Padaryti malonumą moteriai

Mano tėvas mokėsi dar smetoniškoje pradžios mokykloje. Tad suprantate  -   metų jam daug. Bet...

Naujoji  jo slaugė vakar klykdama iš džiaugsmo paskambino, kad koks šaunus tėvas, kaip jinai pasiilgsta tokių vyrų ir kokį jis jai malonumą suteikė.

Šiek tiek sunerimau ir suklusau. Reikalaus daugiau pinigų už papildomas paslaugas? Na kas čia, po velnių, per penkiasdešimt žilų atspalvių... Bet stoiškai tęsiau pokalbį:

-         Kokiu būdu suteikė malonumą?

Emocingą slaugės pasakojimą sutvarkiau.

Taigi buvo taip. Tėvas visiškai nuostabiai paklusnus, slaugė liepia  eiti gult į lovą, jis eina, slaugė liepia  laikas valgyti - ateina valgyti, slaugė paklausia kiek kiaušinių valgys, tėvas parodo du pirštus ir lygiai du kiaušinius suvalgo. Jei slaugė pasitikslina ar gers tėvas kavos, tėvas visada sutinka išgerti puodelį kavos. Slaugei visiškas malonumas dirbti su tokiu vyru. Ji galvojo, kad tokių paklusnių vyrų jau nebūna, o štai pasirodo yra.

Na, tylomis pagalvojau, o ką visą gyvenimą veikė mūsų matriarchatinės giminės moterys. Aršiai auklėjo savo vyrus. Štai rezultatai: net slegiami  metų naštos giminės vyrai vis dar sugeba padaryti didelį malonumą moteriai.

Du vyrai pas atminties gydytoją

Aš jau gal šimtą kartų pasakojau, kad mūsų šeimose per kartų kartas vyrauja žiaurus matriarchatas. Mano tėvui daug metų, daug gyvenimiškos patirties  ir kai jį vedžiau pas atminties sutrikimų gydytoją be motinos jis įtarė - bus negerai.

Na kaip tėvas gi gal kartais prisimena, kad sūnus gali priberti sau ir svečiams į kavą druskos arba išeiti skirtingais batais į gatvę. Tad sūnumi pasitikėti sunku. Net užkalkėjusiose kraujagyslėse  liko ta neištrinama informacija apie sūnų.

Taigi jei šalia nėra moteriškių - tėvui įtampa. Tad jis sustojo, apklausė mane kur vedu, kelinti dabar metai ir ką kalbėti gydytojai. Matau susikaupė kaip reta, juk jam išgyventi reikės  vienam. Be moteriškių.

Atminties gydytoja visai simpatiška ir mes maloniai  sveikinomės. Ji mus jau pamena. Šį kartą problema buvo su atmintimi  man, užmiršau, kad reikia ir ligonio  kortelę susirasti patiems. Tad palikęs tėvą, išėjau brautis  į registratūrų džiungles. Po nedidelio skandalo  mane išvarė be tėvo kortelės. Reikia asmens kodo, o tai kaip aš jį gausiu, jei tėvas  nežino kurie metai, o aš irgi nežinau. Metus tiesa žinau, bet tėvo asmens kodo ne.Grįžau tuščias. Jau  norėjau gydytojai pasiaiškinti, kad mes abu ne  visada tokie beviltiški, štai  aš pasaulio viktorinoje visoje Lietuvoje  buvau antras, tačiau gydytoją radau  ir taip nustebusią:

-         Per daug geri apklausos rezultatai. Kažkas negerai.

Ir išvarė abu  į koridorių. Ramiai pasėdėti, kol jos siųsta seselė ras kortelę.

Seselė užstrigo lifte, tai paaiškėjo po gerų 20 minučių, kai mes grįžome pasėdėję koridoriuje.

Dar kartą apklausė tėvą  ir tų 20 minučių koridoriuje pasirodo užteko, dingo tėvo susikaupimas ir rezultatai vėl buvo blogi.

-         Na va, - džiugiai pasakė atminties sutrikimų gydytoja, -  laikinas buvo  tas  įtartinas pagerėjimas.

Ak, pagalvojau liūdnai, tik trumpam mums, vyrams, užtenka sugebėjimų išgyventi be moterų, joms tai iškart labai įtartina  ir jos greitai  moka mus sugrąžinti į savo realybę....

Karlita ir fanera

Šunį tebeturime. Bet štai kokios bėdos prasidėjo su Karlita: myžčioja namie, koridoriuje.

Balkanų Moteris  liepė galvoti. Ta prasme aš daugmaž visada galvoju, bet ji liepė galvoti ne apie tapimą kultūros reiškiniu, o ką nors naudinga parketui, nes dalis parketo jau pūtėsi nuo drėgmės pertekliaus.

Na mano giminė yra praktiška. Kai kurie pusbroliai net auksarankiai. Štai viena pusbrolis pasistatė namą, įsirengė, padėjo tėvui įsirengti namą. Tada jam pasidarė neramu. Vaikščiojo vaikščiojo apie sutvarkytą namą ir sugalvojo. Nusipirko gretimą sklypą ir ten statys namą.

-         O ką veikti? – paaiškino man, - negi akcijas pirkti ar pinigus banke laikyti? Neaiškūs tie reikalai man. Namas kažkaip aiškiau, ramiau. Gal išnuomuosiu.

