Tik ketvirtas

Ką tik pasirodė pirmieji knygų  topai, kai "Vilniaus plovas" yra knygynuose. "Vagos" knygynų tinkle esu  tik ketvirtas. Liūdna. Lenkia tokie autoriai kaip Rasa Aškinytė, Tahir Shah (na šitam galiu dar atleisti - gerai rašo šunsnukis), ir Herbjorg Wassmo.
Gal grįžus iš Gruzijos situacija pagerės?
Gal "Pegasuose" geriau pirks?
Ir, bliamba, nereikėjo draugams/giminėms  tiek nemokamai išdalinti knygų....



Visi "Vagos" knygynų topai yra čia

Karlitos nauda - 2

Karlitos nauda - 2

Visi  tikriausiai yra patyrę  kaip klaiku  gerti odekoloną “Trojnoj” neužkandus. Net labiausiai patyręs  alkoholikas privalo odekoloną  užkasti  – kitaip nė per kur. Traukuliai, vėmimas, veltui išmesti centai. Tad mūsų miškelyje, kuris buvo kažkada Jomanto parkas, kai dar Jomantas buvo perspektyvus  “Lietuvos Ryto” krepšininkas, kol nesusidėjo su Pareigyte iš 69,  po susidėjimo  aišku Jomantas degradavo kaip krepšininkas. Ne jis vienas – Jasaitis, štai irgi su  Pikul, modeliu iš tos pačios 69 serijos,  susidėjo ir kur jo meistriškumas dabar?

Arba buvęs krepšininkas  Redikas ar buvęs milijonierius Pinkevičius (abu su ta pačia)  ir kur jų šlovė?

Taigi parkas po merginų iš 69 serijos veiklos vėl atgavo  istorinį  Jamonto  pavadinimą ir gražiai apaugo krūmokšniais  ir visokie puslaukiniai gyvūnai jame veisiasi. Ežiai, voverės, kėkštai. Pamėgo  parką ir alchašai, jie susikūrė  sau atkampiose vietose jaukius barus. Užkandį odekolono gėrimui slepia žolėje arba tarp krūmų šakų.

Mano  Karlita  paskelbė karą parko alkoholizavimui. Išėjus palakstyti pakelia  nosį ir lekia  į alchašų krūmus. Jei jie ten – grįžta nieko nepešus, tik aploja. Jei jų nėra – iš ten grįžta triumfuodama su jų meiliais suslėptais  batonais ar duonos gabalais. Patenkinta pasideda ant žolės grobį ir išdidžiai sugraužia.

Su kolegomis šunvedžiais  pasitarėme, kad mūsų parko  alkoholikai vieną kartą neras užkandos, kitą kartą neras. Susinervuos. Matyt įtars vienas kitą  ir sugūrins nosį nekaltam kolegai. Gal šiuo metu jau aidi po Jamonto parką klaikūs keiksmai ir taškosi kraujai. Juk alkoholio iškankinti žmonės yra  jautrios nervinės konstrukcijos asmenybės.

Bet man taip pigiau  šunį išmaitinti. Ir su alkoholizmu viešose erdvėse  kovojame. Ir beje, tikiuosi, kad alchašai jau tiek degradavę, kad mano blogo neskaito...

Lrytas.lt interviu apie "Vilniaus plovą"

Ištrauka: Tada tą straipsnelį be vargo išplėčiau, išėjo ilgas ilgas tekstas. Paaiškėjo, kad tiek daug puslapių jau galima pavadinti romanu. Nors iki šiol nežinau, kaip tie romanai rašomi. Aš aprašiau, mano galva, fantastiškai įdomią istoriją. Noriu akcentuoti, kad leidykla su autoriais dirba labai pažangiai ir bet kuris, nulaikantis rankoje paišelį ar klaviatūros pelę, su jų pagalba gali parašyti romaną.

Visas interviu čia

Detektyvų mėgėjams

Klausimas. Ką reiškia religinio kulto pastatas fone, saulėta diena, seni akmenys ir įtartina knyga su XIX amžiaus karininko nugara viršelyje?

Vaivos Lanskoronskytės interviu su manimi Bernardinuose

Vyras turėtų turėti savo planą, vykdyti jį ir nelabai verkti, jeigu nesiseka. Iš esmės jis turėtų kaip tankas važiuoti per mišką. Man pačiam šiuo metu labai trūksta vyriškos literatūros. Kalbėjimo apie vyrą, kuris dirba, veikdamas pagal planą. Bandžiau sukurti savo knygoje tokius žmones.

Visas interviu čia

Knygą parodysime birželio 18 d. 18 val. Mickevičius muziejuje.

Laimingi marškinėliai

Galvojau, kad laimingi marškinėliai tai prietaras. Ne, visiškai veikia ir tai patikrinta moksliniu eksperimentu..
Dukra prieš pat Pasaulio viktorinos čempionatą pasveikino su Tėvo diena ir įteikė marškinėlius su užrašu Tėtusikas (žr..foto).
Pagalvojau - šitas titulas yra svarbiausias ir taip atsipalaidavau, kad viktorinoje užėmiau be vargo ir neįsitempęs antrą vietą Lietuvoje. Dukra penkta Lietuvoje tarp moterų.
Ar aplenkiau Bangladešo, Liuksemburgo ir Makao viktorinų čempionus sužinosime  po savaitės.
Taip pat reikalausiu viktorinų didmeistrio vardo, nes nacionalinio viktorinų meistro jau turiu.

Šuns nauda – 1

Čia kai kurios niūrios gyvenimiškos filosofijos (ai, visada viskas blogai) žmogystos išreiškė norą sužinoti kokia nauda iš šuns. Papasakosiu apie  pirmą naudą.

Kartą išlipau išsimaudęs iš vonios ir prilaisčiau grindis vandens. Neišvaliau  vandens balos ir tokiu būdu pažeidžiau karinio statuto kažkurį ten straipsnį. Skandalas.

Tačiau  geroji nematoma laisvosios rinkos ranka mane tuo metu prilaikė toli, kitame kambaryje, miegamajame. Karinį statutą prižiūrinti moteris (visi tikiuosi supranta kuri....) pamatė balą ir šalia balos tupint nieko kol kas nenutuokiančią Karlitą.

Ir rūsčiai paklausė Karlitos:

-         A kas čia padarė?

Karlita,  ilgai negalvojusi, iškart pradėjo atgailauti. Tą  ji moka, neveltui buvo paimta už akių  gerumą iš prieglaudos. Vizgino uodegą, prisiplojo prie žemės, žiūrėjo kaltomis akytėmis, kurio suminkština žiauriausio zlodiejaus širdį. Šliaužiojo ant kelių  ir leido tylius inkščiančius atgailos garsus.

Toks greitas prisipažinimas sumažino Karlitos kaltę, buvo  lengvai pabarta, bala išvalyta.

Aš tuo metu pridėjęs ausį prie kambario durų sėkmingai išvengiau tardymo - a kas čia pridirbo?

Ir jūs dar klausiate kokia nauda iš šuns. Viską prisipažįsta iš karto be ilgo tardymo.

O Karlita  gavo dešros gabalėlį nuo manęs. Vėliau.

Vasaros pirmoji diena

Vakar tik grįžę namo su maže iškart ištempėme Karlitą į lauką. Aš dar rakinau buto duris, kai iš už namo kampo lauke pasigirdo graudus verksmas.

Išbėgau.

Šalia vienišo kaštono pievelėje, jau kiek paaugusio ir maždaug mano rankos storio kamienu, stovėjo kaimynė ir verkė, ir juokėsi kartu. Mažė tik verkė.

Atpasakojo vaizdelį. Iš už namo kampo džiugiai išlėkė mūsų šuo  pas jos šunį. Mažė lėkė iš paskos įsikibusi pavadėlį, bet Karlita ypatingu stipriu paskutinių metrų  spurtu įnešė mažę tiesiai  į to kaštono kamieną. Medelis atlaikė smūgį.

Nuo tiesioginio kontakto su medžiu mažei liko daug dryžių, kraujosrūvų ir mėlynių. Visur.

Kai parėjom namo Balkanų moteris atsiduso:

-         Vasara prasidėjo.Dar 90 dienų taip!!!

Ir išvardino ko vasarai reikės iš vaistinės – daug binto, daug pleistrų, daug vandenilio peroksido, daug nuo uodų ir nuo viduriavimo - kai tik gausiu algą.

Kirvis kaip vyriškumo simbolis

Šeimai pasakojau, kad kirvis anksčiau  lietuvių kaimuose  vyrams visada būdavo po ranka. Dieną dažnas vyras į darbus eidavo  užsikišęs už juosmens kirvį, naktį kirvis būdavo pastatomas prie durų iš kairės ar dešinės nelygu kuria ranka  gaspadoriui smagiau būdavo juo vožtelėti neprašytam svečiui.

Taip ir aš sode - vedlūg tradicijų  - pastačiau kirvį prie durų. Čia jo vieta, pasakiau. Grįžau, taip sakant, prie šaknų. Ir kaip tik reikėjo atrakinti rūsio duris. Pats raktas buvo spynoje. Pasukau - nesisuka. Tada visiškai ūkiškai nutariau  sutepti spyną tepalu WD-40. Iškart pradės suktis visi suktukai. Raktas nesisuko.

Ką gi, pagalvojau, vedlūg tradicijos, reikės kirviu. Paėmiau kaip šimtai mano protėvių kirvį ir  gražiai nukapojau gabalėlį durų, kuris trukdė. Tad įspraudžiau kirvį tarp durų ir staktos. Bet spynos liežuvėlis neiššoko. Pakviečiau Balkanų moterį, nes nū reikia kartais ir tų moterų pagalbos vyriškuose reikaluose.

-         Įsprausk peilį čia, gal pavyks atidaryti.- parodžiau.

BM pabandė, nepavyko. Ir tada su savo tom rankom, kurio visada viską randa, ji pačiupinėjo dar kelis raktus kabančius ant to pačio raktų ryšulėlio.

Bliamba, pirmasis raktas, kuris iš pažiūros kabojo kaip atsitiktinis našlaitis, lengvai atrakino rūsio duris.

Aš tyliai ir greitai padėjau kirvį į vietą. BM piktybiškai užklausė – tai jau kirvio ir rakto istorijos tikriausiai neaprašysi?

Ne, mes -  vyrai, ir viską aprašome.