Ulugbekas

Iš Bucharos į Chivą kelias neblogas, visiška autostrada net lietuviškais standartais. Kiek nuobodokas – nes šimtus kilometrų už lango garsioji Kyzylkumų dykuma. Smėlis, dyglės, smėlis. Apie dykumą žinojom, tai iš vakaro nusisamdėm naują automobilį su oro kondicionieriumi. Vairavo jį Ulugbekas, jaunas entuziastingas bucharietis, gyrėsi buvęs Uzbekistano dziudo čempionu. Buchara ypatingas, šventas miestas. Alkoholiu Bucharos parduotuvėse neprekiaujama. Bucharoje – kaip skundėsi vienas turtingas statybinės technikos firmos savininkas traukinyje – iki šiol nepriimta rodyti savo turtų. Nors kartais norėtųsi. 

Ulugbekas  nenustygo už vairo  ir džiaugėsi esamu bei  dar labiau būsimu gyvenimu. Jis gyvens Amerikoje. Į jokią Rusiją dirbti nevažiuos, jis ne kvailys. Jo sūnelis jau dabar moka atsakyti į anglišką tėvo klausimą  -  kur geriausia šalis? Amerika, rėkia angliškai sūnelis. Ulugbekas dalyvauja Žaliosios kortos loterijoje ir būtinai laimės.

Tai paklausiau ką ten veiksi, Ulugbekai. Tas atsakė Arizonoje ta pati dykuma, tas pats buchariškas klimatas ir vairuos jis mašinas, na gal geresnes nei šita uzbekiška, nors irgi kol nauja nieko, ar ne?

Tada dar nežinojau, kad bus išrinktas Trampas Amerikos prezidentu, kad uzbekai sudalyvaus keliuose teroristiniuose išpuoliuose.... Tik ačiū Dievui, kad Ulugbekas statėsi ir priestatą prie tėvų namo, dėl viso pikto. Ulugbekui tada  nepaaiškinau, kad geriausia savo tėvynėje. Gal bus mažiau pinigų, bet savi aplink. Sunku pamokslauti  tokius dalykus, pačiam atvykus iš sočiosios ES.

Pabaigoje moralo nebus.

Anglų kalbos mokytojas Sentobe

 

Kelis pastaruosius mėnesius man buvo ne kas. Ir  vis dažniau  - na šaitanas žino kodėl - aš prisimindavau vieną tadžikų kalnų kaimelį Nuratau  kalnyne Uzbekistane. Aš net jo pavadinimo tiksliai  neatsimenu: Sintiabas arba Sentobas? Vienaip vadinamas tadžikiškai, kitaip uzbekiškai.

Į vienintelius svečių namus kišlako centre užropojome su senutėle Lada užkabinę kelis kartus dugną akmenimis. Turistai ten retas įvykis, tad vis daugėjo atsitiktinių praeivių, kurie visi sveikinosi vienodai: 

-         Chieliou.

Tą jų  “chieliou” reiktų aprašyti. Tai angliškas pasisveikinimas “hello” tariamas dvidešimt kartų minkščiau nei Mumbajuje. Taip pat papildomas šypsena, besiplečiančia per visą dulkinos kalnų kišlako gatvės plotį. Drąsesnis kalnietis net kilsteli iki pusės peties ranką pasisveikindamas. O vaikas, pasakęs “chieliou” , lieka stovėti išsižiojęs nuo savo narsos ir su tystančiu iš nosies snargliu. Jis nežino ką dar pasakyti, bet jam velniškai smalsu kas dar atsitiks.

Bet šiaip kalnų kišlako žmonės šypsojosi ten visada. Savo derlingame  slėnyje augino mažas, bet labai skanias pistacijas. Zira arba Romos kmynas arba kuminas mūsiškai, renkama  jų kalnuose kvepėjo dieviškai ir iš tolo, net nepatrinus ziros grūdelių tarp pirštų (trina tarp pirštų sukti Taškento turgų prekeiviai, kad zira kvepėtų). Lengvu narkotiku nasvajumi jie vaišino vienas kitą tiesiog susitikę kaimyną prie vartų. Savo gėrį jie bet kada apačioje turguje gali parduoti gera kaina. Jei kartais prireikia pinigų. Bet šiaip jie visko savo tarpeklyje turi. Ir gal todėl visą laiką šypsosi.

Tada dar vienas svarbus kišlako žmogus išaiškino, kad tuoj atjos Sentobo mokyklos anglų kalbos mokytojas ir jis norės pasikalbėti su mumis angliškai. Dar tas svarbus žmogus kukliai pridūrė – tas anglų kalbos mokytojas jo sūnus.

Aš susikaupiau ir bandžiau susidėlioti kelias gramatiškai taisyklingas frazes angliškai. Visgi atsakingas pokalbis su vietiniu inteligentu.

Mokytojas atjojo ant asiliuko. Nulipo ir minkštai švelniai ištarė  tą patį, ką mums pasakė iki tol kiti  sentobiečiai:

-         Chieliou.

Ir šypsojosi. Po kelių minučių paklausė kiek dabar valandų ir dar po minutės kuo aš vardu. Viskas. Visas pokalbis. Jo šypsena, kol jis bandė prisiminti tas frazes,  buvo gatvės pločio ir jis dar pajodinėjo ant savo asiliuko mano mažę.

Sentobe viskas visada gerai ir su šypsena.

Nuotraukoje - anglų kalbos mokytojas, jo asiliukas ir mažė.

Dvi klaidos arba Taškento paslaptys

Prisikabinau prie gerb.G.Vilpišausko klaidos (mano galva) jo puikioje naujoje knygoje. Vieną geriausių ryžių rūšį plovui jis vadina Lazar. O aš protestavau, nes aiškiai prisiminiau savo šių metų vasarą Taškente ir net turiu fotografiją iš Mirabado turgaus Taškente, kur ryškiai spausdintomis raidėmis -  Lazer.

Tada Vilpišauskas rado ir pateikė nuorodą, kur tie ryžiai vadinami netgi Lazarj. Kaip Biblijos personažo Lozoriaus. Ir tvirtino tame pačiame Taškente matęs ryžius turguje su užrašu Lazar.

Ta proga buvau  priverstas aršiau pasikapstyti po Taškento paslaptis. Ir pasirodo mes  abu neteisūs.

Kaipgi yta iš tikrųjų?

Sovietų laikais Taškento ryžių selekcijos institutas išvedė naują ryžių rūšį. Siuntė atrinktas sėklas į Kubą, tie ten augino ir darė savo  selekciją ir sėklas siuntė atgal į Taškentą. Ir taip kelis kartus. Pavyko kubiečiams su uzbekais išburti  naują ryžių rūšį labai tinkamą plovui, bet  su viena ypatybe. Jei geriausi ploviniai  Devzira ryžiai yra raudonoko atspalvio, tai ši naujoji rūšis turėjo šiek tiek  žydro atspalvio. Todėl sovietiniai uzbekų selekcininkai  ir pavadino tuos ryžius Lazurnyj. Toks yra oficialus šios ryžių rūšies pavadinimas. Tai pirmoji paslapties dalis.

Antroji paslapties dalis ta, kad uzbekų ryžių augintojai, neišsilavinę dechkanai, tokių ilgų sudėtingų pavadinimų svetima kalba kaip Lazurnyj tiesiog  negeba  nei parašyti, nei ištarti. Todėl sutrumpino pavadinimus iki trumpų kažkur girdėtų – Lazer, Lazar, Lazarj. Ryškus uzbekų polinkio gramatinėms klaidoms pavyzdys iš to pačio turgaus -  Napoleono tortas:

Taksistas – geopolitikas

Kartą Taškente paėmėme taksi nuo Furkato parko atviro baseino. Buvome puikiai atsivėsinę karštą rugpjūčio dieną atvirame baseine, tad geros nuotaikos. Taškente vasarą lengvas gyvenimas, tik pakelk ranką  - cypia stojančio taksi stabdžiai. O čia pats priėjo ilgas liesas liesas slaviškos išvaizdos taksistas. Net rankos nekėlėme.

