Ankstyvoje
jaunystėje pereinamajame laikotarpyje nuo besimokančio link dirbančio išgirdau
labai karštus pažadus apie šviesią savo karjeros perspektyvą.
Tada buvau
praktikoje - rimti žmonės statė
Kretingoje grūdų elevatorius, o aš ten turėjau praktikuotis, tai yra mokytis iš
rimtų statybos specų. Statybos vadovas buvo gana menkutis iš pažiūros žmogutis.
Tačiau tais sovietų laikais statybininkai statė ir instrumentais, ir keiksmais. Tai tas menkutis iš pažiūros
žmogutis kaip pavarydavo triaukščiais – visi iki vieno, net rūsčiausi
brigadininkai, nustėrdavo, sumažėdavo
ir puldavo prie savo darbų.
Kelias dienas
paslampinėjus man po objektą be aiškaus tikslo galų gale man buvo rasta vieta.
Prie įvažiavimo į statybos teritoriją su vėliavėle nukreipinėti betono mašinas
ten kur reikia. Iš ryto meistras pasakydavo kiek kuriai brigadai šiandien
užsakyta betono, aš lengvai paskaičiuodavau kiek kuriai teks mašinų ir prie vartų su vėliavėle tris
nukreipdavau vienai brigadai, ketvirtą mašiną kitai. Vėl trys vienai, ketvirta
kitai. Buvo dar šiltas metų laikas ir smėlio krūvoje išsėdėjau patogią formą
pusiaugulomis, vairuotojai jau žinojo kur sėdžiu ir tik lengvu raudonos
vėliavėlės mostu reguliavau betono
srautus toje visoje didelėje statybos
teritorijoje.
Statybos vadovą
aišku nervinau savo pusiaugula poza,
bet iš esmės jis manęs negalėjo ištraukti iš smėlio krūvos, nes tada reikėtų
kokį kvalifikuotą statybininką vistiek
kišti į tą smėlio krūvą. Tai jis per meistrą man nurodė papildomą funkciją, kurią vėlgi galėjau atlikti pusiaugulomis –
ant manęs užrašė gerą atlyginimą beveik 300 rublių į mėnesį, .paleis savaite
anksčiau iš praktikos (man reikėjo į kalnus), bet atiduosiu tris ketvirtadalius algos fondui nenumatytiems atvejams. Man liks apie 70.
Aš sutikau.
Algų mokėjimo
dieną meistras akimis manė ganė nuo pat ryto. Vos tik gavau pinigus ir
pasirašiau kasininkei algalapyje nuvariau į valgyklą pavalgyti. Nes jau porą
savaičių faktiškai badmiriavau. Prisikroviau pilną padėklą maisto. Meistras
šalia pasiėmė kompoto. Susėdome prie vieno staliuko. Meistras pasakė:
valgykloje tu neduok, išeisime į lauką.
Aš atsakiau –
išvis neduosiu. Man pinigų irgi reikia. Praktikos parašus susitvarkiau
anksčiau.
Meistras
išpurkštė kompotą ant stalo. Tu žinai ką mes tau padarysime? Aš skaniai valgiau
ir su pilna burna maisto į diskusijas apie hipotetinius veiksmus nesileidau.
Dabar norėjau tik valgyti. Tai netikėtai stipriai paveikė meistrą ir jis palikęs savo kompotą išbėgo.
Grįžo su rimtu
statybų vadovu. Tas irgi pasiėmė kompotą ir prisėdo prie mano stalo. Rėkti valgykloje kaip ir neišėjo. Buvo aplinkui
daug žmonių. Aš vis dar valgiau. Jis pasigrožėjo mano apetitu. Ir pasakė:
-Tiek to, tau
paliekame šimtą rublių .
Ir štai šioje
vietoje man atėjo į galvą mintis, kuri pravertė po to labai gyvenime. Jų
derybinės pozicijos labai silpnos. Vieta deryboms tinkama – nerėks ir nemuš.
Jie nebeturi kozirių. Aš baigiau valgyti. O aš
turiu visus pikus – beveik trys
šimtai mano rankose. Jie tik gali
paspringti kompotu.
Galų gale po
kelių raundų kompotų sutarėme – atiduodu
pusę sumos 140 rublių. Man liko irgi 140. Man liekanti suma nuo pirmo
kompoto iki paskutinio kompoto
padvigubėjo.
Tada ir išgirdau
tuos pranašingus statybų vadovo žodžius apie savo šviesią karjeros perspektyvą
atsisveikinant:
-
Toli,
bachūras, eisi, jei nelaimingų
atsitikimų tau neatsitiks...
Tuo pažadu tikėjau ir karjera iš tikro nusisekė pusė velnio.