2016 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Dvi klaidos arba Taškento paslaptys


Prisikabinau prie gerb.G.Vilpišausko klaidos (mano galva) jo puikioje naujoje knygoje. Vieną geriausių ryžių rūšį plovui jis vadina Lazar. O aš protestavau, nes aiškiai prisiminiau savo šių metų vasarą Taškente ir net turiu fotografiją iš Mirabado turgaus Taškente, kur ryškiai spausdintomis raidėmis -  Lazer.

Tada Vilpišauskas rado ir pateikė nuorodą, kur tie ryžiai vadinami netgi Lazarj. Kaip Biblijos personažo Lozoriaus. Ir tvirtino tame pačiame Taškente matęs ryžius turguje su užrašu Lazar.
Ta proga buvau  priverstas aršiau pasikapstyti po Taškento paslaptis. Ir pasirodo mes  abu neteisūs.
Kaipgi yta iš tikrųjų?
Sovietų laikais Taškento ryžių selekcijos institutas išvedė naują ryžių rūšį. Siuntė atrinktas sėklas į Kubą, tie ten augino ir darė savo  selekciją ir sėklas siuntė atgal į Taškentą. Ir taip kelis kartus. Pavyko kubiečiams su uzbekais išburti  naują ryžių rūšį labai tinkamą plovui, bet  su viena ypatybe. Jei geriausi ploviniai  Devzira ryžiai yra raudonoko atspalvio, tai ši naujoji rūšis turėjo šiek tiek  žydro atspalvio. Todėl sovietiniai uzbekų selekcininkai  ir pavadino tuos ryžius Lazurnyj. Toks yra oficialus šios ryžių rūšies pavadinimas. Tai pirmoji paslapties dalis.

Antroji paslapties dalis ta, kad uzbekų ryžių augintojai, neišsilavinę dechkanai, tokių ilgų sudėtingų pavadinimų svetima kalba kaip Lazurnyj tiesiog  negeba  nei parašyti, nei ištarti. Todėl sutrumpino pavadinimus iki trumpų kažkur girdėtų – Lazer, Lazar, Lazarj. Ryškus uzbekų polinkio gramatinėms klaidoms pavyzdys iš to pačio turgaus -  Napoleono tortas:

Ištrauka iš romano ‘Bronislovas ir imperatorius” IX skyriaus

...
Aikštėje priešais Ferganos gubernatoriaus rūmus ratus suko moteris. Valdininkas Kleinšmitas padėjo pieštuką ir įsispoksojo į moterį. Kolegijos registratorius Kleinšmitas dirbo kolegijos registratoriumi Saratove septynis metus ir čia, Ferganoje, šešerius metus dirbo tuo pačiu kolegijos registratoriumi. Todėl dabar jau vis dažniau žiūrėdavo pro langą. Ten, už lango, buvo gyvenimas. Medžiai, neseniai susodinti naujosios  rusų administracijos, dar neužgožė pilkos dulkinos aikštės. Moteris  buvo labai graži, ta pati  prancūzė, kuri neseniai atsikraustė į jų užkampį ir kažko kelis mėnesius laukė.
Moteris aikštėje nustojo sukti ratus.Valdininkas Kleinšmitas akimis pasekė, ką ji, įsitempusi lyg styga stebi. Tolumoje, palei pačią horizonto liniją, sutamsavo  plonas dulkių debesėlis, galėjai jį įžiūrėti tik jei laukei to debesėlio. Dulkių tumulai vis augo, lyg Čingischano mongolų orda visu greičiu būtų pasileidusi į miestą plėšti. Dulkės ir netvarka. Negi kokie kirgizai užpuls dabar miestą? Kleinšmitas net kilstelėjo nuo kėdės. Dulkių debesis vis augo. Valdininkas prie lango net pagalvojo, gal pakviesti  moterį į vidų, juk visokių bėdų gali atsitikti vienišai prancūzei Azijoje?
Moteris aikštėje stovėjo jau ne kaip styga, o kaip pasienio stulpas, tvirtai įkastas į aikštės smėlį. Aikštės vidurys buvo jos vieta ir pasaulio centras.
Pagaliau dulkių debesyje valdininkas įžiūrėjo savus kazokus, jie vijo arklius greičiau, greičiau, tai buvo visai nepanašu į reguliarų imperatoriškosios armijos dalinį. O kur šios gaujos karininkas, kuris
sutvarkytų šiuos pašėlusius kazokus? Ana va, karininkas paskutinis kavalkadoje, joja ramiau nei jo kazokai. Jis įjoja į aikštę prieš generalgubernatoriaus rūmus.
Aukštaūgis rusų karininkas paglosto savo šyvį, kad anas nurimtų nuo lėkimo. Šyvis prunkščia, jo šonai kilnojasi tarsi kalvio dumplės. Ramindamas žirgą karininkas joja vis mažesniu ratu aplink prancūzę.
Vyras ir moteris šoka. Abiejų toks tylus šokis be muzikos. Abu sukasi ratu taip, kad matytų vienas kito veidus. Lyg ištroškę po dienos žygio per bevandenę dykumą abu geria vienas kito veidus.
Po šimts pypkių, koks jis didelis, tas mano būsimasis vyras, galvoja sukdamasi tylaus šokio sūkuryje prancūzė.
Kokia ji vis dėlto graži, kaip gaila aš neužuodžiu jos kvapo. Ar taip pat ves jos kūno kvapas iš proto, kaip kvapas jos laiškutyje Kašgare ar Batumyje, galvoja karininkas.
Valdininkas prie lango stebi jų šokį. Taigi stverk tą moterį, kvaily, kaip ji sukasi aplink tave  - kaip Saulė aplink Žemę. Štai ko mėnesius laukė prancūzė - štabo kapitono Grombčevskio.
Ir kolegijos registratoriui net nudiegia krūtinėje, kad jis jau praplikęs ir nė viena moteris jau niekada taip lėtai nesisuks aplink jo arklį, einantį ratu...
Grombčevskis nušoko nuo šyvio ir sugriebė į meškos glėbį Mari.
-         Labas, Mari, - tik tiek žodžių surado.
-         Paleisk mane, uždusiu,  – dar paprasčiau atsakė prancūzė.
-         Nežinau ką pasakyti, man gniaužia  kvapą. Gal po kalnų...
-         Pasakyk, kad pasiilgai.
-         Taip, Mari, pasiilgau tavęs.
Vėl stojo nejauki pauzė ir valdininkui Kleinšmitui vėl sudiegė krūtinę, paskui  skrandį, ir gal valdininkas net norėtų išbėgti į aikštę rėkdamas: “Nagi, pasiimk ją”, nuo tos aikštėje tvyrančios įtampos, bet štabo kapitonas staiga stvėrė moterį, užkėlė ant šyvio ir nusivedė arklį už pavadžio, beveik lygus su sėdinčia ant jo moterimi. Moteris vėl nejudėjo, dabar buvo vėliava. Nugalėtojo triumfo eisenoje per nugalėtą miestą.
....