Ir labai  nesiderėjęs už labai pigiai nusivedė prie savo aparato. Senas senas žigulis. O juk Uzbekistano autopramonė galinga – keliuose pilna  naujų vietinės gamybos ir tik  baltų chevrolet. Savo chevrolet Uzbekistanas eksportuoja į kelioliką šalių.  O čia dranduletas žiguliukas. Atsargiai atidariau dureles, jei per staigiai  truktelsiu gali nukristi. Na bet...Netoli važiuoti.

Išgirdo mus lietuviškai šnekant. Verkė taksistas kaip visi Taškento taksistai – išgirdo per vėlai, kad mes iš Europos, nes deramės kaip taškentiečiai. Vėl alkanas jis ir jo senas tėvas liks, jei tokia kaina europą vežios.

Ta pačia proga paklausė, kodėl ten pas save nemylime rusų. Išaiškinau jam, kad ir nemylėsime. Nei vienos tautos nemylime. Gal tik latvius šiek tiek. Kaip turistus rusus priimame meiliai. Jei kaimynai - sugyvename. Kaip sekso partnerius individualiai  - taip, visai gerai būna. Jei tankuose atvažiuos - nepatiks labai mums, priešinsimės. Tiek apie meilę rusams. Taksistui truputuką akys išlipo ant galvos: bet tai kaip taip, mes kartu tiek gyvenome, o dabar šitaip? Dar paaiškinau taksistui:

-         Mes katalikai, mes civilizaciškai priklausome Vakarams, į valstybę su jumis patekome ne savo valia. Vakaruose mums tikrai geriau.

Bekalbėdami  privažiavome korėjiečio parduotuvę, kur užsakėme  tris didelius kazanus plovui. Du ketinius, vieną lengvų metalų lydinio spekuliaciniais tikslais.

Kol tvarkėme reikalus su korėjiečiu, taksistas sugalvojo ką išprašyti papildomai:

-         Aš numizmatas. Jūsų pinigai eurai yra vienoje pusėje vienodi, o kitoje skirtingi pagal kiekvienos šalies dizainą?

-         Taip. Štai kaip tik piniginėje turiu dvidešimt centų monetas, viena vokiška su Brandenburgo vartais, kita su lietuvišku vyčiu,  – rodau jam.

-         Oi, ar galite padovanoti? – net pristabdė žiguliuką.

-         Galiu ir dovanoju. Jeigu numizmatas.

Taksistas gražiai padėkojo, nuvežė mus į mūsų laikinus namus Taškente, padėjo iškrauti kazanus ir maloniai  atsisveikino. Bet  nuvažiuodamas nuo mūsų pro langelį riktelėjo:

-         Vistiek po 20 metų ir pas jus bus Russkij mir. Vot pamatysite.

Ir greitai nurūko siaura, duobėta ir dulkėta gatvele, kuri išvertus iš uzbekų kalbos vadinosi  “Šviesus kelias”.

O šventėms mus visus išvaikys...

#Uzbekistanas

Kai atskridome į Taškentą pritutintu aerobusu iš Stambulo mus suvarė į siaurą uždarą koridorių be ventiliacijos ir oro kondicionavimo. Toje pekloje stovėjome pusantros valandos, klykiant vaikams ir kontrabandininkėms moteriškėms su maišais turkiškų prekių. Tvankioje Taškento rugpjūčio naktyje.

Stovėjom eilėje pasų patikrai su graikais. Graikai buvo be vaikų. Tad mus su maže (stebuklas - mažė po dviejų skrydžių ir lakstymo po Stambulą pavargo) praleido į priekį.

Rėkiau pasienio pareigūnams:

 -    Tai nors kondicionierių įjunkite. Žmonės alpsta.

-         Sugedęs,  - nustebę atsakė. Pareigūnus ten gerbia tyliai bei paklusniai.

-         O remontuoti niekas visame Taškente nemoka?

Pareigūnai į šį provokacinį klausimą neatsakė. Jie net nesugalvojo kaip mane nubausti dėl tokio įžūlaus elgesio. Ir jų smegenys nuo tvankumos buvo aptirpę.Taip pradedu pasakojimą apie Uzbekistano turizmą. Uzbekai šiaip turistų laukia. Turistai atveža pinigų. Uzbekai - malonūs žmonės. Vaišingi. Bet turizmą supranta keistai.

Į turgus ar metro įeinant iškrato tavo daiktus, nors vizualiai esi visiškai nepanašus į musulmoną teroristą.

Nors buvome gavę visas vizas, tai atskira ir ilga istorija, tačiau pasus privalėjome atiduoti į Taškento milicijos skyrių ir laukti penkias paras, kol uždės registracijos štampą.

Kainas uzbekai prilaiko 3 lygių – saviškiems, rusams ir europėnams. Tai kartais apsimesdavome rusais – taip pigiau. Chivos tautinius šokius pažiūrėjome kaip rusai, prie vieno staliuko su dvigubai daugiau sumokėjusiais ispanais. Dar ir suvalgėme ispanų sausainių dalį.

Taškento Skvere – arba Brodvėjuje – dailininkų klausėme ar ilgai jie dar prekiaus. Mes pirktume vėliau jų papuošalus.

-         Ne,  - liūdnai atsakė dailininkai, – tuoj Nepriklausomybės šventės, o šventėms  mus visus  išvaikys.

Chivoje, kai atvažiavome, ant nosies jau buvo Rugsėjo Pirmoji, uzbekų Nepriklausomybės diena, ir turistų kas valandą mažėjo, žiopli turistai bei dailininkai Uzbekistano valdžios įsitikinimu trukdo švęsti valstybines šventes, nepritinka visuotiniam tautos džiaugsmui, bet mes kažkaip pražiopsoti visų tvarkos sergėtojų  likome kaifuoti nuostabiame pakrypusių labiau nei Pizoje bokštų kupiname senamiestyje visiškai vieni. Mus taip pamilo Chivos kavinių savininkai, kad net iš pradžių duodavo paragauti vietinio konjako rūšių, kad mes išsirinktume geresnį ir net siūlydavo  pašildyti prieš geriant. Keista jų manija: šildyti degtinę, konjaką.

Taigi viešbutyje Arkanči (labai geras, trys žvaigždutės, rekomenduoju) su mumis beveik vienišais turistais bovyjosi, su maže žaidė kiekvienas nuobodžiaujantis viešbučio darbuotojas. Bet išaušo skaudžiausia kiekvienos kelionės akimirka – laikas mokėti. O kiek mokėti taip ir nežinojome.

Pirma portje frazė. Galite mokėti somais pagal oficialų kursą. Gerai, nes išsikeitėme dolerius pagal dvigubai geresnį turgaus kursą.

Antra frazė. Užsieniečiui para 30 dolerių žmogui. Truputį  baisiau.Vaikui nuolaida.

Trečia frazė. Vartant mūsų pasus. O bet...oho...iš kur?...jūs turite pasuose Taškento registracijos štampą, tad kainas skaičiuosime kaip uzbekams.

Jau praradau viltį susigaudyti visuose perskaičiavimuose ir pareikalavau galutinės sumos somais. Išgirdau. Buvo juokingai pigu - 60 dolerių trys paros trims žmonėms su gausiais pusryčiais.

Moralas: turizmas ten vystomas keistai ir iškreiptu būdu, bet patyręs turistas gali daug laimėti žinodamas visus niuansus. Azijoje nežinai kur rasi, o kur pamesi.

Stovi Bucharoje namas iš Ukmergės

Inojatas jau senas žmogus ir todėl šlepsi kojomis, laiptukais lipa kaip robotas ir visada susiraukęs.

 Viešbučių verslas senam žmogui  - sunkus verslas. Bet matyt niekuo kitu negali verstis Bucharoje. Nakvojome pas jį, nes pigus jo gesthauzas. Bet jo gesthauzo  jums nerekomenduosiu. Kas rytą neramiai lakstančiomis akimis Inojatas nervingai paduodavo pusryčius ir paklupinėjęs aplink be aiškaus reikalo, prašydavo sumokėti nors už vieną dieną. Bet skaičiuoti nelabai mėgo. Kiek paduodavau  gumele sujuostų uzbekiškų pinigų, tiek paimdavo ir nurimdavo  iki kito ryto. Štai čia aš jį ir išdūriau.

Uzbekiški pinigai somai tai gumelėmis suveržtos banknotų krūvos. Aš sumokėdavua įkyruoliui kuo senesniais  nešvaresniais  ir suglamžytais pinigais, maždaug  tokiais, kurie Panikovskio nuomone tikdavo tik Šurai Balaganovui. Inojatas suglemždavo somus  neskaičiavęs. Kartą jau besibaigiant viešnagei Bucharoje, dar paprašiau iškeisti man dolerius į somus. Inojatas man padavė kelias krūveles, aš suskaičiavau pačią nešvariausią krūvelę ir nustebau:

-         Dešimt tūkstančių trūksta, Inojatai!

-         Bet tai tavo paties pinigai, kur ryte davei! - suklykė Inojatas.

-         Inojatai, atsiprašau, jūs gi sakote, kad Alachas tau davė dvi akis, dvi rankas,  žiūrėk pats, kad neapmautų. Ką aš žinau ką tu darei su mano pinigais visą dieną?

Alacho žodžiai šventojoje Bucharoje (alkoholio parduotuvėse nenusipirksi!) yra argumentas. Inojatas prarijo nuoskaudą. Iškrapštė iš kišenaitės prie širdies dar dešimt tūkstančių somų. Pavaikščiojo, pavaikščiojo aplink ir sako:

-         O žinai, kad mano namas iš Ukmergės? Iš tavo Lietuvos?

-         Ne, nežinau, pasakok, - susidomėjau.

Taigi griūvant Sąjungai, jis su tokiu Peterburgo žydeliu Ukmergės turguje pardavinėdavo karakulines šubas iš Uzbekijos, Ukmergėje supirkdavo kažkokias būtinas uzbekams paauksuotas juosteles. Padarė taip pirmyn-atgal penkis reisus, šešto nepadarė, nes lietuviški banditai jau norėjo jam parodyti lietuviškus miškus, ir pasistatė iš tų penkių reisų namą, kuriame mes dabar kalbamės.

Na aš įvertinau Inojatą. Kietas vyras, taip atvirai ir pasakiau. Taigi rungtynių  Lietuva -  Uzbekistanas rezultatas tapo 1-1, nuotraukoje matote Inojatą su manimi, o fone namą Bucharoje, pastatytą iš Ukmergės pinigų.

 Ukmergiškiai su  karakuliais, pasidžiaukite kaip gražiai sutvarkyti jūsų rubliukai.

Papildant Kantą

Visi žino - žvaigždėtas dangus virš mūsų ir moralės dėsnis mūsyse. Bet teks Kantą papildyti, nes dykumoje patyriau papildymą.

Nuo Sentobo iki kazachų kišlako Dongalako Kyzylkumų dykumoje tik dvi valandos kelio. Gal net mažiau. Kelio pabaigoje pasirodo tas rausvai oranžinis Kyzylkumų smėlis. Tikra dykuma. Jurtų lageris prie Aidar-kulio ežero buvo beveik tuščias. Trisdešimtyje jurtų gyveno ispanų porelė  ir vengrų porelė.

Ispanai greit išvažiavo. Vargšai du jauni vengrai dykumoje beviltiškai laukė mašinos. Jų turistinė agentūra Reliable  Travel juos pamovė. Jų taksi vėlavo tris valandas ir taksi vis nebuvo, net jiems duotas kontaktinis mobilus tas  tris laukimo valandas  prabuvo ne ryšio zonoje. Rusiškai vengrai nemokėjo. Lagerio kazachai angliškai nemokėjo. Vengrai bei  kazachai sėdėjo ir liūdnai spoksojo vieni į kitus tris valandas. Ir atspėkite kas juos gelbėjo? Vengrus paguodžiau, kad niekas  jau jų tikrai neatvažiuos paimti, ieškosime patys. Kazachus ištardžiau - netolimame kišlake buvo žmogus, kuris turi mašiną. Kazachus paakinau tą žmogų su mašina atvaryti į lagerį. Bet vengrai mane maloniai nustebino – tikri Azijos bastūnai  – stresas jų nekankino, kad jie kažkur pamesti dykumoje, o manęs, kaip rašytojo, klausinėjo ar Sostų karus autorius iš karto tokius galėjo sugalvoti. Pasakiau, kad ne. Personažai autorių valdė ir kūrė vėlesnių sezonų  siužetus. Fotografijoje matote laimingus vengrus, kai jau atvažiavo  iš kišlako kazachas jų išvežti iš dykumos į artimiausią miestą (80km) ir viskas apie Sostų karus jiems išaiškinta.

Smėlyje aplink lagerį mačiau įtartinus virvelinius pėdsakus. Driežas, gyvatė? Kazachai man paaiškino, kad jie apdirbo specialiais preparatais smėlį aplink lagerį ir jokie skorpionai beigi gyvatės neturėtų įšliaužti. Bet vakarop matėm lageryje  skarabėjus, dykumų kiškius ir švilpikus. Gyvybė gyva, judri  ir aiškiai preparatais neapdorota, bet dėl gyvačių ir skorpionų patikėjome. O ką daryti? Paskutinė važiuojanti kišlako mašina išvežė vengrus. Ir, ko gero, nebūtina minėti, kad naktį jurtoje labai smulki gyvybė apkandžiojo mums kojas.Tai būtų smulkmeniškas priekabiavimas.

Bet šiaip mūsų kazachai buvo labai tvarkingi, kupranugariai, kuriais jojome, buvo švarūs, nedvokė ir vienas net su pilnom kuprom, tai reiškė – sotus ir laimingas. Mano kuprius buvo nepilnom kuprom, tad eidamas staiga nerdavo žemyn galva  atsikąsti kokio skanesnio saksaulo ar dyglės. Teko savyje  susirasti niekada neturėtus  rodeo kaubojaus įgūdžius.

Aplankėme Dongalako kišlaką. Dongalakas įsikūręs visiškame smėlyje ir vandens šaltinis visiems vienas, pumpuojamas iš po žemių kažkokiu gudriu mechanizmu, prie kurio ir virė kišlako gyvenimas – gėrė dvi karvės, sėdėjo šešėlyje dešimt  vyrų, kurie  maloniai apipletkino tris idiotus ant kupranugarių. Mus. Sužinojome, kad dykumos karvės duoda net du litrus pieno per dieną, o rekordininkė net tris. Iš ko dykumos karvės tuos tris litrus  išgauna – man buvo mistika. Gal iš naftos, nes augalijos buvo menkai. Šiaip kišlakas buvo gražus kaip Nidos kopa. Barchanai tarp namų ir lėtai byrantis smėlis kaip laikas. Bet kazachai išgyvena ir net pas juos į beviltišką dykumą veržiasi gyventi karakalpakai, tauta nuo buvusios Aralo jūros. Ten dar blogiau, dykuma su vėjo nešiojamais chemikalais....Ekologinė katastrofa.

Vakare temstant sėdome valgyti ir gerti degtinę. Karakalpakai ir kazachai geria degtinę taip. Pastato butelį ant  palangės ir palaukia, kol degtinė įsaulyje įgauna aplinkos temperatūrą. Pirmą butelį pastačiau aš. Bet tai gera buvo gerti šiltą degtinę iš pialų visiškoje dykumos tyloje, šviečiant jaukiai  pavėsinės lempelei, šiugždant po kojomis skarabėjams su šviežio kupranugario mėšlo rutuliukais, užkandant arbūzu ir vis išeinant iš po pastogės pasižiūrėti kaip žemai juodas dykumos dangus virš mūsų. Didieji Grįžulo ratai buvo pasiekiami ranka. Tik pasistiebk. Paskui kazachai pastatė dar vieną degtinės butelį. Vadinosi ta jų degtinė kažkaip jaukiai  – ar tai geras draugas, ar tai malonus pokalbis. Todėl ir tą išgėrėme.

Tikrai buvo vienas geriausių kelionės vakarų . Todėl papildysiu Kantą: ....ir šilta kazachiška degtinė užkandant arbūzu naktį dykumoje.

Kova su Šadybojais

Abu Šadybojai yra  turtingiausi Sentobo tadžikų kišlako Nuratau kalnyne vyrai. Gretimi kišlakai vargsta labiau – vienas kišlakas gaudo gyvates, kiti kišlakai kasa auksą iš jau iškasto pramoniniu  būdu aukso gavybos atliekų. O Sentobo tarpeklyje gera derlinga žemė.

 Pirmasis Šadybojus turi gesthauzą. Statinys didžiausias kišlake, erdvus. Pats gyvena ir kitus priima. Bet visi Sentobo gyventojai labai maži. Tai ir gesthauzą pasistatė pagal save. Štai einu pirmą kartą į tualetą, prie durų pasilenkiu – jau žinau visada jos ten žemos – ir pralindęs pro duris bandau tiestis. Džinkt galva į akmenį, net kraujas pasipyle. Mat Sentobo arkitektai įsivaizduoja, kad į tualetą reikai ropoti ilgoku urvu beveik keturiomis. Tą patį vakarą kaukštelėjau smagiai viršugalviu dar kartą - šį kartą eidamas į dušą.Galvoje žaizdos iki šiol..

Na bet negi pyksi ant tų kalnų tadžikų, jie žmonės kaip amerikonai, visada išsišiepę, duoda asiliukus mažei pajodinėti, visi iš tolo šaukia  “chieliou”(kišlake yra anglų kalbos mokytojas), mielai fotografuojasi.

Išėjome paivaikščioti po etnografinį-ekologinį kišlaką.

Kylant aukštyn į kalnus kišlakas kai kur jau apleistas, bet griuvėsiai žavūs. Senosios kapinės irgi apleistos. Keli kapai lyg praardyti gyvūnų ir iš kapų sklinda švelnus keistas salstelėjęs kvapas. Nedrįsau klausti ar tai palaikų kvapas. Bet po tais kapais prasideda kito Šadybojaus žemė. Irgi  malonus žmogelis, pavaišino mus savo pistacijomis, davė mūsų vedliui pačio rinktos nuostabiai  kvepiančios kalnuose rinktos ziros (kumino), pasiūlė  atsigerti iš kibiro savo vandens. Pasigyrė:

-         Mano vanduo geriausias visame kišlake. Visi sako, kad saldžiausias.

Išgėriau trečdalį kibiro. Atsigaivinus  galvon smogė mintis. Prakeiktas  Šadybojus Nr.2. Susiejau salsvą kapinių kvapą su antrojo Šadybojaus saldžiu vandeniu. Kaip tik pakalnėje šulinys, po kapinėmis....Na ir nasvajus jo matyt puikus. Praeivis užsuko pasiimt savo dozės ir laimingas iškeliavo gavęs..

Tad trečią kartą manęs jie neišdūrė. Kišlako parduotuvėje buvo alaus. Kibrajaus alus, prastokas, bet šaltas. Prieš išeinant į ekoekskursiją patikslinau  kainą. 4000 somų. Normaliai.

Grįžtant užsinorėjau nuplauti saldaus Šadybojau vandens skonį ir parodžiau pirštais – du alaus. Daviau 10000 ir nesulaukiau grąžos. Savininko dukra nemokėjo jokių kalbų, tik tadžikų. Tad parodžiau duok 2. Ji mojavo rankomis – ne. Aš įsiūtau – užteks mane maustyti ekologiniu vandeniu ir daužyti galvą– griežtai pareikalavau  pirštais iš merginos grąžos. Ji paskambino tėvui palydovinio ryšio telefonu - ir tas leido jai duoti 2000 grąžos.turistui. Nes patyręs turistas žinojo kainą.

Taip aš išlyginau kovos su Šadybojais rezultatą beveik iki lygaus:1-2. Todėl fotografijoje  su BM  matote mane laimingą geriantį alų prie tos Sentobo parduotuvėlės įėjimo

Kaip keisti pinigus

Štai išgirdau, kad Kazachstanas vienu ypu nurėžė nuo savo tengės 20 procentų. Žybt kaip skustuvu ir viskas. Be didesnių kalbų. Aha, šiaip ten su pinigais jie labai griežtai. Pinigai tose šalyse  galvos skausmas ir geriau  kai be jų.

Štai Taškente  yra trys kursai. Vienas, nu jau visiškiems dundukams yra oficialus.  Aišku oficialios  keityklos tai nykuma ir žmogus jose  keičiantis savo dolerius vertas pasigailėjimo ir kiekvienam praeiviui norisi stverti  jį už rankos – ką darai, brolau? Už dolerį gauni  tik  1600?

Antras kursas, tai tartis su pažįstamais ar viešbutukų savininkais. Tada doleris  jau riebesnis, 2000 somų. Nors  ir šitas veiksmas palydimas atodūsių ir šnibždesių pakampėmis. Moterys keičiančios tyliai šiurena popieriukais, skaičiuoja pasiseilėdamos pirštus, spragsi surišimo gumytėmis ir dūsauja. Matyt dėlei kaltės jausmo suteikimo, kad taip verti jas pažeisti įstatymus.

Bet galima išsikeisti ir turguje, pavyzdžiui Alajaus ar Čorsu. Vaizdelis vertas atskiro aprašymo.

Į turgų įėjome pro pat putpelių prekijus. Putpelės narveliuose uzbekams labai gražu ir padori kaimiška čaichana privalo turėti narvelį su putpelėmis. Ir neklauskite kodėl, nežinau. Taip yra. Už putpelių ir dynių (būtent dynių, melionai neskamba, be dynių jokiame turguje niekaip)  stovi eilė žalčiais besiraitančių žmogėnų. Jie tiesiog blogis lyg iš kokių “Šventųjų motorų”. Leos Carax prisirinktų personažų dešimčiai filmų. Maži, kreivi, persisukę, slidūs ir pasalūniškai šnibžda žodžius dolar, dolar, dolar. Būtent šnibžda, bet aš galiu juos girdėti  toliausiai dar nuo putpelių eilės. Tokio pat tolimo šnibždesio girdimumo atstumu, bet į kitą pusę nuo putpelių stovi milicininkai. Jie kaip ir mato girdi, bet nemato. Vyksta savotiškas baletas, kadangi Taškento opera ir baletas jau remontuojamas šimtą metų, tai veiksmas vyksta čia, Čorsu turguje. Šokis dolar, dolar - matom, nematom.

 Pasitikslinau kursą, geras kursas, išmaniai pasakiau,  ir visa gyvatiškoji eilė suvinguriavo aplink. Lyg žalčiai pasakų Eglės marškiniuose.

Taip, turguje  kursas įstabus, štai pulčiau ir keisčiau it nuogas maudytis, už savo dolerį jau gaučiau kokius 2600 somų. Bet yra  nedidelės paslaptys. Baleto šokėjai, tie kurie su uniforminėmis kepurėmis, irgi žmonės ir irgi dirba. Jiems reikia darbo rezultatų, tad jie  patys  voliuntaristiškai sprendžia, kuris lochelis jiems negražus  ir tada jį apiformina  kaip valiutinį nusikaltėlį. Sako kas dešimtą ar kas dvidešimtą ima už parankių. Aš savo grožiu abejojau visada. Tad gali ir mane taip. Už parankių ir vedasi. Nusėdus nuvesto  nesėkmingos valiutinės operacijos dalyvio liūdnų batų keliamoms dulkėms vėl tęsiasi tas pats baletas. Dolar, dolar ir matom nematom.

