2012 m. vasario 28 d., antradienis

Casa Rossa. N-18




Tikiuosi nepilnamečių skaitytojų nėra, tad lengvai prabėgsiu per kažkada matyto šou Amsterdame vaizdus.

Šou stebėjome su draugeliu bei su darbščiaisiais japonais, net ir nepadorių vaizdų įstaigoje pavadinimu Casa Rossa jie ne tik žioplinėjo, bet ir darbščiai užsirašinėjo ką mato, nors bet kuriam Žemės gyvūnui tai buvo savaime suprantama.

Viena jau senyvoka moteris su bananu atlikinėjo įvairius veiksmus bei kabinėjosi prie japonų, japonai nuo jos su bananu traukėsi. Po to darė tą patį net su degančia žvake.

Po to kareiviškai apsirengusi moteris nusimetė fašistiniu būdu rūbus marširuodama. Buvo per daug fašistiškai sportiška, nepatiko moteris be būtino minkštumo. Bet japonai pritariamai ją užsirašė.

Dar įvairiais būdais po sceną lakstė ir lankstėsi skirtingos nuogos moterys, bet jau darėsi nuobodu, tad sukulminavo muzika. Supratome – svarbiausia šou scena.

Į sceną išėjo labai liūdnas vaikinas. Su kiek linksmesne mergina, mergina labai greitai nusirengė ir labai greitai privertė vaikiną susidomėti jos kūnu. Ji tai darė burna. Tada flegmatiškas vaikinas padarė tą merginai, kam iš esmės ir yra sutvertas gamtos. Darė tai tokia pačia išraiška kaip ir prieš tai kol atseit ja susidomėjo. Merginai atrodo buvo smagiau. Net japonai neberašė, ir kai vargstantis aiškiai vaikinas baigė kiek padvejoję pradėjo skaičiuoti kalkuliatoriais.

Mes su draugeliu irgi susižvalgėme. Kas 45 minutes šou ir kiek šou per vakarą? Iš reklamos prisiminėme, pradžia apie 17 val ir pabaiga vėlai naktį. Apie 12 pasirodymų mažiausiai. Kas vakarą? Japonai irgi tą patį matyt suskaičiavo ir parodė vieni kitiems kalkuliatorius. Visi svarstydami variantus čiaupėme lūpas ir niūriai tylėjome.



Iš Casa Rossa mes su japonais išėjome susimąstę...apie kulminacinės scenos vaikiną galvojome dvejopai: buvo šiek tiek jo gaila flegmatiškai vargstančio kas vakarą tiek kartų su ta pačia, bet iš kitos pusės... dvylika ir daugiau kartų kas vakarą...ėhė...

2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

Svidnikas, Rytų Slovakija




Kai neturiu radijo mašinoje tai atmintis bevažiuojant į darbą nuneša į keisčiausias vietas žemėje. Viena tokių – Svidnikas. Ten patekome netyčia, tiesiog baisiai pavargome vairuoti iš Rumunijos Lietuvon mašiną. Svidnikas meistas visai be jokio turistinio patrauklumo, ypatingas tik tuo, kad ten gyvena rusinai(tokia tauta, garsiausias jų Endis Vorholas) ir čigonai. Ir pilna pagarbos paminklais, patrankomis ir tankais rusams išvaduotojams. Visai rimtai ir oficialiai. Rusinai už rusus ir TSRS.

Bet net ir tokioje vietoje galima susirasti patyrusiam turistui įdomybių. Štai dvi tokios.

Pirma, iš Varšuvos pakto laikų netyčia užsilikusiame miestelio viešbutėlyje mus maloniai pakalbino irgi viešbutėlin užsukęs čigonas. Lietuviškai, Vilniaus tabore ne visi romai moka lietuviškai, o čia Slovakijos tyruose. Romas paslaptingai šypsojosi ir pasakė turįs reikalų dažnai Vilniuje. Nu, nu, pagalvojome sau...kaip tik geras maršrutas įvairioms čigoniškoms prekėms per tokias Dievo užmirštas vietas...

Antra įdomybė buvo vietinių rusinų pasilinksminimas geriant alų centrinėje miesto aikštėje, kur ir mes po kelionės ilsėjomės. Romų tautybės vaikinukas prašinėjo pinigų iš alaus gėrovų ir pastoviai juos gaudavo. Kas jau savaime ypatingai keista Rytų Europos rytuose. Įsižiūrėjome kokiu būdu jis juos gauna. Romukas tam privalėjo atlikti vieną smagų visiems alaus gėrėjams Indijos fakyrų vertą triuką. Įsibėgėjęs ant aplamdytos riedlentės lekia nuo kalnelio, griuva ant pilvo ir galva trenkiasi į betono sienutę. Jei neįtikinamai ir be garso, tai vietiniai pinigų nemeta, tad jis kaip profas rėžiasi stipriai, tada alaus baras džiugiai sušunka ole ir meta pinigus.

Tiesa dar berniukas dėvėjo megztą kepuraitę nuo smūgio, bet ji buvo tokia blozna vasarinė, kad ne ką matyt saugojo. Pagrindinis darbo saugos principas buvo toks: berniukas pasėdi penkias minutes, tada pakrato galvą ir vėl į trasą pinigų.

Moralas: net ir nykiausiose vietose žmonės randa sau pramogų bei įdomybių. Net jei nieko neparašyta apie tai Lonely planet, nebijokite, eikite, ieškokite ir rasite...

2012 m. vasario 22 d., trečiadienis

Kebabo kario laiškas palikuonims

Kebabo kario laiškas palikuonims




Aš karys, daug kalbėti nemoku, bet žygiais įrodau savo kardo galią.

Aš atėjau į šitą tuščią žemę prieš 20 metų dar visai jaunutis. Šioje dykynėje žydėjo bulvienojai, mėtėsi kur ne kur cepelinai ir kotletai prie šaltibarščių balučių. Po to dar kiek pasikovėme su keliais picų riteriais, bet sudarėme su jais taikos sutartį ir žemę pasidalinome taikiai.

Dabar aš senstu. Bet man ramu kai mano darbo vaisių pilna šita žemė, kažkada buvus dykyne, dabar žydinti kebabų įvairove. Retas kas gali pasigirti per vienos kartos gyvenimą įveikęs šį laukinį kažkada kraštą bei apsodinęs jį kebabų gėlėmis ir lavašo sodais.

Mirsiu ramus, po manęs mano kraštą gins visa mano palikuonių kebabo karių armija.

2012 m. vasario 20 d., pirmadienis

Karjeros dienos


Tada patekome į Švediją kaip ir peržiūrai. Buvo reali pirma biznio kelionė. Firma mus apmokys, apžiūrės, įvertins ir kurį nors galbūt netgi padės į aukštesnę lentynėlę personalo skyriuje. Pirmą dieną su kolega sudalyvavome aktyviai, žinojome kelis sprendimus per mokymus ir netgi pataikeme protingą žodį pasakyti.


Smagu pirmą kartą dalyvauti tokiame Vakarų biznio pasaulio renginyje, leki nutaisęs protingą veidą, visur punktualus, plevėsuoja naujo kostiumo švarko skvernai nuo didelio efektyvaus vadovo judėjimo greičio. Kolega, kuris dar kol kas pavaldinys, laksto taip pat greitai, irgi nori karjeros.

Įeinant į pagrindinį firmos pastatą buvo tokios automatinės stiklinės durys. Dar prekybos centrų Lietuvoje tiek nebuvo, automatinės durys nauja ir netikėta. Pasibandėme – gražu. Atsidaro greitai, pritaikėme specialų efektyvaus vadovo įėjimo greitį.

O gyvenime būna tokių košmariškų sutapimų, kurių sveikas protaujantis scenaristas nė nebandytų dėti į scenarijų, nes per daug neįtikima. Žiūrovas nuo tokio scenarijaus žiovaus bei sakys, na ir išsigalvojote, ką mumi durniumi laikote. Bet ką pasakosiu toliau tikrai įvyko.

Kitą naktį neišlaikėme, sudalyvavome susipažinimo vakarėlyje, buvo tokie bepročiai islandai (nemačiau jokios tautos su taip vulkaniškai kunkuliuojančia energija), na ir mes pasekėme jų niekingu vikingišku pavyzdžiu...rytą skaudėjo galvą, nepratę dar prie viskių šmiskių...
Bet atsikėlėme ir kaip būsimi efektyvūs menedžeriai pakėlę galvas vėl rovėmės į apmokymus su visa energija plevėsuodami švarkų skvernais. Deja, viskio suteikta energija buvo neadekvati. Viskas buvo daroma lyg ir kaip anksčiau, į automatines duris įėjome vakar nustatytu energingu žingsniu, bet durys neatsidarė taip greitai kaip skaičiavo mano viskio pripildytas protas.

Įbrėžiau nosį ir įskėliau akinių vieną stiklą...

Dėstytojui paaiškinau – the doors, neatsidarė laiku. Dėstytojas linktelėjo. Ūmai kiek vėluodamas pradarė kabineto duris ir mano kolega. Jis laikė prie nosies kruviną nosinę ir bandė kažką pasakyti:

Dėstytojas pabaigė pats auditorijai griuvant nuo stalų:

- The doors? Again Lithuanian?

Taip į šukeles nuo stiklinių durų dužo mūsų karjera, beveik kaip Džimio Morisono gyvenimas, per the doors...

Mažę į Baltarusiją



Pasveikinome savo mažę 3 metukų jubiliejaus proga nukakimu į Baltarusijos teritoriją, o tai visokios belgijos, uzbekijos, anglijos - nepažins vaikas rūstaus tikro gyvenimo. Tiesa, ta rūsti teritorija tebuvo sanatorijos Belarus baseinas Druskininkuose, tai mažė turškėsi ir tiek, be didesnės potekstės. Tėvams buvo malonu vaikui parodyti Belarus ir patys pamatėme pirmą kartą. Bet viskas ten gerai.

Bet kaip įdomu, pakankada tik išjudėti iš namų ir kiek sutinki nematytų mielų žmonių(trys net).

Štai draugelis, ilgai nematytas, irgi pasekė egzotinių moterų paieškos keliu, vedė žmoną iš Centrinės Azijos, sako puiku, gimdo vaikus, verda plovą. Šioje vieotje norėčiau pagąsdint visas lietuviškas moteriškes, kurios turi dar matrimonialinių tikslų – bus kaip Švedijoje, jei dar taip sieksite pavardžių trumpinimų ir kitų kvailysčų.

O Švedijoje kaip - didelis senas švedas parsiveža į žmonas mažą gražią filipinietę ir pašvilpkite jūs man feministės bei kitos likusios švedės.

Snow arena gana efektingas statinys, tad pakilome liftu jį apžiūrėti iš aukšto(patys neslidininkai). Žiūrėjome iš restorano virš trasos. Brangoka pažiūrėjimo kaina – 15 litų žmogui. Mano galva restoranas žengia tokiu būdu didelį žingsnį į prarają, nors kiaulienos kepsnys su karamelizuotais obuoliais buvo skanus, valgė net mažė. Bet naminiai makaronai buvo kiek sulipę ir Balkanų moteriai nepatiko.

Forte irgi š...pašildyti iš anksto virti cepelinai, kažkoks išdribęs siaubas, o cepelinų su varške(aš visada dėl sportinio intereso paprašau) taip niekada ir nebūna...

Druskininkuose dera maitintis ir girtauti(sutikau gi tris...) Širdelėje Maironio gatvėje, kur demokratinė atmosfera bei kainos. Ką ir darėme...

2012 m. vasario 13 d., pirmadienis

Mama, tai aš



Kelionių nereikia idealizuoti. Jos bjaurus ir pavojingas gyvenimo patirties kaupimo būdas. Bet jei gyvenimo patirtį kaupti vien iš kitų pasakojimų ar internete tai vėlgi negyvenimas.

Štai mano paskutinė kelionė į Uzbekiją. Vsikas buvo suplanuota labai gerai, vizos, bilietai skrydžiui, kelionės planas, mažei jau 1,5 metų - pats laikas pažinti Aziją.Tik Balkanų moteris padarė nedidelę staigmeną likus savaitei 3 vietose susilaužė vieną koją. Bet dėl tokių smulkmenų negi nutrauksi kelionę. Kita koja tai sveika. Chirurgas įdėjo metalinį kuolą jai į koją, sugipsavo ir tas metalas maloniai vėsino jos koją per visus karščius. Bet vaikščioti ji negalėjo. Mažė jau galėjo ir netgi bėgiojo. Balkanų moteris liepė: suplanuota – važiuojame. Ji atlaikys, neverks ir nežliumbs. Ji mažę palaikys ant rankų, o aš jau vešiu ją kokiais ratukais. Kiek suabejojau ar Uzbekijoje viskas jau taip sutvarkyta invalidams. Viskas Azijoje padaroma už pinigus – atrėžė Balkanų moteris. Balkanai atlaikė tiek turkiško, austriško ir rusiško jungo. Supratau kelio atgal nėra. Tik į Taškentą.

