Tas gyvenimas
sode ne rožėmis klotas.
Štai atrodytų paprastas
agurkų auginimas šiltnamyje. Keliesi šeštą, palaistai su laistytuvėliu kiekvieną
asmeniškai. Po to dar vakare apeini, pažiūri kaip agurkai jaučiasi po dienos
vargų. Gal per drėgna žemė – tai puls pelėsiai ir ligos, o gal perdžiūvę – tai išvis
svieto pabaiga.
Ir porą savaičių
su optimistiniu Pavkos Korčiagino įkarščiu laisčiau ir laukiau pasiskinti. Na kaip maži
taip maži, daug jų užsimezgusių, bet maži. Lapai nenudžiūvę, pelėsio nėr. Ligų nėr.
Agurkų daug, bet visi maži. Sakytum klesti agurkai, nu bet kad labai neaugūs...Negi
galima tokius mažutėlius skinti. Ranka nekyla. Pusryčiams – kaip jūs pamenate –
kankinausi su salotų lapais.
Pasiskundžiau BM.
Sakau gal trąšų kokių reikia, nes neauga tie žali šunsnukiai? Ta neatlaikė ir
nugriuvo po stalu. Labai juokėsi.
-
Prisipažįstu,
- rėkė iš ten.
Pasirodo, kai aš išvažiuodavau
į darbą, jos abi su maže apsižvalgę slinkdavo į šiltnamį ir kas rytą suvalgydavo
po du didesnius agurkus. Taip dvi savaites.
Ir kenčia abi, man nesako, nes aš labai gražiai juos laistau ir jautriai išgyvenu
agurkų mažumą.
Nu, ir aš sakau – tos moterys...Šiandien
pusryčiams suvalgiau du agurkus.