Apie soc.tinklų naudą

Nėra jau tuose soc.tinkluose taip blogai kaip rašo žurnalistai. Štai aš soc.tinklus naudoju geresnėms derybinėms pozicijoms derybose dėl gyvenimo patogumo pagerinimo.

Vakar pradėjau aiškintis, kur mano kampas name bus, jei užeis pasiutęs  noras parašyti stambios formos kūrinį. Būna, ištinka mane.  Net dabar kažką niežtinčio organizme jaučiu ir rudenį arba žiemą tai gali susiformuoti į rimtą darbą.

-         Rūbinėlėje po boileriu,  - maktelėjo kaip kirviu BM.

Ten vos 3 kvadratiniai metrai. Tilpčiau tik labai susilankstęs ir minčiai per siaura.

Gyvenimo partnerei maloniai priminiau, kiek aš turiu uždraustų temų skelbimui soc.tinkluose. Apie tai nerašiau, apie šitą ir apie kitą net nepaminėjau. Tiesa apie 5000 parašiau, nervai neatlaikė. Nors būna tokių vakarų, kad tik spėk užsirašyti šeimos mintis.purslojančias lava kaip iš islandiško vulkano. Patys net kartais juokiamės.

BM susijaudino, greitai nubėgo į feisbuką ir nustėro:

-         Bet nėra apie 5000?

-         Taip, nėra. Kol kas. Bet prašom pagalvoti apie mano kampelį ne rūbinėlėje po boileriu.

Tada žiūrėsim. 

Kodėl feisbukas yra socialinis tinklas

Ar žinote  kodėl feisbukas yra taip gražiai pavadintas socialiniu tinklu. Jis gali išgelbėti. Konkrečiau? Štai, prašom.

Kai buvau išvažiavęs kautis už savo teises keliauti po pasaulį į Rygą, suvokiau, kad grįšiu labai  vėlai. Tad paprašiau vieną ovalaus kamuolio meistrą pavedžioti vakare Karlitą, nes kitų vedžiotojų namie nėra. Ovalaus kamuolio meistras lengvai  sutiko pavedžioti šunį, taip pat lengvai ir pamiršo. Šiuolaikinis jaunimas....

Tad šis jaunimo atstovas vakare po darbų atsidarė feisbuką. Žiovavo, žiūrinėjo paveiksliukus. Opa, žiūri, aš – Rygos paveiksliuką, vieną, kitą įdėjau. Na galvoja, šitas žmogus Rygoje. Staiga jam ateina į sąžinę mintis – taigi šito žmogaus šunį žadėjau pavedžioti. O buvo jau 23,00, kai šuns vakarinio vedžiojimo laikas apie 17-18 val.

Šiuolaikinio jaunimo atstovas atidarė mano buto duris atsargiai, kad nepradėtų kristi bei bėgti šuns organizmo atliekos pro duris. Nekrito. Šaunioji Karlita kentėjo ir laukė, gal kas ateis jos išgelbėti.

Ir atėjo. Žmogus tiesiai iš feisbuko. Ir išgelbėjo šunį.

Štai todėl feisbukas vadinamas  socialiniu  tinklu - padeda sklerotikams bei gelbėja šunis..

Blogerio karjeros viršūnė

Ramiai vakarojome namie ir staiga Balkanų moteriai paskambino jos sena draugė. Tokia draugė, su kuria galima kalbėtis telefonu  dvi valandas, aptariant mezgmo, vyrų kvailumo, vaikų auginimo ir receptų paslaptis.
Nelabai ką veikiau, tai pradėjau klausytis  pokalbio, kartais būna juokinga, gal pravers.
Staiga BM ryžtingai tarė draugei:
- Palauk, aš tau vėliau perskambinsiu. Nes mano vyras klausosi. Pirmadienį išsišaipys  savo bloge...

Štai, išdidžiai pagalvojau, tai tikriausiai  ir yra blogerio karjeros  viršūnė.
Pati  BM bijo...

Leidyklos "Naujas Vardas"metų bestseleris - knyga "Gyvenimo stebėtojo memuarai"

Oficialus leidykos pranešimas iš čia; http://naujasvardas.lt/ 

Vis dėlto pavyko: elektroninė leidykla „Naujas vardas“ gegužės mėnesį sulaukė vienerių metukų jubiliejaus. Tėvai išdidūs ir ramūs, kad vaikas išgyvens, ir labai dėkoja visiems talkininkams, draugams, bendraminčiams ir prijaučiantiems už sunkius darbus, idėjas, patarimus ir pasiūlymus. Ir ačiū autoriams, pasitikėjusiems mumis ir patikėjusiems mums savo kūrinius.

O pirmieji metai buvo pilni įvykių. Išleidome devynias knygos, tris iš jų – poezijos, dvi – skirtas vaikams. Susidraugavome su trimis svarbiausiais lietuviškais interneto knygynais, dalyvavome LOGIN Lietuvos interneto apdovanojimų konkurse, rinkome VU „Filologijos rudens“ konkurso nugalėtojus, Dainiaus Dirgėlos „stebėto jo užrašai“ nominuoti „Metų knygos“ vardui.

Elektroninės leidyklos svetainėje per metus sulaukėme beveik 30 tūkst. apsilankymų, „Facebook“ svetainėje – 186 gerbėjų.

Įdomiausia, suprantama, kokie gi mūsų knygų tiražai? Turime duomenis iš kelių oficialių šaltinių, nors net neįsivaizduojame, kokį realaus tiražo procentą jie sudaro. Gal skaičiai ir nuvils kai kuriuos skaitytojus, tačiau Lietuvos leidėjus turėtų apstulbinti ir priversti susimąstyti apie elektroninės leidybos plėtrą.

Taigi, iš viso per metus padovanojome skaitytojams 8692 knygų egzempliorius. Daugiausia jų – 2974 – atsisiųsti EPUB formatu iš „Naujo vardo“ svetainės. Antroje vietoje – „Linkomanija“ su 1744, toliau – „Apple iTunes“ su 1581 egzemplioriais. „Naujo vardo“ interneto svetainėje perskaityta 1562, „Google books“ svetainėje – 831 egzemplioriai. Mūsų bestseleris – Regimanto Dimos „Gyvenimo stebėtojo memuarai“, suskaičiavome 2357 atsisiuntimų ir perskaitymų. Dar trys knygos – Aurelijaus Katkevičiaus, Dainiaus Dirgėlos ir Kreivarankio – gerokai perkopė tūkstančio egzempliorių kartelę. Autoriams ir to pageidausiantiems leidyklos bičiuliams atsiųsime tiražų suvestinę.

Kas toliau? Labai tikimės birželio mėn. išleisti bent vieną puikią poezijos knygą, rudeniop – kitą. Pora paraiškų knygoms leisti šiuo metu svarstomos. Ir labai labai laukiame naujų paraiškų :)

300 000 ir 5

300000. Tiek daug asmeninių apsilankymų šiame  bloge įvyks šiandien arba rytoj. Galite kuris nors tapti  tuo, jubiliejiniu. Pasidžiaukite savimi. Bet su šaltu rasotu degtinės stikliuku, šonine, agurkėliu ir duona aš jūsų nesutiksiu.
Mane eilinį kartą tokia jubiliejine proga ištinka demoralizacija, dekonstrukcija, depresija ir dekupažas.
Ką aš čia veikiu tiek laiko? Ir tiek žmonių pripudrinu smegenis...
O juk  šiandien  mažei - penkeri. 5. Čia tai jubiliejus, čia tai gyvenimo pulsas.

Kaip blogą padaryti populiariu?

Vargšas Grumlinas bandė pas save parašyti kaip padaromas populiarus blogas.
Prirašė šešis punktus, bet tiesą nuslėpė.
Viskas elementaru, gerbiami Vatsonai, tereikia tekste panaudoti raktinius žodžius, pagal kuriuose mano blogą  gūglyje rado šimtai žmonių.
Diktuoju tuos žodžius, užsirašykite, vargolei:
voločkova
jubiliejaus organizavimas
kotovskis
alvinas karpis
geriausi lietuviški filmai
40 kaštonų
geriausi Lietuvos poetai
erotika
baliaus organizavimas.

Viskas. Surašote  juos tekste ir jūsų blogas teisingame kelyje į populiarumą.

Unė Kaunaitė "Gyvenimo stebėtojo memuarai“: Ir šiais laikais būna gerų nemokamų dalykų

 

Man jau per dvidešimt metų ir recenzijas galiu rašyti visiškai oficialiai.

– perfrazuojant Gyvenimo Stebėtoją

Kai žmogų suima nervai dėl neegzistuojančių naujos knygos recenzijų, kyla lietuviško geranoriškumo priepuolis užjausti kitą bėdoje. Todėl suskubau rašyti. Kieno? Tokio Troy/Gyvenimo Stebėtojo/Regimanto Dimos, kuris jau ne vienerius metus rašinėja blogą. Iš savo įrašų jis galiausiai sudarė knygą, bet jo blogą atradau labai neseniai, tad visi tie įrašai man buvo nauji.

Jo dienoraščio reklamuoti jau tikrai nereikia, nes skaitytojų jam netrūksta, bet įtariu, kad mūsų auditorijų amžiaus kategorija ganėtinai prasilenkia, tad džiaugsiuosi, jei ir jaunosios kartos atstovus sudominsiu šiuo originaliu variantu – ne jaunu ir net ne visai debiutuojančiu, ir gal ne visai rašytoju, bet išskirtiniu Stebėtoju.

Savaime teks šią knygą lyginti su neseniai perskaityta ir aprašyta „Anarchy in UKR“. Toks palyginimas autoriui gėdos neturėtų padaryti, juk S. Žadanas laikomas „viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių“. Ir taip supuolė skaityti tokias panašias knygas – abi eseistinės, abi apie post-sovietines šalis, abiejose gausu prisiminimų ir taiklių šiandieninio gyvenimo realijų.

Žinoma, žodžio raiška šios knygos skiriasi kaip diena ir naktis – ilgai postringavau apie Žadano poetinį (kartais tuo varginantį, kartais maloniai stebinantį) stilių ir neaiškią, lyg romaną, lyg dienoraštį primenančią struktūrą… Žodžiu, nieko panašaus Gyvenimo Stebėtojas nebando atrasti, kalba paprastai, nedaugiažodžiaudamas ir nevilkdamas į įmantrius apvalkalus, viską vertindamas su humoru, o ne romantiška lyrika. Kartais gal to meninio polėkio ir pasigesti, bet atsveria kiti dalykai, kuriais ši knyga patraukia labiau – tuo, kad apie Lietuvą, labiau pažįstama, atpažįstama, ir kitu kampu.

Pasidairyti galite patys – leidykla „Naujas vardas“, leidžianti nemokamas elektronines knygas. Nors ir išleidusi dar tik penkias knygas, bet iniciatyva savaime labai šauni ir, reikia tikėtis, su laiku neišblės, o tik plėsis. Galiu tik kiekvieną paraginti, kad imtumėt ir atsisiųstumėt sau į kompiuterį – paskaitinėkit, gal užkabins. Manau, tokios knygos nereikia skaityti skubant. Bijojau, kad su puslapių skaičiumi pabos, bet kur tau – darai pertrauką ir imi iš naujo.

Tai apie knygą. Turbūt geriausią įspūdį susidarysit, jei tiesiog paskaitinėsite Troy blogą. Įrašai kupini ironijos – ir sau, ir kitiems. Autorius galėtų save vadinti antropologu – jis pastebi mažas detales, išskiria jas iš visumos ir jomis pasako daug daugiau, nei matytum plika akimi. Gyvenimo Stebėtojas tai daro be galo taikliai ir šmaikščiai. Kai dabar kas pamąsto, kokie dalykai liks po šimto metų iš mūsų informacija perpildytos eros, norėtųsi tikėti, kad tokie įrašai ir liks – nes jie iš tiesų perteikia kasdienį gyvenimą. Su prieskoniu.

Tarkime, autorius pasakoja apie savo tėvą, kuris iš gamyklos sovietmečiu dailiai išsinešė atliekamus ypač lengvo titano gabalėlius, skirtus kažkokiai kosminei programai, ir vėliau iš jų pasidarė kastuvėlius. Kokioje kitoje visuomeninėje sistemoje paprastas gėlininkas žemėje galėjo kapstytis su kosminiais kastuvėliais? (61p)Ir tas klausimas duria tiesiai į sovietinio gyvenimo širdį, atspindėdamas visas girdėtas ir negirdėtas istorijas apie iš gamyklų tempiamas gėrybes…

Kai kurie vaizdeliai prajuokindavo iki ašarų, taip, kad tekdavo ir aplinkiniams garsiai skaityti (užstrigo man „Kaip Rimas grūdinosi“, nors buvo tokių ne vienas, ir kiekvieno puikumas priklauso nuo skaitančiojo tuometinės būsenos). Pacituosiu du, pačius trumpiausius. Jie gal nėra patys kultūriškiausi ar dar kokie -iausi, bet jie tokie trumpi ir taiklūs, kad privertė mane juoktis balsu. Beje, Balkanų moteris ir mažė – Gyvenimo Stebėtojo šeimos dalys.

Zuokai, tau kapiec

Balkanų moteris gavo abiejų mūsų butų vasario mėnesio šildymo sąskaitas. Ilgai negalėjo prašnekėti. Po to pasakė:

– Tu vyras ar ne vyras, padaryk ką nors tam Zuokui.

Ką gi, Zuokai, ruoškis…

Mažė kalba

Kartais susirūpinu mažės kultūriniu lygiu. Vakar tas susirūpinimas mane vėl ištiko ir sakau mažei:

– Gal knygutę paskaitom. Va „Liūtas karalius“.

Mažė linkteli:

–        Gerai. Tik tyliai skaityk. Aš filmuką žiūriu.

Knygoje daug tokių nuostabių detalių, kurios verčia palinguoti galvą – net mane, nors sovietmečio net vystykluose nemačiau! Pasakojimai apie alyvų krūmus, kuriuos ilgai saugotus galiausiai nukirto pirmo aukšto kaimynas, priminė mano vaikystės buto vynuoges, kurias irgi vieną rytą nuplėšė po mumis gyvenusi bobutė – kas jai, kad ten be galo gera rūšis ir dar vynuogės geros sunoksta, o bobutei saulės nėra… Ir jei per daug triukšmaudavom, tai šluota į radiatorių daužydavo, nes taip geriau nei sienomis sklinda garsas.

Arba apie savo mažę, kuri kažkokiam konkurse buvo mažiausia balerina. Vėl stabteliu ir susimąstau – kas per mada su tom balerinom buvo užplaukusi prieš metus du? Kiek pažįstamų ar net giminaičių vaikų su balerinų sijonėliais strakinėjo ir ant rankos pirštų turbūt nesuskaičiuočiau. Gal ir dabar strakinėja, nebežinau.

Ai, ir dar tas Leninas… Leninas, stovintis Lukiškių aikštėje, ranka rodė kryptį į šviesų rytojų ir „Tauro ragą“ (147p) (čia toks legendinis alaus restoranas). Ir kitas įrašas, pavadinimu „Kai kurios Iljičiaus dalys yra gyvos“:Aš mačiau Vladimirą Iljičių. Tą patį Uljanovą Leniną (161p).

Ne veltui citavau tiek daug Iljičiaus ir iš Žadano knygos. Joje jis irgi su Leninu pasikalba, ir už liudininką pasikviečia. Perskaičius dvi tokias memuarų knygas gali geriau suprasti, koks simbolis tai buvo sovietmečiu – keliantis ironiją, bet vis dėlto įaugęs į žmones. Jei dabar manoji karta tinkasi prie Kudirkos, tai anksčiau lygiai tokia miesto – ir gyvenimo – dalis buvo Leninas. Ir čia man vėl visos mintys sukasi ratu ir grįžta prie Lukiškių aikštės projekto. Gali tas skulptūras iškelti, bet jos lieka. Juk jos net didžiausią alaus barą Europoje parodydavo ranka.

Ir visos kelionės po Kaukazą, Rusiją… mūsų kartai tai egzotika. Pasiekiama, bet sunkiai. Mes galim skraidyti kelis kartus per metus į Didžiąją Britaniją ar kitur po Europą ir tuo net nepasigirsi – nuobodu, visiems pažįstama… O štai Armėnija! Net Baltarusija, kur senąsias lietuvių žemes mielai aplankyčiau – ir ta kaip už geležinės uždangos, jau nekalbu apie tolimesnes šalis, kurios mano tėvams būdavo ranka pasiekiamos. Toks keistas pasaulio persidalijimas.

Vis labiau tolsta tas laikas, kai buvau jaunas. Nesmagiai taip jis sutapo su sovietika, bet, kita vertus, retas turi tokį viską apimantį patyrimą: pionieriaus kaklaraištis ir Laisvės statula Niujorke gyvai. Tai aš, jei kas nesuprato.

Žodžiu, pats smagiausias dalykas – kad TAI yra užrašoma. Susidariau įspūdį, kad mano tėvų karta jaučiasi dar per jauna, kad imtų pasakoti istorijas apie savo jaunystę – pasakoja seneliai, ne tėvai, šie dar gyvena. Dar kartais jiems atrodo, kad bambukams (dar vadinamiems Youtubo ir Facebuko karta)  neįdomu. Trečiais kartais nusprendžia, kad tai įvyko taip neseniai, kad visi viską žino. Panašiai jautiesi klausydamasis apie Baltijos kelią, kuris tau – utopija, istorijos vadovėlio nuotraukos ir dokumentinių filmų kadrai, o vyresniems – tai, kur visi dalyvavo ir dar niekam apie tai nereikia pasakoti.

ik jie visais tais atvejais klysta – nes mums įdomu, ir mums ten viskas – egzotika. Gyvenimo Stebėtojas rašė, kad kažkuriam skaitytojui antroji pusė pabodo. Turbūt tas skaitytojas pats viską pragyvenęs, ir jam sovietikapažįstama geriau už dabartį. O man buvo be galo įdomu skaityti apie Vilnių, apie tai, kiek anksčiau kino teatrų buvo (kaip man norėtųsi, kad vietoj Zuikienės Benettono ten vis dar būtų man nematytas „Vilnius“!), kur per Nerį keltai plaukiodavo (dabar tai sėkmingai Tapinas pritaiko fantastinėse knygose ir jaunoji karta priskiria išmoningiems fantazijos vaisiams…), ar kur koks bufetas… Ypač, kai autorius, rodos, per gyvenimą dirbęs visus įmanomus darbus ir visko daug matęs. Kartais net sudvejoji, kur dar tiesa, o kur jau prasideda labai reali kūryba. Bet tai tik prideda šarmo – juk tikras gyvenimas visada neįtikinamesnis už fantazijas.

Tik pradėjusi skaityti užsimanydavau datų – kai jau tikroji dokumentika pagaudavo, kad Facebuko karta galėtų susigaudyti, apie kurį amžių kalbam. Paskui, su kiekvienu puslapiu vis labiau pažįstant autorių, lyg ir dingo tas noras, pats be vargo galėjai atspėti bent penkmetį. Retkarčiais kiek erzino stereotipiški juokai apie vyrus ir moteris… O manoji nepakenčiama vidinė filologė kartais užsimanydavo geriau suredaguoto teksto – bet aš ją nutildydavau. Tik taip – kad būtų sklandžiau ar labiau „prie meno“. Ir skyrius kelis norėjosi perdėti – kad knyga gražiau susidėliotų.

Aišku, kaip ir visose eseistinėse knygose, vieni įrašai stipresni, kiti kiek nublanksta. Gal tam ir nublanksta, kad tarp jų sužibėtų kiti. Bet tiek ir tos kritikos. Smagiausia, kai padėjus knygą į šalį žinai, kad ji nesibaigia. Gali atsidaryti Gyvenimo Stebėtojo blogą ir skaitinėti toliau. Nors būtų įdomu, jei Gyvenimo Stebėtojas pabandytų sudėlioti popierinę knygą – nebūtinai iš jau esančių įrašų, ar bent juos papildydamas, sudarydamas išbaigtesnę knygos formą. Potencialas ten tikrai yra ir labai rimtai knygai. Bet ką aš čia daugiažodžiauju – atsisiųskit ir skaitykit.

Įvertinimas: 8+/10. Nes esu griežta ir kaip mokinių nekenčiamos mokytojos dar niekam nedaviau 9…

Rekomendacija: eseistikos mėgėjams, besidomintiems istorija, norintiems prisiminti jaunystę ir Nepriklausomybės kartos atstovams, kad geriau suprastų, kaip viskas pasikeitė. Ir dar humoro mėgėjams – bent kelios gero juoko dozės garantuotos.

Tekstas paimtas iš  http://une.lt/

Komentarai, atsiprašau ir labai man gaila

Pradingo dalis Jūsų vasario mėnesio komentarų. Kaltas aš. Besivalydamas nuo spamo, netyčia ir išvaliau dalį Jūsų komentarų.
Komentarai man svarbūs ir labai dėl to gailiuosi.

Keršydami tokiam žiopliui rašykite daugiau  ir niekšingesnių komentarų.

O tai buvo beveik vien pagyrimai. Šiuo požiūriu pavydžiu Račui, ten tai gyvenimas pas jį komentaruose....

Statistika

Aš  jus nutariau išmėsinėti ir ką nors sužinoti. Statistiškai.

Ir štai - mane labiau myli mano pliuso skaitytojai nei mano blogo.

Štai duomenys:

Tekstas                     Blogo reakcijos                       Pliuso reakcijos

Plovas                                  9                                           30

Amerika                             16                                           26

SSB                                    11                                           39

Strateginis mąstymas         23                                           34

Papamo                                8                                           18

Čembalo                             15                                           32

Viso                                    82                                         179

Pliuso skaitytojų meilės koeficientas 2,2 karto (179/82)  ryškesnis nei blogo skaitytojų.

Darykite išvadas.

Apie blogo rašymą

Apie blogo rašymą Balkanų moteris taip pasakė:
- Ai, jei duodi panešioti savo kortelę, tai daryk ką nori, kiti vyrai dar ne tokių durnysčių susigalvoja.
...ir po pauzės bei kiek pagalvojusi:
- Tu dar palyginus su kitais  ramus.

Moralas; rašysiu ir toliau.

Pirmi dar karšti įspūdžiai apie Google plius

Mane ten(į G+) kelis kartus kvietėm ir  sakė bus ohoho. Neatlaikė širdis būsimų panegirikų ir tūkstančių skaitovų gausos. Nuėjau, pamačiau, nusivyliau.
Pirmiausia ermyderis. Daug visko, neaišku, ratai(ne akyse, šiaip iš žmonių padaryti), statistikos padorios kaip blogspote nėra - kas iš kur kiek atėjo.
Antra, vyrauja jau nauja karta, kuri pasaulį suvokia tik per paveiksliukus  ir suvokia pasaulį tik dabar(ateities, praeities ten nėra), paskaito porą valandų ir vsio, tu jau paraštėse. Man ramiau su tais, kurie ne tik paveiksliukus mėgsta, bet ir raides. O čia blogspote koks Minis paima ir pasako, ei , tu šitą jau rašei prieš du metus. Jauti kad  žmonės tave pamena šiek tiek.
Trečia, per tris žinutes aš jau atsibodau. Pirma žinutė +14, po to +19, trečia - +5. Nebetinku ton gyvenimo šventėn.
Kai blogspote tos pačios žinutės vertinamos stabiliau +11 +11 +8. Blogspote vertinama ištikimybė, tradicija ir stabilumas.
Linkstu likti tik čia, dar pabandinėsiu G+, bet labai abejoju savo ilgalaikiu nardymu į tuos prekybcentriškos kartos makaluojamus  verpetus.

Iškilminga kalba tūkstantosios šio blogo žinutės proga, pasakyta pasipuošus fraku ir peteliške

Ponai ir ponios bei net tie kurie tik skaito Voločkovos fotografijas - aš sukrėstas. Parašiau šiame bloge jau 1000 žinučių.
3,14.
3,14.
Logiškoji mano asmenybės dalis pašiurpusi nuo tokio beprasmio laiko leidimo. Tai kažkoks iškrypęs solipsizmas. Gi grafomaniškoji džiūgauja galėdama išsireikšti šiuo laikraščio, skundų knygos ir mokslo populiarinimo brošiūros kratiniu. Apie praeitį tiek. Dabar apie ateitį.
Ateitis bus. Galimi tokie ateities variantai;

1. Pradedu rašyti tik rusiškai ir tik apie Voločkovą. Garantuoti tūkstančiai skaitytojų.

2. Niūri egzistencialistinė tyla visus 2012 metus. Emigracija.

3. 1000 žinučių tai juk tai romanas. Bliamba galėjau jau gauti galingą kokių 600 litų lietuvišką honorarą. Romanas būtų pavyzdžiui apie Kauno Lietuvos ir Vilniaus LDK pilietinį karą žlugus Moskovijai ir Londinijui apie 2030 metus.

4. Tūkstantis tai juk arabų pasakos, teliko pridėti tik vieną naktį...

5. Vegetuoti toliau lyg baklažanui tokiu pačiu stiliumi iki 2000 žinučių, tada vėl susinervuoti ką aš čia darau...



Dėkoju už dėmesį.

Ai, rekomenduosiu - Septyni virtieniai

Kartais man pasitaiko susitikti visokių princų. Jie turi visko, tik niekaip neranda princesės. Pavyzdžiui Italijoje kai buvau ir ėjau apytuščiu keliu pasivaikščioti, sutikau Pagyvenusį Princą, stovintį šalia kelio. “Gal turi kokią draugę, kuri norėtų su manimi gyventi?”,- paklausė jis. Pasakė, kad turi penkiasdešimt ožkų, kurios ganosi netoliese. Sako, buvo parašęs skelbimą į laikraštį, kad ieško draugės, bet laiškų negavo. Paklausiau, ar jis turi internetą, atsakė, kad ne, nu tai kuom jam galėčiau padėt?
Beiruto princas neturi ožkų, tačiau turi didelį vaismedžių sodą gražiame šlaite ir beveik pastatytą namą. Atvyko pakeliauti po Italiją, gal kartais suras kokią princesę, bet čia jam pasitaikėm tik mes, ir šiaip nelabai viskas sklandu. Beiruto Princui nepatinka virtuvėje atrasti salamandras, o prie lovos – skorpionus, ir jam nepatinka, kai lyja į kambarį, bet šiaip jis yra gražus, protingas, vegetaras, ir su juo malonu bendrauti.
Klausiu jo, kokį patiekalą gamina mama, kaip jo mėgstamiausią, kai pasiilgusi sulaukia jo iš kelionių. Jis sumurma kažką kaip “mždra”. Kaip gaminamas?- klausiu. Jis tiksliai nežino, pataria man recepto paieškot internete, o paieškos žodį MJADARA įrašo į mano sąsiuviniuką (nes su mždra nieko nebūč radusi).

Toliau mžadaros receptas ir kiti Dalios tekstai čia;
http://www.7ravioli.com/mjadar/#comments
 
Skalsiai taip parašo moteriškė receptus moteriškėms. Bet malonu  skaityti ir vyrams. Tad rekomenduoju.
Šiaip labai jau  atskirai inete blogerės moterys ir blogeriai vyrai, visi savo pakampėse. Tartum nebūtų reikalo suartėti laikas nuo laiko ...

100000

Tai mano blogo peržiūrų skaičius nuo 2010m.  liepos. Skaičiuoju tik nuo tada. Skaitiklis yra blogo puslapio kairėje, apačioje. Ši riba bus pasiekta maždaug  naktį iš ketvirtadienio į penktadienį. Praneškite kuris ir kada tai padarys. Tikriausiai  tai bus koks nors amerikonas. Jie  kaip pasaulio hegemonai ir pas mane bus pirmi.
Na apie 20000 peržiūrų aišku tai aš pats prisukau ilgais vasaros vakarais dėl garbės. Dar 32000 įvairūs botai. Nes kai  kažką pareguliuoji tai lankomumas stipriai sumažėja. Dar kokie 10000 peržiūrų tai nedundukai iš mielojo Račo blogo. nes  kai jis pasisakydavo kaip nors ryškiai apie mane lankomumas irgi šokdavo į žiojėjančias aukštumas. Ta proga ir atskira padėka mielam Artūrui už mano blogo gerus lankomumo skaičius.Taigi lieka normalių apsilankymų apie 28000. Irgi neblogai .
Atskiros padėkos ir Google, Grumlinui, Miniui, Rokiškiui bei Facebookui nes iš jų ateina  daugiausia ryderių  pas mumi.
Na ir šiaip dėkui visiems čia užsukantiems, suprantu nieko naujo mano bloge, tie patys nusiskundimai tuo  pačiu gyvenimu. Keisti jūs žmonės, bet tiek to. Šiaip skaičius 100000 pakankamai įspūdingas, jei tiek batų 45 dydžio sudėti vieną už kito tiesia linja, tai pasiektume net Ndžameną arba Džizaką. Gal....

Google plus jau numirė ar dar?

Šiandien užvirė noras intelektualiai padiskutuoti - Google plus jau  numirė ar dar vegetuoja? Praneškite.
Nedalyvauju, tik liūdnos žinos siekia apie Plus mažėjantį srautą...
Kiek supratau Facebook/ui nė motais šis Gūglio kūrinėlis?

900-asis pranešimas

With the little help from my friends pasiekiau 900 pranešimų ribą. Eilinį kartą iškyla pasaulėžiūrinė problema - kurių velnių. Atsakau, tas pats kaip ir su gyvenimo prasme. Gyveni ir tiek. Taigi blogeriauji ir tiek.
Pacinka, kaip sakoma pas mus Vilniaus krašte.
Kas mielus skaitytojus sudomino labiausiai per praeitą šimtuką pranešimų.

Žurnalistų vado prakalbėjimas apie gerai nutylimą Lietuvos spaudos korumpuotumą(26 teigiamos ir 12 neigiamų reakcijų, viso 38):
http://troyyestroy.blogspot.com/2011/06/zurnalistu-vadas-prakalbo.html

Antisemitinis tekstukas apie Citroen automobilį (28 teigiamos  ir 8 neigiamos, viso 36 reakcijos):
http://troyyestroy.blogspot.com/2011/05/kaimynas-virs-manes.html

Išvarginto nemigos pagyvenusio vyro skundas(32 teigiamos, 2 neigiamos, viso 34 reakcijos);
http://troyyestroy.blogspot.com/2011/06/naktimis-zmones-miega.html

O štai kas audringai buvo komentuojama. Kaip įprasta politiniai reikalai.

Dešiniosios minties judėjimo atsiradimas, 31 komentaras:
http://troyyestroy.blogspot.com/2011/06/pagaliau-intelektualinis-forumas.html

Eksministro Kreivio pjudymo aplinkybės, 22 komentarai:
http://troyyestroy.blogspot.com/2011/04/pirmadienio-apklausos-musu-nuomone-apie.html

Įvairu gana. Tai buvo reklaminis pareiškimas.
1000-asis pranešimas irgi ne už kalnų, rudeniop. Taip pat  reklama.

Šventas Antanas?

Šventas Antanas?
iš čia: http://pavaryk.blogspot.com/

Reakcijos pablūdo

Įtariu kažka sugedo, bo reakcijų  rezultatai labai pagerėjo. Geriau rašyt tai nepradėjau. Taip negali  būti.
Klausimas, jei paspaudžiate reakciją  vieną kartą - ji iškart dvigubėja ar kaip kitaip?
Pakomentuokite, please. Tuščios garbės man nereikia.
Pataisiau - atsižvelgdamas į Rokiškio nusistebėjimą. Pats galvojau apie vieną , o parašiau apie kitą. Būna...pavasaris..

Apdovanojimas - malonus ir netikėtas!!!

Visada pergyvenau, kad mano blogo  niekas neskaito. Kai pradėjo skaityti vienas kitas, pergyvenau jog negaunu apdovanojimų. Jau net ruošiausi  nusipirkti sau vietelę tarp nominantų  Login 2012, bet mane pasiekė  Grenlandijos inuitų narvalų medžiotojų  choro apdovanojimas už tolerancijos proveržį ir vyriškos tautų draugystės sklaidą  tarp inuitų bei kitų tautų.

Apdovanojimo lydraščio teksto neversiu, nes vertimas padarytas Gūglo iš inuitų į lietuvių skamba kvailai ir netiksliai. O gal tai patys narvalų medžiotojai padauginę pripaistė. Kas žino...tačiau iškabinsiu šios organizacijos atsiųstą medalį. Medalis taurus, tikslus ir meniškas. Jaučiu gero medalininko darbą iš tolo.
Antras jau suteiktas man medalis. Aš sujaudintas. ...žmonės galų gale mane įvertino...smulkmena, bet maloni. Po kelių dienų manau iškabinsiu savo blogo viršuje.

800-ai pranešimų: skaitytojų daugėja, bet kokybė skaitytojo smunka

Visai baigiu jumi nusivilti. Jūsų daugėja, susirenka minios čia per neaiškius kanalus ir kokybė tamstų prastėja.
Štai mano bloge susirungė dvi nuogos moterys. Rusijos atstovė Voločkova ir Vakarų kovotoja - Bellucci. Ir ką sau manote, Voločkova kaip topuose taip topuose, o Monica jau pradingo iš topų. Siaubas, nuoga  rusė jums įdomiau nei nuoga italė. Kur žiūri NATO ir ES?
Per praeitus šimtą žinučių labiausia prikomentavote komplimentariškai  žinutes apie jubiliejų ir kitus mano pakoketavimus.Tad jų nenurodysiu.
Geriausiai įvertinti tekstai tai dar pusė velnio,  man patinka taip pat:
Apie Balkanų moters kilimą už 50 litų, 20 teigiamų reakcijų ir 3 neigiamos. Viso 23.
http://troyyestroy.blogspot.com/2010/12/kiilmas-geras-nes-uz-50-litu.html
Apie pilotus ir girtas stiuardeses, 18 teigiamų ir 4 neigiamos, viso 22 reakcijos.
http://troyyestroy.blogspot.com/2011/01/vyrai-tik-ne-pas-pilotus.html
Apie masažuotojo dieną. 21 teigiama ir viena neigiama reakcija. Viso 22.
http://troyyestroy.blogspot.com/2011/01/graziu-moteru-diena.html
Spauskite reakcijų kvadratėlius tekstų apačiose. Mumi svarbu kas jumi patinka. Mes suskaičiuojame.