Michailas Bulgakovas - nemirtingas raštelis

Apie Lukiškes

Nei mes gebame susitarti kas ten stovės, nei valdžia geba nuspręsti.

Todėl, kaip visada, imuosi gelbėti visus sprendimų nepriėmėjus/šūdmalius.

Į Lukiškių aikštę privalu grąžinti senąją Lenino skulptūrą, apsodinti aplink vėl tas pačias raudonas salvijas – Lenino gėlytes. Nes tos gėlytės man gražios.

Tačiau.

Leniną apdėti grotomis taip, kad liktų tik iškišta iš tankių grotų ranka, kuri jau savaime yra Vilniaus urbanistinė legenda, nes rodė ir vėl rodytų kryptį į didžiausią Europoje (vėl nuostabi miesto legenda) alaus barą “Tauro ragą”, kuriame yra Vamzdis, kuriuo teka  alus iš greta stovinčios alaus daryklos.

Grotos aplink Iljičių, rodytų mūsų aistringą atsisveikinimą su praeitimi, bet tokį linksmesnį, nerūpintojėlišką. O amžinai optimistinė rankos kryptis  rodytų mūsų tautos gebėjimą svajoti.

Lenkiškos paslaptys

Mano kartos  žmonės aišku pamena  lenkišką  TV serialą  “Keturi tankistai ir šuo”..Sukdavo ir sukdavo vargšė sovietinė televizija tankistus per kiekvienas moksleivių atostogas..

Bet dabar, po tiek metų, galiu kitaip pažvelgti į serialą. Tas serialas buvo kažkoks slaptas lenkų iliuminatų nostradaminis sąmokslas. Slypi jame kažkas tovianskiško ir valenrodiško.

Pirmas “Rudžio” (tanko) vadas buvo Jarošas. Ir dar Algirdas (Olgierd).

Primenu – šiuolaikinis  Jarošas, tai buvęs ukrainiečių “Pravyj Sektor” vadas, aršus Rusijos priešas.

Toliau dar baisiau.

“Rudžio” mechanikas buvo gruzinas Saakašvilis. Taip, su tom pačiom dviem a kaip ir šių laikų Micheilas Saakašvilis. Odesos  ir Gruzijos vadovas, aršiausias Rusijos priešas.

Kas tai, jei ne Nostradamo verta pranašystė?

Nuotraukoje  “Rudžio” ekipažo selfis.

Telefonas ir kosmosas

Kosmonautikos diena, po velnių, šiandien. Gagarino skrydis. Kodėl aš – tarkime beveik inteligentas – dabar keikiuosi?

Kai aš gimiau, tai ilgai buvau toks ne visai tikęs ant šio svieto. Na kaip ir dabar. O tada ilgiausiai neturėjau vardo, tėvams nebuvo kada. Į mūsų namo kiemą prie turgaus atėjo progresas, artėjo telefono linija ir visas namas, atšventęs kiek reikia mano gimimą, stojo kasti tranšėją telefono linijai iki namo. Greičiau, kad greičiau į kiekvieną butą įžengtų progresas. O po to dar Gagarinas sukėlė  tokį skandalą su savo kosmosu, kad jau atrodė tuoj komunizmas ir vieno atskirai paimto nekosminio ir netelefoninio berniuko vardas niekam nerūpėjo.

Tėvas, trumpam parbėgęs namo iš tranšėjų kasimo, kaip laikraščių ir kosmoso auka, mamai pasiūlė paprastai:  :

-         Fidelis kaip Kastras arba Jurijus kaip Gagarinas?.:

-         Ne,  - pasakė mama,   - jau kaip šunį Fideliuku  arba  Juročka mano vaiko nešauks.

Ačiū, mama. Apgynei. Moterys visada turi nuostabų  amžinųjų pamatų jausmą.

O pas sovietus buvo ir gerų dalykų. Štai, jei  tėvai vėlavo duoti vardą vaikui, tai grėsė bauda. O laikas seko. Telefoną  galų gale įvedė, Gagarinas nebeskraidė daugiau  į kosmosą ir galų gale tėvai paskutinę  dieną nusprendė ką daryti su šituo vis verkiančiu dėl neteisybės bevardžiu kūdikiu. Ir perkirto  Gordijaus mazgą paprastai. Sutarė best pirštu į vardyną, kokią dieną gimiau, tos dienos  vardu ir pavadinti. Tą dieną vardyne kėpsojo tik Regimantas, prastas vardas ir nei vienas normalus  žmogus iš pirmo karto vardo neprisimena. O už Lietuvos  ribų nei vienas neištaria. Bet per pusę amžiaus pripratau ir net  su  tokiu vardu  išmokau  gyventi.

Tačiau kiekvieną kosmonautikos dieną mane nukrato sveikas šiurpuliukas: per kosmosą ir kitus progreso reiškinius vos netapau Juročka. 

Neįvykęs Kuršas

Jei Kuldygoje, kažkada buvusioje Kuršo sostinėje, naktį sustoji  centre Liepojos bei Bažnyčios gatvių sankryžoje ir iš dangaus  sninga, tai tik tada gerai.

Galima  prieš tai išgerti alaus bokalą ar vyno taurę, kad dar labiau atsivertų kuršiškosios  čakros, nes  šeimos legendos  kažką nerišliai  murma apie kuršišką kilmę...

Taigi toje  sankryžoje į dangų šauna  šviesos stulpas, jei lietus ar šiaip jokių kritulių, tai šviesos stulpo beveik nematyti. Bet jei sninga, tai taip gražiai sninga  kaip kažkada “Maskarado” spektaklyje.Gaila ir tuščia dūšioje dėl tuščio mažo latviško miestelio nakties. Matai tame valsu besisukančių snaigių stulpe į dangų  neįvykusį Kuršo projektą, nes hercogas Jekabas Ketleris taip įspūdingai pradėjo šalį su kolonijomis Gambijoje ir Tobage. Bet  gražiai prasidėjęs projektas buvo sutrintas istorijos girnų tarp Švedijos, ATR  ir Rusijos. Tiek ir liko. Kelios tirpstančios snaigės.

Mažoji  Kuldyga liko neįvykusi kaip kolonijinės valstybės sostinė. Turi Kuršas ir ypač Kuldyga žiemą lašelį tos neįvykusios galimybės grožio, bet šiaip  prastai. Murkšlių (kaip latviai  paaiškino  - tokių žemės voverių) ferma žiemą uždaryta, smėlio urvai uždaryti, keli muziejai uždaryti. Ventspilis žiemą nesužavėjo, gal tik  Ėduolės pilis, Tervetės parkas ar Jūrkrantės jūros krantas.– šiek tiek.....

