinę savimonę. Žvelgiau praktiškai, net atsistojęs ant suoliuko virš fuksų, kurie blaškėsi po filologijos berželiu Sarbievijaus kieme išvedžiojami po savo auditorijas.
95 procentai merginų ir net mis Lietuva kažkada Martirosianaitė. Vien šios tamsoko gymio misės pavardė jau yra labai simboliškai parodanti galimą mūsų ateitį. Tikėkimės tarp šių 95 procentų bus kelios putinaitės irgi šerelytės. Likę penki procentai vizualiai vyriškos giminės, tad viliuosi bus tarp jų rašantys be ašarodaros.Gal sukurs kuris gerą lietuvišką romaną, nemoterišką.Tiesa dalis taip vadinamų vyrų manau linkę universiteto mūruose pasislėpti nuo pasaulio iššūkių.Tik jokiu būdu neišgyventi gyvenimo: keli klasikinės filologijos vaikinukai praėjo pro mane. Smarkesnis vėjo šuoras galėtų juos nupusti, jei jie tuo metu nesilaikytų tušinuko.Vienžo liūdnokas reginukas.

Bet praėjo vienas anglų filologas tamsiu kostiumu lyg išgriuvęs iš Imperijos darymo puslapių. Aukštas, tvirtų akių bernas, ir kelnių galus susikišęs į kaustytus gatvės muštynių batus. Pabrėžtinai.
Gal visgi bus gerai?

2009 m. rugsėjo 6 d., sekmadienis

Tėvų auginimas: šalmukas, judas indas, įtartinas dirželis


Tėvai pagaliau atėjo į protą ir pradėjo kalbėti apie šalmuko man pirkimą. Tai rūsti mano trumpo gyvenimo patirtis. Jau du kartus mane išmetė iš vežimėlio. Per klaidą, ne specialiai, nėra jie tokie žvėrys. O ir parketas namie slidus, tad besimokydama vaikščioti griuvinėju. Tad ačiū Dievui jie jau ruošiasi kada nors pirkti šalmuką. Aišku jei ras ir bus pinigėlių. Tėtė sakė žino kokį. Kaip regbininkų. Tik abejoju ar regbininkų šalmų tokio mažo dydžio yra...
Susidūriau su kitomis rasėmis. Įspūdis kol kas nekoks. Tėtė irgi sakė nereikia pulti į kraštutinumus džiaugtis kitų rasių draugyste. Štai labai tamsios odos padavėjas indų restorane sodindamas mane į kėdutę prispaudė mano rankos pirštą kėdutės mechanizme. Rėkiau ir piktinausi tokiu jo rasistiniu poelgiu. Dabar indų bijosiu. O iš pradžių man taip patiko jo baltų dantų šypsena....mama sakė, kad jis nespecialiai, bet man skauda...arba dar - gavau dovanų nuostabų žaisliuką namelį su visokiausiais garsiukais ir muzikyte, geresnio gyvenime neturėjau, žaidžiu ir žaidžiu. Tik vieną vakarą tėtė neramiai dėbtelėjo kokį čia dirželį aš tampau. Žr.fotografiją.
- Akurat, - pradėjo šaukti tėtė, - ir čia gėjai, kiek galima, žaisliuke gėjų vėliavos spalvos dirželis. Provokacija.
Žaisliuko tėtei neatidaviau. Paverkiau moteriškai ir jis burbėdamas paliko jį man žaisti.
- Nukirpsiu , - tepasakė. Ir užmiršo kaip visada...
Tėtei nesmagu kad visą laiką šypsausi. Įtaria kad slapta su mama arba seserimi žiūrime holivudinius filmus. Iš ten ir ta amžina šypsena. Tėtės galva lietuviško būdo blondinė mėlynakė mergina turėtų būti liūdnesnė/depresyvesnė.
Naktimis lovelėje savarankiškai(negi tokie tėvai išlavins) lavinuosi: kalbu su savo žaisliukais. Tėvai vos ne verkdami prašo, ar negalėčiau dieną su žaisliukais pasikalbėti, naktį geriau miegutis. Bet dieną nėra kada: valgis, pampersų pakrovimas, masažai, laukas, vandens procedūros, trumpieji miegučiai. Naktį sau ramiai lieku viena su savo mintimis ir išsikalbu. Ko tėvams dejuoti, neverkiu gi?
Trumpai tariant šviesos tunelio gale nematyti. Tėvų vargingas auginimas tęsiasi ...

Nepakartojami rusai....

Kažkodėl galvoju nei vienoje tautoje negali atsirasti tokių tekstų tik rusų. Aleksejus Vinogradovas visą gyvenimą rinko perlus, surinko ir net išleido knygą. Verkiu ir juokiuosiu skaitydamas. Kelios citatos:

*...колготки "Леванте" не выдержали моей встречи с тридцатилетним мужчиной, который больше всего ценил в женщине душу.
*...она даже из Сочи вернулась девственницей.
*...как же я смогу описать свое любовное приключение: там было темно, и я ничего не разглядела (девушка, 18 лет).
*...я случайно подсмотрела, как мой бывший парень тайком плевал в использованный презерватив, чтобы потом хвастаться передо мной большим объемом сперматозоидов. Ему всего 19 лет, а он уже действует как подлец.

*...каждое лето к нам в деревню приезжают городские девчонки и привозят гонорею, а мы лечимся от нее всю зиму (парень, 26 лет).

*...ко мне на свидание пришла женщина с головой крокодила и душой ангела. Глаза голубые, зубы желтые, губы синие. Я выпил два стакана водки. Спали рядом. Вот так они размножаются (мужчина, 37 лет).

*...я познакомилась с диким девственником. Он пошел ко мне на свидание и еще дома надел презерватив. Мы встречались в первый раз, и я предложила ему погулять по городу. Был мороз в 20 градусов. Он терпел, а потом как дурак признался мне, что ему надо снять презик. Зашли в подъезд. Он пошел выше, а я убежала 18 лет).

*...я теперь знаю, что такое мужчина-однолюб. Одну ночь любит и больше не хочет - сбегает.



Visa knyga čia:

http://lit.lib.ru/w/winogradow_a/text_0010.shtml

2009 m. rugsėjo 5 d., šeštadienis

Kaltas? Galbūt, bet...

Geras blogeris Vilnis palieka blogiją. Tvirtina kad dėl mano išpuolių prieš jos mylimą Donskį , jei aš teisingai supratau.
http://vilnies.blogspot.com/2009/08/pabaiga.html
Man tai labai nemalonu. Kad dėl manęs. Dėl mano teksto pradings puikus blogas, blogerė, kurią mėgau, blogas kurį skaičiau nuo jo gimimo. Bet:
AŠ nesikeisiu. Mano požiūris į šį pasaulį ir šio pasaulio kumyrus, visus be išimties, yra ironiškas, sarkastiškas , pašiepiantis, bet koks tik ne garbinantis. Pasaulis yra taip kvailai surėdytas, kad iš jo galima tik šaipytis. Po tuo ir pasirašau.
Pagarbiai,
Troy

Vladislovas Varnietis turėjo ir sūnų Madeiroje

Rodney Bolt savo knygelėje nurodo Vladislovą Varnietį turėjus ir sūnų Madeiroje - Žygimantą. Labai būdingas vardas Jogailaičiams.

http://books.google.lt/books?id=LwPmkjQ3jb0C&lpg=PA182&ots=ZLVa1Y3iez&dq=madeira%20henry%20the%20german&pg=PA182#v=onepage&q=madeira%20henry%20the%20german&f=false

P.S. Varna nesėkminga garsiems Lietvuos vyrams. Basanavičius ten peršautas, Vladislovas pražudė kariuomenę ir kryžiaus žygį, o Henrikas Daktaras ten pagautas. Likimo prakeiksmas?

