Projektas “Juodoji fantastika arba 2030 metai”. 1 dalis

LSD (liberalių socialdemokratų) partijos būstinėje.

Pirmininkas trinktelėjo kumščiu per stalą.

-         Na tai jūs man durnam paaiškinkite kodėl mūsų partijoje vyrų liko jau  tik 5 procentai.

-         Pirmininke, jums gal dėl ilgamečio stažo neteko, bet norintys šiais laikais  įstoti į partiją dabar praeina laisvo pasirinkmo procedūrą, - tyliai sumemleno toks labai  neperspektyvus skyriaus pirmininkas.

-         Na ir   kodėl  tamstai taip nepatinka  ta laisvo pasirinkimo procedūra?  - atsilošė krėsle žaibuodamas  visais savo akinių stiklais partijos pirmininkas.

-         Na...kaip čia aiškiau  pasakius.... vyrams tenka nusismaukus kelnes pasilenkti ir...

-         Na ir kas čia baisaus, tik vienas kartas ir po to visą gyvenimą gali laisvai rinktis....nepatiko, grįžk pas  moteris. Bet tu jau laisvas pasirinkti. Laisvė yra esminė ideologinė mūsų partijos vertybė.

-         Tamsūs žmonės, pirmininke,  neįsisavino iki galo partijos ideologijos, - suūžė ir liūdnai palingavo galvomis visa likusi partijos taryba.

O neperspektyvus skyriaus pirmininkas tapo visiškai  neperspektyviu.

Naujais maršrutais

Išbandžiau vakar naujus Zuoko maršrutus. Vienas vargas ir nelaimė.

Pirmiausia žinojau, kad senojo penkto troleibuso nebėra. Visas Vilniaus ir mano istorijos tarpsnis dingo. Toks pat tarpsnis buvo ir dešimtas autobusas tarp Senamiesčio ir Dzeržinkos. Kažkaip man susišvietė, kad ir tas dingo kartu su penktu troleibusu.Viską nukirto žiauri progreso ranka.

Tad kompe patikrinęs laikus, nustačiau, kad į darbą važiuoti man teks  30 minučių kai opeliu važiuoju 20-30 minučių.Faktiškai tas pats ir nuosavų auto nebereikia. Tad pirmyn  į maršruto testavimą.

Pirmą greitą vos pavijau, iš tolo pamačiau 1 ir dar kažką pakraigliotą šalia. Bėgau sunkiai, ilgai ir vos pavijau. Todėl ir  greitasis – pagalvojau...

Visa giminė jau buvo išmokiusi, kad ieškoti tokio geltono ir prie jo dėti vilniečio kortelę.Radau, dėjau. Jis neveikė. Dėjau stipriau dar tris kartus, kol žmonės neatlaikė mano daužymo per aparatą ir parodė ne į ekraną stipriai  dėti, o žemiau, kur strėlytė rodo. Ir švelniai. Aha, suveikė. Pasirinkau pigesnį variantą.Tada pradėjau domėtis aplinka. 1G važiavo keistai- stojo kiekvienoje stotelėje. O Internete rašė – stoja retai ir lekia kaip viesulas per Vilnių. . Bliamba, po kelių stotelių  man daėjo – čia gi 10. Nedažlibinau bėgdamas. Dar važinėja. Reikia išlipti.

Sulaukiau 1G. Jau maršruto pabaigoje vėlavau ir išlipau iš 30 minučių limito.Ačiū Dievui neareštavo ir netrankė surišto kaip Gražulio į asfaltą.. Kažkaip išėjo 55 minutės iki darbo. Vietoj 30 min

Atgal pasirinkau dar optimalesnį maršrutą. Su 3g. Tas vėlavo, buvo apie 30 C karščio. Po to išvis pagal grafiką neatvažiavo ir atvažiavo tik kitas trumpas.  Kai atvyko į jį prisikimšo visa stotelės minia kaip silkės  į bačką.

Gal kas ir jaučia kaifą glausdamasis prie įkaitusių moteriškų kūnų. Aš tam matyt jau per senas. Nors viena kitame autobuso gale buvo netgi labai graži. Na bet man su mano antsvoriu autobusas buvo pirtis, sauna ir džakuzi viename. Jokio erotizmo nejutau. Autobuso langai pakraštėliuose iš vidaus irgi rasojo. Taip, vieningai prakaituodami bei besikeikdami, pasiekėmė Žaliojo  Tilto stotelę ir ten jau 1G atvažiavo pustuštis.

Bet vėl beveik valanda atgal iš darbo. Sąžiningai išbandžiau. Daugiau nenoriu. Tik ištikimas opelis ir jokie nauji Zuoko maršrutai.

Mokykla danguje

Vakar blogeriai buvo Karalienės Mortos mokykloje. Mano įspūdis..

Štai  mokyklos steigėja  Austėja patikėjau iškart. Moteris turi savo keturis vaikus, pilna entuziazmo ir žinių (buvo net feisbuko kontoroje ir daugybėje gerų pasaulio mokyklų) kaip auklėti tokius perpetuum mobile   kaip mano mažė. Austėjos vaikų ugdymo žinios trykšta geizeriu

Blogeriai buvo niekingai priekabūs ir arogantiški. Ypač – kas visiškai nestebino – tuo pasižymėjo Leo Lenox. Rokiškis Rabinovičius bei Skirmantas Tumelis kiek mažiau... Bet perteklinį  intelektą turėjo ir parodė visi. Tačiau  steigėja Austėja suvaldė situaciją ir į ašaras nepuolė. Tai pliusas. Pamačiau -  moteris gavusi  ir šalto vandens kibirą ant galvos.

Kadangi turiu liūdną patirtį su privačiomis mokyklomis.  – mano vyresnioji buvo tokioje, bet vėliau direktorius nesusitvarkė su finansais ir pradinę mokyklą nugrūdo kažkur į Kalviškes vietoj Antakalnio.O ten mokytis buvo gerai, vyresnioji iki šiol taip tvirtina. Anglų pvz. baigė gimnaziją įvertinta  100. Ir mokytoją, tą pirmą savo mokytoją, prisimena iki šiol labai šiltai. Nuo tada nebijo mokytis ir nebijo jokių mokyklų. Ir mes, vyrai tėveliai, labai maloniai prisimename tą mokytoją. Tokių ilgų ir gražių kojų bei gero būdo moteriškę.

Deja, dabar mums neparodė jokios mielos  mokytojos. Teko patikėti, kad bus tokia pat gera.

Taigi mano pirmas klausimas buvo ar taip gerąja prasme aukštai danguje skrendančią Austėją prilaiko kas nors ant žemės. Kad nebūtų vieną dieną  - oi, pinigai išėjo ir negrįžo.

Yra, pasakė steigėja Austėja, toks niekingas žmogeliukas, kuris stabdo visus jos aukštus polėkius ir tenka su juo labai rietis. Kartasi net išeiti į koridorių ir stovėti kol praeis pyktis.

Man patiko kad yra toks žmogeliukas.

Mokykla remiasi trimis stulpais  - tarptautinio bakalaureato programa (projektinis ugdymas), Reggio-Emilija emocinio intelekto ugdymo programa ir skandinaviškais socialinių gebėjimų ugdymo modeliais. Čia man pasišiaušė ant sprando plaukai ir paklausiau ar bus propaguojamas genderizmas ir ar vaikai bus ugdomi lietuviais.

Steigėja atsakė, genderizmas – ne ir lietuviai – taip. Nors užmiršau patikslinti kaip ten su tuo skandinaviškuoju feminizmu. Abejonės liko...

Mokykla dabar remontuojama, tai buvusios  elektros  tinklų patalpos Gervėčių gatvėje 4. Kol kas mokykloje  tik parengiamosios, pirma ir antra klasės. Vėliau klasių daugės. Nes iš Austėjos Landsbergienės vaikų darželio Vaikystės Sodas pereiti į Karalienės Mortos mokyklą pareiškė norą 80 proc. tėvų. Teritorija aptverta. Pro langus matome gražius Belmonto vaizdus ir kitoje gatvės pusėje už  išraiškingos tvoros  zonos pasivaikščiojimų kiemelį. Ten ko gero ir Daktaras vakarais tebevaikšto. Labai tikslus  ir visiškai pedagogiškas  vaizdelis.

Pati nesėkmingiausia  mokyklos pristatymo dalis  buvo kaina. Karalienės Mortos mokykloje  vaiko ugdymo paslaugos kainuotų apie 1250 litų ir apie  250 lt maitinimas per mėnesį....

Čia aš nuliūdau. Mokykla danguje. Vėl tik elitaz pajėgs lavintis dailiai ir pagal aukščiausius pasaulinius standartus. Vietų savaime suprantama dar yra.

Labai logiškas čabanas ir fotografijos

Progresas per mano gyvenimą lėkė šuoliais. Kažkada sovietų laikais svajonių viršūnė buvo Smena ar net  Zenit su juostelėmis, kurias žmonės ryškindavo vonioje su raudona šviesele. Dabar fotografijos patogiame kompiuterio ekrane laikas.

Anais laikais stebuklingas vaizdo pasirodymas vyko  teliuškuojant popierių  specialiame skystyje ir dar tų nuotraukų džiaustymas ant virvučių ar ant  grindų kambaryje. Visas šiuolaikinis fotošopas, kurį dabar maloniai atliekame patogiai atsisėdę prie kompiuterio ekrano  vykdavo per kelias klaikiai greit lekiančias  sekundes toje skysčio vonelėje. Ir dabar po tiek metų žiūrint labai matomi visi maži to greito darymo  brokeliai. Iš kitų juostelinių nuotraukų jau ir pradingęs suprantamas vaizdas. Pagailėta  buvo fiksažo. Kai kuriose foto išvis velniai žino kas. Kažkokie nepažįstami kirgizų čabanai.

Čabanai. Avių piemenys kalnuose. Jie ten kalnuose  gana nevalyvi  ir todėl atrodo kvaili. Bet turi šautuvą. Ir kai kirgizas čabanas pastato piestu žirgą ir dar iššauna šautuvu į orą išreikšdamas taip savo šaunmą ir kalnų gyventojo orumą pradedi žvelgti į jį pagarbiai. Kartą su tokiu logišku labai čabanu iš Issyk kulio ežero Kirgizijoje prieigų pralaimėjau pokalbį ir dievagojimąsi.

Jis pavaišino mus prašalaičius turistus savo jurtoje kaip dera. Ir mes pasakėme labai ačiū ir ar galima   tave su  šeima nufotografuoti. Tai jis pakvietė žmoną, vaikus, sako, fotografuokite, bet juk nuotraukos vistiek negausiu.

Gausi, sakome, tik adreso reikia. Čabanas atsakė kiek gyvenime vaišinau turistus ir kiek anie mus fotografavo – tiek ir negavau nuotraukų.

Na, užspyrėme mes ir vienas  į kitą visai rimtai žiūrėdami pasakėme – adresą. Jei bogu, atsiųsime.

Netikiu, atsakė čabanas, nors ir jūsų dabar pavalgius geri norai, bet kai grįšite namo – jie išnyks tie norai. Kaip sniegas pavasarį. Kas jums kažkoks azijatas piemuo. O žiemos buto adresas toks ir toks.

Supykome, ką jis čia tyčiojasi. Atsiųsime. Kažkoks aviganis aiškins kokie mes nevykę. Mes iš Europos ir padarome ką žadame. Adresą iškilmingai įvyniojome į apsauginį  popierių ir atsargiai sudėjome į spec.dokumentų skyrelį.

Namie nuotraukos iš juostelių nelabai pavyko, todėl nebuvo labai ką ir siųsti taip toli. Nors kalnai, žmonių kontūrai ir jurta matėsi. O ir adresas pas kažką kažkur nusitrynė.

Dabartinė skaitmeninė fototechnika kiek moralesnė. Iškart parodai čabanui, štai tu. Esi. Ir atsikabink nuo mūsų. Nebereikia žadėti. 

Britų sėkmė

Mačiau laimingą britų premjerą ir kitus anglus. Jiems gerai. Jie jau žino, kad Britaniją šimtą metų valdys tik vyrai...

Kibica

Lenkų futbolo chuliganai yra žvėrys. Pamenate jų siautėjimus Lietuvoje prieš kelis metus? Nei mūsų fanai, nei policija nelabai pajėgė susitvarkyti su tais aršuoliais.

Poznanėje mus po miestą vedžiojo tikras Poznanės Lecho kibica (organizuoto futbolo fanų judėjimo narys). Lechas buvo 2010 metų Lenkijos  čempionas, pats ponas Robertas Levandovskis žaidė Leche apie 5 metus.