Tad ir aš paskatintas įkvepiančių giminės pavyzdžių nutariau galvoti  praktiškai. Iš motinos garažo atsitempiau didelį faneros lakštą. Iš praktiško pusbrolio gavau kažkokios sveikatos įstaigos  iškabą, kuri jau nuimta nuo ten, kur kabojo. Aš apsimečiau, kad nesuprantu ką reiškia  iškabos raidės IGONINĖ. Be to pusbrolis dar supjaustė tą iškabą į  raides I, GON ir INĖ. Ir nesuprasi kas ten buvo....

Taigi namie suskaidžiau ilgą lenktą koridorių tomis plokštumomis  ir atribojau plotą, kur Karlita  myžčiojo, aukštais trumpakojei kalytei lapais.

Karlita susikaupusi  stebėjo mano meistrystes ir vakar išliko visą dieną susikaupusi ir sausa. Mes jau beveik džiūgavome. Ypač didžiavosi BM - ir mano vyras gali...

Šią naktį Karlita buvo užblokuota faneros lakštu  virtuvėje. Na mano galva tai geriausia  vieta visame  bute, ten šaldytuvas, maistas, kavos aparatas ir net televizorius. Aš per vakarą su malonumu ten užeinu penkis kartus mažiausiai.

Tačiau vidurnaktį pasigirdo lojimas, faneros virtimas, bruzdesys ir keiksmai. Karlita ir ten pridirbo, tada išsiveržė  nuo nešvaros per tą fanerą, ją su didžiuliu triukšmu nugriovė ir visa tai pamatė  BM

Iš ryto BM viską persakė man. Dabar ir aš susinervinęs.

Apie fotografijų albumą panelėms ir moterims

Buvau pas tetą, kuriai jau virš 80 metų. Ji leido pasirinkti iš savo albumo kelias senas įspūdingas fotografijas. Viena 1926 metų fotografija iš Amerikos buvo tikras atradimas. Šiek tiek paaiškėjo žiauriojo matriarchato mūsų  giminėje šaknys. Ten nufotografuota šeima Amerikoje ir kitoje pusėje užrašas nuo sūnaus Amerikoje mamai Lietuvoje - štai tie,  kurių tu taip neapkentei. Ta mama, mano promočiutė, taip nemėgo savo marčios, kad išėdė ją net į Ameriką. Bet fotografiją išsaugojo.

Kita nuotrauka, iš vėlesnių laikų -  stambus labai aukštas  vyras prie  motociklo. Tas girininkas  pabėgo nuo bolševikų į Argentiną. Naktį atėjo pas mano senelį - savo sesers vyrą -   ir beldė į langą:

-         Važiuojam,  Povilai. Aš  balševikams netarnausiu.

Būčiau dabar  “Boka Chuniors” arba “River Pleit”  gerbėjas. Bet senelis nevažiavo.

Vienos  labai gražaus ir šviesaus veido vyro nuotraukos teta net neleido čiupinėti. Čia jos amžinai. Tepasakė – kvaila labai buvau.

Apie tetą sukosi jaunystėje labai daug vaikinų. Šitas – pavadinkime jūreiviu, kam jau mirusio žmogaus vardą tampyti – piršosi, teta dar nenorėjo tekėti, tai jis išvažiavo į Liepoją, plaukiojo jūron, vedė. Kitas atmestas pabėgo į Kaliningradą. Trečias – brigadininkas Kazickas – važinėjo su emka (toks mandras anų laikų motociklas su lopšeliu) - ir vaikė kulokais konkurentus nuo tetos  namų. Buvo mandras: ataskaitose atsisakinėjo rašyti vienetus, rašė – štukos. Bet vėl – teta netapo tada  nei Kazickiene, nei kitokia.

Kartą – pasakojo su fotografija rankoje teta – visai atsitiktinai sutiko savo jūreivį parduotuvėje dvare, jis kaip tik ėjo lauk, jį  į vidų. Abu iškart išėjo iš parduotuvės po liepom  ir jūreivis paklausė, ar priimtų jį grįžtantį pas save. Teta atsakė, kad jau jie išsiskyrė kaip jūroje laivai, nes jis vedęs.

Taip daugiau ir nesimatė. Abu saugojo vienas kito fotografijas. Jūreivis vėliau  išsiskyrė su pirma žmona ir su antra žmona, bet trečią kartą nebepaklausė tetos ar priimtų. Tik kitų klausinėdavo kaip ji.

O teta istoriją apie fotografiją rankoje baigė taip:

- Aš tai moterims  ir  merginoms  pasakyčiau taip. Stverk ir nepaleisk  savo meilas. Niekada. Kitaip gailėsies iki smerties. Net jei vedęs, jei tau jo reikia, kviesk. 

Jūreiviui  reikėja pasakyti – atvažiuok, kai būsi laisvas, tadu po liepam prie pardatuvės, o ne honorų rodyti... 

Blogi genai, geri genai

Kai išvažiuoji iš savo komforto zonos – Vilniaus - į Žemaitiją, kraštą su tokia kalba, kad mažė išsigandusi neramiai vis klausinėjo, ar susikalbės ten su vaikais, taigi tokiose vietose atsitinka keisčiausių dalykų. Lyg Prospero Merime apsakyme “Lokys”

Lietuvos sąvoka kelionėje prasiplėtė, dabar ten po kelionės atsirado Kauneckų koplyčia Kaunatavoje, Biržuvėnų dvaras, Šatrija ir gražūs Telšiai. Tačiau velnias timptelėjo bendrauti su žemaičiais daugiau nei reikia. Pasigyriau esąs irgi žemaitis, pagal tėvą nuo Ylakių.

-         Oi, - atsakė vienas žemaičių kultūros žinovas, - jei nuo Ylakių, tai gal ne...

Savo šaknų tyrinėjimus mėgstu, bet su tais tyrinėjimais reik atsargiai. Su žmona ir dukra radome giminės medyje perujiečių, Kanados prancūzų, lenkų, rusų, ukrainiečių, vokiečių, buriatų, gagauzų, estų  ir uzbekų. Ir  tai dar nebaigtas sąrašas. Bet pats visada didžiavausi esąs beveik švarios kilmės lietuvių nacionalistas.

Štai mano pavardės kilmę vienas italas (treniravosi pas mane regbį ir jo pavardė reiškė paryžietį) net tikrino savo išmaniame telefone su programėle itališkoms pavardėms.

Italijos kulnas Kalabrija kupina mano pavardės ir ten, tie mano pavardininkai yra visai ne italai, o visi yra atsikėlėliai iš Albanijos. Albanas, smagu ar ne? Italą už tai nuvariau bėgioti spurtus, kad durnų savo programėlių neplatintų.

Taigi tas žemaitis neaušino burnos ir padovanojo man knygą su etnografiniais žemaičių aprašymais. Toje knygoje ir perskaičiau apie Žemaitijos pirtinius papročius XIX amžiuje: Ylakiuose pirčių papročiai visai keisti. Ten tie Ylakių latviai maudosi pirtyje nuogi kartu ir vyrai, ir moterys.

Latvis? Taip. Ir dar nudistas nuo XIX amžiaus? Ir širdis nukrito į kulnus. Kaip reikės dukroms pasakyti?

Vyresnė dukra  rėkė ilgai.

Sakė:

-         Tėti, man dvidešimt keturi ir tik dabar sužinau, kad esu latvė. Kaip man gyventi?

-         Tai man penkiasdešimt. Ir tik dabar sužinau, - rėkiau atgal.

Prisiminėme mano tėvo užuominas apie kuršišką pavardės kilmę, apie latvių krepšinio žvaigždę pavarde Timma, apie mano straipsnį “Verslo klasėje”, kur beveik gražiai aprašiau latvius, apie latviškų alaus etikečių kūrimą, viskas sutampa.

Latviai. Braliukai, bliamba...

Koviniai arbūzai

Tie agurkai, apie kuriuos aš rašiau, kad meiliai buvo užkalbėti,  žuvo. Meilumas meilumu, bet meilumas geriau su vyrais nei agurkais. Lietuviškų šaltų naktų net ir šiltnamyje vargšai pirmieji agurkai neatlaikė. Konkuruojanti firma  - motina - išaugino pirmą agurką ir piktybiškai pranešė – turime, skanus, traška net kai kandi.... Vienintelį kovinį ir dar su pergalės viltimi ginklą beturime  tik vieną. Arbūzus. Su agurkais ir kitais augalais jau gėdingai pralošėmė patyrusiems žemdirbiams kaip kažkada Jamaika  Argentinai – penki:nulis.

Bet arbūzai...vienas geras žmogus  davė daug lietuviškos veislės Kiemintai arbūzų sėklų. Mes išdalinome daug tų sėklų dar kai kam, bet kai kas daigino sėklas  blogai ir gan greitai apsižiūrėjome, kad visoje giminėje tik vieninteliai  turime padorius  arbūzų daigus.

O šnekėjome apie arbūzus daug, visiems per visus balius išūžėme ausis  ir instrukcijas visiems siuntinėjome balsu bei paštu. Pavyko kaip liberalams, kurie dabar  pasiskelbė, kad už europarlamento balsus  atsiskaitys ir tuoj prie jų būstinių matyt  vyniosis rinkėjų eilės, kurie dar nuo praeitų  rinkimų įprato gauti Viktoro dešimtinę. Dabar lauks  Masiulio dešimtinės...

Taigi  mums lygiai  kaip liberalams pasisekė. Tiek prisišnekėjome, tiek prisižadėjome, kad matome tuoj patiems tų daigų  nebeliks. Arba reikės bartis su giminėmis/draugais. Nors giminės irgi geri. Štai vienas žmonos išzizintas negyvai, nes ji iš mūsų buvo užsisakiusi įvairių daigų,  pastatė šiltnamį kaime. Spėjo paskutinę sekundę  prieš skyrybas. Žmona atvarė sekmadienio rytą išsišiepusi iš laimės pas mus daigų. Važiuoju į kaimą, šiltnamį parazitas pastatė. Sako jau netikėjau, kad pastatys. Tuščiai, galvojau,  bariau dvi savaites. Bet va ir mano vyras gali.

Vakare žmona skambino jau beveik verkdama ir klausė ar nepriimtume  atgal daigų.

Pasirodo pastatė šiltnamį. Tikrą ir gerą. Bet ant niekada nedirbtos žemės lopo. Ir pats tiek pavargo nuo šiltnamio skubios  statybos, kad jau žemės sukasti nevaliojo. Pervargęs išėjo alaus.

Sunku miestiečiams su tuo žemės ūkiu, tai per daug, tai per mažai, vis nenutaikome kaip gerai padaryti. Balsuoti buvau. Ten lengviau susigaudyti miestiečiams nei žemės  ūkyje.

Bėdos miestelyje

Per šventes teko nelaimė užkalbinti kelis senyvus nedidelio Aukštaitijos miestelio gyventojus. Agi turi žmonės daug bėdų. Pirma ir didžiausia – miestelio S. kunigas pradėjo gerti. Per spaviedones žmonės užuodžia stiprų alkoholio kvapą. Ir taip nuolat.. Pas nuolat girtą kunigą net rimtas Rymo katalikas nebenori spaviedotis. Pirma bėda.