2009 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Meilė už pinigus - niekada!!!!!!

Vyriškis dirba paukštyno pardavimų vadybininku.Tas paukštynas prekiauja paukštiena, bet ne kiaušiniais. Jo kartais paklausia:
- Kiaušinius turite?
Vyriškis visada su patosu atsako:
- Kiaušinius turiu, bet jais neprekiauju!!!

2009 m. rugsėjo 2 d., trečiadienis

Antroji karinių memuarų dalis: pulko sienlaikraštis

Kadangi karinė veikla buvo labai trumpa, tai ir kariniai memuarai bus trumpi. Iš dviejų dalių. Antroji dalis apie jau minėtą sienlaikraštį.
Politrukas gavo politiniam darbui mane ir kaip dailininką panašų į mane proto struktūra Dalių. Politrukui mes tikome. Politruko bendrasis išsivystymo lygis mums irgi. Jis vaizdžiai papasakojo kaip daromas karinis sienlaikraštis.Galima trumpai apie karinės dalies šlovingą kovų kelią.Turėtų būti straipsnis apie kasdienius karių rūpesčius, kaip sekasi karinė ir politinė ruošyba. Gali būti laiškas mamai. Tegu kiti kareiviai pasimoko kaip rašyti laiškus mamai. Dailininkui derėtų nupiešti kokį šaunų kareivį ir šiaip kelias kareiviškos buities iliustracijas.
Politruką užtikrinome: dvi dienos, problemų jokių ir ideologinis karių tėvas laimingas nuėjo koketuoti su štabo darbuotojomis.
Pirmą dieną apsikrovę vatmanu, guašu bei tušu gulėjome ant minkštų miško samanų, stebėjome beprakaituojančius užsiėmimuose kariūnus ir sėmėmės iš gaivaus miško oro įkvėpimo. Jis atėjo antros dienos pabaigoje, kai politrukas praėjo pro mus jau skersakiuodamas trečią kartą .
Šlovingą pulko kovų kelią dailininkas Dalius pavaizdavo debesėliais, kuriuose buvo įpaišytas žodis būūūm, po debesėliais mėtėsi išgriuvę geibūs fašistų lavonėliai. Prie kiekvieno tokio debesėlio buvo prirašyta vis kita mūšio vieta ir data.
Kaip šaunaus kario portretas buvo nupieštas studentas sunkaus svorio sunkiaatletis N.N. Jo veido išraiška bei figūra tikrai turėjo kelti baimę priešui ir skatino gėrėtis tarybinių karių gėsminga išvaizda. Deja, pulko sandėlininkai nesurado šiam Galijotui tinkamos aprangos tad jis vaikščiojo su prakirptomis šonuose trumpomis kelnytėmis(sakyčiau chaki šortukais) lyg koks britas Rytų Afrikos tyrinėtojas.Taip dailininkas ir nupiešė rūstų tarybinį karį.
Apie karinę parengtį rašiau aš. Tikroviškai aprašiau atsitikimą su kalašnikovu, pastebėjau, jog karininkai kartais per garsiai skaito paskaitas tuo trukdydami mūsų poilsį, taip pat kad savo lojimu mums laisvalaikį miško palapinėse gadina ryži šunes.
Dailininkas čia pat nupiešė lojantį ryžą šunį.(pulko vadas buvo ryžas ir labai klaikiai rėkdavo).
Panašus buvo laiškas mamai. Mamą raminau jog maisto tikrai užtektų, jei jo savo plovui virtuvėje nevogtų uzbekai virėjai. Taip pat kad su štabo merginomis neprasidedame, nes iki jų negalime priartėti per karininkų būrius, tokiu būdu venerinių ligų šią vasarą garantuotai negausime. Kad oras geras, nė debesėlio, tik kartais dangumi virš mūsų galvų praskrenda koks kelmas, per smarkiai pasprogdintas nepatyrusių kariūnų. Rūbai vasarai labai tinkami, nes kelnės potrumpės, o ir natūralaus medžiagos susidėvėjimo būdu yra atsiradę įvairiose vietose ventiliacinių angų.
Politrukui sienlaikraštį nunešėme tuo momentu kai išlindo parūkyti pati dailiausia štabinė. Mes jam iš pagarbaus tolio parodėme kur sienlaikraštyje pavaizduotas šlovingas pulko kovų kelias, kur laiškas mamai. Politrukas patvirtino mūsų darbą viena laisva nuo štabinės akimi. Mes nuėjome ir prikalėme prie lentos pulko sienlaikraštį.
Pirmieji karininkai pro džiugiai galgatuojančią studentų minią prasibrovė tik po pusvalandžio. Tada greitai atbėgo ir ryžasis pulko vadas. Sienlaikraščio draiskanas jis sviedė pabalusiam kaip vatmanas politrukui į veidą.
Po to politrukas rado mus su dailininku Daliumi, pasakė kelis trumpus, ilgai apgailestavo, kad lietuvių jau nebegalima šaudyti, atėmė vatmaną, tušą, guašą, kelnes, kelnių diržus ir uždarė į dizenterikų palatą iki stovyklos pabaigos. Ten jau buvo visai ramu.
Visiems.
Tik uzbekai virėjai su visais pulko uzbekais buvo atėję vieną naktį ieškoti sienlaikraščio rašytojo. Nerado...