Keli tūkstančiai somų(uzbekų pinigėlis) tikrai visur padėdavo. Taškento miesto Mirabado rajono invalidų reikalų skyrius išskyrė invalido vežimėlį, tiesa pirmą kartą su beveik nesisukančiais ratukais vietinės gamybos, tai man jau buvo realiai sunku, bet pakartotinė nedidelė dovana leido mums gauti jau kalifornietišką vežimėlį skirtą labdarai nelaimingiems Azijos invalidams, superinį. Mėnuo po taksi, traukinius ir gatves buvo gana lengvas. Išmokau gerai vairuoti invalido vežimėlį. Uzbekai padėdavo, kartą net milicininkas padėjo panešti laiptais vežimėlį. Muziejuose, net turguje gaudavome nuolaidas, bent jau mums taip sakė, nes labai liūdnai atrodėme, vaikas mažas mažas blondinukas, mama invalidė išsišiepusi ir aktyviai besiriejanti dėl kiekvieno niekučio invalido vežimėlyje ir tėvas uždusęs bei visada šlapia nugara nuo vežimėlio stumdymo.

Balkanų moteris verkė tik kartą, Čimgano kalnuose. Ten buvo taip gražu ir ji taip norėjo maudytis, kad keliais per akmenis šliaužė į ežerą. Ji taip norėjo nušliaužti pati ir išsimaudyti. Keliasdešimt žmonių ant kranto stovėjo ir sulaikę kvapą žiūrėjo ar nušliauš moteris su ramentais iki vandens ar ne. Nepažinojo jie Balkanų moters. Nušliaužė ir maudėsi.

Bet tai nebuvo blogiausias variantas. Kitas buvo Gurjeve gauta bakterija. Suvalgiau kažką ne tą. Ir visiškai jau abuojas gulėjau trečiame aukšte kur dedami lagaminai plackarte, kur manęs jau niekas nejudino. Deja, chebra suplanavo dar pakeliui užvažiuoti į Krymą, į Gurzufą. Sakė ten tu atsigausi, toks geras oras Juodoji jūra ir pernešė mane į Simferopolio traukinį. Aš nevalgiau visą savaitę ir iš manęs skyrėsi žalios gleivės per visus galus. Kryme aš neatsigavau. Kai man jau riedėjo ašaros dėl savo likimo – kolektyvas pasakė vežame jį namo. Vėl pakrovė į trečią aukštą kur lagaminai . Nevalgiau ir negėriau. Ne, vandens kažkiek įpildavo ir drėkindavo lūpas. Visi buvo matę filmus apie karą, kur mirštantys komisarai gaudavo taip skystį organizmui, kad galėtų į kamerą dar pasakyti ką optimistiško.Vilniaus geležinkelio stotyje atsigavau, tai yra pasakiau eisiu pats. Vyrai padėjo užlipti į ketvirtą aukštą, atrėmė į sieną prie skambučio ir mama atidarė duris.

Mama atidarė duris, mes pažiūrėjome vienas į kitą ir mama vėl uždarė duris. Aš stovėjau atremtas į sieną prie skambučio, bet nieko nebesupratau. Po minutės mama atidarė nedrąsiai duris ir paklausė nustebusiu balsu:

- Gyvenimo stebėtojau, čia tu?

- Mama, tai aš.

Mėnesį po tokio sugrįžimo visos pažįstamos merginos sakė, toks gražus ir dvasingai lieknas nebuvau daugiau niekada gyvenime.

2012 m. vasario 9 d., ketvirtadienis

Erzina "Samsonas" ir mane...

Pelnas bet kokia kaina
Keistoji kompanija "Samsonas" (dir. Gediminas Tilindis) turi keistai liguistą potraukį sovietiniai okupacijai. Be "Tarybinių" dešrelių ji sumanė nusivylusį dabartine santvarka lietuvos pilietį (-ę) pagirdyti "Tarybine" degtine ("Samsono" viešaisiais ryšiais užsiima "Integrity PR").
Kaip totalus mankurtizmas tokie produktai ir idealizuojamas okupanto įvaizdis atrodo 20 000 žuvusių už laisvę partizanų, daugiau nei 300 000 ištremtų į Sibirą ir apie 50 000 ten mirusių lietuvių (tarp kurių buvo apie 40 000 niekuo nekaltų vaikų, iš kurių apie 5000 žuvo) ir 50 metų okupacijos kontekste. Kas dešimtas GULAGO kalinys buvo lietuvis. Sutikite, sunkiai įsivaizduotume, kad Izraelyje ar Vokietijoje būtų nors menkiausia galimybė pardavinėti "Nacionalsocialistinį" vyną ar alų.
Įdomu ir kas tie dizaineriai, sutikę kurti "Tarybines" etiketes (visiškas nesusipratimas automobilis ant alkoholio etiketės) bei agentūra, ėmusisi reklaminės kampanijos kūrimo.
A.Paleckis tam tikroms institucijoms rūpi, o štai toks šalies laisvės pažeminimas monetos vardan – kažkodėl ne.
Iš dizainerio R.Jucaičio blogo(todėl  klaidų netaisiau):
http://www.dizainologija.lt/2012/02/pelnas-bet-kokia-kaina-arba-freak-show.html#!/2012/02/pelnas-bet-kokia-kaina-arba-freak-show.html
ten ir iliustracijos yra...

