Why?

Penkios priežastys, kodėl privalu  skaityti knygą “Gyvenimo stebėtojo memuarai”

1. Pagaliau  išaiškės dešimt metų slėpta Didžioji Paslaptis. Balkanų moters tautybė (tikroji) bus atskleista 69 knygos puslapyje. Gėdingai bus sugėdinti spėjėjai visokie nevykę apie juodkalniečius, retoromanus, arnautus  et cetera.

2. Stilistė negalėjo dirbti su šia knyga. Sakė taisau taisau ir pradedu žvengti. Tada nebegaliu taisyti. Taigi stiliaus klaidų bus ir čystas vilenskas Kalvarijų  gatvės stiliukas išliko.

3. Vasara,  todėl tekstukai ir sakiniai  trumpi kaip vasariniai moterų šortukai. Nėra geresnio skaitalo prekiaujant patvoryje savo daržo produktais, pliaže siūlant čeburekus ar belaukiant pajūrio kavinėje karbonado už 30 litų. Kitokios depresyvios ilgos lietuviškos knygos leidžiamos rudenį ir žiemą.

4. Nemokamai. Kol kas. Čia aš kryžium guliausi, taip negalima, iš ko man su vaikais ir Balkanų moterimi valgyti duonos kriaukšlę, bet leidyklos politika tokia. Tad skubėkite, tik iki bulviakasio pradžios.  II tomą sakė leis už tikrus pinigus.

5. Paskutinė ir pagrindinė priežastis. Nu, bliamba, taigi čia aš  - Gyvenimo stebėtojas - visą knygą  prirašiau. Jamam šitą knygą ir skaitom.

Knygą  pasiimsite čia:
http://naujasvardas.lt/

Zuokai, nereikėjo tos modernios aikštelės vaikams mūsų kieme

Zuokas man vis pridirba ko nereikia, daro daro iš nesveiko energijos pertekliaus  ir pridaro man bėdos. Štai pavyzdžiui šildymo kainą sukelia iki dangaus. Geriau Zuokas savo vidinę energiją panaudotų taikiais tikslais - nors vieno namo Vilniuje šildymui. Arba štai mūsų kieme meras pastatė pačia moderniausią visame rajone vaikų žaidimų  aikštelę. Man bėda. Mažė niekur nebeina, jai dabar geriausia vieta nauja vaikų aikštelė savame kieme. O man nuobodu. Pamenu anksčiau eidavau per aplinkinius kiemus įdomesnės žaidimų aikštelės paieškos pretekstu ir rinkdavausi kur gražesnės mamytės.

 Mamytės  jaunos, švelnios ir geros. Širdis aptirpsta  nuo tokio jų kiekio ir gerumo. Ir prie bet kurios ir bet kur gali prieiti ir pakalbinti - viskas labai toleruojama: "jaunas tėvelis"(taip gražiai apie save aš) keičiasi vaikų auginimo informacija. Tiesiog eini ir renkiesi, štai šitame kieme gražios mamytės, anam - nelabai. Gerai  pamenu kaip gamtininkas Kazlauskas savo laidelėse apie gyvūnėlius švelniai sakydavo - mamytės. Ir dar švelniau kaskart pakartodavo - mamytės...

 Dar pamenu viename gražių mamyčių kieme smėlio dėžėje kapstėmės su smėliuku. Du kūdikiai, aš ir tokia dailutė mamytė.  Tokia  dailutė mamytė papasakojo su nuoskauda, kad jų tėvelis išvažiavo į Švediją gaudyti žuvų. O ji norėjo į Nidą. O jis - žuvų į Švediją. Aš tylomis pagalvojau, kad  man tai jau joks šamas, net ir švediškas, nebūtų gražiau už šitą mamytę. Dar mamytė papasakojo, kad tuoj migdys savo vaiką ir tada turės laiko sau. Prisileis pilną vonią putų... ir gulės gulės...
Aš kaip padorus vyriškis niekaip nesurezgiau ką atsakyti į tokius pareiškimus apie vonią ir Švediją. Tada mamytė susirinko visus žaislus, paėmė net ir mūsų,  ir išėjo. Aš bemąstydamas apie padoraus vyro vaidmenį taip ir palikau savo dukrą be kastuvėlio. Dukra žiūrėjo į mane ką jai veikti be kastuvėlio, o aš mintyse vis lyginau šamą Švedijoje su gražute mamyte vonios putose...

