Siono kalių
protokolai arba Karlita – 7
Kaip joms taip
pavyksta nežinau, bet net mano kalė Karlita yra aktyvi ir patyrusi to pačio pasaulinio sąmokslo dalyvė.
Ilgokai nerašiau
apie savo šunį. Jūs jau aišku niekingai
pagalvojote - užmigdžiau arba paleidau prie Baltarusijos sienos į
laukus. Ne. Karlita gražaus moterims
patinkančio blizgumo kailiu, čipuota, paskiepyta, nukirmėliuota ir pakelta
uodega. Ir štai kažkurią dieną aš suvokiau, kad net ji, vos pusantrų metų ir iš
prieglaudos, - kaip ir kitos mano gyvenimo moterys – mane mausto.
Vakaras. Aš,
paskaitęs mažei anglų kalbos vadovėlį prieš miegą, pats beveik prisnūdęs slenku
į miegamajį. Visą dieną, jei būnu namie
Karlita vaikšto iš paskos man kaip lipdukas. Atsiplėšti bent metrą nuo manęs
jai per skaudu. Bet vakare Karlita
atsilipina nuo manęs. Taigi pasilaikydamas sienų kankinamas noro kuo
greičiau lovon atslenku į
miegamąjį Lovoje randu tylų tylų beveik
nekvėpuojantį mažytį kailiuotą gumulėlį
su uodega. BM savo pusėje po nosimi prunkščia. Gumulėlio tyli viltis - o gal
nepastebės, gal leis miegoti savo lovoje? Kartais ir nepastebiu, tada prispaustas gumulas cypia kai aš ant jo
užkrentu.
Tai atsistoju visu šeimininko ūgiu ir liepiu,
rūsčiai kiek pajėgiu ir pirštu net nurodau:
-
Karlita, į
vietą.
Karlita, žvelgdama savo akimis kaip nekaltos mergaitės priverktais
bliūdais, vos nuslenka į vietą.
Va ta jos manymu jos vieta vėlgi yra labai diskutuotina. Ji atsigula šalia
lovos ant kilimėlio. Šiaip jos kilimėlis žymiai toliau, koridoriaus gale.
Aš dar kartą, ir dar tris kartus, ir kaip galima rūsčiau sakau:
-
Karlita, į
vietą.
Karlita, vinguriuodama visu kūnu iki pat uodegos galiuko praneša, nu
visiems būna, šeimininkas, nu apsirikau, komandą supratau ne iš pirmo karto,
esu kvailas šo iš prieglaudos ir lėtai, kas žingsnį atsisukdama ar
neapsigalvosiu slenka iš kambario.
Kartais neišlaikau ir juokdamasis šnibždu.
-
Karlita čia.
Šuo reaguoja per milisekundę, netikėtai
visiškai nekvaila kalė, visai ne šo ir komandas vykdo žaibu..
Bet vėl rūsti komanda:
-
Į vietą.
Ir šuo vėl lėtai, vis atsisukdamas į mane, vėl akys – bliūdai: ar tik
žiauriai nesuklydai, šeimininkas, aš nusispjaunu ir leidžiu kalei daryti ką nori, ir aš taip palaipsniui suvokiu, vėl.... šita
kalė, šita moteriškoji gyvūnijos pasaulio sutvėrimė mausto mane, tai tikri
Siono kalių protokolai, ji
manipuliuoja manimi ir aš neturiu jėgų jai
pasipriešinti.
Kaip ir visoms kitoms mano gyvenime....