Per rinkimus balsuos už tų pačių, matyt tai bus Grybauskaitė. Nors keli sakė, ale jei sacijaldemakratė pensininkų mama balatiruotųsi, tai už jųjų balsuotų. Ale ana narakiai Euraparlamenti. Ir šiaip sacijaldemakratai visų laikų didindava pensijų. Gera partija. A Kubilius jūsų tai ne. Antra bėda – ne ta kandidatė į prezidentus.

Apie Ukrainos įvykius kažkaip dalį pensinykų pasiekia ir prorusiška propaganda. Saka – Krymas taigi rusa, tai ku neatidat? Vat čia tai jau trečia  bėda. Nelabai man suprantamu keliu  kaip ir per ką juos  koloradų propaganda pasiekia. Bet pasiekia.

Ketvirta, bet kaip ir nebėda. Kapuose trys senos moteriškės, (virš 70 visoms) sustoja prie vieno kapo ir atsidūsta vieningai;

-         Ale anas gražus berniokas buva.

Viena tetula  papildo:

 - Ale  manįs kartų vos matociklu neužmuše, kaip virtam...

Žąsiukus nesisekė auginti

Giminės iš pa Utenas vis bandydavo kaip nors prasisukti net ir karo ar kolchozų laikais. Kai kas sekdavosi (bulvių vežimas  į Leningradą, pavyzdžiui), kai kas nesisekdavo.

Bet jau ką prakeikė giminės tai žąsiukų auginimo verslą.

Na visų pirma kieme ir aplink nebuvo jokio rimto vandens telkinio. O žąsys tai vandens  paukščiai ir joms vanduo gyvybiškai būtinas.  O auginti reikia daug, kad apsimokėtų. Tai mažiems žąsiukams pasiteškenti netoli šulinio būdavo įkasama į žemę tokia didoka baleika (skardinė vonia vaikams maudyti) ir jie ten turkšdavosi. Vienu žodžiu kiemo vidury maldavosi didelė triukšminga  paukščių  gauja. Jei tapdavo baisu tai spiesdavosi žąsiukai į krūvą, po vieną neišsibėgiodavo.

Tai per karą rusų kareivių nervai neatlaikė to triukšmo viduryje kiemo. Gyveno giminės troboje tikras generolas, jis pats važinėdavo nuo ryto iki vakaro, bet jo buveinę su kareiviais  prižiūrėjo toks podpolkovnikas. Mandagus ir malonus žmogus. Jis prižiūrėjo visą štabo gyvenimą troboje bei kareivių palapinėje kieme. Bet vieną dieną visi žąsiukai dingo. Vanagai aišku nusinešdavo žąsiuką kartais, bet po vieną  ir ne kas dieną.

 Vaikai rado nusukiotas žąsiukų galvytes toli nuo namų. Tada parnešė ir padėjo prie štabo durų, kad podpolkovnikas matytų. Oi kaip jis rėkė ant tų išrikiuotų štabo kareivių, mojavo pistoletu ir atrodė tuoj kelis sušaudys. Padėjo. Vėliau jau  nieko nebevogė kareiviai.

Bet ir mintis auginti žąsiukus pradingo. Ką gero benuveiksi  su tom nusukiotom galvytėm. Ir kam erzinti nervingus žmones su ginklais?

Vėl žąsiukų biznis prasidėjo jau kai buvo įsikeroję kolchozai. Ta pati baleika, ta pati triukšminga krūvelė kiemo viduryje. Tačiau kadangi giminė turėjo  liūdną patyrimą, tai  nuo vanagų ir šiaip negerų žmonių saugoti žąsiukus su vytele rankoje buvau paskirtas aš, visai dar mažas 5-6 metų vaikelis.

Ganytojo darbas atsakingas ir gana nuobodus. Bet...jei meti mažu akmenuku į žąsiuką, tai jis labai juokingai šokčioja ir sukelia savo išgąstingu gagenimu paniką, visi žąsiukai puola krūvon, laksto gyvai po kiemą  ir tada įdomiau gyventi bei lengviau  pataikyti į dar vieną žąsiuką akmenuku. Ir vėl juokingas šokčiojimas, vel paniškas gagenimas. Gražu.

Bet po kelių ganymo dienų kai kurie žąsiukai pradėjo šlubčioti, keli visai pakratė kojeles. Nematyta  liga užpuolė žąsiukus. Kaimiečiai sunerimo, mano akmenukus  susekė ir demaskavo. Nors aš jau strategiškai apsižvalgydavau ar nemato budrios tetų akys. Gavau su ta pačia  ganytojo vytele lupti.

Aš ilgai verkiau, nes buvau iki tol mieste augintas ir visai nemuštas, o eilinis bandymas auginti žąsiukus nutrūko. Žąsiukų ganytojas  kardinaliai atsisakė   toliau ganymo veiklos dėl nepedagogiško vytelės panaudojimo ir žąsiukų verslas nebuvo atnaujintas. Štai taip nesisekė mano giminėms kai kurie versliukai....

Kalbėkite su juo

Aplankėme gimines. Prisiminė teta kaip mane mažą augino kaime vasaromis...

Labai  tylus vaikas buvo. Žaidžia sau kampe tylomis kareivėliais ir viskas.

Tai moma (mano bobutė) išeidama į kolūkį vis prašydavo:

Tai  jūs bent kalbėkite su juo, o tai visai durnas išaugs

Rytdienos tosto apmatai

Tai sena kaip pasaulis ir liūdna kaip visiems žinomas atsitikimas Veronoje istorija. Džentelmenas dideliame mieste sutinka nepilnametę mergaitę iš kaimo. Mergaitei pažada suknelę už gerą elgesį ir aišku jos nenuperka. Klasikinis siužetas.

Tad leiskite pakelti šią taurę už tai, kad tas džentelmenas tai buvau aš kokių dviejų metų, kad nepilnametė šios istorijos naivi džentelmenų pažadais tikinti mergaitė sėdi dabar kaip garbingą jubiliejų  švenčianti ponia, ši istorija turi laimingą pabaigą  ir aš galų gale po karštų džentelmeno pažadų už gerą auklėjimą  maždaug po penkiasdešimt metų galų gale įteikiu  tą pažadėtą suknelę.

***

Kas nesuprato paaiškinsiu paprastai. Jubiliatė mane kūdikį auklėjo, kol tėvai dirbo. Jubiliatė   buvo atsiųsta į Vilnių iš kaimo, jai labai reikėjo miestietiškos suknelės,  ir man matyt mažam labai tiko tas jos auklėjimas ir aš jai pažadėjau dar mažas kada nors už tai nupirksiąs  suknelę. Sąžinė priveikė mane tik dabar. Tetai- 70.

Prie rusa buvo geriau

Labai gražią diskusiją apturėjau su buvusiu plataus profilio mechanizatoriumi (ir ant traktariaus, ir ant buldozieriaus). Dabar pensinykas. Bus aiškiau kas ir kaip provincijoje balsuoja.

Kaime šokdavo tada. Valsą, fokstrotą, padespaną, aleksandrovską. Kas tas per šokis aleksandrovskas nesugebėjo paaiškinti, bet kažkoks šokis poromis. Dabar jaunimo nėbėr kaime. Šokių nėr. Žemės nedirba. Visi išvažiavo.

Tai sakau gerai, laisvė, kur norim, ten važiuojam. Dirbam kur kam geriau.

Ir prie rusa visur veždava. Prie rusa  kalkozas veždavo į ekskursijas: pats buvo Klaipėdoje, Liepojoje, Rygoje ir Vilniuje. Taigi pasaulio matįs. Jūroj maudėsi, tik labai šalta ta jūra.

Prie rusa nusipirkau žigulius. Prie Landsbergio negalėč. Butus žmonės gaudavo prie rusa. Dabar kakius baisius pinigus raikia makėti už butų, kad ir Utenoj.

Jooo, traktaristo ant buldozieriaus niekadu su kastuvu nevarė dirbti prie ruso. Kai atėjo Landsbergis, tai jam, plataus profilia mechanizatariui, davė šiupelį ir liepė kasti. Kitokia darba nėr. Spjovė ir išėjo ant pensijos.

Apie atominę. Neraik mums, elektras iš rusa pigiau gausma. Dykavuju čia patiem statyt. Skolas anūkams. Sakau patys japonai iš savų pastatys. Tokia dalyka nebūna. Rusas gali iš sava statyt, pilnų Utenų gamyklų rusas pristatė, japonas dar negirdėjam.

Jei japonas pastatys iš savų bus brungi elektra. Tik rusas pigiai stato.

Suskystintos dujos. Laivą suskystintų dujų terminalui, kad dujas atpigtų jau pastatė? Gerai, bet jei rusas duod pigiau, pirkt iš rusa. Tai sakau rusas ir atpigins jei per  laivą dujas atsipumpuosim. Tik tada.

Skalūninės dujos Lietuvoje? Kų mes žinam, gal ir gerai. Bet iš ruskia dujas visadų bus pigiau.

O benzinas koks pigus prie rusa buvo? Atameni?

Turėsime savo atominę, laivą dujoms Klaipėdoje, skalūnines dujas, tai po milijardą litų kasmet susitaupysime ir paliksime Lietuvoje, neatiduotume tiek pinigų rusui, sakau. Visiems užtektų. Gal ir pensijoms  jums didesnėms liks.

Ta nebus. Da niekada iš laisvų valdiškų pinigų didesnių pensijų negavom. Ponai išvags. Vilniaus.

Lenkai. Vis girdim  ten labai paskėli pas jus Vilniuje jau lenkai. Da bus kadų rubežius tarp Vilniaus ir Utenas? Tai nebegalėsta atvažiuot in mumi.

O Uspaskichas ir Venckienė. Reikia sodinti?

 Raikia, tiek abu prisišnekėja...

O Brazauskienei reikia 22 aukštų viešbutį padovanot?

Tyla.... Galgi bufetavai ir neraik.Nes visoms bufetavoms neužteks. Brazauckui tai jooo, raikėjo.

****

Teisa kai dviese jau baigėme antrą degtinės bonką – tonas sušvelnėja ir rusa taip nebereikėja....šydyjam truputį tavį, sakė, tokį Vilniaus poną...pilnas kišenes ten pinigų Vilniuje...tai pašydyti raikia...

Meilužis prie koksagyzo lauko

Mane susiranda istorijos. Aš jų specialiai neieškau, jos pačios kažkaip ateina.

Štai per motinos dieną vežiojau tetules po tėviškės laukus. Bene per 2 kilometrus nebuvo nei vieno krutančio žmogaus. Bet istorija atsirado iš už žabų krūvos, kur jos net nesimatė iš pradžių.

Bevažiuojant antru bėgiu  pro buvusį kaimą  viena tetulė suriko:

-         Stok, čia buvo mūsų koksagyzo laukas.