Žiemą į Kuršą padoriam turistui nereikia.

Detektyvų mėgėjams

Klausimas. Ką reiškia religinio kulto pastatas fone, saulėta diena, seni akmenys ir įtartina knyga su XIX amžiaus karininko nugara viršelyje?

Vaivos Lanskoronskytės interviu su manimi Bernardinuose

Vyras turėtų turėti savo planą, vykdyti jį ir nelabai verkti, jeigu nesiseka. Iš esmės jis turėtų kaip tankas važiuoti per mišką. Man pačiam šiuo metu labai trūksta vyriškos literatūros. Kalbėjimo apie vyrą, kuris dirba, veikdamas pagal planą. Bandžiau sukurti savo knygoje tokius žmones.

Visas interviu čia

Mano paskaitos Telšių rajone šį savaitgalį

Gal kas bus šį savaitgalį prie Telšių... Mano paskaitos apie tris džeimsus bondus iš Žemaitijos bus balandžio 25 d, šeštadienį,12 val. amatų kiemo klėtelėje Kaunatavoje bei balandžio 26 d., sekmadienį, 12 val. Biržuvėnų dvaro sodyba.

Serbų-kroatų karas

Štai dabar žiūrint  Donecko pusėn kažkaip galvon ateina serbų ir kroatų nesenas karas. Mano galva istorija sukasi spirale.

Tada pamenu važiavau berods 2003 metais per  visą Kroatiją  ir mačiau kaip sadistiškai metodiškai masiškai į kroatų trobų stogus buvo padėta po vieną sportiškai taiklų serbišką artilerijos sviedinį. Galiu pasakyti idealiai ir maloniai sau  dirbo serbų artileristai.

Tačiau,  po to, su ginklais  pateiktais  “Vatikano”  ir “Argentinos”, papiktinti kroatai per kelias  savaites nušveitė  serbų armijas su jų taikliaisiais artileristais  iki pat  Serbijos sienos.

Tai bręsta kažkas panašaus į Vatikano ir Argentinos pagalbą ir viskas kas bus, tai elementarus istorijos pasikartojimas?

Akcijas trumpam paverčiau pinigais ir laukiu.

Gyvoji istorija. Odesos tarmė

Vakar teko tokia pareiga per vieną renginį užnešti buvusią  šokių  kolektyvo koncertmeisterę į salę ketvirtame aukšte, o po to nugabenti ją namo. Senutei 89 metai. Menkai tepaeina, o šiaip  guvi, fotografavo savo buvusio  kolektyvo merginas mobiliu savo telefonu. Atminimui.

Senutė  lietuviškai vos vos. Kol gabenau ją į ketvirtą auktą be lifto vis susėdę pakalbėdavome

Aš kaip šioks toks rusų kalbos  mokovas, greit suklusau -  ji  kas aukštą  vis  pasakydavo kokią frazę visiškai odesietiškai.

Tai aš ir prisikabinau kol nešiau senutę;

-         Gal iš Odesos  tamsta?

-         Ne,   - sako,   - net nebuvus Odesoje..

Ir  baigėme tą temą, nes supuolė  sveikintis  moteriškės. Nešant atgal išsiaiškinome  daugiau.

Tėvas augo Odesoje. Buvo talentingas muzikantas-pūtikas ir grodavo  Odesos parkuose. Kalbame  apie  caro laikus dar iki revoliucijos. Bet kažkuriuo  metu tėvui besimokant junkerių mokykloje jam prasimušė revoliucinės nuotaikos. Caro valdžia kaip revoliucinį elementą jį nutrėmė. Taip tėvas atsidūrė Sibire, Irkutske. Ten ir ji gimė 1925 m.. Po to tokie  patys  revoliuciniai čekistai 1938 m.  jos tėvą per 8 dienas nuo suėmimo. sušaudė. Po karo jos  su mama atsirado Vilniuje, mama kėlė pramonę, o ji mokėsi Vilniaus konservatorijoje.ir dirbo koncertmeistere. Dar ir dabar atmintinai groja savo repertuarą.

 Viskas, atvežiau senutę namo.

Vėl kaip kartais stipriai  trenkia  nežinia iš kokių palėpių išlindusi gyvoji  istorija. 74 metus Odesos tarmės nešėjo šeimoje nebuvo, tik skaudus atminimas. O odesietiškos frazės liko. 

Apie kapeikas ir telefonus

Monetos anais laikais buvo tokios.

Viena kapeika – gazuotas vanduo be sirupo iš automato. Trys kapeikos gazuotas vanduo su sirupu iš automato. Už dešimt kapeikų teko gerti sausą vyną iš tokio pat standartinio gazuoto vandens automato Krymo pliaže. Tai matyt  buvo vienetinis įvykis, nes dėl tokios atrakcijos pamenu sugriuvo tos dienos planai keliauti kur nors kitur. Likome visai dienai prie to maloniojo dešimtkapeikio automato. Vienu metu alaus automatai už kapeikas buvo netgi ir Vilniuje, Sporto rūmuose. Bet alaus automatai jau buvo sudėtingesni nei gazuoto vandens. Bent jau didesni.  Taigi techninė mintis kaip panaudoti monetas kirbėjo ir sovietams.

Už  dvi kapeikas galima buvo paskambinti iš telefono automato gatvėje mieste.

Mane vidiakų  laikais šiurpindavo išmanieji amerikonų telefonai, mat į kuriuos galėdavai paskambinti. Iš doro tarybinio tik pats galėjai skambinti, nors sklido legendos, kad buvo kažkur ir specialių automatų į kuriuos galėjai  skambinti. Bet matyt tai tik vienos labai galingos sovietinės įstaigos telefonai.

Gatvių etiketas leido tiesiog duoti dvi kapeikas prie telefono būdelės žmogui, jei negalėjai iškeisti jam pinigų.. Tas pats gatvių etiketas neleido ilgai plepėti tose būdelėse, nes nekantrūs eilėje  prie durų barškindavo į duris monetomis. Ir jiems reikia skambinti.