2016 m. gruodžio 9 d., penktadienis

Taksistas – geopolitikas



Kartą Taškente paėmėme taksi nuo Furkato parko atviro baseino. Buvome puikiai atsivėsinę karštą rugpjūčio dieną atvirame baseine, tad geros nuotaikos. Taškente vasarą lengvas gyvenimas, tik pakelk ranką  - cypia stojančio taksi stabdžiai. O čia pats priėjo ilgas liesas liesas slaviškos išvaizdos taksistas. Net rankos nekėlėme.
Ir labai  nesiderėjęs už labai pigiai nusivedė prie savo aparato. Senas senas žigulis. O juk Uzbekistano autopramonė galinga – keliuose pilna  naujų vietinės gamybos ir tik  baltų chevrolet. Savo chevrolet Uzbekistanas eksportuoja į kelioliką šalių.  O čia dranduletas žiguliukas. Atsargiai atidariau dureles, jei per staigiai  truktelsiu gali nukristi. Na bet...Netoli važiuoti.
Išgirdo mus lietuviškai šnekant. Verkė taksistas kaip visi Taškento taksistai – išgirdo per vėlai, kad mes iš Europos, nes deramės kaip taškentiečiai. Vėl alkanas jis ir jo senas tėvas liks, jei tokia kaina europą vežios.
Ta pačia proga paklausė, kodėl ten pas save nemylime rusų. Išaiškinau jam, kad ir nemylėsime. Nei vienos tautos nemylime. Gal tik latvius šiek tiek. Kaip turistus rusus priimame meiliai. Jei kaimynai - sugyvename. Kaip sekso partnerius individualiai  - taip, visai gerai būna. Jei tankuose atvažiuos - nepatiks labai mums, priešinsimės. Tiek apie meilę rusams. Taksistui truputuką akys išlipo ant galvos: bet tai kaip taip, mes kartu tiek gyvenome, o dabar šitaip? Dar paaiškinau taksistui:
-         Mes katalikai, mes civilizaciškai priklausome Vakarams, į valstybę su jumis patekome ne savo valia. Vakaruose mums tikrai geriau.
Bekalbėdami  privažiavome korėjiečio parduotuvę, kur užsakėme  tris didelius kazanus plovui. Du ketinius, vieną lengvų metalų lydinio spekuliaciniais tikslais.
Kol tvarkėme reikalus su korėjiečiu, taksistas sugalvojo ką išprašyti papildomai:
-         Aš numizmatas. Jūsų pinigai eurai yra vienoje pusėje vienodi, o kitoje skirtingi pagal kiekvienos šalies dizainą?
-         Taip. Štai kaip tik piniginėje turiu dvidešimt centų monetas, viena vokiška su Brandenburgo vartais, kita su lietuvišku vyčiu,  – rodau jam.
-         Oi, ar galite padovanoti? – net pristabdė žiguliuką.
-         Galiu ir dovanoju. Jeigu numizmatas.
Taksistas gražiai padėkojo, nuvežė mus į mūsų laikinus namus Taškente, padėjo iškrauti kazanus ir maloniai  atsisveikino. Bet  nuvažiuodamas nuo mūsų pro langelį riktelėjo:
-         Vistiek po 20 metų ir pas jus bus Russkij mir. Vot pamatysite.