Iš už žabų krūvos mums sustojus prie  buvusio koksagyzo lauko išlindo senyvas žmogysta su kirviu rankosė ir tetulės vienu balsu užmiršo koksagyzą:

-         Jasiulionis, meilužis!!!!

Jasiulionis irgi jas kaipmat atpažino. Tai buvo pačios garsiausios meilės istorijos Vyžuonų miestelyje Chruščiovo laikais  gyvas dalyvis.

Baigusi Vilniaus universitete prancūzų kalbą  į Vyžuonų miestelį  buvo nublokšta baisios paskyrimo lemties labai graži prancūzų kalbos mokytoja Regina. O jos gražiausias  mokinys buvo šis vyriškis su kirviu prie buvusio  koksagyzo lauko.  Mokytoja buvo už jį vyresnė 7 metais. Bet labai graži. Mažame miestelyje buvo nėįmanoma nuslėpti meilės  Mokytoja suviliojo mokinį. Kilo skandalas. Jasiulionis išėjo kariuomenėn, ir vis rašė laiškus  dailiąjai mokytojai. Ir kai grįžo iškart vedė savo meilės ir prancūzų kalbos pedagogę.

Moterys greitai iškvotė kalbų meilužį. Vaikų turįs ir su Regina, ir su antra žmona. Antra jau dešimt metų jaunesnė, šypsojosi  garsusis Vyžuonų  miestelio meilužis. Vaikai yra ir Amerikoje, ir Danijoje, ir Lietuvoje. Gražiai  jis bendrauja ir su pirma žmona, ir su antra. Bet čia trijuose hektaruose vasarą ūkininkauja vienas. Tai jam labai smagu pašnekėti.  Reginai tiesa jau 81-eri ir žiemą ant perėjos pervažiavo ją automobilis, tai sveikata nelabai, daugiau guli.

Tetulėms istorija su gyvais ano laiko personažais buvo saldi lyg kermošiniai saldainiai per Onos atlaidus. Taip gražiai pasirodo pasibaigė, dar ir dabar matai vienas kitu pasirūpina. Tikra Meila. Ale labai gražūs abu buvo. Kai aš pasitikslinu - tai kuriais čia metais buvo -  sakė prieš penkiasdešimt. Maždaug. Metų jos nepasakys. Bet istorija su prancūzų kalbos mokytoja joms  ir dabar kaip gyva. O koksagyzo lauką taip mes ir užmiršome. Reikės kitą kartą vėl ten grįžti, kad išgirsti.... 

Su Vasario 16-ta!

Ant storoko kartono labai kietu pieštuku pieštas atvirukas.
Tai  mano niekada nematyto  dėdės (tėvo brolio) atvirukas išsiųstas 1949 metais vasario 16-ą dieną iš Magadano.
Rašalu atviruko apačioje parašyta: Brangiai Motinėlėi nuo nedėkingo sūnaus. Magadanas 49.II.16
Yra neperskaitomas atviruko dailininko parašas.
Dėdės niekas ir nematė daugiau. Vaikų nepaliko, buvo vos perkopęs dvidešimt...

Mano kietos moterys

Mano šeimos moterys yra kietos. Kiečiausia aišku yra mažė, kuri dar 3 metų būdama šoka balete, dainuoja ansambliuke ir dar vistiek turi milžinišką energijos perviršį, kurį naikinti geba  tik specialiai parinkti  žmonės. Pirmiausiai tai aišku mes su Balkanų moterimi, nors jau išsekę, bet dar kažkaip susitvarkome. Dar vyr.dukra ir mano mama.

Vakar pabandė BM duoti savo giminei pažiūrėti mažę. Rezultatas liūdnas. Viena prižiūrėtoja pateko į ligoninę iškart su kojos  trauma. Nespėjo paskui vaiką. Staigiame posūkyje griuvo. Mažės priežiūrai visgi reikia  specialiai paruošto žmogaus. Mažė pamatė gulinčią traumuotą giminaitę ir nuėjo atsivesti kitos giminaitės. Vaikas neverkė ir neraudojo. Tik atsivedė pagalbon kitą suaugusį. Pati pakelti dar maža.

Ačiū Dievui matau neprapuls gyvenimo kely.

 O kartu tai stipri rekomendacija mano vyresnei. Reiškia sugeba prižiūrėti aukščiausio energingumo lygio vaikus ir be traumų. Jei net mažę jai drąsiai paliekame ir gauname abi  sveikas atgal...

Slaptasis senelis

 

 Kažkaip prisiminiau. Net toks užkietėjęs diedas kaip aš irgi turėjo senelį. Tik iš vienos pusės ir slaptą. Iš kitos pusės senelio išvis nebuvo. Tik senelė, kuri kepdavo mielinius pūstus blynus. O bobutė kepdavo plonus, nemielinius. Apskritai giminėje vyravo matriarchatas. Moterys viską žinojo ir viską tvarkė. Tik tolimesnėje giminėje buvo protingų vyrų, kurie realiai valdė šeimas. Per tokią giminės bevyrystę ir aš neišmokau tvarkytis  su moterimis...


Slaptasis senelis negyveno su bobute, nes iš pradžių buvo  Vorkutoje (Komija, už Poliarinio rato atrodo) lageryje, paleistas iš lagerio persikėlė iškart už tvoros  pas kažkokią rusę, ta jau buvo jį nužiūrėjusi pro lagerio tvorą, pas tą rusę užsiaugino tokį bulvių derlių, kad kaimynai sakė tikrai vėl tave pasodins į lagerį, po to Estijoje, po to Lietuvoje, bet ne Utenoje. Vienu žodžiu nuo pokario jau ne su šeima. Lyg ir bandė grįžti. Bet jo jau nepriėmė bobutė. Todėl ir slaptas, man jo beveik nerodė.