2012 m. vasario 8 d., trečiadienis

Kvailas kvailas berniukas...



Esu kažkada parašęs padėką Bucharos miesto milicijos viršininkui. Vardo nepameu, bet maždaug Bombulatas Berdychodžaičius ...beveik 30 metų praėjo, tad manau atleistina ...

Kaip visada Bucharoje jau sėdėjome ramūs ir pavargę, kažko laukėme, slampinėjome be didesnio reikalo po miestą.

Prisikabino prie mūsų sėdinčių Liabi Chauso medžių šešėlyje toks berniokėlis, paklausė ar iš toli, atsakėme – netoli, iš Albanijos. Aaa, supratingai atsakė berniukas, tuo aiškiai parodydamas Uzbekistano švietimo sistemos galią.

Ir užimdamas miesto svečius bandė atpasakoti labai įdomų indišką filmą. Supratome yra blogi veikėjai ir vienas geras veikėjas, daug šaudė, gaudė, po to dainavo. Blogi prirezgė daug planų pagauti gerą. Meilė dar buvo. Pasakotojas daug makalavo rankomis. .

Susižvalgėme su kolega, na ir kvailas šis mažasis bucharietis, dėl bajerio dar paklausėme ar matė 12 kėdžių Atpasakojo taip pat kaip tą indišką filmą. Jaustukai ir makalavimas rankomis. Net susidomėjome, kaip tokiam tūpam galima būti ir net tiesiai to paklausėme berniuko. Berniukas įsižeidė ir greitai pasišalino.

Mes dar kiek pasijuokėme ir savęs paklausėme ko jis iš tikro iš mūsų norėjo, tas tūpas ir bukas jaunuolis. Aš čiupt už kišenės- piniginės tai nėra. O tu jo... Liekame švarūs kaip snieguotos Pamyro kalnų viršūnės už 5000 km nuo namų...

Kolega nubėgo aplinkui klausinėti ar nematė kas tokio kvailo kvailo berniuko. Kai kas nusistebėjo tokia paieška, bet kai kas

pasiūlė miliciją, nuėjome ten, kitų variantų neliko...

Milicinkai mus priėmė puikiai, skyriuje viešpatavo ramuma, jiems buvo nuobodu, o čia tokie vargšai pribaltai pasakoja keistą istoriją.

Perklausė ar labai labai kvailas atrodė tas berniukas. Patvirtinome, kad visiškai. Žinome, atsakė, sena dinastija. Turistus jie taip...penkios minutės...

Bucharos nusikaltėlių ir milicijos simbiozė pribloškė. Po kelių minučių atitapeno senas bet skubrus senelis ir atnešė mūsų piniginę. Primygtinai pareikalavo perskaičiuoti mūsų piniginės turinį ir pastebimai lengviau atsiduso, kai mus patenkino atgautos piniginės turinys. Tada pagarbiai atsisveikino su milicininkais skyriuje. Norėjome ir mes padėkoti, bet mūsų paprašė palūkėti. Na štai, pagalvojome, dabar mus už valkatavimą...Bet ne, reikėjo jiems rašto...rašyti rusiškai mokėjau .. visas skyrius paraidžiui sudiktavo savo vardus bei pavardes ir mes parašėme nuoširdžią padėką Bucharos miesto milicijos viršininkui už puikų jo pavaldinių darbą. Tik niekaip negalėjome nurodyti kokio nors viešbučio pavadinimą kaip adresą, nes nakvojome miesto parke. Ai tiek to tas viešbutis, pasakė milicininkai, šiaip labai gražiai parašėte. Tada jau atsisveikinome galutinai. Dar išeinant paklausė ar tikrai pas jus Pribaltikoje tie patys rubliai?

Atrodė kvailas kvailas berniukas...o pasirodo senos profesionalios dinastijos atžala...Rytai...