Šliogerio žodžiai kaip žemės grumstai

Gerai pravalantys užterštas smegenis filosofo žodžiai šiandien delfyje:

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/asliogeris-visi-musu-nacionaliniai-projektai-yra-aferos.d?id=23846964

Dar kartą pasitvirtina apie Donskį mano neseniai sakytos mintys. Neprilygsta Leonidas savo universitetuose atkaltomis frazelėmis gaivalingajam Šliogeriui.

Kelios citatos iš Šliogerio:

- Mūsų valstybė egzistuoja tik kalbose – kaip Platono „Valstybėje“. Man tikros, vakarietiškos valstybės esmę – valstybės, kurios pamatus padėjo senovės graikai – išreiškia žodis „respublika“. Pagal šiuos kriterijus, mes valstybės neturime.

- Gyvename vėlyvųjų imperijų laikais. Ir Amerika, ir didžiosios Europos valstybės yra imperiniai dariniai, o ne respublikos. Respublikų metas baigėsi. Neturėkime iliuzijų: Europos Sąjunga – imperinė struktūra. Gali būti visi tie Europos parlamentai, bet tai – tik ideologinis fantomas. Savo ruožtu imperinės struktūros yra labai palankios tam vietos feodalizmui, kuris klesti Lietuvoje.


- Per masines informavimo priemones vykdomas ideologinis teroras. Mums kiša į galvas žodžius „demokratija“, „kapitalizmas“, „socializmas“, „pilietinė visuomenė“, „žmogaus teisės“, bet visa tai – ideologiniai fantomai.

- O ant mūsų visų galvų yra užmauti ideologiniai šalmai. Beveik kiekvienas mūsų žodis perfiltruojamas per ideologines mašinas. Mums tik atrodo, kad mes kalbame faktais. Iš tikro per mus kalba George‘o Orwell‘o Didysis Brolis.

- Bet juk Vakarų ateitis – jau praeityje. Ir tai ne mano atradimas, o Osvaldo Spenglerio, J.Baudrillardo ir kitų įžvalgiausių Vakarų mąstytojų. Pavyzdžiui O. Spenglerio prognozių – ne pranašysčių! – tikslumas stulbina. Jis prognozuoja sugrįžimą į barbarybę apie 2050 metus, barbariškoms struktūroms veržiantis į civilizuoto gyvenimo centrą.

2009 m. rugsėjo 1 d., antradienis

Iš karinių memuarų - AK 47 patikrinimas

Neseniai žiūrėjau Discovery laidą apie Kalašnikovo automatą ir ten rodė kaip AK 47 nebijo smėlio...tada prisiminiau...

Po aukštosios sovietų laikais teko pakliūti į tokius trumpus kursus miške prie Kauno , kur ruošė iš mūsų studentų karininkus. Per vieną paskaitą netyčia pabudau kai majoras entuziastingai lygino amerikonų šautuvą M8 su rusiškuoju AK 47. Kiek supratau AK47 ir smėlio nebijo, ir vandeny neskęsta. Na beveik.
Kitą dieną davė kovinius šovinius ir poligone reikėjo šaudyti. Aš naiviai patikėjęs paskaita(majoras buvo rimtas vyras, ką tik iš Afgano) sugrūdau automatą vamzdžiu žemyn į smėlį, dar pasukiojau kelis kartus ir nustėrusiems kolegoms paaiškinau:
- Ką? Miegojote per paskaitą? Kalašnikovas nebijo smėlio.
Ir dribau audymo gulom pozicijon. Automatas nešaudė. Pertraukiau spyną, smėlis byrėjo, bet automatas nešaudė.
- Majore, - pašaukiau, - nešaudo.
- Na, parodyk, - dalykiškai priėjo prie naujokėlio karo veteranas.
Paklausė ar koviniai šoviniai, vizualiai apžiūrėjo automatą, truktelėjo automato spyną, iš ten išvirto puskilogramis smėlio. Majoras nepatikėjo savo akimis. Dar kartą truktelėjo. Vėl puskilis smėlio. Majoras paraudonavo. Aš apdairiai pradėjau ieškoti atsitraukimo pozicijos. Apie taktiką bei strategiją jau buvau girdėjęs. Majoras pradėjo kaukti kaip sirena. Iš pradžių ultragarsu, po to jau matu. Rusišku nuoširdžiuoju. Mojuodamas automatu kaip kuoka pirmykštis žmogus pasileido link manęs.
Kažkaip nepataikė užtvoti ir net nepagavo. Laikiausi subordinacijos, toli nebėgau.Vis palaukdavau. Žmogus užduso rėkti ir bėgti.
Po to tik prašvokštė seržantui, kad man ginklo neduoti. Niekada. Jokio. Leisti sienlaikraštį ir į virtuvę. Man tiko. Tiesa po pirmojo sienlaikraščio numerio išleidimo jau pulko vadas sudraskė sienlaikraštį, uždraudė man bet kokią veiklą jo pulke, atėmė kelnes, kelnių diržą ir uždarė į dizenterikų palatą. Ten jau buvo visai ramu.
Visiems.

Menas mane palietė taip pat. Ryškiai

Praūžė ir pradundėjo Europos kultūros sostinės renginiai. Ko gero gražiausioji dalis ir buvo meniškas diskurso - nu tai kas galų gale nupimpino visas babkes - analizavimas per visas mass media erdves. Tas patiko. Laukdavau žinių kiek ir kas.
Iš esmės galiu pasakyti kad pastebėjau ir keletą kitų akcijų. Visų pirma Vamzdis. Čia lėšos įsisavintos pabrėžtinai ryškiai. Metalas, rūdys, kniedės, minties polėkis. Galėjo per visą upę ir up to the Gediminas castle. Kuris ten niekadėjas juos sustabdė? Šito jau nepraeisi apsimetęs jog nematai. Įspūdingai. Kaip sakoma drebas senį Romualdyčių pauosčius autus suėmė iki pat panagių.
Dar meno lūšną pastebėjau prie Karaliaus Mindaugo tilto. Efektinga. Atnaujinta ir apmeninta prieupio erdvė taip ir traukia išgerti pastiprinto vyno Varpų Aidai už 4,99 0,7 litro talpos butelaitį. Jūsų ne? Nejautrūs jūs matyt meno poveikiui.