Slaptasis senelis man pradėjo labai patikti per degtinę. Jau kai galėjau oficialiai vartoti alkoholį kartą jis sėdo su tėvu ir manimi gerti degtinę. Moterų prie stalo nebuvo. Tėvas greit atsipalaidavo ir užmigo. Senelis nužvelgė mane, aš laikiausi guviai. Matyt kažką vorkutiško turėjau ir slaptasis senelis pasišukavęs ūsus kaip pas Smetoną išdėjo viską. Aš ir aštuoniolikos mokėjau klausyti.

Geriausia tauta pasaulyje tai politiniai ukrainiečiai, Vakarų Ukraina, tie net lageryje atsilaikė prieš visus, net kriminalinius padurdavo jei reikia, atsikeldavai lageryje ir rytą dar rūbai būdavo sušalę, nors miegojai su rūbais, pasakė kas buvo skundikas, rado pas senelį daug ginklų, anas skundikas sutikęs senelį dar kažką apie tokį laiką slebizavojo, pasakė kokia dalis jų grįžo iš lagerių – trys iš šimto penkiasdešimt. Didelis buvo jų etapas iš Utenos. Tai tik trys sugebėjo grįžę susiskaičiuoti. Tikėjimą Dievu prarado lageryje, turtą reikia laikyti auksu, moterų meile netikėti, bet šiaip moterys yra labai smagu. Ta proga ir davė kelis auksinius caro rublius. Daug prikalbėjo. Nuo tada pradėjau didžiuotis jo kietais genais. Bei naiviai tikėtis kad ir man jo genų  kliuvo.

Kai sirgo vėžiu paskutinėmis  dienomis onkologiniame  po pagalve slėpė neišgertas tabletes. Niekuo netikėjo. Daugiau žiūrėjo pro langą. Dar šukavo ūsus. Aš dar spėjau atnešti iš prokuratūros  reabilitacijos lapelį. Nelabai susidomėjo.  Kompensaciją gautą už lagerį liepė po lygiai padalinti anūkams. Bet šiaip nebuvo labai  geras šeimai. Bobutė taip viena ir išaugino  po karo penkis vaikus.

Likusi giminė taip ir mykė apie slaptąjį senelį. Po smerties abu su bobute paguldė į vieną kapą. Iš jaunesnių niekas geriau ir nepažinojo jo. Liksiu kada nors ant svieto paskutinis su juo gerai pakalbėjęs.

Bulvės Leningradui

Tęsiu Vėlinių savaitės ciklą. Šį kartą apie jau senas tetas...Paklausiau  kodėl vyriausioji teta liko neženota. Gi jaunystėje buvo aukšta išvaizdi merga? Iškart visos pagyvėjo. Sužibo tetulių akys.

 Turėjo ji kavalierių. Turėjo daug. Ir su matociklu taksai brigadininkas buvo. Gražiausias tai jūrininkas iš Liepojos, aukštas, gražus, kvietė su savimi į Liepoją. Narėjo labai ale nevažiava. Verkė. Anas mirė neseniai. O tai kodėl nevažiavo, klausiu. Taigi mūsų ji nepaliko mažų su moma. Rūpinosi užauginti. Tada  sakau:

-         Kalūkyje  tai visas dirbat?

-          Kaksai tadų buva kalūkyje uždarbis.... –  numojo ranka moteriškės. – Ašaras...

Net Stalino laikais, kad prasimanytų kiek pinigų,  teta važiuodavo  špekuliuoti.

Kaip tai buvo daroma. Supirkdavo iš visų kaimynų bulves. Paimdavo  dėl apsaugos vyrą. Nusisamdydavo iki Leningrado porą mašinų. Abi  pakraudavo supirktomis  bulvėmis ir  važiuodavo gulomis ant bulvių maišų iki Leningrado turgaus. Šonus taip atmušdavo, kad – labai visų persiprašo – net nusimyžti iš ryto negalėdavo. Taip visus raumenis  skaudėdavo.

Taigi atvažiuoja tokia sudaužyta į turgų iš ryto, ruskai nelabai smarkiai moka, bulvių penkios tonos, parduoti visos dienos darbas, o toks akiniuotas inteligentas perka tik  vieną kilogramą ir dar klausinėja, o iš kur tos bulvės, ar geros, ar moka lietuviai auginti bulves, o kokia rūšis.

Pažiūrėjo teta į jį, paklausė inteligento išvedžiojimų  ir atrėžė kaip mokėjo ruskai:

-         3,14зда называется эта сорт картофель.

Eilė iškart puolė pirkti tokias bulves nieko  nebeklausinėdama ir ne po kilą, o po penkis. Kiti ir maišiokais.

Tai sakau turtingos buvot. Ne, sako, nuperki kam suknelę, kam kelnes, dar cukraus maišą, arbatos, sau rankinuką ir visas uždarbis iš bulvių pradingsta. O dar ОБХСС kabinėjosi. Ir areštavę buvo. Važiuodavom visur – Leningradas, Lvovas, net Odesa. Viską vežiodavome – bulves, vyšnias, obuolius. Bet užtat vaikai nebadavo.

Aha, supratau – toks buvo gyvenimas. Tetoms virš 70, bet piršto tarp dantų nedėk iki šiolei ir dar žiaurus matriarchatas šeimose…

Rimti ir nerimti proseneliai

Eilinį kartą susirūpinome su vyresne giminės medžiu ir per Vėlinių savaitę apklausėme daugybę prie giminių kapų sutiktų žmonių.