Aišku telefonų automatų būdelės gatvėse buvo kaip ir viskas  TSRS-e. Daug metalo, kliba ir be galvos padaryta.. Rodos, jei tiksliai pamenu, būdelės dažytos gelsva spalva. Kabinų stiklus daužydavo gatvių chuliganai. Gumos, kurios turėjo prilaikyti kabinų stiklus, tirtėdavo nuo  menko prisilietimo kaip per nedidelį žemės  drebėjimą.Taip sunku buvo kalbėti į ragelį tolimai gražuolei meilius žodžius tose smirdinčiose ir kiaurai vėjo košiamose būdelėse.

Ir patys telefonų aparatai dažnai kybodavo su liūdnu nupjautu laido galu arba išimta garso membrana. Vidinės kabinų sienos buvo išbraižytos keiksmažodžiais bei  telefonų numeriais. Kadangi viskas buvo deficitas, tai ir detales iš viešųjų  telefonų  meistrai auksarankiai (iš ano laiko ir tebėra išlikusi šita dinozaurinė  keista vyrų rūšis, kuri beveik viską moka pasidaryti patys) išėmę rasdavo kur panaudoti. Tada žmonės  buvo ne tokie nevykę kaip dabar, pasigamindavo patys radijas, diskotekų aparatūrą bei elektrines gitaras.

Dar labai blogą paslaugą padarė viena rusiška komedija. Ten patyręs žmogus taip trenkia į telefono  korpusą, kad jam maloniai išbyra visos tos dienos sukauptos aparate monetos. Na tai visi iš širdies ir trankė, jei aparatas parodydavo mažiausią kaprizą. Ir kartais tikrai gerai  trinktelėtas veikdavo geriau.

Penkių kapeikų moneta tiko didžiuosiuose miestuose įeiti į metro, bet pas mus Vilniuje autobuso ar troleibuso bilietas tekainavo keturias kapeikas, tai mums tokios penkiakapeikės ir nereikėjo.

15 kapeikų moneta jau tiko tarpmiestiniams telefonų pokalbiams. Palangoje štai buvo visai didelė kontora tiems  tarpmiestiniams  pokalbiams ir pamenu kaip laukdavome ilgai pokalbio kad ir su Vilniumi, ir belaukdami prisiklausydavome visos TSRS geografijos – Maskva, Syktyvkaras, Rostovas, būtinai su kabinos numeriu, taip kviesdavo sujungėjos-telefonistės žmones pokalbiui. Pakviesti paknopstomis bėgdavo į savo kabiną, ten susijaudinę nuo ilgo laukimo rėkdavo alio, alio. Pokalbis dažnai nepavykdavo dėl prasto ryšio, tekdavo  rėkti baisiu balsu ir jokio intymumo tose kabinose nebuvo. Galėjai gyvai girdėti  po kiek dešra, kokios ant tilto vakare suknelės, meilės  ir kitas gyvybiškai svarbias problemas net gana toli nuo kabinos. 

Dar buvo 10,  20, 50 kapeikų monetos ir tada jau rublis. Rublis taip pat  moneta, kurioje buvo dažni Didžiojo Spalio,  karo pergalių ir Lenino jubiliejų paminėjimai. Vienas rublis  buvo ir popierinis, bet tai jau visai kita istorija...

Mes galėjome prisivalgyti bizonžuvių

Kadangi mėgstate mano netikėtas pabaigas tai dabar pradėsiu nuo netikėtos pabaigos. Šią vasarą nuogas maudytis Elektrėnų mariose neišdrįsau. Nors Balkanų moteris nurodė atkampią vietą ir  leido.

Bet kai nuo pabaigos tai net mano protingiausias skaitytojas nieko nesuprato. Literatūros mokslas teisus. Tekstas turi prasidėti nuo pradžios. 

Pradedu nuo pradžių.

Socializmas yra puiki politinė sistema. Nes nori visais vienodai pasirūpinti, na bent jau tais kurie juo tiki. Taigi visos tos  pažangios  sistemos visus svajoja po lygiai ir gausiai aprūpinti  gėrybėmis. Tam reikia Karakumų kanalų, Mičiurino ir Sibiro upių nukreipimo į Azijos dykumas. Atrodo tokioje vargšėje stabilaus žemės ūkio Lietuvoje jau nebuvo  ką tobulinti. Cha, apsirikote. Šviesus rytojus mūsų laukė  ne tik kukurūzų bei koksagyzo pasėliuose pokario kolūkiuose. Mus į šviesų rytojų vedė  ir Sosnovskio barštis. Tai dabar juo baisimasi kaip nuodingu ir pavojingu augalu, kurio syvų lašas nudegina žmogaus odą ir šiaip jame dar kupina įvairių siaubingų europėnams  iš ES savybių. Tačiau tarybiniam  žmogui tas tolimų kraštų augalas tiko.  Barštis  buvo įvežtas Lietuvon kaip gerą pašaro kiekį duosiantis augalas. Karvių socialistinis maistas. Tai turėjo būti eilinė tarybinio mokslo pergalė.

Dabar jau artėjame prie Elektrėnų. Kažkada Zoologijos instituto akvariume (buvo toks prie Verkių rūmų) apie 1975 metus teko matyti milžiniškas rainas žuvis – bizonžuves. Dar kažkokias ten stebuklingas žuvis rodė. Tais ar  kiek vėlesniais  metais Sovietų Sąjungoje buvo partijos parašyta  Maisto programa ir pagal ją visi tarybiniai žmonės galų gale būtų buvę  pamaitinti po 50 metų socialistinio  išgyvenimo kurso.

Taigi tame institute  įstrigo mano galvon savo sveiku dydžiu keistosios žuvys bizonžuvės. Tarybiniai mokslininkai išsišiepę frankenšteiniška šypsena mums žadėjo jas kiek paauginti Elektrėnų mariose ir tada paleisti visų socialistinių lietuvių džiaugsmui į kitus vandens telkinius  Lietuvoje. Elektrėnų marios anais  laikais bvuo intensyviai šildomos (taupiame kapitalizme jau nebe taip) ir žiemą,  tad aktyvus tarybinis mokslininkas puikiausiai galėjo įgyvendinti visas savo naktines vizijas, kuriose bizonžuvėmis ir kitomis keisčiausiomis iš visų pasviečių surinktomis  žuvimis bus sočiai pamaitinti tarybiniai žmonės. Pagal Maisto programą.