Šis choreografinis  vaizdas mus įtikino ir ten turguje, ir vėliau  Uzbekistano valiutos rinkoje dirbome jau tik su profesionaliais nusikaltėliais. Štai Bucharoje išsikvietėme banditinį bankelį ant ratų su dviem apsauginiais. Buvo jau vakaras ir visą kaitrią dieną praleidęs ant  kojų  bankelio atstovas atrodė lyg narkomanas, vegetuojantis dvi dienas be įprastos dozės. Apsauginiai rodos jau turėjo jį prilaikyti už parankių, nes krepšys su somais  buvo bankininkui pernelyg sunkus. Bankelis sąžiningai atskaičiavo kursą 2000 už dolerį ir tylomis dingo. Banditų bankas dirbo gerai. Pas mus  joks veikėjas  po to neatėjo ir jokių papildomų mokesčių už konfidencialumą bei servisą neuždėjo.

Gera žinoti Azijoje tą trapią ribą tarp teisingumo  bei nusikalstamo pasaulio veikėjų. Teisingai  pasirinkęs tik dar labiau pamėgsti tas egzotiškas vietas.

Pokalbis su Taškentu

1. Vakar kalbėjome su Taškentu. Lauke virš plius dvidešimt ir žydi vyšnios. Sako, jau gražu pas mumi. Labai  juokėsi, kad pas mus dar sninga. Parodėme pro langą (skype kamera) krentančias snaiges, sakome jau penki mėnesiai pas mumi sniegas. Taškentas ilgai tylėjo.
2. Somas dar labiau nukrito dolerio atžvilgiu. Rškias plikieji persikai dar labiau atpigo. Noriu į Mirabado turgų.

Kaip suteikiamas nedidelis stresas Taškento taksistui

Neaprašytų memuarų krūvos senka. Ir tenka vis dažniau ištraukti tokius, kur aš bjauriai taupau centuką ar šiaip negražiai apgaudinėju žmones tiesiog dirbančius savo darbą.

Dar vienas toks bjaurokas memuaras.

Įvadiniai  istorijos duomenys tokie. Rusiškai laisvai skaitau galima sakyti be akcento, o kalbu su nedideliu pribaltijsku akcentu. Labai susikaupęs galiu kelis sakinius pavaryti beveik kaip tikras rusas, ypač jei klauso nerusas ir iš toliau.

Antras šiai istorijai  būtinas elementas:  Balkanų moteris Taškente su sulaužyta  koja įtvare, mažei tik pusantrų   ir ekskursauti po miestą  galime tik taksi.

O užsienietis, juolab šviesus  europietis,  moka už viską Uzbekijoje trigubai.  Rusai iš Rusijos Federacijos ir tie moka pigiau daugelyje vietų. Net muziejuose jiems atskiri pigesni tarifai. Jie kaip ir savi. O jau ES gyventojas  mokės ir trigubai, ir keturgubai. Kai kur net apsimesdavome rusais ar vietiniais Taškento rusais, bjauriai taupydami centus ir taip neparemdami Uzbekistano ekonomikos. Iki šiol vakarais prieš miegą gėda.

Taigi kaip vyksta pigaus taksi samdymas Taškente. Pakeliu ranką ir stoviu.  Po minutės koks žmogelis jau kala per ševrole (Uzbekistane kitų mašinų beveik nėra, turi jie ševrole pas save gamyklą) stabdžius. Aš prie takso neinu. Rėkiu iš tolo švariai  taškentskai:

-         На Сарыкульскую за мостом.

Jeigu tūpas taksistas nežino tokio žinomo taško, tai jis yra nevietinis ir aš jam dar turėsiu rodyti kelią nuo geležinkelio stoties. Maksimali kaina tokia tūpam taksistui – 3000 somų. Jei taksistas  linkteli – tai žino. Tai reiškia jis fruktas kietas. Ir reikia jį dabaigti žiniomis:

-         Старaя Tезиковка,  бывшая Першина.

Taip mestelėjus gilias Taškento  geografijos žinias – kaina tik 4000 somų. Esu aiškiai savas, vietinis. Uzbekai gatves neseniai pervadinę uzbekiškais pavadinimais, bet šios sovietinės imperijos rytų  atplaišos  gyventojai tebevartoja senus pavadinimus.

Kainą vietiniams  greit suderame (3000 arba 4000) ir drąsiai lipame į taksi. Mažė savo mėlynomis akimis ir visiškai šviesiais  plaukais sukelia lengvą įtarimą. Bet mes visada tylime kol nesulipame pilnu ekipažu. Tokia taktika. Pradedame važiuoti tada jau prašnekame lietuviškai.

Taksistas krūpteli. Veide jo susimeta gilaus rūpesčio raukšlės.. Ir jis paklausia: iš kur jūs? Gauna atsakymą – Lietuva. Ir tada jau visai nuliūdęs taksistas tepaklausia – jau Europos sąjunga? Aha, jau penki metai, atsakome niekšiškai. Likusį kelio gabalą taksistai važiuoja liūdname transe, tylomis skaičiuoja savo nuostolį. Nevietiniai rusai – reiškia  turėjo gauti visus  6000 somų. Jei iš evrosojuzo ir ne rusai  tai  visi 10000 somų.

Prakeikti fašistai imitavo tikrus taškentiečius.

Vienas vargšas taksistas net išmaldavo  iš manęs 2000 virš suderėtų, kai emocingai  papasakojo nuvežęs kaip jam skaudu prarasti turėtus gauti iš mūsų ne mažiau 10000, vaikai badauja ir kaip jį apmovėme. Nužudėme faktiškai...biznį  sugriovėme...

Du Bucharos fotografai

Du Bucharos fotografai

Bucharos žydų laidotuvės

Kai mano moterys apsirgo skrandžiu vieną vakarą jos išleido mane vieną paslampinėti po Bucharą. Gyvenome viešbutyje beveik senamiesčio centre prie pat Liabi-Hauso tvenkinio. Vienas sugalvojau paeiti kiek į šonus, praplėsti turistinės Bucharos ribas. Gretimame  kvartale  užtikau Bucharos žydų (tokia visiškai atskira tauta) sinagogą, bet ji buvo užrakinta. Senukas  iš kitapus gatvelės  šūktelėjo – vėliau atidarysime. Užeikite dabar čia. Tai buvo fotografijų nedidelė galerija. Tada pirmą kartą pamačiau Anzoro Bucharskio fotografijas. Galerijoje jis taikliai taikė tiesiai  į piniginę turistams. Buvo pilna realios  Uzbekistano egzotikos – išsišiepęs korėjietis su šuns skerdiena  maistui ir t.t.. Pasidrovėjau  paklausti  ar Anzoras iš Bucharos žydų.  Bet įsidėmėjau šį vardą ateičiai.

Nuklydęs dar toliau link Samanidų mauzoliejaus jau beveik neturistinėje Bucharoje radau dar vieną karavansarajų su  dirbtuvėmis ir visokiais kultūriniais objektais. Ten nuobodžiavęs žmogelis maloniai pakvietė vienos galerijos vidun. Vėl fotografas. Vėl  tos realistinės bet egzotinės šalies fotografijos, buvo ten ir kažkur anksčiau matytas garsusis čigonas  vagiantis vandenį – firminė Šovkato Boltajevo fotografija. Išsikalbėjome,  fotografas buvo tyliakalbis  ir labai kuklus. Pasisakė esąs iš ironi. Tada nesupratau to reikšmės, bet vėliau sužinojau – ironi buvo persų vergų kasta Bucharoje. Bene žemiausias visuomenės laiptelis. Šovkatas gerai žinojo Sutkų. Labai gerbė visą Lietuvos  fotografijos mokyklą.

O kaip gyvenimas – atsakė labai sunku. Nemoka jis prie dabarties rinkos ir kitų dalykų prisitaikyti. Kai paminėjau Bucharskio galeriją, atsakė aha, anas tai  gerai prisitaikęs. Bucharskis net  Maskvoje masterklasus, parodas  daro. Paminėsiu – Maskva uzbekams tai ir Paryžius, ir Niujorkas, nėra galingesnio miesto pasaulyje. O jis va užkampyje, niekas čion beveik neužeina. Darbų neperka. Nors jo fotografijos gal ir geresnės.

Tai va. Bucharoje du fotomenininkai ir tie nesikalba. Bucharskio pilna internete ir ten jo fotografijos  taip gražiai žaidžia šviesa,  spalva ir egzotika. O Boltajevo juodai balto realizmo internete beveik nėra. Jis nemoka gyventi šiuolaikiškai. Čia įdedu Š.Boltajevo fotografiją. O Anzoro foto nuorodoje:

 http://pavel-kosenko.livejournal.com/400259.html
 

 Įžūlus jaunimas atima iš senųjų meistrų duoną...kaip tai pažįstama...

Uzbekistanas populiarėja

Vakar grįžtant iš varžybų visai netikėtai radome Vilniaus centre, Dainavos konferencijų centre, Vienuolio g..4 antrame aukšte naują restoraną Uzbekistanas. Iš pradžių buvome atsargūs. Bet kai  pamatėme meniu garsią Taškento korėjiečių šaltsriubę kuksi palūžome.
Sėdome ir užsisakėme. Deja, kuksi ir nebuvo. Vienintelio dalyko iš gausaus  meniu. Tada užsakėme  airaną , sriubą lagmanas ir samsa paplotėlius. Bei mantus.
Laukėme abejodami. Ta vieta visiems restoranams nelaiminga, o ir Čaichana jau pakankamai gerai  atstovauja Vilniuje uzbekų virtuvę.
Vienintelė užsakymo klaida buvo airanas, litrinis ąsotėlis kainavo 25 litus, kiek nežmoniškai brangiai  mano galva kaip raugintui gėrimui. Bet mantai, lagmanas ir samsa maloniai nunešė ant atminimo bangų į Uzbekiją. Viskas buvo taip kaip turi būti činarų pavėsyje. Teisinga puiki virtuvė nebuvo sugadinta, pabodusioms kiniečių ir picerijų pakaitai puikiai tiks rytietiškoji ir nesupainiojama  su niekuo uzbekiška virtuvė. Žmonės uzbekiškais veidais sukiojosi, virtuvėje irgi  dauguma darbuotojų iš Taškento. Galimas minusas - restoranas tinklinis, yra tų pačių šeimininkų restoranai  Maskvoje bei Rygoje. Tiesa dar meniu daug klaidų, pvz.  mašas yra mano galva lęšiai, o jie rašo uzbekiški žirniai. Na bet sakė pataisys meniu greitai.
Ką gi stebėsime kaip jiems sekasi. Tikrai ateisime dar kartą kai bus kuksi ir šiaip atgaivinti sielą... vertinga vieta.

Kvailas kvailas berniukas...

Esu kažkada parašęs padėką Bucharos miesto milicijos viršininkui. Vardo nepameu, bet maždaug Bombulatas Berdychodžaičius ...beveik 30 metų praėjo, tad manau atleistina ...

Kaip visada Bucharoje jau sėdėjome ramūs ir pavargę, kažko laukėme, slampinėjome be didesnio reikalo po miestą.

Prisikabino prie mūsų sėdinčių Liabi Chauso medžių šešėlyje toks berniokėlis, paklausė ar iš toli, atsakėme – netoli, iš Albanijos. Aaa, supratingai atsakė berniukas, tuo aiškiai parodydamas Uzbekistano švietimo sistemos galią.

Ir užimdamas miesto svečius bandė atpasakoti labai įdomų indišką filmą. Supratome yra blogi veikėjai ir vienas geras veikėjas, daug šaudė, gaudė, po to dainavo. Blogi prirezgė daug planų pagauti gerą. Meilė dar buvo. Pasakotojas daug makalavo rankomis. .

Susižvalgėme su kolega, na ir kvailas šis mažasis bucharietis, dėl bajerio dar paklausėme ar matė 12 kėdžių Atpasakojo taip pat kaip tą indišką filmą. Jaustukai ir makalavimas rankomis. Net susidomėjome, kaip tokiam tūpam galima būti ir net tiesiai to paklausėme berniuko. Berniukas įsižeidė ir greitai pasišalino.

Mes dar kiek pasijuokėme ir savęs paklausėme ko jis iš tikro iš mūsų norėjo, tas tūpas ir bukas jaunuolis. Aš čiupt už kišenės- piniginės tai nėra. O tu jo... Liekame švarūs kaip snieguotos Pamyro kalnų viršūnės už 5000 km nuo namų...

Kolega nubėgo aplinkui klausinėti ar nematė kas tokio kvailo kvailo berniuko. Kai kas nusistebėjo tokia paieška, bet kai kas

pasiūlė miliciją, nuėjome ten, kitų variantų neliko...

Milicinkai mus priėmė puikiai, skyriuje viešpatavo ramuma, jiems buvo nuobodu, o čia tokie vargšai pribaltai pasakoja keistą istoriją.

Perklausė ar labai labai kvailas atrodė tas berniukas. Patvirtinome, kad visiškai. Žinome, atsakė, sena dinastija. Turistus jie taip...penkios minutės...

Bucharos nusikaltėlių ir milicijos simbiozė pribloškė. Po kelių minučių atitapeno senas bet skubrus senelis ir atnešė mūsų piniginę. Primygtinai pareikalavo perskaičiuoti mūsų piniginės turinį ir pastebimai lengviau atsiduso, kai mus patenkino atgautos piniginės turinys. Tada pagarbiai atsisveikino su milicininkais skyriuje. Norėjome ir mes padėkoti, bet mūsų paprašė palūkėti. Na štai, pagalvojome, dabar mus už valkatavimą...Bet ne, reikėjo jiems rašto...rašyti rusiškai mokėjau .. visas skyrius paraidžiui sudiktavo savo vardus bei pavardes ir mes parašėme nuoširdžią padėką Bucharos miesto milicijos viršininkui už puikų jo pavaldinių darbą. Tik niekaip negalėjome nurodyti kokio nors viešbučio pavadinimą kaip adresą, nes nakvojome miesto parke. Ai tiek to tas viešbutis, pasakė milicininkai, šiaip labai gražiai parašėte. Tada jau atsisveikinome galutinai. Dar išeinant paklausė ar tikrai pas jus Pribaltikoje tie patys rubliai?

Atrodė kvailas kvailas berniukas...o pasirodo senos profesionalios dinastijos atžala...Rytai...

Apie Taškento milicininkus

Viena įdomiausių žmonių grupių po liuli(tokie Azijos čigonai) Taškente yra milicininkai. Vargšų vargšai. Pats Uzbekijos prezidentas neapsikentęs liepė išvyti vieną dieną visus pilvotus(vien už šitą niekšybę man Karimovas nelabai) milicininkus iš darbo. Stambesnius gerus darbuotojus vadovybė slėpdavo slaptuose kabinetuose ar tolimuose dykumų kišlakuose. Tai kažkoks padoresnis išorinis vaizdas gatvėse porą mėnesių buvo. Kol prisimaitino didesnius pilvus seniau buvę liesi...Azijoje juk taip yra, tik riebus žmogus, su gražiai ant kelnių griuvančiu pilvu yra viršininkas ar autoritetas. Štai dykumų Bucharos emyrai rengdavosi po septynis chalatus tik dėl valdžios autoriteto palaikymo. Ir atrodė tada kaip emyrai, tauta pamatę tokį nežmoniškai storą žmogų iškart klūpdavo ant kelių.
Bet koks užsieniečio kreipimasis(pats bandžiau) dėl nuorodų kur yra kas sukelia baisią sumaištį vargšo milicininko smegenyse. Nes tai gali būti - prokuratūros patikrinimas, saugumo provokacija, šiaip teroristas ir tuoj sprogs. Vienu žodžiu atsakyti kur tokia ar kitokia gatvė nuo streso milicininkas nebepajėgus. Geriau prie jų nelysti su sunkiais klausimais. Kaip pasakojo vietiniai žinantys, norinčių dirbti milicininkais pakanka ir vadovybei paprasčiau skundų netirti, o iškart atleisti apskųstą pareigūną. O darbų nėra, taigi milicininkauti norinčių eilės. Šioje vietoje paminėsiu dar vieną visiškai antgamtišką Uzbekijos ypatybę, ten duodami kyšiai, kad pakliūti į kariuomenę. Mano galva tai vienintelė pasaulyje valstybė kur moki pinigus, kad pakliūti kariuomenėn. Tik po kariuomenės gali gauti valdišką tarnybą, tame tarpe ir milicininko darbą.

Jei Vidurinėje Azijoje prasideda kokie rimtesni neramumai pirmi slepiasi milicininkai. Nes juos iškart žudo abi pusės. Ir milicininkai tą žino iš anksto. Jie nekenčiami kaip klasė. Po darbo milicijoje negausi jokio kito darbo. Joks padorus darbdavys nepriims į darbą milicininko. Kolektyvas nesupras. Vienintelis variantas vairuoti taksi.

Ką dar sugeba Taškento milicininkas: tai gracingu lėtu šokančiu Odesos vagies žingsniu mojuojant krivūle prieiti pasiimti duoklės iš prasikaltusių vairuotojų. Lėto inspektoriaus priėjimo ceremonijos metu vairuotojas jautriau pajaučia visą savo situacijos tragizmą bei tik kelių tūkstančių somų praradimo neviltis sušvelnėja. Šitas reginys įspūdingas ir milicijos mokykloje tik to matyt ir moko. Dar labai gracingai milicininkas vos pajudina ranką, kai reikia stacionariame kelių patikrinimo poste praleisti automobilių virtinę. Man rodėsi tai tik suvirpėjo įkaitęs miesto oras, lengvai, lengvai, lyg Hokusajaus teptukas ant šilko piešdamas mažytį lapelį. Bet tikras taškentietis sugeba įžvelgti tame praleidžiantį pro postą milicininko rankos judesį. Aš nepastebėdavau.

Ir paskutinė baika šia tema. Taškento kelių milicijos viršininku buvo specialiai paskirtas žmogus be giminių. Ir pirmą savo darbo dieną liepė areštuoti visus kurie prisistatys jo giminaičiais. Kitą rytą visose Taškento areštinėse nesutilpo viršininko naujieji giminaičiai.

Taškento plovo ceremonija

Aš buvau vyno su sūriu ragavime ir žalios arbatos ceremonijojse. Įspūdinga. Nors jei visai atvirai žodis įspūdinga vartojama labiau apie kainą už ceremoniją.


Vieniems draugams norėjome padėkoti ir mes su Balkanų moterimi, tiksliau ji 96 procentais, atlikome tikro Taškento plovo ceremoniją jų namuose. Visus ingredientus, liaganą ir puodą atsivežėme patys. Iš šeimininkų tik alkoholis, bet dėl ceremonijos specifikos bei trukmės tai gana brangu taip pat.

Tiesa šeimininkai sugadino kiek ceremonijos epilogą atsisakę iškasti duobutes naujo namo grindų dangoje. Bet mes jiems atleidome. Nes jau buvo apėmęs visaapimantis gėris.

Ceremonija vyksta tris – keturias valandas, aplinkui gali lakstyti vaikai, šeimininkas gali nubėgti parduotuvėn dar degtinės, ši ceremonija tuo ir pranaši - savo giliu vidiniu demokratiškumu.

Susėdę aplink puodą virtuvėje pjaustome vadovaujant vyriausiam ceremonijos meistrui(jūs suprantama žinote aišku kas tas meistras) morkas(būtinai šiaudelių pavidalu), svogūnus(bet kaip), mirkome ryžius ir avinžirnius. Kartu pasakojama kas bus dedama ir kodėl, kokia mėsa parenkama ir kokie prieskoniai, keli pusilgiai anekdotai apie Uzbekiją. Pokalbis čiurlena laisvai kaip vanduo aryku..

Užmiršau kertinį ceremonijos pamatą – dedant į puodą kiekvieną ingredientą būtina visiems kartu išgerti po čerkelę degtinės(jei nėra sako tekila irgi gerai) už kuminą pvz arba raugerškį. Pilti stenkitės kuo mažiau apie 30-40 g, nes svarbu sulaukti ceremonijos kulminacijos – pačio plovo kaipo tokio valgymo. Va koks netrumpas ingredientų sąrašas – ryžiai, aliejus, druska, aviena, jautiena, svogūnai, morkos, avinžirniai, razinos, kuminas, raugerškis ir dar kažkokie prieskoniai. Tie dedami pabaigoje, tai retas pamena jų pavadinimus.

Taigi plovo skonis darant jį tiksliai ceremoningai yra nepakartojamas, netgi sakyčiau aromatas bei dievų maistas. Dalyviai stena iš palaimos. Ir pabaiga tokia – visi virsta į šonus nuo stalo arba jau į lovas nuo jau tuščio liagano, sunku, net nebesinori degtinės. Ant stalo – arbata, arbūzas ir airanas, jei kas dar nori atsigaivinti. Bet nebenori. Taigi laiką reikia parinkti labai tiksliai trys – keturios valandos iki miego meto.

Daryti viešoje erdvėje už babkes?. Ko gero nepavyks, atmosfera prie stalo virtuvėje turi būti labai laisva, žmonės artimi. Nors kada nors pagalvosime, kai norėsime daryti naują biznį…

Arbūzai ir tyros kaip dangaus virš Samarkando mėlynė akys

Dabar taip karšta, kad nevalingai įsivaizduoji kaip suleidi dantis į arbūzą, ištrauktą iš pavėsyje linksmai almančio aryko. Tas arbūzas vėsus. Minkštimas vos treška ir sultys krenta riebiais lašais kai panyri dantimis arbūzan iki ausų .


O kaip daroma, jei karštis toks pats, tarybinė Azija, pinigų nė kapeikos ir arbūzai kėpso prieš akis.

Pasakoju. Man tai net nebuvo galima tranzuoti, nes mašinos paprasčiausiai nestodavo. Tik iš mandagumo patranzuodavau savo pamainą ir pavažiuodavome į priekį tik kai draugelio pamaina. Aš ne azijatiškas tipas, greičiau europietiškas, bet truputį per grubiai gamtos sudėliotas. Draugelis gi buvo visiškas blondinas ir tyromis mėlynomis akimis. Sportbatyje vežėsi kai ką iš Ču slėnio įvyniotą į sidabriuką . Nuo to akys dar labiau pamėlynavo. Turguje - garbės žodis – pirmą kartą tai atsitiko visai netyčia. Draugelis paėmęs arbūzą stovėjo eilėje ir galvojo kaip čia pasakyti, kad pinigų neturi, o valgyti - atvirkščiai. Bet tas nedaugelis jo galvoje buvusių rusiškų žodžių iškrito, o uzbekiškų ir šiaip nebuvo. Dechkanas - kai priėjo tylinčio draugelio eilė - pamojo ranka, varyk, tiek to, nekliudyk eilei.

Valgydami ir mataruodami kojomis sutarėme – visiškam kaifui reikėtų dar vien arbūzo. Tiesiog su kitu uzbeku pabandyti – gal duos. Ir tikrai davė.

Taigi atpasakoju visiškai tiksliai mirtinai veikiantį baleto numerį “Arbūzo paėmimas nemokamai Vidurinės Azijos turguje”. Mėlynakis blondinas prieina prie arbūzų krūvos ir išmaniai išsirenka skanų egzempliorių. Po to prieina prie pardavėjo ir ramiai stovi su išsirinktu arbūzu Tada tylomis ir stengdamasis mėlynuoti tiesiai į akis arbūzų prekijui savo akimis stovi ir žiūri. Tyli ilgai. Nedaro jokių staigių judesių. Tik žiūri. Uzbekas kelis kartus pasimuisto, jaučia kažką darąs ne taip, bet numoja ranka, keistas toks blondinas ir to nematyto mėlynumo akys. Ir tyli, kai keistasis žmogus lėtai nueina su jo arbūzu. Tik retas šūkteldavo;

- O pinigai?

Ir pats iškart žiauriai pasigailėdavo, kai blondinas lyg timpteltas už virvutės sugrįždavo, padėdavo žiūrėdamas jam į akis arbūzą ant žemės ir paniekinančiai nusišypsojęs lėtai nueidavo. Tiems kas taip kvailai šūkaliodavo apie pinigus naktimis į galvą sulysdavo džinai, šaitanai ir dervišai. Rytą pakirdę šlapi nuo priešmirtinio prakaito pasižadėdavo sau atiduoti be kalbų tą nereikalingą daržovę jei vėl prieis anas mėlynomis akimis.

Bet didžioji dalis uzbekų arbūzą atiduodavo be kalbų. Juk svarbu nevogti.

Taip ir išgyvenome tą kartą. Arbūzais ir duona. Ir akimis.

Apie rusiškas keistai prilimpančias frazes

1.  Air Baltic lėktuve Taškentas - Ryga buvo latviai stiuardai. Blondinai, kalba tik angliškai, rusiškai vos vos. Uzbekai sportininkai priešingai  - angliškai vos vos, rusiškai  taip pat. Vienžo, latviai vargo su sportininkais uzbekais  visiškai. Tie žmonės iš aūlų, vietos lėktuve neranda ir daro viską kas negalima. Latvis vargo, vargo, neišlaikė ir isteriškai suriko frazę Але гараж. Tik uzbekas išgirdo šią frazę - iškart atsisėdo ir nurimo. Frazė pirmą kartą nuskambėjusi stalininėje komedijoje "Volga Volga" suveikė ir po 80 metų...mistika. Klausimas  iš kur žinojo ją šiuolaikinis latvis? ir uzbekas?
2. Niekaip nesupratau kodėl  Taškente somsa(tokie pyragėliai su įvairiais  įdarais) vadinami beveik visi заказ сомса.  Priėjus iškart paduoda, nereikia laukti užsakytų. Kame kampas, klausiu vietinio ruso?  O pasirodo uzbekai nori pamandravoti ir pasireklamuoti, kad jau pas jį tai somsa padaryta   kaip pagal užsakymą. Bet žodžių daug tai supaprastina iki заказ сомса, kad prasmė keičiasi tai prekeiviui  nė motais. Visi Taškente supranta, kad заказ сомса yra geresnė už paprastą somsa. Gali konkuruoti tik su somsa iš kiosko, kuris užsirašęs,  kad visada duoda grąžą.
3. Afganistane šiemet vietinis žmogelis pareiškia нахуй балет. Šiuolaikinis fotokorespondentas iškart nukrenta nuo tokios frazės iš afgano lūpų. Išmoko aišku kažkada iš riboto tarybinio karinio kontingento. Pasirodo jos prasmė - dirbame rimtai. Baletu buvo vadinami parodomieji manevrai kitų šalių generolams rusų armijoje. Taigi нахуй балет - dirbame rimtai. Kažkas buvo su tuo žmogeliu rimtai įkliuvęs....
Iš čia; http://kostyukov.livejournal.com/101489.html

Apie Taškento kriminalo likimus

Šiaip jau labai labai retai klystantis Zeppelinus kartais prašauna pro šikšnelę. Išsireiškė, kad Vakarai ne Rytai ir Taškento banditai matyt  neturėjo jokios ateities Vakaruose.
Klaida.
Ališeras Usmanovas, uzbekas, netgi sugebėjęs pasėdėti uzbekiškame kalėjime, dabar  yra gerbiamas Arsenalo futbolo klubo Londone stambus akcininkas ir dar netgi Facebook stambus akcininkas, nekalbant apie kitus milijardus. Bet apie tuos kurie Vakaruose.
Taškento uiguras ir vor v zakone Toktogulovas(pravardė Taivančikas) netgi gavo Prancūzijos Garbės legiono apdovanojimą.
Broliai Čiornyj(Černoj), Taškento žydai, kažkada užvaldę žudynėmis ir kyšiais visą Rusijos aliuminį, irgi iš Taškento. Taivančiko chebra. Dabar garbingi Izraelio piliečiai.
Šamilis Tarpiščevas, totorius taškentietis, artimas žmogus Borisui Jelcinui bei Taivančikui.
Dar Bucharos žydas, Levas Levajevas, vienas turtingiausių planetos žmonių. Bet atrodo jis be kriminalinio Taškento šleifo arba mums nežinoma..

Pirtininkas, skaudančia nuo kymyzo galva

Visa XVI amžiaus pirtis bus mūsų kiek panorėsime. Tik 40 dolerių ir pasilepinsite Bucharos pirklio - turtuolio vakaru kaip prieš 500 šimtus metų. Arbata, masažas. Brangu, pasakėme, už tiek pas save galime. Bet juk čia ne namie, čia Buchara, taaaaip Buchara, pirtis tikrai sena visa pelėsyje, kiek čia istorinio nešvarumo susikaupė. Ir epidemijų būdavo?


Laiko patina, pataisė įkalbinėtojas.

Įkalbėjo. Vakare atėjome.

Mus sutiko jau visiškai nešnekus jaunuolis, pasakė renkitės ir kad jam skauda nuo kymyzo galvą. Paklausėme ar negirtas, ar jam viskas gerai, ne atsakė, šiaip silpnos sveikatos, net arbūzų nevalgo, nuo jų jam irgi bloga, fosfatai nitratai.

Kymyzas įtariau tai kumysas? Jo skonis ir aromatas neįtikėtinas, jei drungniau išsireiškus primena Bucharos dechkanų turgaus atliekų duobėje  besimaitinančio asilo vėmalus. Bet man pavyzdžiui kumysas Azijoje sureguliuoja skrandžio veiklą, o šitam azijatui nuo jo skauda galvą. Keistenybės tiesiog.

Nusirengėme nuogi, įsivyniojome į paklodes, pirtininkas liepė drąsiai, pirtis tik mūsų, dalyvavo iš pašalinių tik kymyzo aukos jaunesnysis broliukas, kurio pareiga buvo lakstyti visais pirties užkaboriais paskui mūsų vaiką - šaitan blondin.

Kaip džentelmenas pirmiausia ant karšto akmens stalo paguldė Balkanų moterį, praskleidė paklodę ir laužė, ir sukiojo, ir masažavo. Pirtininko veidas atkuto, dingo skausmo grimasa ir kokių 40 minučių jis rimtai masažavo Balkanų moterį. Pirtininkas nupasakojo kokias ir kodėl procedūras atlieka, kiek buvo anksčiau pirčių Bucharoje(net 18), kokios tradicijos. Moteris gulėjo iškorusi liežuvį, sakė įdomu ir stipru. Atleidžia jos sulaužytos kojos patinimą. Aš kaitinausi gretimoje nišoje.

Ir štai čia reikėtų atkeipti dėmesį į mistinį kymyzo poveikį, man pavyzdžiui taip nebūdavo, bet vat šitą tadžiką kymyzas paveikė taip keistai. Po 40 minučių masažuojant moterį atėjo laikas man gult ant akmenų. Ir čia vėl pirtininkui visiškai netikėtai smogė kymyzas. Rankos vėl suglebo, judėjo jis sunkiai, laikas nuo laiko jis masažavosi sau smilkinius vietoj mano nugaros, kartojo vis prakeiktas kymyzas, kad daugiau gerčiau, mano masažas truko vos 20 minučių, nors kūno dydžiu pranokstu Balkanų moterį tikrai du kartus, o gal ir du su puse.

Taip ir likome skirtingų nuomonių, Balkaniškoji šeimos pusė tvirtino buchariškas masažas ir pirtis – puikūs. Aš - abejotinos vertės, ypač jei už 40 dolerių. Ir dar tas įtartinas kymyzo poveikis...