Esu kažkada parašęs padėką Bucharos miesto milicijos viršininkui. Vardo nepameu, bet maždaug Bombulatas Berdychodžaičius ...beveik 30 metų praėjo, tad manau atleistina ...
Kaip visada Bucharoje jau sėdėjome ramūs ir pavargę, kažko laukėme, slampinėjome be didesnio reikalo po miestą.
Prisikabino prie mūsų sėdinčių Liabi Chauso medžių šešėlyje toks berniokėlis, paklausė ar iš toli, atsakėme – netoli, iš Albanijos. Aaa, supratingai atsakė berniukas, tuo aiškiai parodydamas Uzbekistano švietimo sistemos galią.
Ir užimdamas miesto svečius bandė atpasakoti labai įdomų indišką filmą. Supratome yra blogi veikėjai ir vienas geras veikėjas, daug šaudė, gaudė, po to dainavo. Blogi prirezgė daug planų pagauti gerą. Meilė dar buvo. Pasakotojas daug makalavo rankomis. .
Susižvalgėme su kolega, na ir kvailas šis mažasis bucharietis, dėl bajerio dar paklausėme ar matė
12 kėdžių Atpasakojo taip pat kaip tą indišką filmą. Jaustukai ir makalavimas rankomis. Net susidomėjome, kaip tokiam tūpam galima būti ir net tiesiai to paklausėme berniuko. Berniukas įsižeidė ir greitai pasišalino.
Mes dar kiek pasijuokėme ir savęs paklausėme ko jis iš tikro iš mūsų norėjo, tas tūpas ir bukas jaunuolis. Aš čiupt už kišenės- piniginės tai nėra. O tu jo... Liekame švarūs kaip snieguotos Pamyro kalnų viršūnės už 5000 km nuo namų...
Kolega nubėgo aplinkui klausinėti ar nematė kas tokio kvailo kvailo berniuko. Kai kas nusistebėjo tokia paieška, bet kai kas
pasiūlė miliciją, nuėjome ten, kitų variantų neliko...
Milicinkai mus priėmė puikiai, skyriuje viešpatavo ramuma, jiems buvo nuobodu, o čia tokie vargšai pribaltai pasakoja keistą istoriją.
Perklausė ar labai labai kvailas atrodė tas berniukas. Patvirtinome, kad visiškai. Žinome, atsakė, sena dinastija. Turistus jie taip...penkios minutės...
Bucharos nusikaltėlių ir milicijos simbiozė pribloškė. Po kelių minučių atitapeno senas bet skubrus senelis ir atnešė mūsų piniginę. Primygtinai pareikalavo perskaičiuoti mūsų piniginės turinį ir pastebimai lengviau atsiduso, kai mus patenkino atgautos piniginės turinys. Tada pagarbiai atsisveikino su milicininkais skyriuje. Norėjome ir mes padėkoti, bet mūsų paprašė palūkėti. Na štai, pagalvojome, dabar mus už valkatavimą...Bet ne, reikėjo jiems rašto...rašyti rusiškai mokėjau .. visas skyrius paraidžiui sudiktavo savo vardus bei pavardes ir mes parašėme nuoširdžią padėką Bucharos miesto milicijos viršininkui už puikų jo pavaldinių darbą. Tik niekaip negalėjome nurodyti kokio nors viešbučio pavadinimą kaip adresą, nes nakvojome miesto parke. Ai tiek to tas viešbutis, pasakė milicininkai, šiaip labai gražiai parašėte. Tada jau atsisveikinome galutinai. Dar išeinant paklausė ar tikrai pas jus Pribaltikoje tie patys rubliai?
Atrodė kvailas kvailas berniukas...o pasirodo senos profesionalios dinastijos atžala...Rytai...