Dabar to instituto nebėra. Akvariumo likimo irgi nežinau. Bet kai stebiu važiuodamas per Lietuvą  džiugiai išsidauginusius Sosnovskio barščius, tai nežinomas bizonžuvių, suleistų į Elektrėnų marias, likimas mane kiek neramina. Jei Sosnovskio barštis taip agresyviai išsikėtojo, tai į kokias baisybes galėjo išmutuoti  rainos ir tada jau gana keistos didelės bizonžuvės?

Taigi Elektrėnų mariose plaukioju atsargiai, jokiu būdu ne nuogas, nes ką ten žinai, kas gali išnerti iš socialistinio mokslo tamsiųjų gelmių ir su kokio aštrumo dantimis...

“Havana club”

Vakarų pusrutulio romą mes ragaudavom net ir anais sovietiniais  laikais. Ne viskas buvo taip liūdna. Pamenu kelis metus pilnos parduotuvės  kubietiško romo “Havana club”.

Kiti gėrimai sovietų šalyje buvo ne tokie romantiški. Nors gražių pavadinimų noro sugalvot netrūko ir sovietinės alkoholio pramonės  veikėjams. Antai pamenu tokį romantišką pigaus vyno pavadinimą kaip “Gintaro krantas”. Bet būdavo jei atmintis neapgauna tik kaimo parduotuvėse. . Net studentai nepirkdavo “Gintaro kranto”, tiek jo rūgštingumas buvo baisus. Tik tikras ir beviltiškas alkoholikas galėjo rizikuoti piltis į skrandį tokį raugalą kaip Gintaro krantas. Bet pavadinimas gražus ir kaina iki  rublio...

Kita nepamirštamas vynas buvo Obuolių natūralus po 2,12. Jau  labiau subalansuotas skrandžiams, gal kiek perdaug saldokas šiuolaikinėm akimis žiūrint. Ką tik  Elektrėnų kažkurioje parduotuvėje net mačiau šiuolaikinį obuolių  natūralų. Bijodamas nusivilti kadaise audringos jaunystės gėrimu – nepirkau. Bet gal ..kada... susidepresavęs..vėl pabandysiu. Nors, vynas kaip moterys, antrą kartą jau niekada nepatirsi tokio universalaus pažinimo džiaugsmo, tik nebent kiek vėsesnį atpažinimo kartėlį.

Iš kitų vynų paminėtini portveinai trys septynkės, vynas Izabella ir suprantama Agdam. Agdam tai šiais laikais jau išnykęs miestas Azerbaidžane, ten ir buvo trūčyjami visos Sąjungos gyventojai su tuo siaubu. Kiekvienas miestas gauna tą likimą kurio nusipelno. Gavelio Vilnius pavyzdžiui  gavo Vamzdį bei  miesto šventę iš Simonko rankų. O Agdamas  buvo sugriautas per armenų azerų karus. Pelnytai. Nes vynas  juk buvo išties siaubingas rašalas.

Paaiškinu  nežinantiems, rašalas - tai prastų skoninių sąvybių dirbtinai padidintos  alkoholio koncentracijos sovietų ekonomikos stebuklingas vynas. Išmokėta alga rabotiagoms greit grįždavo į valstybės kišenę. Pigiai ir piktai.

Kiek aukštesnis sluoksnis gerdavo geresnį vyną. Pamenu kažkokį vengrišką, lyg Gymza, pintuose buteliuose. Vengriški, bulgariški jaučio kraujai.. Spec. atvejams -  net markiniai Krymo vynai.

Konjakas Pliska – bulgariškas. Iš pasąmonės rūkų išnyra ir jugoslaviškas armanjakas gražiuose apvaliuose buteliuose. Armėniškas konjakas buvo griežtai klasifikuojamas pagal žvaigždučių skaičių. Ir geri gėrikai skirdavo. Banionis savo memuaruose rašė, kad kartą  bandė apgauti Miltinį pildamas dvi žvaigždutes į trijų žvaigždučių butelį, bet režisierius gurmanas jį demaskavo sulyg pirmu gurkšniu.

Universaliausias ir aiškiausias gėrimas savo skoninėmis  bei svaiginimo savybėmis buvo savaime suprantama degtinė. “Ekstra” po 3,62.

Vienas esminis dalykas  skiria mūsų laikų girtavimus nuo tarybinių. Visi tada baisiai vemdavo. Vėmimas buvo beveik neatskiriama gėrimo kultūros dalis. Sovietų valdžia tokiu drastišku būdu ribojo alkoholio vartojimą. Dėjo kur galėjo vimdančius preparatus  į alkoholinę produkciją.

Tai pirma dalis. Provokatyvioji. Tuoj visi diedai  nurodys kur aš neteisus bei papils savo atsiminimus iš sovietų ir mes tada galėsime parašyti jau II dalį su tikslia faktine medžiaga.

Mokytoja Sabaliauskaitė

Mano  motina prisimena trėmimus. Ji ką tik buvo baigusi pirmą Vyžuonų mokyklos klasę.  Įstrigo trys dalykai. Trėmimo punktas buvo Vyžuonų mokyklos sode. Ten visus surinktus laikė. Ištrėmė net mokytoją Sabaliauskaitę, net ne mokytoją, aukščiau, direktoriaus pavaduotoją. Kaip pokario pirmokei pasaulyje nebuvo  didesnio autoriteto nei mokyklos direktorius ir direktoriaus pavaduotoja. Ir štai ištremia.

Kai parėjo namo su šita baisia žinia, jos mama jau grąžė rankas. Tremia artimiausias gimines.

Ir trečias dalykas, kurį labai užfiksavo pirmokės atmintis. Baisus gausmas.  Pilni laukai, pilnas kelias  Utena  - Vyžuonos sunkvežimių, visi stovi su užvestais varikliais ir po laukus sklinda baisus gausmas. Vieni tušti dar, kiti pakrauti.

Dar trys užsilikę mintys iš savaitgalio

1. Plechavičiokai. Tas pats mechanizatorius papasakojo, kad blogai buvo tiems katrie nuėjo pas Plechavičių. Bet kai kuriems dar gerai baigėsi.

Kai Plechavičius liepė išsivaikščioti rinktinei tai visi iš jo kaimo išsivaikščiojo namo. Ale atėjo rusas ir vėl vaiskan juos paėmė. Tai beveik visi iš jo plechavičiokų atsidūrė prie Liepojos ir dar pakariavo su vokiečiu. Pabuvo abiejose fronto pusėse. Garsusis Kuršo katilas. Tai sakė  dar 1945m. gegužės 10-ą po Berlyno kapituliacijos rusų oficieriai išrikiavo juos šturmui. Bet jau tada vokiečiai pasidavė. Vokiečiai Kurše priešinosi geriau nei Berlyne. Dar  rusai bene 22 vokiečių divizijas nelaisvėn paėmė. Rusai tiek maisto net neturėjo, tai daug tų belaisvių ir numirė. Taip pasakojo jo plechavičiokai.

2. Emigrantas iš Vulverhamptono grįžęs (jei gerai supratau miesto pavadinimą, nes buvo labai prastos dikcijos dėl sulaužyto žandikaulio).Trumpi trumpos emigracijos įspūdžiai.

O lietuvės jau kaip medum visiems pateptos. Lenda ir anglai, ir babajai prie jų. Babajai tai išvis kaip išprotėję prie lietuvių moterų...turėjau tokią figūringą draugę – tai jai gatve neleisdavo praeiti. Kartą įbėga ji į namus mūsų. Babajų visa gauja  prie durų stovi ir užkišę koja duris net neleidžia uždaryti durų. Gerai kažkoks pagalys pakliuvo po ranka. Duris šiaip ne taip uždariau. Jei nebūčiau namie tai jai būt šakės. Grupiniu būdu  babajai būtų perėję ...

Iki Anglijos nebuvau rasistu. Dabar jau esu. O miesto meras ten kur buvau pats su tiurbanu.

Neatlaikiau tokios Anglijos – grįžau.

3. Geležinis Vilkas žaidė su Londono regbio komanda BAC. Kelis kartus vilkai ryškiai pirmavo, atrodo tuoj, tuoj, sutriuškins. Bet – kadangi aš skaitau knygas ir žinau istoriją – anglai sukūrė tokią  imperiją tik todėl, kad niekada nepasiduoda.

Ir tikri anglai  tokie tebėra.

Po kiekvieno lietuviško smūgio anglai pakildavo ir vėl lysdavo kovon. Nepasidavė. Lietuviai  pavargo daužytis į jų sieną. Neišsilavinęs lietuvių jaunimas nustebo, kaip jie taip? Vėl ir vėl pakyla. Ir vėl priešinasi. Londoniškiai  buvo kaip jonukai-stovukai (kitaip vankos-vstankos). Parverti, o jis vėl išsišiepęs stovi.

Knygas, jaunuoliai, reikia skaityti, ypač istorines.

Lygiosios 53-53.

Iš lakūno S.Stanaičio atsiminimų arba armėnai mums neatleis

1919 spalio 16 dieną prie Obelių krušos užkluptas 
nusileido vokiečių lėktuvas. Nors jį pilotavo garsus lakūnas 
Pasaulinio karo dalyvis Hesas (mano įsitikinimu, tai tas pats 
Rudolfas Hesas, vėliau tapęs A.Hitlerio pavaduotoju ir 
neseniai miręs Berlyne, Špandau kalėjime), bet stichija jį 
 nugalėjo. Nusileisdamas, jis palaužė lėktuvą ir nebegalėjo 
pakilti. Lakūnas ir du jo keleiviai turkai Kemalis Paša (būsi­
masis Turkijos prezidentas Atatiurkas) ir Enveras Paša 
(būsimasis Turkijos kariuomenės vadas) buvo internuoti ir 
atvežti į Kauną. 
Pasirodė, sulaikytas lėktuvas yra pirmojo ištisai 
metalinės konstrukcijos lėktuvo Junkers F 13 prototipas, 
pavadintas vardu "Annelise". Šiuo lėktuvu labai domėjosi an­
glai ir prancūzai, o vokiečiai buvo suinteresuoti kiek galima 
greičiau jį susigrąžinti atgal. Kadangi mūsų vadovybė su 
niekuo nenorėjo pyktis, lėktuvas liko Kaune. 
Internuotieji turkai su palydovu vaikščiodavo po miestą, 
pietaudavo restoranuose. Tokių pasivaikščiojimų metu jie 
susiuostė su "mūsų" vokiečiais. Spalio 28 dieną lakūnas 
Roteris juos išvogė ir nuskraidino j Vokietiją su lėktuvu LVG 
C VI. 
Po šio jvykio vokiečiai ir turėjo apleisti mūsų kariuomenę.

Apie Drakulą. III dalis

                                        Karys ir kalinys

Vladas kaip puikus karo vadas  sustabdo keliems dešimtmečiams turkų veržimąsi į Vengriją ir LDK žemes. Kaunasi savo žemėse ir net atakuoja turkus Bulgarijoje. Taip sudaro sąlygas   atokvėpiui kuris buvo reikalingas Lietuvai  sukaupti jėgas kovai dviem frontais: Moskovija  ir Turkija. Vien jo garsus naktinis išpuolis 1462 m. su nedidele rinktinių karių grupe išžudant 15000 turkų privertė turkų armiją su pačiu Konstantinoplio užkariautoju Mehmetu  trauktis ką reiškia. Visa Europa anuo metu džiaugėsi jo pergale ir pūtė Drakulai fanfaras.

Deja, Drakula greitai  patenka į Vengrijos karaliaus Motiejaus Korvino (1443-1490) kalėjimą. Ten kankinamas ir praleidžia 12 metų. Iš žydinčio plačiapečio  vyro pavirsta skeletu išsprogusiomis  akim. Vienintelis žinomas to meto Drakulos portretas ir yra iš kalėjimo periodo.

Už ką jis sėdėjo? Kaip visada sėdima - už  babkes.

Romos popiežius surinko milžinišką 40000 guldenų sumą naujam kryžiaus žygiui organizuoti. Perdavė Vengrijos karaliui. Tas visą ilgą savo karaliavimo periodą  gyrėsi tuoj tuoj darysiąs kryžiaus žygį.

Bet taip ir nesugebėjo. Tačiau sugebėjo savo dvarą padaryti pavyzdingu visiems  Rytų Europos valdovams. .Tapo tikru Renesanso menų bei mados  globėju. Vengriškosios rūbų, muzikavimo, vyno, karybos mados net pasiekė Vilniaus ir Krokuvos dvarus

Kryžiaus žygio pinigai kaip tik pravertė padengti dvaro  skolas bei dar labiau suklestėti dvaro prašmatnumui.. Tik reikėjo rasti kaltus ir gražiai apiforminti tai. Buvo kiek nepatogu prieš Romos popiežių. Tačiau Drakula net ir kankinams neprisipažino privatizavęs  kryžiaus žygio  pinigus. Tad tiko saksų kruopščai pagaminti popieriai  apie Drakulos žiaurybes. Vagis, kraugerys ir tironas. Pinigus toks žmogus matyt irgi galėjo........

Štai jums  dar viena fantastiška sąsaja su Lietuva. Vengriškų madų atėjimui Lietuvon padėjo ne kas kitas, o  vargšas  kalinys Drakula....

                          Drakulos ir Batorai

Dar vienas vengriškas-britiškas štrichas.

Drakulos su Batorais  turėjo ne tik  giminystės ryšius, bet ir tą patį herbą  - tris drakono dantis. Ir dar yra įdomių giminystės ryšių. Štai gana šviežia  žinia apie abiejų šių giminių ryšį su Windsorais. Ką maloniai pripažino spaudoje princas  Čarlzas, beje vasarnamį turintis Viskryje, Transilvanijos širdyje.

Batorų giminė taip pat turėjo savo garsią vampyrę, sadistę ir kraugerę Elžbietą Batori, artimą Stepono Batoro giminaitę. Na bet manau mes iš Batorų giminės gavome vieną geriausių karalių ir Universitetą Vilniuje. Tai gal į tą Batorų vampyrizmo pusę labai ir nesiplėsime....

                                    Moralas

O Drakulos istorijos moralas paprastas. Taip susiklostė gero karvedžio ir gero valstybininko gyvenimas, kad per savo audringą veiklą įsigijo per daug priešų: saksus, vengrus (Motiejaus Korvino suktumo dėka), turkus. Didvyris liko tik rumunams, bulgarams ir moldavams. Ir visiems tiems galingesniems priešams pasisekė išteplioti purve iki ausų informaciniuose  karuose šį XV amžiaus Rytų Europos  politinį veikėją.

 Taigi ne tik svarbu ką darai, bet gal dar svarbiau gerai visus painformuoti apie savo darbus.

O Rumunija, šiuolaikinė Rumunija, gavo per airį rašytoją  turizmo brendą ilgiems bei matomai verslui sėkmingiems metams. Mums Lietuvoje taip pat praverstų toks turistinis brendas. Gal pavyzdžiui karalius Mindaugas būtų puikiai tikęs tokiam Drakulos vaidmeniui.pagal išlieto saviškių kraujo kiekį bei nusavintas žmonas,  tik nepastebėjo jo savo laiku joks Bremas Stokeris. O ir saksų nepageidaujančių mokesčių nebuvo, ir Europoje nebuvo kam prispausdinti  paskvilių su žiauriomis iliustracijomis. Ką gi, galime ir privalome patys pasirūpinti lietuviškomis kruvinomis bei mistinėmis istorijomis....juk tai labai praverstų šiuolaikiniame turizmo versle

Apie Drakulą. II dalis

                    Geopolitinė situacija  Rytų Europoje

Gal kiek plačiau papasakoti reiktų  apie geopolitinę situaciją mūsų herojaus gyvenamu laiku   Rytų Europoje.

1204 m. Šviesiausioji Venecijos respublika pakiša visiems mums ir galų gale sau baisią kiaulystę – organizuoja  kryžiaus žygių dalyvių rankomis Konstantinopolio okupaciją. Bizantija po šio Vakarų akibrokšto jau niekada neatsigauna. Dar vegetuoja  kelis šimtmečius iki sutriuškinimo 1453 metų. Lietuvai  - ir tai labai įdomi  tiesa  -  tai buvo naudinga. Į šiaurę virš Juodosios jūros atsiranda politinio hegemono vakuumas ir vietoj Bizantijos laisvą nišą užpildo Algirdo bei  Vytauto pulkų maršai iki Juodosios jūros ir į Krymo pusiasalį  tvarkyti įvairių vietinių reikalų.

Krikščioniškasis pasaulis mato artėjančią katastrofą. Bizantija silpsta, likęs vos gabalėlis iš kadaise galingos Romos imperijos  ir pavojus krikščionims kyla iš jaunos kylančios  Osmanų jėgos. Krikščioniškasis pasaulis bando laikas nuo laiko surengti eilinius kryžiaus žygius gelbėti kas liko iš jų pasaulio Rytuose. Tie vėlyvieji  kryžiaus žygiai gelbėti Konstantinopolio beveik mums nežinomi. Bet pralaimimas 1396 m Nikopolio mūšis, kur žūsta prancūzų riterių žiedas, pralaimimas 1444 m Varnos mūšis su tragiškai (ir labai neaiškiai) ten pasibaigusia jaunučio karaliaus  Vladislovo  Varniečio Jogailaičio istorija. Tame mūšyje vadovavo  bet liko gyvas klastingasis  vengrų Hunjadis, kurio sūnus Motiejus Korvinas  vėliau suvaidins lemtingą  vaidmenį Drakulos gyvenime. Varnos mūšyje galutinai pražudomos Vakarų galimybės padėti Konstantinopoliui. Osmanų sultonai veržia žiedą aplink Konstantinopolį, Rytų krikščionybės forpostą.

Tai šitame politiniame katile verda nuo mažų dienų ir mūsų herojus Vladas. Jis su broliu Radu, kuris gauna vėliau Gražiojo pravardę, patenka į Osmanų rūmus kaip tėvo atgavusio Valachijos valdymą turkų dėka  įkaitai. Radu  pas Osmanus pritampa. Netgi tampa būsimojo Mehmeto  Fatiho, Konstantinopolio užkariautojo, turkų didvyrio, mylimuoju ir favoritu. Vladas tokiu vaidmeniu nesitenkina ir jam sultono rūmai niūri belangė ir amžinas keršto troškimas. Jis visam gyvenimui įgyja  Edirnėje neapykantą turkams. Jei  besileisčiau šioje vietoje  į visokius sadomazochistinių nukrypimų aiškinimus, tai Vlado polinkis žudyti priešus pamaunant ant kuolo gal ir yra iš to laikotarpio. Nepatiko tie turkiški sultono žaidimai Vladui .

O Radu patiko. Tad broliai tampa priešais iki mirties bei abu kandidatais valdyti Valachiją.. Tik Radu Gražusis turkų statytinis, o Vladas kaip ir pats sau..

Nors iš kitos pusės nusikaltėlio pamovimas ant kuolo gana įprasta procedūra aniems laikams ir net mūsų bajorai Ukrainoje bemalšindami  sukilimus maištingame kaime ar miestelyje sėkmingai pamaudavo ant kuolo kelias dešimtis negerųjų tvarkos ardytojų ar šiaip maištautojų.

                                             

                                                Reformuotojas

Bet grįžkime prie Vlado III. Jis atgavęs Valachijos valdymą  pradėjo rimtas ekonomines ir karines reformas. Stiprino valstybę, stiprino kariuomenę. Reformuotojo likimas visada aiškus. Jo niekas nemėgsta . Iš to laiko iki šiol gyva tokia rumunų legenda.

Drakula sutinka valstietį su labai prastais ir per trumpais marškiniais. Iškart išsikviečia jo žmoną ir paklausia  ar linų jos vyras nepasėjo? Ne,  sako moteriškė, pasėjo ir išaugino. Tai gal tau, moterie, rankos kojos ligotos, dar paklausia Drakula. Ne,  sako moteriškė, sveika aš. Tai,  sako valdovas, mirties bausmė tau, tokiai negerai moteriškei. Viską turi, o vyru nepasirūpinta.

Dar pasakoja legendos, kad Drakulos valdomame mieste centrinėje aikštėje vandens atsigėrimui buvo padėta auksinė taurė ir niekas  jos nedrįsdavo pavogti.

Kaip matome  toks savotiškas reformuotojo Drakulos analogas mūsuose šiais laikais būtų ekspremjeras Kubilius. Kas jį bemyli?

Taigi reformuotojo niekas nemėgsta. Jo nelaimei  ne tik turkai buvo jo priešai. Jis užsiveisė ir įtakinguosius  saksus su kilmingais bojarais sau į priešus, kai panoro juos apmokestinti. Saksai Transilvanijoje atsirado XIII amžiaus pradžioje kai Vengrijos  karalius  sugalvojo buvusias dykras paversti žydinčiais kraštais. Tam  leido įsikurti  pas save kryžiuočius krašto gynybai bei vokiečius (saksus)  miestams klestėti. Tiesa vėliau po 25 metų susivokęs vengrų karalius kryžiuočius  išvarė jau dabar tiesiai prūsams ir lietuviams  ant galvų. Bet saksai liko.

Kad jums būtų aiškiau tai dabartinę Rumuniją sudaro trys didelės istorinės  žemės. Rytai – Moldova. Pietvakariai ir pietūs – Valachija. Šiaurės vakarai ir centras – Transilvanija. Pačioje Transilvanijoje valdė trys tautos – saksai (jau minėti vokiečių atsikėlėliai, jie organizavo tokią valstybę valstybėje – Zibenburgeną), sekleriai (tokie vengrų pasienio kazokai, kaip ir atskira tauta) bei patys vengrai. Taip susikūrė taip vadinama Unio Trium Nationum. Tai  šios trys elito tautos ilgus amžius lėmė Transilvanijos politiką, o rumunai arba valachai buvo vargšai valstiečiai, žemiausia  beteisė visuomenės klasė.

Taigi Vladas betvarkydamas savo valstybę  prisiveisė priešų. Tie kaip gebėjo taip ir kenkė. Bojarai rezgė sąmokslus ir parsidavinėjo kaimyninių valstybių valdovams. Saksai organizavo informacinį karą Europoje prieš Drakulą. Bremas Stokeris ir rėmėsi daugiausiai  tais saksų pamfletais rašydamas savo romaną. Meistriškai  matyt kariavo  informacinį  karą tie saksai, jei jų kūrinėliai su paveiksliukais darė įspūdį ir po 500 metų...

                                             Vladas ir Steponas

Kitas reikalas  į kurį įsivelia Drakula yra jo pusbrolio  Stepono Didžiojo (1429-1504) pasodinimas į Moldovos  sostą. Toks veiksmas  buvo prieš  lenkų ir lietuvių interesus –  Moldovos įpėdinystės karai ir Steponas buvo nemūsų kandidatas. O  Vladas III suteikia kariuomenę  Steponui grįžti į Moldovos sostą. Taip Drakula atvirai  stoja prieš lenkus ir lietuvius. Dar vienas originalus ryšys su Lietuva.

Visą gyvenimą bendraamžiai pusbroliai eina lyg ranka rankon. Abu aistringi  krikščionybės gynėjai, abu nenumaldomi turkų priešai. Ii šiol Bukovinoje yra išlikę UNESCO saugomi puikūs Stepono statyti vienuolynai. Jų  tapytomis išorinėmis sienomis Humore ir Voronece pats žavėjausi. Ir mačiau pagrindinę nupieštą idėją. Konstantinopolio  žlugimas yra biblijinė  katastrofa. O turkai visi iki vieno eina į pragarą (taip ir nupiešti vargšeliai, su baltomis čalmomis visi iki vieno organizuotai krenta į raudoną pragaro  liepsną). O mes saugosime tikėjimą čia ir dabar.  Čia išliks Bizantija.  Spalvos iki šiol ryškios, idėjos aiškios.

Stepono tėvas priglaudžia sosto netekusį Vladą savo dvare, Steponas išveja Radu Gražųjį iš Valachijos sosto, Steponas ištraukia Drakulą iš Motiejaus  Korvino kalėjimo, galų gale abu naudoja tą pačią išdegintos žemės taktiką prieš gausesnes  turkų pajėgas ir abu panašiai  griežtai tvarkosi savo valstybės viduje.

Ir tik kokia  likimo ironija. Kokia absurdiška likimo ironija. Steponas Didysis (Stefan Cel Mare) tampa stačiatikių šventuoju, dviejų šiuolaikinių valstybių  Moldovos  bei Rumunijos oficialiu  herojumi, veidu ant valstybių banknotų bei pašto ženklų, o  jo pusbrolis ir idėjinis brolis bei  viso šventojo  gyvenimo bendražygis Drakula – garsiu vampyru bei suvenyrinių puodelių kvailu paveiksliuku..

Primenu – Steponas neturėjo Moldovoje saksų.

(bus daugiau)

.

Lietuva ir Drakula arba tamsos kunigaikštis tamsiame informaciniame liūne

Mes Lietuvoje galime pasigirti esą susieti  ne tik su Hanibalu Lekteriu, bet ir kitu plačiai žinomu tamsiosios pasaulio pusės  veikėju Drakula. Tuo taip gražiai prisiglaudžiame prie bendros vakariečių  nuomonės apie neaiškius, mistinius, šiek tiek girtus ir visada per šventes  kruvinus rytų europėnus.