Tai dabar šie mano nedideli džiaugsmai pradingo. Sėdžiu visą laiką savo kieme. Po budria Balkanų moters akimi ir neturiu padoraus preteksto vaikščioti po gražių mamyčių kiemus. Ir kaip ten baigėsi su tuo šamu iki šiol nežinau. 

Niekingas fašystinis maršrutas per Lenkiją

Kadangi visi žinote, kad finansinė sėkmė pastatyta ant kai kurių žurnalų honorarų yra visiškai atsisukusi savo kumpine  dalimi į mane, kadangi  aišku yra ir krūva kitų finansinių nesėkmių be straipsnių rašymo, tad šiemet atostogos bus trumpos ir po artimą užsienį - Lenkiją. Bet kai susidėliojau maršrutą, išryškėjo kažkokia fašystinė atostogų linija....jau matyt mane dabaigė pastovus kairės politinės pusės ūdyjimas fašystu. Atostogų objektai:

Hitlerio irštva Gerlože.
Pajūrio smėlis ir bangos bus prie Štuthofo. Taip, ten pat kur kažkada ilsėjosi Balys S.
Elbingo kanalas.
Pilys – vien vokiškos -  Marienburge und Allenšteine.
Miestai: Dancig, Torn und Poznan.
Lenkiška čystai gal bus Sw.Lipki bažnyčia ir dinozaurų parkas Solece ....

Kur žiūri Transparency International?

Jos susimokę. Jos mus...
Pasakoju. Man  Inspekcija ir Sodra kartu pripaišė beveik 4000 nepriemokų už kelis metus.
Skambinu, ginčyjuosi su šaltomis ir bejausmėmis valdininkėmis. Bet jos manęs neklauso.
O Balkanų moteriai be jokių kalbų ir be jokių skambučių šį mėnesį  per du kartus grąžino 600. Kaip tai pavadinti?

Žinojau, žinojau gi....

Aš žinojau. Žinojau. Lietuvės nė velnio nėra drungnos. Bet eidamas į saviveiklinių flamenko mokyklų (net trys flamenko mokyklos yra Vilniuje) pasirodymą praeitą šeštadienį mokytojų namų kiemelyje tikėjausi miegančių gražuolių parado vos pamojuojant sunkiu sijonu. Juolab matęs tikrą (velniškai griebiantį už širdies) flamenko Sefardų namuose Sevilijoje ir kiek  aferistinį čigonų flamenko urvuose Kordoboje.

Mus pakvietęs vienintelis tame šou vyras flamenkistas drebėjo kaip epušės lapas. Svarstė  kas padės  - degtinė ar konjakas, nes tokio haremo aplink jis dar nematė ir jam baisu. Mes jį iš anksto užjautėme, ūgis jo metras devyniadešimt ir niekaip toks ilgas nespės mušti kulnais kaip moka maži flamenkistai Sevilijoje. Balkanų kraujas  mano mažėje užvirė kartu su pirmais andalūziškais  sijonais bei  pirmu kastanječių taukšt  ir tiek mes vaiką tematėme. Vaikas malėsi už scenos, prieš sceną, rūbinėje ir veržėsi pašokti su naujomis draugėmis į sceną. Balkanų moteris irgi trypė kaip nenujodytas arklys bei plojo rankomis vingrius ritmus. Supratau  - rudenį eis šokti flamenko...

Net mane apėmė tas bendras Pietų Europai jausmas, kai užtenka duonos, alyvuogės, vyno ir pašokti.  Ir lietuvės, vienos mokėdamos, kitos ne, atkalė kulniukais ir atlankstė  kūnu flamenką. Vienintelis vyras tiek įsisiautėjo scenoje, kad supratome – haremas bus jam garantuotas kelias savaites į priekį. Tik pamok piršteliu.

Tikri ispanai netyčia užklydę gestais rodė kaip gerai čia visi varo.

Lietuvės turi temperamentą. Pasirašau.

