Šeimai pasakojau,
kad kirvis anksčiau lietuvių
kaimuose vyrams visada būdavo po ranka.
Dieną dažnas vyras į darbus eidavo
užsikišęs už juosmens kirvį, naktį kirvis būdavo pastatomas prie durų iš
kairės ar dešinės nelygu kuria ranka
gaspadoriui smagiau būdavo juo vožtelėti neprašytam svečiui.
Taip ir aš sode -
vedlūg tradicijų - pastačiau kirvį prie
durų. Čia jo vieta, pasakiau. Grįžau, taip sakant, prie šaknų. Ir kaip tik
reikėjo atrakinti rūsio duris. Pats raktas buvo spynoje. Pasukau - nesisuka.
Tada visiškai ūkiškai nutariau sutepti
spyną tepalu WD-40. Iškart pradės suktis visi suktukai. Raktas nesisuko.
Ką gi,
pagalvojau, vedlūg tradicijos, reikės kirviu. Paėmiau kaip šimtai mano protėvių
kirvį ir gražiai nukapojau gabalėlį
durų, kuris trukdė. Tad įspraudžiau kirvį tarp durų ir staktos. Bet spynos
liežuvėlis neiššoko. Pakviečiau Balkanų moterį, nes nū reikia kartais ir tų
moterų pagalbos vyriškuose reikaluose.
-
Įsprausk
peilį čia, gal pavyks atidaryti.- parodžiau.
BM pabandė, nepavyko. Ir tada su savo tom rankom, kurio visada viską randa,
ji pačiupinėjo dar kelis raktus kabančius ant to pačio raktų ryšulėlio.
Bliamba, pirmasis
raktas, kuris iš pažiūros kabojo kaip atsitiktinis našlaitis, lengvai atrakino
rūsio duris.
Aš tyliai ir
greitai padėjau kirvį į vietą. BM piktybiškai užklausė – tai jau kirvio ir
rakto istorijos tikriausiai neaprašysi?
Ne, mes - vyrai, ir viską aprašome.