Drakono ordinas

Rumunijoje du kartus atostogavau ir bet kas ten pabuvęs prisimins kartu su manimi – šalis yra idiotiškai užsiciklinusi ant turistinio  Drakulos varianto. Viso Rumunijos turizmo verslo pagrindas yra  Bremo Stokerio sugalvotasis   personažas, visi suvenyrai yra su kraugeriu vampyru Drakula, bet kuri nuo žemės nors pusmetriu išlindusi pilis akcentuoja pirmą svarbiausią dalyką iš savo istorijos – čia buvo Drakula – bet  jei primerkęs akį griežtai perklausi gido,   tai išaiškėja jis nors vieną kartelį vienai nakčiai čia buvo užklydęs ar bent prajojo bemedžiodamas pro šalį.

O tikroji istorija yra kitokia. Ir dalis tos Drakulos istorijos  turi įdomių ryšių su Lietuva. Nesvetimas jis mums, oi nesvetimas.

Pradedant pasakoti šio Karpatų sūnaus istoriją reiktų žinoti, kad priešų jis turėjo apsčiai

Ir mano   galva Vlado III Drakulos - Tepešo gyvenimo bei darbų aprašymas  yra labai  geras pavyzdys kaip priešiška propaganda sunaikina tikrąjį žmogaus darbų ir siekių vaizdą. Ir kaip amžiams tame tamsiame klaikiame informaciniame liūne paskandinama žmogaus reputacija.

Vladas Drakula (kas reiškia Drakulo sūnus) gimė  1431 Sigišoaroje – mirė 1476 metais, tris kartus buvo Valachijos gospodariumi arba kunigaikščiu. Per savo gyvenimą  Vladas dar gavo pravardę Tepešas (kas reiškia Sodintojas ant kuolo).

Vien Vlado giminės  pavardė – Drakula  - pasakoja  apie garbingą savo krikščioniškos valstybės valdovą, priimtą tarp iškyliausių krikščioniškųjų Europos valdovų.

Drakono (arba Slibino) ordinas.

Tai jau Vlado III tėvas Vladas II buvo patekęs į šį garbingąjį Vengrijos ordiną .Tai buvo slapta aukštos kilmės asmenų organizacija sukurta kovai prieš  netikėlių pavojų  Europai. Pavardinsiu kelis narius – Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas Didysis, Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas, Lenkijos karalius Jogaila, Čekijos karalius, Anglijos karalius   et cetera. Pakankamai įspūdingas ir garbingas sąrašas.

Ir tas ordinas palaimintas  Romos popiežiaus.

Bet ne tik narystė su Lietuvos valdovais viename ordine yra  visos Drakulų giminės sąsajos su Lietuva. Buvo ir daugiau ir ryškiau dokumentuotų. Štai  Aleksandras, Lietuvos didysis kunigaikštis,  buvo įsiskolinęs vienam iš Drakulų  Vilniuje pagal dvaro sąskaitų knygas virš 1000 auksinų.

Drakulos Vilniuje

Taigi Vilniuje  LDK Aleksandro dvare tarnavo žmogus pavarde Drakula, iš tos pačios giminės, ir ne šiaip sau koks tarnas pastumdėlis, o Aleksandro pasiuntinys įvairiose pasiuntinybėse  Europoje. Antai Jostas Drakula 1500 m. vyko į Vengriją išplatinti Aleksandro Jogailaičio idėjos įkurti naują riterių broliją kovai su maskvėnais ir pagonimis. Dar vienas pagal tas pačias sąskaitų knygas Drakula (ne Jostas) tarnavo LDK kariuomenėje samdytu šauliu. Apskritai nuo Aleksandro laikų vengrų ir transilvaniečių LDK gausėjo, kol nepasiekė savo maksimumo Stepono Batoro laikais. Tada šie aršūs  bei geri kariai  sudarė daugiau kaip dešimtadalį Batoro armijos. Ir net dažnai vengrai diktavo aprangos madas ir Lenkijos, ir Lietuvos valstybėse. Nekalbant jau apie vyną...

Manau šių kelių faktų pakanka mus įtikinti, kad Vladas Drakula ir jo giminė joks keistas Balkanų iškrypėlių ar nusikaltėlių klanas, o pakankamai pripažinta Europoje Valachijos gospodarių arba  kunigaikščių giminė..

Štai kokie buvo artimi Lietuvos galingųjų ryšiai su šiuo taip neužtarnautai  vadinamu tamsos kunigaikščiu ir vampyru. Bet tai dar ne viskas. 

Puškinas prie Baikalo

Pats aišku Amerikos kariuomenėje  netarnavau, bet vieną buvusio Amerikos žaliųjų berečių kapitono nusiskundimą  pamenu:

Mūsų irgi didelė todėl durna sistema. Ne tik pas rusus pilna nesąmonių.

Prasidėjus karui su Rusija  aš pagal planą su penkiais vyrais turėjau patekti prie Baikalo ežero į Irkutsko sritį. Gerai žinojau savo rajono žemėlapį, istoriją, kas kuo gali būti nepatenkintas. Ką daryti, kaip kalbėti su vietiniais žmonėmis. Trumpai tariant geriausiu atveju (jei anksčiau nenudobs) turėjau suburti kelių tūkstančių partizanų būrį. Ką toliau daryti – lauktume įsakymo. O mes šešiese  jau tik padėtume partizanų logistikai ir diversijoms

Jau šioje plano vietoje mane kankino  abejonė ar tikrai man tai pavyktų. Ar nemestų mūsų kaip sakoma meškoms į nasrus sudraskymui. Na bet...karininkas....pasimelsčiau ir į taigą...

Bet kaip didelės ir demokratiškos šalies kariuomenės dalis –  mūsų žaliųjų berečių dalis - turėjo būti teisingos  visuomenės teisinga kopija. Mano būryje rusų kalbą taip gerai kaip aš (na kaip Amerikos kariuomenėje įsivaizduojama) mokėjo dar tik vienas žmogus. Mūsų radistas. Puškino specialistas. Vyras geras. Ne bailys. Bet negras.

Na ir dabar pagalvok.

Tai mes bliamba taigoje prie Baikalo su juo slaptai veiktume? Tai po dienos visi kaimai aplink šnekėtų – negras iš dangau nusileido ir bobutės į miško pusę žegnotųsi. Čekistų visa divizija vien pasijuokti pilna sudėtimi  ant mūsų galvų suvažiuotų per 24 valandas....

Partizanas negras taigoje prie Baikalo skaito:

 - Златая цепь на дубе том.