Ir greitai nurūko siaura, duobėta ir dulkėta gatvele, kuri išvertus iš uzbekų kalbos vadinosi  “Šviesus kelias”.

2016 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

Radaras



Mama turi katiną kornišreksą, vardu Katukas. Tėvai gyvena labai ramų gyvenimą, vos juda, tad katinas susivokė, kad namai, kur jis šeimininkauja, yra ir bus  labai ramūs. Mieguisti. Šiltos lovos ir šilto radiatoriaus oazė.
Katukas augo, suvyriškėjo (pilvas nukaro iki žemės)  ir nustatė vidines eismo tvarkos taisykles. Gaila, katinas nemoka užrašyti, koks judėjimo greitis yra nustatytas jo taisyklėse. Tad Katuko taisykles aiškinamės empyriniu būdu. Aš tai išmokau vaikščioti lėtai ir atsargiai. Manęs Katukas beveik nebaudžia. Net leidžia paglostyti. Bet trumpai.
Įėjus į butą pirmu reikalu reikia apsižvalgyti kur Katukas. Jeigu  jis tupi koridoriuje, o  ne drybso ant radiatoriaus  arba lovoje, reiškia dirba radaru. Tai jo gyvenimo misija. Jis susisukęs kur slaptoje vietoje, na kaip keliukai už krūmo anksčiau, fiksuoja surauktu snukiu ateivių greitį. O kornišreksų snukis ir taip pusė vampyro. O jei dar papildomai  piktai surauktas....Ateivis, per greit  judantis yra baisiausiai apipurškiamas ir katinas net pasišiaušia. Pagautasis greičio viršytojas net sustingsta iš siaubo. Štai mano  mažė automatiškai juda per greitai ir dėl energijos pertekliaus net nebando niekada sulėtėti,   už tai  katinas ją įrašė į juoduosius eismo pažeidėjų protokolus. Purškia ant jos net nematavęs mažės greičio – vos tik ta praveria buto duris.
Man beliko tik vienas klausimas – o kodėl  kelių policija nenaudoja radarais tokių kornišreksų. Jie labai efektyvūs, valgo mažai, pažeidėjai, pirmą kartą pagauti viršiję bute katino nustatytą greitį ir katino apipurkšti, – iškart reaguoja, sustingsta iš baimės ir paskui vaikšto labai atsargiai bei vis dirsteldami ar už kampo nestovi  radaras Katukas.

 Ir  gal net nemokamai atiduotume tą katiną valdiškon tarnybon...

2016 m. gruodžio 2 d., penktadienis

Yra naudos!



Karlitai atsitiko bėda ir ji prišlapino kilimėlį koridoriuke. Mes ją pabarėme, ji labai gražiai atgailavo -  lyg maldininkė  į Lurdą ėjo keliais. Atleidome. Bet kažką reikėjo daryti ir aš išvežiau kilimėlį į valyklą, sumokėjau brangiau, kad tik nuo šuns šlapimo tvaiko išvalytų, nes šunys visada šlapinasi į tą pačią vietą.
Be kilimėlio parketas man net gražiau blizgėjo, bet jeigu -  cituoju BM – daiktas yra, jis turi būti naudojamas. Tai parvežiau išvalytą kilimėlį ir paklojau. Tą pačią naktį Karlita vėl į tą pačią vietą privarė. Apvertėme  kilimėlį - negerai buvo išvalytas. Senoji dėmė švietė visu margumu.
-         Čekį turi, grąžink, tegu pervalo,- rūsčiai susakė BM.
-         Čekio neturiu, nevažiuosiu, manimi nepatikės. Gal geriau padovanokime kam nors kilimėlį, – apgailestavau.
BM nusispjovė ir apsiėmė sutvarkyti reikalą pati.
Papasakojo kaip pavyko. Priimti be čekio valykla nenorėjo:
-         Be čekio pretenzijų nepriimame.
Tada BM pasiskundė vyru:
-         Kiti vyrai smegenis prageria, o mano prarašė.
-         Kaip tai?  - nustebo valykla.
-         Na jis rašytojas, tai jau ne šio pasaulio gyventojas. Kur jam čekį prisiminti ir ar gerai  išvalyta pažiūrėti.
-         Aaa,  - suprato ir užjaučiamai atsiduso valykla, kuri buvo moteris, gyvenime mačiusi labai įvairių vyrų, - duokite kilimėlį, tiek to ir be čekio išvalysime.

O dar sako naudos nėra iš tų,  kur rašo. Yra!