Špokų mokyklėlė

Špokai vakar išvedė savo vaikus į pasaulį. Moko pasaulio  pažinimo. Pirma klasė.

Šiandien  ramiai dirbame sode. Tik staiga triukšmas, šimtai mažyčių sparnų mostų. Dangus aptemo.
Nustėrom. Žiūrim sustoję kaip idiotai. Burnos pražiotos.
Šimtas špokų tvarkingai eilute  susėdę ant elektros linijos laido įdėmiai žiūri į mus. O mes išsižioję kaip kaimietukai  į juos. Keli trumpi vyresniųjų čirkštelėjimai apie  mus. Ir visas špokinis jaunimas gėdingai sučirškė ant mūsų. Visi nuskrido kartu. Gerai, pagalvojau, kad dar neapšiko, nes .supratau iš jų čirškimo tono - galėjo .. ir kad nors vienas iš mūsų žmonių būtų bent perspėjęs - sučiaupk burną, kelnes pasivalyk, veidą apsišluostyk, juk šiandien špokjaunimas mokosi apie mus. Dabar  špokai taip ir įsivaizduos žmones pagal mūsų išvaizdą ...

Mokytoja Sabaliauskaitė

Mano  motina prisimena trėmimus. Ji ką tik buvo baigusi pirmą Vyžuonų mokyklos klasę.  Įstrigo trys dalykai. Trėmimo punktas buvo Vyžuonų mokyklos sode. Ten visus surinktus laikė. Ištrėmė net mokytoją Sabaliauskaitę, net ne mokytoją, aukščiau, direktoriaus pavaduotoją. Kaip pokario pirmokei pasaulyje nebuvo  didesnio autoriteto nei mokyklos direktorius ir direktoriaus pavaduotoja. Ir štai ištremia.

Kai parėjo namo su šita baisia žinia, jos mama jau grąžė rankas. Tremia artimiausias gimines.

Ir trečias dalykas, kurį labai užfiksavo pirmokės atmintis. Baisus gausmas.  Pilni laukai, pilnas kelias  Utena  - Vyžuonos sunkvežimių, visi stovi su užvestais varikliais ir po laukus sklinda baisus gausmas. Vieni tušti dar, kiti pakrauti.

Pastatas Kalvarijų 101 - prakeikta vieta

Raganų ir kitokių belzebubų veiklos vieta. Pačiame Kalvarijų gatvės ir nepabijokime to žodžio Vilniaus viduryje. Prakeikta maitinimo verslui vieta.
Šiandien rytą važiuodamas pastebėjau per maždaug  metus jau ketvirtą maitinimo įstaigą toje pat vietoje.
Pirmiausia buvo sušių baras. Kiek juokingas maistas  Kalvarijų gatvei.
Sušiai savaime suprantma žlugo.
Tada  atsirado traški vištiena a la Kentucky Fried Chicken. Arčiau local spirit, bet žlugo.
Tada galų gale atsirado taiklus marketingo šūvis - "Gruziniški patiekalai vardu Mimino" . Su Pirosmanio teptuko vertu baltu Kaukazo kalnu kaip iškabos papuošalu.
Bet jau vietos karma buvo nepataisomai sugadinta sušiais ir KFC. Mimino labai greitai žlugo.
Šiandien pamačiau ketvirtą per metus  ir matyt jau paskutinį bandymą. Mano galvą vėliau ta vieta bus padegta, kad karma susitaisytų. "Lietuviški patiekalai. Dienos pietūs iki 10 litų".
Įdomu ar datrauks iki bulviakasio

Rezultatai

Klubo penkiasdešimtmetis pavyko. Žaidė keturiose amžiaus grupėse devynios komandos. Mūsų klubo  prezidentas vos neapsiverkė iš laimės kiek buvo žmonių. Pagrindinis sponsorius tvirtai pasakė davė, duos ir  jo vaikai dar duos klubui. Nes daug gerų žmonių. Akordeonininkas  tik buvo liūdnas, persistengė plėšdamas akordeoną į šonus  ir suplėšė diržus.