Vaizdelis nekoks. Dar atsimenami XX amžiaus pradžioje gimę keturi broliai. Ir jie buvo skirtingi. Ir iš esmės nusprendė savo palikuonių likimus beveik iki pat  XXI amžiaus.

Pats nerimčiausias buvo Juozapas. Jam labiau rūpėjo moteriškės ir pasisvečiuoti pas ką nors. Galėjo svečiuose išgerti aštuonias stiklines arbatos. Jei duoda. Net savo žemę prarado. Atėmė Vyžuonų klebonas Mileika už skolas. Tada blaškėsi  Zarasų  pusėje, po to vėl grįžo  gimtinėn. Tačiau turėjo dvi žmonas ir vaikų daugiausiai iš visų brolių – aštuonis. Tačiau jaunėlis ir jo palikuonys tiko visoms valdžioms, jie niekur nesėdėjo, jų netrėmė.

Pats protingiausias  buvo Boleslovas. Rimtas ūkininkas. Vienas sūnus mokėsi medicinoje, kitas mokytojavo. Pokaryje du Boleslovo sūnūs pakliuvo kalėjiman -  medikas gydė partizanus, o mokytojas  pakliuvo su ginklais, po to tremtis Buriatijon  ir pačio Boleslovo ir visų jo palikuonių . Tai Boleslovo palikuonys dabar tokie: keli maišyti su buriatais, du  gyvena Sibire išvis išsižadėję lietuviškos pavardės, trečias Škotijoje, dar keli Lietuvoje.

Per vidurį tarp šių brolių buvo Povilas, mano senelis. Turėjo ir Boleslovo rimtumo, ir Juozapo polinkių. Tai jam ir sekėsi per vidurį. Turėjo penkis vaikus ir į lagerį Vorkuton pateko vienas, be šeimos. Oficiali  versija sovietų laikais buvo tokia; labai mėgo kolekcionuoti ginklus, pagal sutartis ir prie vokiečio, ir prie ruso prižiūrėjo Utenos kelią tai ir prisirinko besimėtančių ant Utenos kelio ginklų arsenalioką per karą ir po karo netyčia....Povilo žmona, mano senelė, viena išaugino penkis...

Ketvirtas buvo visai ramus ir mokytas. Girininkas. Tai jis padarė gudriausiai, per karą prieš ateinant rusams movė Argentinon. Ir Argentinoje dirbo kažkokiame medžių departamente, o vaikų atrodo  ir neturėjo. Paskutiniai laiškai iš Buenos  Airių apie 1957 metais, jame rašė,  kad virš 40 laipsnių karščio, tad atostogauja  kalnuose ir naujam automobiliui taupė ilgokai...

Tai  šios mano  dalies giminės medžio trumpa apžiūra man inspiravo  labai stiprų moralą: reikia  domėtis moterimis arba Argentina, kiti mokslo, įdomių dalykų kolekcionavimo  ir rimto ūkininkavimo keliai veda kalėjiman arba į lagerį.

Neverta  būti rimtam.

Tokiai ir 200 negaila...

Šiandien Balkanų moteris paskambino ir sako;
- Noriu pirkti bilietus į Aidą, bet turiu tik penkis litus  sąskaitoje. Pervesk prašau šimtą litų.
Aš atsakau:
- Galiu ir daugiau, kad netrūktų.
- Ne,  man reikia tik šimto litų bilietams. Nesišvaistyk pinigais.

Pervedžiau du šimtus.

Šiandien gera diena

Šiandien gera diena.
Nebereikės miegoti  su šlapiu bušlatu kad nors kiek išsidžiovinti Vorkutalage, nereikės gintis nuo urkų su peiliu kol atbėgs politiniai ukrainiečiai, nereikės parsivežti iš Sibiro mažų karstelių,  nebereikės važiuoti įsistojus į čebatus malšinti vengrų sukilimo, nors tėvas dar lageryje, nebereikės mokėti kyšio karininkams, kad tik ne į afganą,  nebereikės motinai auginti vienai penkių vaikų, nereikės į žmonas imti buriatės ir baigti institutą Irkutske.


Tai ne  iš knygų, iš giminės...

Stalinas ir skrebai

Šiandien buvau sutikęs daug senų giminaičių. Kalbėjome apie pokarį, skrebus ir Staliną.
Stalino portretus kiekvienoje klasėje puošdavome pataisais. Neturėjome pavalgyti, tėvai lageriuose, neturime šiltų rūbų, bet portretus pataisais puošdavome.
Į Vyžuonų skrebus  ėjo miestelio nevykėliai. Atvažiavusių nebuvo. Pamenu tokį pravarde - Metras, Pusė Metro. Kodėl taip? Šlubas buvo, viena koja darė žingsnį metro ilgio, kita - pusę metro. O po to vaikščiojo išdidus, jau su šautuvu. Liaudies gynėjas. Tpfu...
Kodėl skrebai, o ne stribai? Taigi viską iš žmonių suskrebendavo. Išvežtų turtą sulėkdavo vežtis. Po to pragerdavo tuos pinigus. Vyžuonų miestelį taip ir sudegino girti skrebai.
Tauragnuose tai savo skrebą nušovė. Skrebą palaidojo. Naktį kažkas  iškasė ir prie klaimo atrėmė su užrašu - Tokių žemė nepriima. Taip du kartus. Palaidoja - iškasa. Po to kur dėjo to skrebo lavoną ir nebežinau...