2012 m. vasario 6 d., pirmadienis

Mes pralaimime karą šalčiui



Šalta. Balkanų moteris net nenueina dėl šalčio iki savo škodos, kuri šiltame garaže, bet tolėliau. Vargšas mano opelis dusdamas laksto už škodą ir dar kaip mano mašina. Gal ir gerai. Šalčio beveik nejunta, birbia sau parazitas po miestą ir ryja 98-ą benziną. Brangų.

Bet mūsų šeimoje šalčiui paskelbtas griežtas ne. Aš nedrąsiai pasiūliau, kad galima namie ir apsirengti kiek šilčiau įvertinant gamtos kaprizus. Du megztiniai ir apatinės  kelnės ir +17 kambaryje man pavyzdžiui nebaisu. Balkanų moteris į tai pažvelgė triuškinančiu žvilgsniu, jei tu ne vyras tai renkis dviem megztiniais. Tikri vyrai pasirūpintų šiluma namie.

Ji kovojo. Išbandė tokius dalykus:

Užsipuolė namo šilumos ūkio prižiūrėtoją.

Nagu krapštė ledą nuo lango ir sakė tai aiškus brokas, taip neturi būti. Skambink meistrams kurie statė. Atsakiau - tai buvo prieš 16 metų ir to meistro gal visi pėdsakai Žemėje jau ataušo.Kaip ir firmos. Pasmerkė.

Internete rado visus patarimus apie šaltį. Užklijavo visas numanomas skyles porolono juostomis, apdėjo langus antklodėmis. Vėl +17. Kai tai nurodžiau, atsakė, jei ne antklodė būtų +14. Dabar į namus įeini kaip į urvą, visur tamsa ir niūra. Tik Balkanų moteris susigūžusi kamputyje skrebena virbalais ir mezgasi mumi ir sau ką nors šiltą.

Net kai kaimynai nurodė ir pas juos šaltis eina kiaurai langus, nepatikėjo. Tik jos vyriškis gali būti toks abejingas šalčiui bei šeimai.

Mažylės lakstymas po šaltus namus jai irgi kelia siaubą. Susirgs tikrai susirgs arba suprakaituos ir prisilies prie šalto lango ir tada tikrai susirgs. Tada mes lakstome lėčiau, kad nesuprakaituoti. Iš tamsos mus seka akys ir nerimastingai judantys virbalai. Jaučiame visais savo dvasios fibrais, kaip pralaimime šalčiui ir mano kaip vyriškio įvaizdis ritasi velniop...

2012 m. vasario 3 d., penktadienis

2012 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

91-ųjų rugpjūtis



Štai atmintis šiandien nuo jakutiško šalčio nunešė velniop į tuos laikus kai panašus drebas buvo apėmęs. 1991 –ųjų rugpjūtis. Trys pučo dienos.

Mes jau po sausio kaip ir laisvi - pradėjome suktis kaip kas išmano. Tuo laiku darbavausi visiško aferizmo firmelėje. Turėjome tris verslo planus, jie tada dar net nebuvo taip vadinami, bet planavome užsikalti baisius pinigus trim būdais.

Pirmas buvo paimta paskola iš banko su ne mūsų laidavimu. Tai pinigų paskaičiavome užteks porai metų . Visiems firmelės darbuotojams normaliai pragyventi.

Antra, jei užeis noras prasukti tuos pinigus buvo visai protingai suplanuotas mažos gamyklėlės įrangos atsivežimas š Rusijos. Jiems jau kaip ir nelaba reikia, o mums dar ohoho. Dar gal net paskolą atiduosime.

Trečia, po visus Vilniaus komisus išdalinome magnetofonų kasetes pardavimui gera kaina. Komisai jau buvo visi prikimšti mūsų kasečių. Biznis tuoj tuoj turėjo pajudėti maksimalaus pelningumo link. Tik vis labiau aiškėjo, kad kasetės šudo vertos, tai yra jei ir įrašo į mūsų kasetes kokį muzikinį kūrinį, tai niekas negali atspėti kas tai per  kūrinys. Keli niekingi komisai bandė jau ginčyti mūsų kasečių kokybę.

Taigi pučo dienos. Atsimenu firma jau tuščia, didžioji dalis darbuotojų nutarė geriau prisigerti, stoviu prie lango, klausau radijo, rankos net dreba, kas bus, ir taip gaila tų visų planų, taip nebesinori grįžti į tą sušiktą rusišką planizmą – socializmą. Taip graudu, taip verslo idėjų gaila...