Pirmi trys lankomi objektai buvo – 1956 m sukilimo prieš komuną paminklas, 1918 Didžiosios Lenkijos sukilimas prieš vokiečius ir euročempionatui pastatytas puikus Poznanės futbolo stadionas su Lecho atributikos parduotuve. Kai mūsų kibica Citadelės parke pamatė rusų delegaciją nešančią ant rusų karių kapų gėles jam net rankos pradėjo drebėti iš įsiūčio.

Lecho parduotuvėje kibica nupirko mums dovanų Lecho šaliką, nors pats biednas kaip bažnyčios pelė ir būdamas Kristaus amžiaus  dar gyvena su tėvais.

Atributikos parduotuvėje kaip  ir kokio Chelsea  parduotuvėje galima rengti  vos gimusį savo vaiką klubo  spalvomis, yra Lecho šliaužtinukai, čiulptukai et cetera

Tad ir 13-metis kibicos  sūnus savaime suprantama buvo su mėlynai baltais Lecho marškinėliais. Kaip tėvas. Tėvas sūnų ruošė kelionei į kalnus prie Krokuvos. Davė tėviškus patarimus.

Kažkurioje stotelėje prieš  Krokuvą  Lecho maikę nusiimti. Nes ten jau Vislos kibicos. Užmuš. Didžiausi Lecho priešai po Varšuvos Legijos.

Po to tėvas prisiminė ir kitus miestus pakeliui, išvardijo daug miestų  kur negalima gyvybės išsaugojimo dėlei nešioti Lecho marškinėlių. Po to dar kiek pagalvojo ir sūnui liūdnai tarė:

 - Gal išvažiavęs iš Poznanės iškart pasikeisk marškinėlius...

Agurkai ir matematika

Savaime suprantama, jūs, naivūs skaitytojai, neįžvelgiate jokio ryšio tarp agurkų ir matematikos bei nieko nesuprantate. Aiškinu lėtai ir ant pirštų.

Balkanų moteris apsiėmė rūpintis savo sodu ir tai daro labai aktyviai bei nuoširdžiai. Be jokios ironijos tai sakau. Tačiau be agurkų yra ir matematika, tad  šioje vietoje jau prasideda problemos.

BM visą vieną šiltnamį atidavė agurkams. Nes tiek daigelių buvo priauginta (vos 50 mažyčių daigelių). Kažkaip jai niekas nepasakė ir internete neparašė, kad iš vienos sėklytės išauga toks kalnas šitų žalių daržovių. O ji dar taisyklingai patrešė pagal internetą. Žalias kalnas padvigubėjo. Giminės atsisakė agurkų  kardinaliai, jie prisimarinavo dviems metams  metams į priekį kol mes buvome dvi savaites Lenkijoje . Šiandien – BM pati sakė - agurkai kabo šiltnamyje visur, ant žemės, palubyje. Pats šiltnamio karkasas jau įlinkęs, nes nenulaiko tiek kabančių žalių dinozaurų.

Aš juos valgau, bet kai vakare pyragas su agurkais, visų salotų pagrindinis ingredientas agurkai, desertui agurkai su medumi,  o pusryčiams trys supjaustyti agurkai su grietine ir druska, kažkaip nebe taip smarkiai juos mėgstu.

Druską paminėjau specialiai. Su druska ir matematika buvo taip pat kaip visada pas mus...

Kai  BM pirmą kartą marinavo 111 agurkų (pati suskaičiavo) vėl viskam BM labai rimtai pasiruošė ir ingredientus dėjo griežtai pagal receptūras. Nes mes pinigų vėjais nemėtome. Aš važiavau tuo metu iš darbo kai ji suskaičiavo, kad druskos truks. Lygiai penkių kilogramų. Kadangi esu  vyras nelinkęs Termopilų mūšiams  kaip lieptas nupirkau 5 kilogramus druskos. Man diskusija kam reikia 5 kg druskos šimtui agurkų kainuotų daugiau nervų nei keli litukai. Druską sunkiai atnešiau ir padėjau ant stalo.

-         Oi,  - pasakė Balkanų moteris, - ne ten kablelį padėjau. Ta matieka man niekada nesisekė. Reikėjo  tik 50 gramų...

Bet nieko, manau  kur nors internete yra dar ir koks nors kiniškas agurkų sūdymo receptas, su tokiais  kiekiais agurkų ir druskos tikrai dar ilgus metus turėsime gerų sūdytų agurkų.

Nekoreliuoja

Kaip jau ne kartą minėjau mano išorinė išvaizda niekaip nekoreliuoja su  mano intelektinėmis  galimybėmis. Štai  vėl...
Mūsų įstaiga prenumeruoja krūvą žurnalų ir tarp jų netgi "Verslo klasę".  Įstaigos sekretorė į vasaros vidurį galų gale mane susiejo su mano straipsniais Verslo klasėje. Tas  pats  - nustatė. Jos reziume po nustatymo apie mane kitai darbuotojai:
- Tai gal jis protingas?

Vidinė recenzija

Knygų leidyboje yra tokia savoka – vidinė recenzija. Leidyklos viduje aptariama siūloma knyga, ji  visokeriopai taršoma. Mano knygos vidinė recenzja vyko dvi savaites mums bekeliaujant po Lenkiją. Balkanų moteris įsidėjo ją į kindle ir visą kelionę skaitė.

Vairuoti buvo neramu.

Azijos ciklas suėjo gerai. Juokėsi. Tik gavau niuksą už jos koją. BM koja jos pačios giliu įsitikinimu  buvo sulaužyta dviejose vietose, o ne trijose kaip rašiau. Aš atrėžiau -  tai mano literatūrinis personažas ir koją laužysiu kiek norėsiu.

Na bet kai buvo pasiektas gyvenimo su BM ciklas juokai liovėsi. BM nuliūdo.

Ji visai logiškai paklausė – tai aš žmonėms atrodysiu kaip kokia ragana? Na ne, atsakiau, tai tik literatūrinė išmonė. Visi protingi supras. Vos ne vos įkalbėjau, kad ji ir literatūrinis personažas ne tas pats. O ir šiaip tapti knygos personažu – retai kam tenkanti laimė. Nusiramino. Bet po to pasakiau, kad bus ir antras tomas.

Tai jūs matytumėte kaip žmogus stengėsi atrodyti  kuo gražiau antrame tome – visas lenkiškas atostogas tik prašau, ačiū ir ar atnešti tau šalto alaus...atostogos buvo geros...

Tiesa, mane įkalbėjo kai kurių temų neaprašinėti. Teko sutikti.

Štuthofe

Vienintelė man žinoma rimta žinia apie Lenkijos pajūrį iš rimtos lietuvių literatūros  buvo klasiko Balio knygoje lagerio viršininko apibūdintas  Štuthofas – tikras pajūrio kurortas. Su pušimis.  Šiais laikais -  Sztutowo. Ir vis dar kurortas. Kadangi daugiau rimtoje literatūroje panašių  paminėjimų nebuvo – pasirinkome keturioms pajūrio dienoms Štuthofą.

Dabar Štuthofe vokiečių nebėra. Net lagerio muziejuje nei vieno vokiečio. Muziejaus parkinge  vien lenkai ir dvi lietuvių mašinos. Lagerio muziejuje dėl klasiko Balio suėmė baisus apmaudas. Nemini jo muziejuje lenkai ir viskas. Mini italo ir dvi lenkiškas knygas apie Štuthofo lagerį.

Eilinį kartą pajutau baisią nuoskaudą dėl mūsų tautos mažumo ir nereikšmingumo.

Dar yra Štuthofo miške  kormoranai ir Sztutowo miestelyje lenkai. Kormoranus saugo Lenkijos valstybė. O lenkai saugo Lenkijos valstybę. Tiek šeimų su trim arba keturiais vaikais jokioje Europos valstybėje nemačiau. Ir su tiek vaikų lenkų šeimos  dar išgali atostogauti prie savo jūros. Socialistiniai blokiniai namai Lenkijos miestuose renovuoti. Taupo lenkai šiluminę energiją. Pilna smulkių lenkiškų versliukų. Bažnyčiose sekmadienį žmonės netelpa. Stovi lauke. Kunigai  pamokslo pabaigoje liepia eikite  maudytis, nes  vanduo šiltas.

 Užpavydėjau šiek tiek ramios ir užtikrintos Lenkijos ateities.

Jau net ir tiems ipadininkams ir ipodininkams galima skaityti

Mano knyga jau ir iTunes.
Ten:

https://itunes.apple.com/us/book/gyvenimo-stebetojo-memuarai/id672795637?ls=1