Kompotai

Ankstyvoje jaunystėje pereinamajame laikotarpyje nuo besimokančio link dirbančio išgirdau labai karštus pažadus apie šviesią savo karjeros perspektyvą.

Tada buvau praktikoje  - rimti žmonės statė Kretingoje grūdų elevatorius, o aš ten turėjau praktikuotis, tai yra mokytis iš rimtų statybos specų. Statybos vadovas buvo gana menkutis iš pažiūros žmogutis. Tačiau tais sovietų laikais statybininkai statė  ir instrumentais, ir keiksmais. Tai tas menkutis iš pažiūros žmogutis kaip pavarydavo triaukščiais – visi iki vieno, net rūsčiausi brigadininkai, nustėrdavo, sumažėdavo  ir puldavo  prie savo darbų.

Kelias dienas paslampinėjus man po objektą be aiškaus tikslo galų gale man buvo rasta vieta. Prie įvažiavimo į statybos teritoriją su vėliavėle nukreipinėti betono mašinas ten kur reikia. Iš ryto meistras pasakydavo kiek kuriai brigadai šiandien užsakyta betono, aš lengvai paskaičiuodavau kiek kuriai teks  mašinų ir prie vartų su vėliavėle tris nukreipdavau vienai brigadai, ketvirtą mašiną kitai. Vėl trys vienai, ketvirta kitai. Buvo dar šiltas metų laikas ir smėlio krūvoje išsėdėjau patogią formą pusiaugulomis, vairuotojai jau žinojo kur sėdžiu ir tik lengvu raudonos vėliavėlės mostu reguliavau   betono srautus toje visoje didelėje  statybos teritorijoje.

Statybos vadovą aišku nervinau savo pusiaugula  poza, bet iš esmės jis manęs negalėjo ištraukti iš smėlio krūvos, nes tada reikėtų kokį kvalifikuotą  statybininką vistiek kišti į tą smėlio krūvą. Tai jis per meistrą man nurodė  papildomą funkciją, kurią vėlgi galėjau atlikti pusiaugulomis – ant manęs užrašė gerą atlyginimą beveik 300 rublių į mėnesį, .paleis savaite anksčiau iš praktikos (man reikėjo į kalnus), bet atiduosiu tris  ketvirtadalius  algos fondui nenumatytiems atvejams. Man liks apie 70.

Aš sutikau.

Algų mokėjimo dieną meistras akimis manė ganė nuo pat ryto. Vos tik gavau pinigus ir pasirašiau kasininkei algalapyje nuvariau į valgyklą pavalgyti. Nes jau porą savaičių faktiškai badmiriavau. Prisikroviau pilną padėklą maisto. Meistras šalia pasiėmė kompoto. Susėdome prie vieno staliuko. Meistras pasakė: valgykloje tu neduok, išeisime į lauką.

Aš atsakiau – išvis neduosiu. Man pinigų irgi reikia. Praktikos parašus susitvarkiau anksčiau.

Meistras išpurkštė kompotą ant stalo. Tu žinai ką mes tau padarysime? Aš skaniai valgiau ir su pilna burna maisto į diskusijas apie hipotetinius veiksmus nesileidau. Dabar norėjau tik valgyti. Tai netikėtai stipriai  paveikė meistrą ir jis palikęs savo kompotą  išbėgo.

Grįžo su rimtu statybų vadovu. Tas irgi pasiėmė kompotą ir prisėdo prie mano stalo. Rėkti  valgykloje kaip ir neišėjo. Buvo aplinkui daug žmonių. Aš vis dar valgiau. Jis pasigrožėjo mano apetitu. Ir pasakė:

-Tiek to, tau paliekame šimtą rublių .

Ir štai šioje vietoje man atėjo į galvą mintis, kuri pravertė po to labai gyvenime. Jų derybinės pozicijos labai silpnos. Vieta deryboms tinkama – nerėks ir nemuš. Jie nebeturi kozirių. Aš baigiau valgyti. O aš  turiu visus pikus  – beveik trys šimtai mano  rankose. Jie tik gali paspringti kompotu.

Galų gale po kelių raundų kompotų sutarėme – atiduodu  pusę sumos 140 rublių. Man liko irgi 140. Man liekanti suma nuo pirmo kompoto iki paskutinio kompoto  padvigubėjo.

Tada ir išgirdau tuos pranašingus statybų vadovo žodžius apie savo šviesią karjeros perspektyvą atsisveikinant:

-         Toli, bachūras,  eisi, jei nelaimingų atsitikimų tau neatsitiks...

Tuo pažadu tikėjau ir karjera iš tikro nusisekė pusė velnio.