Asmeniniai pasiekimai, padariau vieną spurtą per pusę aikštės ir tada iškart praėjo noras bėgioti. Gavau išimtinę teisę nakvoti viename Lietuvos kurorte nemokamai, bet be maitinimo. Taip pat nemokamai bet kokį protezą arba ortopedinę konstrukciją. Irgi nes geras žmogus. Taip pat valstybinių   numerių laikiklį su užrašu ”Regbio klubas Geležinis Vilkas. 1963 – amžinai”. Už nuopelnus.

Kai išėjome paskutiniai vėlyvą naktį besinešdami kovoje palūžusį draugą iš stadiono dar radome portmone su daug pinigų, porą niekam nebereikalingų sportinių krepšių, kelias striukes. Iki sekmadienio vidurdienio  šiaip ne taip suradome net ir pamestų daiktų šeimininkus.

Mama nuliūdo

Parodžiau savo straipsnį "Verslo Klasėje"   mamai. Mama mačiusi gyvenime visko, nuo koksagyzo iki stambios įmonės vadovės posto. Tai ji pasakė: oi, kiek daug prirašei. Keturi blizgančio  žurnalo lapai ir visi tavo prirašyti?
- Taip,  - atsakiau.
- O tai kiek sumokėjo?
- Tiek ir tiek...,  - nuleidau galvą.
- Ėėėėėė, - liūdnai nutęsė mama,  - duosiu už benziną tau pinigų.

Regbio klubui “Geležinis Vilkas” – 50 metų

Mes, vilkai, velniškai didžiuojamės tokiu jubiliejumi. Nelabai populiaraus Lietuvoje sporto klubas tiek metų sugebėjo išgyventi. Visos nelaimės kiek tik įmanoma puolė šį klubą. Pradedant kompartija, kuriai nepatiko buržuazines aliuzijas keliantis pavadinimas “Geležinis Vilkas,” ir baigiant keliais  negerais  žmonėmis, kurių nesinori ir minėti tokia proga. Buvo daug daugiau gerų žmonių, tikrų regbio mėgėjų, kurie aukojo sveikatą,  laiką ir pinigus savo klubui.

Visą šį šeštadienį Vingio parko regbio stadione žaisime švęsdami savo šventę. Žaisime regbį tokiose  amžiaus grupėse: vaikai, vyrai, jauni veteranai, vyresni veteranai.

Mes - istorinis Lietuvos regbio klubas. Nėra kito tokio Lietuvoje.

Šalies nejautimas

Nerandu žodžių geriau apibūdinti savo būsenos nei  šios  rusiškos O.Mandelštamo eilutės:

Мы живем под собою не чуя страны

Man lyg ir kartojasi seni laikai kai buvau jaunas ir sovietinis. Žinia sklinda  - atvažiuos ponai iš centro. Ir štai net visko matę Vilniaus gatvės puolamos tvarkyti ir gražinti. Iš dangaus krenta  pinigai ir darbininkai pluša it skruzdėlės. Primena sovietus - karinio dalinio žolės dažymą žaliai laukiant generolo.

Iš sovietų laikų pažįstami žmonės drovisi pasisakyti jie prieš gėjų santuokas ar ne. Senas sovietinis patyrimas  verčia nujuokauti tokias temas į lankas. Geriau patylėti...

Dukros vargu bau ar susiras  gerus vyrus. Nelabai matyti  ūkiškų ir gaspadoriškų vaikinų, kurie sugebėtų pakelti šeimos rūpesčių naštą. O ir kam ta šeima, jei tos šeimos  ateitis tokia neaiški...

Beveik gėda būti lietuviu, nepadoru didžiuotis Lietuva. Sunkiai suvokiama naujoji ideologija diegiama per visus propagandinius kanalus. Aš juk taip  gerai žinau  – dar nuo sovietų  laikų – kur propaganda, o kur ne.

Kalbėdamas kai kuriomis temomis privalai laužyti liežuvį ir nesakyti kaip įpratęs nuo mažų dienų. Aš pats jau nebe normalus lietuvis  vyras, o kažkoks mistinis heteroseksualas, todėl beveik fašistas. Man rodės to pačio blogio nešėjos – komunizmas  ar fašizmas. Bet aiškėja , kad neteisinga tokia  mano mąstymo kryptis.

Komunistuojančiu marksistu  būti beveik garbinga ir madinga.

Nejaučiu po savimi, savyje ir virš savęs savo šalies.