Aš žinojau.
Žinojau. Lietuvės nė velnio nėra drungnos. Bet eidamas į saviveiklinių flamenko
mokyklų (net trys flamenko mokyklos yra Vilniuje) pasirodymą praeitą šeštadienį
mokytojų namų kiemelyje tikėjausi miegančių gražuolių parado vos pamojuojant
sunkiu sijonu. Juolab matęs tikrą (velniškai griebiantį už širdies) flamenko
Sefardų namuose Sevilijoje ir kiek
aferistinį čigonų flamenko urvuose Kordoboje.
Mus pakvietęs
vienintelis tame šou vyras flamenkistas drebėjo kaip epušės lapas. Svarstė kas padės
- degtinė ar konjakas, nes tokio haremo aplink jis dar nematė ir jam
baisu. Mes jį iš anksto užjautėme, ūgis jo metras devyniadešimt ir niekaip toks
ilgas nespės mušti kulnais kaip moka maži flamenkistai Sevilijoje. Balkanų
kraujas mano mažėje užvirė kartu su
pirmais andalūziškais sijonais bei pirmu kastanječių taukšt ir tiek
mes vaiką tematėme. Vaikas malėsi už scenos, prieš sceną, rūbinėje ir veržėsi
pašokti su naujomis draugėmis į sceną. Balkanų moteris irgi trypė kaip
nenujodytas arklys bei plojo rankomis vingrius ritmus. Supratau - rudenį eis šokti flamenko...
Net mane apėmė
tas bendras Pietų Europai jausmas, kai užtenka duonos, alyvuogės, vyno ir
pašokti. Ir lietuvės, vienos mokėdamos,
kitos ne, atkalė kulniukais ir atlankstė
kūnu flamenką. Vienintelis vyras tiek įsisiautėjo scenoje, kad supratome
– haremas bus jam garantuotas kelias savaites į priekį. Tik pamok piršteliu.
Tikri ispanai
netyčia užklydę gestais rodė kaip gerai čia visi varo.
Lietuvės turi
temperamentą. Pasirašau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą