2015 m. birželio 1 d., pirmadienis

Kirvis kaip vyriškumo simbolis



Šeimai pasakojau, kad kirvis anksčiau  lietuvių kaimuose  vyrams visada būdavo po ranka. Dieną dažnas vyras į darbus eidavo  užsikišęs už juosmens kirvį, naktį kirvis būdavo pastatomas prie durų iš kairės ar dešinės nelygu kuria ranka  gaspadoriui smagiau būdavo juo vožtelėti neprašytam svečiui.
Taip ir aš sode - vedlūg tradicijų  - pastačiau kirvį prie durų. Čia jo vieta, pasakiau. Grįžau, taip sakant, prie šaknų. Ir kaip tik reikėjo atrakinti rūsio duris. Pats raktas buvo spynoje. Pasukau - nesisuka. Tada visiškai ūkiškai nutariau  sutepti spyną tepalu WD-40. Iškart pradės suktis visi suktukai. Raktas nesisuko.
Ką gi, pagalvojau, vedlūg tradicijos, reikės kirviu. Paėmiau kaip šimtai mano protėvių kirvį ir  gražiai nukapojau gabalėlį durų, kuris trukdė. Tad įspraudžiau kirvį tarp durų ir staktos. Bet spynos liežuvėlis neiššoko. Pakviečiau Balkanų moterį, nes nū reikia kartais ir tų moterų pagalbos vyriškuose reikaluose.
-         Įsprausk peilį čia, gal pavyks atidaryti.- parodžiau.
BM pabandė, nepavyko. Ir tada su savo tom rankom, kurio visada viską randa, ji pačiupinėjo dar kelis raktus kabančius ant to pačio raktų ryšulėlio.
Bliamba, pirmasis raktas, kuris iš pažiūros kabojo kaip atsitiktinis našlaitis, lengvai atrakino rūsio duris.
Aš tyliai ir greitai padėjau kirvį į vietą. BM piktybiškai užklausė – tai jau kirvio ir rakto istorijos tikriausiai neaprašysi?

Ne, mes -  vyrai, ir viską aprašome. 

Komentarų nėra: