Recenzijos bandymas; filmas “Šventasis”

Šventąjį įmanoma žiūrėti tik kine. Nes normaliam žmogui iš šito lėto mažakalbio kankinimo jau norisi pabėgti po 15-25 minučių ir tik noras suprasti kodėl tai gerai  gali priversti išsikankinti iki galo.

M.Repšio herojus yra tylus mažakalbis nevykėlis. Kačiokas tiesa, bet net prisikačialinęs kažkaip nešiuolaikiškai  – per daug storai užpakalis.

Ekonominė krizė, darbo praradimas priverčia herojų patirti ir dvasinę krizę. Jis  niekam nereikalingas – nei žmonai, nei vaikams, nei naujai draugei. Visiškai niekam. Ir ta nykuma vadaliojasi lyg sausa nesukramtoma bulka burnoje Naujosios Vilnios a la nykios provincijos fone.

Tai buvo pagrindinė siužetinė linija. Šalutinė yra Jėzas Kristaus pasirodymas. Ir tai yra vienintelė šviesios vilties kibirkštėlė. Herojaus draugas reaguoja normalei – atkala Jėzaus Kristaus pasirodymo liudininką, nes nu nafik. Paskui jie visi trys  vis vien nueina pažiūrėti tos sienos.

Filmą papasakojau. O dabar apie jo poveikį man.

Kažkur po valandos pilkos nykumos ekrane mane užvaldė baisus tos herojaus situacijos atjautimas. Vaizdų seka ir herojaus betikslis ėjimas mane prispaudė. Aš likau su juo. Mano gyvenimo patirtis atsišaukė. Aš su juo nueičiau išgerti alaus ar net degtinės. Puiki socialinė drama. Tik aišku gaila – nes vanduo labai smarkiai pilamas ant kariųjų malūnėlio.

Tad grįžtu prie normalių žmonių, kuriems nepakako ištvermės išsėdėti. Reikėjo išsėdėti. Visų  mūsų gyvenime buvo ar bus tokių situacijų, kad nusišauk ar pasikark. Tai toje pasikorimo arba ne situacijoje jūs galėtumėte prisiminti, kad yra siena Naujojoje Vilnioje, ant kurios pasirodė Jėzus Kristus.

Visada yra vilties.

N-18 sunervino

Mes su  BM šiek tiek parėmėme lietuvišką kinematografą ir sumokėjome pinigėlius už komediją "Valentinas Vienas". Pajautėme linksmojo žanro smagumą tik gerai įpusėjus filmą scenoje kai iškreiptu būdu mylimas aktorius G.Savickas.
Bet tiek to sakyčiau, mes lėti šiauriečiai ir juoktis nuo filmo pradžios mumi netinka.
Bet kiek supratome filmuko žanras buvo erotinė komedija? Bent sprendžiant jau pagal sodrų tekstą. Tačiau  tas prakeiktas lietuviška  drovumas. Mūsų gražiosios aktorės  visose meilės scenose buvo ryžtingai užsidangstę  iki kaklo.
Na tai tada reikia joms vaidinti radijo teatre A.Vienuolio "Paskenduolėje", o ne erotinėje komedijoje. Ką gal jos nematė scenarijaus teksto iki sutikimo filmuotis?
Bet filmo autorius gerbiu, darė filmą be valstybės paramos, už savus. Gerbiu už tai, tikri vyrai.

Brigitte Bardot nuopelnai Maksui ir kitiems

Aišku didesnė pusė žmonijos (ta kuri vyrai) žino bei žavisi šios prancūzės nuopelnais žmonijai. Moterų bikini mada, o po to ir moterų deginimosi topless mada tik dėka Bardot yra įdiegta  į mūsų kultūrą. Wikipedia nenurodo, bet kiti šaltiniai sako, kad tai Brigitte pirmą  kartą padarė amžino vyrų dėkingumo sulaukusį aktą – Sent Tropezo pliaže  pasirodė be viršutinės maudymosi kostiumėlio dalies.

Šią vasarą Rumunijoje pamačiau ir kitą šios prancūzės gerą darbą. Rudąjį lokį Maksą.meškų prieglaudoje Libearty netoli Rašnovo miesto. Puikiame ąžuolyne aptvertoje teritorijoje vaikštinėjo meškos. Jų ten sakė yra apie 70, bet visos lankytojams (kurių skaičius labai ribojamas ir net kelias link Libearty yra specialiai apgriautas) nesirodo. Pati didžiausia  ir gražiausia bent jau man meška vaikštinėjo viena savo aptvare. Cha, pagalvojau, toks galiūnas matyt skriaudžia kitus mažesnius brolius ir seses tai todėl vienas.

Gidė blondinė papasakojo kitaip. Maksas buvo laikomas netoliese  -  Brane, ankštame narve prie restorano. Tai dar pusė bėdos. Didesnė bėda, kad savininkas buvo sadistas. Jis apakino Maksą, po to dar nepagydomai sunaikino kažkokiais preparatais jo uoslę. Maksas turėjo žūti. Bet Libearty prieglauda jį išgelbėjo. Maksas dabar maitinasi taip:. liežuviu liečia viską kas  atsiranda  ant jo pastovaus pasivaikščiojimo tako, nes lytėjimo galių sadistas-šeimininkas dar nebuvo sugalvojęs kaip atimti. Liežuviu atpažįsta maistą  ir nevalgo  akmenų ar pagalių. Maitinimasis užtrunka kiek ilgiau, bet Makso svoriui ir kailio žvilgesiui tai netgi padeda.

Aišku ta prieglauda turi ir daugiau ir gal didesnių rėmėjų, bet man įstrigo Brigitte Bardot.

Moralas: teisinga  moteris net ir senatvėje sugeba pradžiuginti patinų širdis.

Švediškai britiškai ramios Kalėdos

Mano Kalėdos praėjo tyrai minimalistiškai. Balkaniškoji pusė išvyko Britų salosna. Tai įsivaizduojate koks triukšmo bei lakstymo kiekis paliko namuose - apie nulį. Tai aš saikingai pagėriau kelias dienas svečiuose tik po 200g viskio ir vsio. Net neprireikė Boržomio protingai paruoštų šventėms atsargų skrandžio problemų reguliavimui. Kalėdų laiką pašvenčiau ramybei, pasivaikščiojimui po slidų miestą be jokio reikalo, knygai ir filmams. Netyčia tai buvo gana britiškai švediška.


Filmas “Eni, beni, šnipas”(taip turėtų vadintis, bet vadinosi kvailai ir neištariamai - BASTŪNAS, SIUVĖJAS, KAREIVIS, ŠNIPAS), o režisierius švedas Alfredsonas. Tai jis kaip ir aš susižavėjo benykstančios Britų imperijos grožiu ir vadžias atidavė dailininkams, kurie gerai perteikė epochą. Žavingą, stilingą. Bet nepaliko vilčių užsikabinti eiliniam žiūrovui. Šalia sėdėjusi vidutinio intelekto porelė visą filmą blaškėsi tarp nenusakytų aiškiai siužeto vingių ir klaidžiojo geografiniusoe paklydimuose(antai Maskvą painiojo su Stambulu, debilai).

Taigi jei bandysite “Eni, beni, šnipas”, tai tik jei gerai perskaitę Le Kare ir visokias vikipedijas apie Kembridžo penketuką su Kimu Filbiu. Kaip intelektualūs gėjai marksistai išduoda Britų imperiją. Panašu į NK 95, ar ne? Kitu atveju prarasite pinigus.

Kitas NK95 produktas buvo Stigo Larssono Mergaitė su Drakono tatuiruote. Visiško NK95 stiliumi indoktrinuoto autoriaus produktas(štai vienas niekingiausių personažų pelnytai baigia savo niekingą fašistinę karjerą ir gyvenimą Suomijos Žiemos kare). Gėdingesnio fiasko nėra kaip ir įsivaizduoti(tai pagal Larssoną). Bet knyga pagaunanti, lenkiu galvą, seniai taip skaniai neprarijau detektyvo. Faktiškai 600 puslapių per vieną dieną su trumpu užbėgimu į svečius šimto gramų viskio.

Švediškai britiškai ramios Kalėdos retkarčiais visai puiku...

Kurmio kūrėjas mirė

Sulaukęs 90 metų mirė Zdenekas Mileris - čekų animacinio herojaus Kurmio(Krtek)- kūrėjas.
Jei jis nebūtų likęs Čekijoje, o pabandęs išlėkti kur plačiau - manau būtų garsus kaip koks Voltas Disnėjus. Bet žmogui buvo gerai, kaip pats pasakojo piešdavo po 16 val. per dieną ir tuo patenkintas.
Visą gyvenimėlį  darė animacinius filmukus, virš 40 metų tik Kurmis.  Kurmį įgarsino jo dukros. Štai toks jaukus geras šeimyninis versliukas su teisinguoju Kurmiu.
Čia  už savo mažę parašiau. Ji dar nemokėtų taip, bet iš akių įbestų televizoriun į Kurmį suprantu, kad pritartų tokiam tekstui.

Tadas Blinda. Pagaliau

Ejau iš anksto susinervinęs į tą filmą. Na kiek galima vozoti tą Blindą.
Grįžau laimingas. Pirmą kartą Lietuvoje padarytas filmas be kvailo menininkavimo. Puiku. Filmas patriotinis, nuotykinis ir su meilės istorija. Herojai gražūs, niekšai niekšiški. Rodyti emigrantams. Daugiau tokių.
Beje filmas netgi postmodernistinis. Tai - pastaba sinefilams, jei jau labai norisi kažko tokio.

Plaukuota Macaičio ranka

Iš Anapus, iš tamsos-šalčio karalystės  arba atvirkščiai mūsų šeimą pasiekė plaukuota Sauliaus Macaičio ranka. Kas nežino tai buvo toks garsus lietuvių kino žinovas, kažkada apsigynęs diplominį čekų kinu, tai iki šiol Lietuvoje nesveikai LTV rodomi paklaikę čekiški filmai, seni seni ir kurių pasaulyje daugiau niekas nežiūri jau kokių 30 metų. Bet lietuviškieji pseudointelektualai žiūri iki šiol.
Mano mažoji kartą per mano neapsižiūrėjimą  pamatė  du Švankmajerio multikus. Išsižiojusi ir nuo tada nebegali sustoti. Kažką jai čekai padarė. Čekiški jai geriausi. Lenkia mikimauzus ir rusiškus. O kasdienė duona tai Kurmio(Krtek) nuotykiai. Televizorius per dieną kelis kartus baksnojamas reikalaujant Kurmio. Mes Krteko nuotykius įrašome ir atiduodame duoklę.
Ir aš - beveik kaip koks pseudointelektualas - mąstau: kaip galėjo šešiasdešimtųjų metų Maskvoje apgintas Sauliaus  Macaičio diplominis pasiekti mano mergytės smegenis. Mistika. Plaukuota Sauliaus Macaičio ranka.

Tiltas per Kwai upę

Tai 1957 metų; labai rimta karinė drama, septyni Oskarai, klasika. Režisierius David Lean.
Siužetas toks. Anglai  - II pasaulinio karo japonų belaisviai kažkur Birmoje privalo pastatyti tiltą. Statyba sekasi sunkiai, kol japonai sutinka leisti statybą organizuoti patiems anglams, tada gerai sustyguota socialinė anglų sistema parodo savo pranašumą prieš bukus japonų kareivas. Gražuolis tiltas pastatomas laiku ir kokybiškai. Trumfuojantis anglų imperialistas pulkininkas Nikolsonas pakraupsta kai jo kūdikį tiltą pabando susprogdinti anglų diversantai. Žūsta filmo pabaigoje visi. – diversantai, pulkininkas Nikolsonas, neapsisprendęs kas jis – tilto tėvas ar anglų pulkininkas, japonas stovyklos viršininkas ir gražuolis tiltas.
 Bet filmas iš esmės apie Vakarų civilizacijos triumfą.
Praėjo tik 54 metai ir filmas jau juokingas. Viskas juk atvirkščiai, tai japonai ir kiti azijiečiai dabr moko Vakarus darbo efektyvumo, o pulkininkai Nikolsonai pas mus jau seniai išnaikinti...

Iš sovietikos: kinoteatrai Vilniuje

Kino teatrų Vilniuje buvo krūva. Vilnius dabar Zuoko Benetonas, Pergalė – kazino, Lietuva – madingų operų ir politinių kovų šiukšlynas, Spalis (kažkada šildytas krosnimi) dabar prašmatnus bankas Nordea, Tėvynė tapo Niujorku(gražiausiasis man kinoteatrų pavadinimų pasikeitimas), Draugystė N.Vilnioje – šiukšlynas, kino lūšna Žvaigždė Žvėryne – net nebežinau kas dabar, Taika – LNK, Kronika Dievo valia gražinta tikintiems, Aidas Naujininkuose – nė žymės, Pionierius – Žydų muziejus, Aušra – pilies sienoje Komjaunimo gatvėje – neaišku kuo. Maskva – dabar septyni restoranai su Rimi. Trumpai tariant kuo kino teatras nusipelnė praeitame, tai yra sovietiniame gyvenime, tuo ir tapo.


Vingis tik išliko kaip kinas, bet tada buvo žymiai mažesnis, viena salė.

Popkorno dar nebuvo, tai žiūrovai dažniausiai salėse valgė semkes. Po seanso kartais eidavai kaip mišku šiurendamas išgliaudytų semkių paklotą. Šiaip gerais bufetais garsėjo Pergalė ir Vilnius. Vilniuje buvo bene geriausi mieste pieniški kokteliai. Tad būtina procedūra buvo ateiti kuo anksčiau ir dar atstovėti eilę prie kokteilio, bo gali nespėti. Kartais net praleisdavai dokumentinį prieš kiną. Dokumentinis – tai ideologinis užtaisas prieš kiną. Nėra ko be ideologinio darbo smegenims sėdėti. Patetiška dokumentika apie CCCP pasiekimus arba Fitilis, tokie satyriniai filmukai. Fitilis patikdavo žmonėms. Pavarydavo ten rusų kino garsenybės.

Jei būdavo geras užsienietiškas filmas taip pvz. eilė prie Lietuvos kasų vingiuodavo po visą aikštę prieš kino teatrą po kelis kartus. Gerieji kinai tai – Goiko Mitičius, Anželika, Makenos auksas, Naujieji centurionai, Belmondo, visos Rišaro ir Lui de Fiuneso komedijos.

Plakatus piešdavo kinoteatrų dailininkai. Kas sau. Pasakojama kad už gerą butelį galėjai pakliūti į filmo reklamą. Teptuko meistrai sugebėdavo suderinti kino meno auklėjamąją - informacinę pusę ir užsakovo kuklų norą įsiamžinti kino plakate.

Uždarose peržiūrose meno ir kompartijos veikėjai galėjo žiūrėti visokius felinius ir antonionius, bet ne paprasta liaudis.

Bene didžiausią karjerą padarė dokumentinių filmų kinoteatras Kronika. Nusipelnė. Kronika tokia specifinė vieta kur kada nori ateini, kada nori išeini. Visi kiti kinai tik tiksliai pagal seanso laiką. Labai juokinga būdavo. Baigia tik rodyti sceną su nuoga moterimi, suūžia vieningas atodūsys, vyrai pakyla ir išeina. Kai kas lieka dar vieną kartą žiūrėti. Ar išsimiegoti. Laikas neribojamas. Tauta mėgdavo Michailo Rommo filmus O vis dėlto aš tikiu ir Paprastas fašizmas, nes juose mirguliavo papuvusių Vakarų kino vaizdeliai, Atsiminmus apie ateitį(Dinikeno), dar medicininius filmus apie krūtų priežiūrą(beveik vien vyrai). Man pamenu - kai buvo 14 ar 15 metų - bilietai nekainuodavo. Klasiokai kasdien klausdavo eisi į kiną, aš tingiai atsakydavau – šiandien nuotaikos neturįs.Tai jie sakydavo mes tau bilietą nupirksim, varom. Varydavom, aš kaip atrodantis kokiais keturiais metais senesnis nei klasiokai lengvai nupirkdavau bilietus, padalindavau juos smulkmei ir išsikėtęs salėje per šešias vietas laukdavau kiek gi prasmuks pro kontrolierę mano smulkiųjų draugų. Riba Rommo ir medicinos filmams buvo 16 metų. Iš šešių prasmukdavo vienas, du, dar kartais atbėgdavo bilietų pardavėja į salę ir sukeldavo skandalą. Suaugęs žmogus kaip negėda, vaikus tempti. Kas ką tempdavo...

Įvairesnių pramogų aname Vilniuje buvo sunku rasti, tai kinoteatrai ir klestėjo.Merginą galėjai vesti pasivaikščioti arba į kiną....bilietai pigūs, bet darydavo dvi serijas iš vieno kino, ir bilietai būdavo dvigubai brangesni. Bet ir ne dabartis kai trims žmonėms – 50 litų

Su Tarkovskio pagalba

Maskva velniškai brangi. Tačiau viena lietuviška firma, kuri norėjo platinti savo produktus Rusijoje, apmokėjo man kelis kartus viešbučius, bet buvo riba iki kokios kainos. Ta riba reiškė - nu nėra už tokią kainą viešbučio Maskvoje. Tačiau Serioga, vietinis suinteresuotas biznesmenas, vis surasdavo originalius sprendimus.


Pirmasis sprendimas buvo Gynybos ministerijso bendrabutis na Leninskich gorach. Aš net norėjau neit, Serioga, sakau, mes gi jau kiek metų NATO šalis, areštuos mane jei bogu kaip šnipą. Ai sakė, pilna čia visokių užsieniečių. Pilna...visas milžiniškas bendrabutis buvo viena ištisa Indija. Matyt tuo metu pirko kažkokius stambius karinius daiktus ir indai mokėsi nebijoti rusiškos karinės technikos. Kaip į šnipą mane pažiūrėjo lietuviškoje buhalterijoje, kai padaviau sąskaitas iš Rusijos gynybos ministerijos. Net paklausė o kodėl rusai patys neapmokėjo tokių įtartinų sąskaitų. Atsakiau kad aš ne Petras Cvirka.

Kitą kartą jau Serioga pažadėjo ramesnį variantą - Maskvos patriarchijos viešbutį. Indų karininkų jau ten nebus – užtvirtino. Jau Maskvoje Serioga pasakė, praskridome su patriarchija, netikėtai užvežė perauklėjimui popų iš Ukrainos. Bet tu, atidžiai pažiūrėjęs, pasakė, gali sueiti kaip kinematografistas iš Pabaltijo. Bet kaip aktorius – tai ne, išvaizda neišėjęs, tai būsi scenaristu. Scenaristu tai scenaristu, jei taip sutarta – pabūsiu. Neeee, atsakė nesutarta, bet tu susitarsi...gal...

Lauke buvo drėgna ir vėjuota naktis, troškau  viešbučio ir sutikau. Name kur buvo Mosfilmo viešbutis kabojo memorialinė lenta. Nesugalvojau kaip čia man prisimesti scenaristu, tad dėl įkvėpimo skaičiau pakeliui viską, o joštvairaz, čia gyveno pats Tarkovskis. Asmenybės mastas įkvėpė mane improvizui. Serioga mane palaimino kryžiaus ženklu ore, bet pats liko lauke už durų. Tik įžengus rūsti babuška registratūroje iškart sumojavo rankomis - tik kinematografininkų sąjungos nariams su dokumentu. Ir esu, atsakiau, tik mus Lietuvoje jau išvaikė kaip tarybinę organizaciją. Dokumentus atėmė ir sudegino. Babuška sukluso, o tai ką čia veikiate. Vot, atsakiau bandysime daryti filmo scenarijų Mosfilme apie banditų pogrindį Lietuvoje. Ir trumpai papasakojau Niekas nenorėjo mirti scenarijaus apmatus. Moteris matyt buvo kažką girdėjusi ar net mačiusi ir tai ištirpdė jos rūstybę. Gerai, vietų yra, naktis juk lauke, priimsime be dokumento. Seriogai lauke už durų nykščiu parodžiau viskas puiku. Bet sau pagalvojau - organizatorius, blet.

Iš ryto, gerai išsimiegojęs ir pavalgęs, išeidamas pas laukiantį automobilyje Seriogą dar kartą pažvelgiau su dėkingumu į Tarkovskio atminimo lentą – suteikė drąsos improvizuoti. Dėkui, Režisieriau, už viešbutį.

Pilietinio karo laikų kino kamera ir filmas apie taiką

Jei prisimenate rusiškus filmus apie pilietinį ir antrą pasaulinį tai pamenate gal kinooperatoriai ranka sukdavo tokią rankenėlę kameroje, kad galėtų filmuoti. Tokia senovinė senovė. Bet ir man teko gūdžiame XX amžiuje jau antroje jo pusėje susidurti su tokia technika. Vienoje sovietinėje aukštojoje mokykloje kuriai teko garbė suteikti man išsilavinimą, nors patys matote anoks ten mano išsilavinimas, taigi toje alma mater buvo kino mėgėjų būrelis ant popieriaus ir būrelyje buvo reali kino kamera Krasnogorsk.


Kaip dabar pamenu, ranka stipriai kelis kartus pasuki rankenėlę ir kamera sugebėdavo beveik minutę filmuoti. Matavome - ilgiau kaip 52 sekundes netraukdavo, bet filmavimo laikas buvo labai įvairus. Taip pat šansas kad juosta išsiryškins buvo irgi apie 50, bet procentų. Ir negalėjome su tokia kamera filmuoti ilgus liūdnus lietuviškus filmus.

Būrelio vadovas vieną dieną leido mums paplanuoti kameros panaudojimą chaltūros tikslams – vestuvių filmavimui, jei padarysime pavyzdinį būrelio filmą pagal pasiūlytų temų sąrašus. Iš komjaunimo komiteto patvirtinto sąrašo pasirinkome mažiausiai durną temą Миру-Мир ir sukūrėme greituoju būdu scenarijų “Vaikai išveja iš kiemo karą”. Nes spaudė laikas, artėjo užsakytas vestuvių Kaune filmavimas. O iš Kauno anais laikais grėsė didelės babkės arba didelis į snukį jei ne.

Kadangi iš viso kino mėgėjų būrelio pats baisiausias ir tuo panašiausias į imperialistinį karą buvau aš, visiškam socrealizmui sustiprinti buvau dar apmaukšlintas ausine sibirietiška kepure, aprengtas savo kailinias į kurių abi kišenes tilpdavo po natūralaus 0,7 litro vyno butelys ir nė žymės.

Pagal scenarijų Senamiesčio kieme aš pirmas 30 sekundžių klastingai sėlinau kupinas imperialistinių kėslų. Kitame kadre keli vaikai turėjo išvaryti mane sniego gniūžtėmis ir po to kadre pasirodo kartonkė su užrašu – “Karui – ne”. Trumpai bet talentingai. Kino mėgėjų festivalyje užsimerkęs luptum pirmą vietą, nes dar papildomai labai ideologiškai teisinga. Pirmas kadras pavyko. Bet niekingi kino būrelio nariai persistengė. Perbėgo per kelis kiemus ir per daug emocingai instruktavo sušauktus filmuotis keliasdešimt vaikų. Klaikiai didelė minia išbėgo iš už kampo vieningai, visiškai netikėtai ir mėtė į mane akmenis(vietoj scenarijaus lengvų gniūžčių) ir viską ką rado kokiuose šešiuose kiemuose aplink.

Karui buvo tikrai blogai. Gumbuoti akmenys bei metalurginiai gaminiai leido pajusti tvirtus pacifistinius Senamiesčio vaikų įsitikinimus galvoje ir žemiau. Kartonkės “Karui – ne” jau net nereikėjo.

Filmas pavyko, visiems buvo juokinga žiūrėti kaip laksto po akmenų kruša realiai išsigandęs imperialistinis karas ir būrelio vadovas leido mums pasiimti Krasnogorską vestuvėms Kaune filmuoti.

Bet apie tai antroje memuaro dalyje.

700 filmų uždraustų Uzbekistane

Šiaip labai kvailas sąrašas - šiuo požiūriu negaliu lygintis su žymiai įdomesniais nuogų lenkių aktorių sąrašais, kuriuos propaguoja Urvinis Fanta http://urvas.wordpress.com/2009/10/16/rafinuotiems-sinefilams-erotomanams/
- Uzbekistane uždrausti rodyti filmai.
Tarp jų - 300 spartiečių, Boratas, Bleiro ragana, Šrekas, Dobermanas.
Įdomi tų rytiečių valdininkų logika.
http://www.uzbekkino.uz/node/201

Volstrytas: pinigai nesnaudžia

Bejėgiškas kinematografo senelio Oliverio Stouno socialistinės propagandos ir drama latina mišinukas. Gelbėja geri aktoriai, bet kai scenarijus sunarstytas iš ideologinių klišių bei visiškai medinis, tai ir geriems aktoriams nėra kas daryti. Pabaiga nei į tvorą nei į mietą. Visai neišplaukia iš filmo eigos. Silpnas trejetukas penkiabalėje sistemoje.


Juokingiausia kad į šį filmą pakvietė maklerių firma kaip savo mylimą klientą. Nepataikė. Nes pagrindinė mintis – spekuliavimas biržoje yra blogio žemėje bazė – silpnesnių nervų žiūrovą gali ilgam atpurtyti nuo akcijų ir obligacijų. Na bet mes dar ne to matę per pusę amžiaus(CCCP ir Balkanų moteris), tai pasistiprinę maloniai prieš seansą pateiktu nemokamu konjaku ramiai atlaikėme bejėgišką socialistinę propagandą.

Beje, nustebino gausiai tarp investuotojų šmėžavusios moterys. Ir čia jau feminizmas, ir joms pinigų reikia....

Geriausių lietuviškų filmų dešimtukas. Oficialu

Suskaičiavau balus. Pirma vieta - 10 balų, dešimta  vieta  - vienas balas ir t.tt. Nustebimas - labai seni filmai dešimtuke. Vienodai balų  - po 13 - surinko Vienui vieni bei  Moteris ir keturi jos vyrai. Satrapiniu būdu dešimtoje vietoje lieka Moteris...kiti išdėlioti pagal vietas sąžiningai. Daugoka A. Žebriūno filmų dešimtuke. Ko gero jis geriausias lietuvių kino režisierius, o ne Žalakevičius kaip bandoma visų kritikų įteigti.
1. Jausmai (Dausa, Grikevičius, 1966m.)- 64
2.Velnio nuotaka(Žebriūnas, 1974 m.) - 50
3. Niekas nenorėjo mirti(Žalakevičius, 1965 m.) -34
4. Birželis - vasaros pradžia(Vabalas, 1969 m.) - 32
5. Skrydis per Atlantą(Vabalas, 1983 m.) - 29
6. Paskutinė atotogų diena(Žebriūnas, 1964 m.) - 28
7. Vasara baigiasi rudenį(Lukšas, 1982 m.)  - 23
8. Gražuolė(Žebriūnas, 1969 m.) - 22
9. Riešutų duona(Žebriūnas, 1978 m.) - 18
10. Moteris ir keturi jos vyrai(Puipa, 1983 m.) - 13

Lietuviškų filmų dešimtukas. II etapas

Sudėjau visas pradinio etapo nuomones. Sąrašas vėl keistas. Siūlau dabar vėl iš naujo koreguoti. Galite tiesiog siūlyti vietos numerį, į kurį reikia perkelti kurį nors filmą. Aš po dviejų parų išvesiu vietos vidurkius. Taip bus teisingiau. Gal. Bet jei kas spręsiu satrapiniu būdu. Visų nuomonės svarbios.
Ignoto ir Marytės a priori neįtraukiu. Čia reikalas rimtas.

1. Riešutų duona.
2. Velnio nuotaka.
3. Jausmai
4. Niekas nenorėjo mirti
5. Skrydis per Atlantą.
6. Vienui vieni.
7. Elzė is Gilijos .
8. Prieš parskrendant į žemę.
9. Mažoji išpažintis
10. Gražuolė
11. Zero 2
12. Herkus Mantas.
13. Dievų miškas.
14. Kai aš mažas buvau.
15. Nuodėmės užkalbėjimas
16.Vienos dienos kronika
17. Zero
18. Adomas nori būti žmogumi
19. Vasara baigiasi rudenį
20. Amžinoji šviesa
21. Paskutinė atostogų diena
22. Birželis - vasaros pradžia
23. Žvėris kylantis iš jūros
24. Mano vaikystės ruduo
25. Sadūto tūto
26. Moteris ir keturi jos vyrai.

10 geriausių lietuviškų filmų. Pradinis reitingavimas

Kiekvieno balsas bus svarbus. Kiekvieno išklausysiu. Jus tik parašykite minusą arba pliusą ir filmo pavadinimą. Aš pagal jūsų pliusus/minusus paaukštinsiu/pažeminsiu filmą reitinge.


1. Riešutų duona.

2. Niekas nenorėjo mirti.

3. Velnio nuotaka.

4. Jausmai.

5. Skrydis per Atlantą.

6. Vienui vieni.

7. Prieš parskrendant į žemę.

8. Elzė iš Gilijos.

9. Mažoji išpažintis

10. Gražuolė

11. Zero 2
12. Herkus Mantas.

13.Dievų miškas.

14.Nuodėmės užkalbėjimas.

15.Kai aš mažas buvau.



Komentuokite. Minusuokite. Papildykite.

Netikėtai stipru: Birma VJ. Reportažai iš uždaros šalies. Žmonių gyvenimai besivystančiose šalyse

Festivalis Nepatogus kinas. Kadangi atostogose, kadangi vėl atrandu naujus kultūrinius objektus(kinas Pasaka) ir nemokamai. Galvojau bus vėl kokie pseudopažangaus gėjaus trockisto pamenavimai apie Amerikos imperializmą ir gėjų priespaudą, bet vakarykštis dokumentinis apie Birmos žudynes ir jas filmuojančius slaptus žurnalistus pribloškė.
Nuoroda į filmą:
http://www.kinopasaka.lt/news/1158/43/Birma-VJ.-Reportažai-iš-uždaros-šalies.-Žmonių-gyvenimai-besivystančiose-šalyse/d,filmas/
Iki šiandien stovi akyse oranžiniai budistų vienuoliai, giedantys drauge su demonstrantais ir upe plaukiantis po kelių dienų vienuolio lavonas. Dar tokie realūs tekstai už kadro:
- Kas nebijo mirti, eikite į pirmą eilę
- Melskimės, tau nuslopins mirties baimę, - kai jau kamera vaizdo neberodo, tik įrašo garsą ir visi slepiasi nuo kulkų akligatvyje.

Lietuvos kinas, Ozo g.4 – neanarchija

Kadangi mane paliko namie atostogauti moteriškės išvykę sanatorijon, tai puoliau semtis kultūros, nes patys matote kuo pavirtau per vaikus ir Balkanų moterį.


Artimiausias namams kultūros taškas, toliau brautis kultūros pabijojau, o jei nepatiks - Lietuvos kino salė Ozo 4 ir ten rodė Anarchiją Žirmūnuose. Bilietas tik 6 litai, žiūrovai irgi šeši, ir dar nemokamas šou prieš filmą su saldainiais bei arbata. Šou darė aktyvus vadybininkas toks plepus seniokas – dalino reklamą, pasakojo kokius dar vakarėlius čia galima surengti(pasirodo salę išsinuomoja net bernvakariams, seniokas paruošia spec.programą su geriausiomis vietomis iš visų kinų ir kai atėjo po išrinktų senioko kino gabaliukų reali striptizo šokėja, tai jau niekam nebuvo įdomu, galite įsivaizduoti), kita pora nusisamdė visą salę susitaikymui ir žiūrėjo savo filmą kuriame susipažino. Bet po penkių minučių verkdami išbėgo. Viena, o po to kitas. Taigi senioko istorijos buvo įdomesnės už kiną.

Pagrindinis Anarchijos Žirmūnuose charakeris beveik nekito per kiną, siužetas aižėjo, griuvo ir kėlėsi, konfliktai lyg ir buvo, bet mediniai kaip lietuviškame kine prieš 20 metų, finalas – dirbtinis, visai neišplaukė iš viso siužeto. Kiek įdomesnė buvo anarchistė, dar mačiau jos veide bandymus pavaidinti.

Prajuokino sekso scena filme, po jos iš lovos viena dalyvė kėlėsi su džinsais, kita su suknele. Negi lietuvių aktorės visos yra iš moterų vienuolyno, netikiu. Gražiausia filme buvo Žirmūnų vaizdai iš oro baliono ir frazė apie kacapus, galvojau va dabar prasidės realus filmas, bet…

Latvių kinematografas geresnis už lietuvišką 8 kartus

Dar nuo Rigas Sargi laikų įtariau, kad pas latvius su kinu geriau dešimt kartų. Šiandien išaiškėjo tikslūs skaičiai.
Dabar besvarstydamas paskutinius broliukų kino laimėjimus sužinau kad Mario Martinsono Amaya latvių jau pristatyta Oskarui bei kad Kanuose kažkada kino ponų garbstytas filmukas Anarchija Žirmūnuose(laukėm būsiant naująjį Žalakevičių) Lietuvoje surinko baisius 11000 litų, tai derlius surinktas iš visoje Lietuvoje filmą aplankiusių 1000(net vieno tūkstančio) žiūrovų. Latviškoji Amaya jau surinko virš 80000 litų.
http://www.kinas.info/?movie=8405
Taip ir išeina latviškas kinematografas lygiai aštuonis kartus geresnis, nors  ne iš Kanų.

Витовт Грыгорыч

....na kas per nelaimės su ta Lietuvos sitorija. Nepasidaliname. Štai ir garbusis Grygoryčius Lukašenka nedavė babkių mūsų Geležies dienai (istoriniam filmui paie Vytautą ). O  buvo toks gražus kultūros ministro planas chuliganas - prasisukti beveik nemokamai su belarusų pinigais. Gal kas iš Vyriausybės pakomentuos ?

Tai vėl reikės vargšei Lietuvos ekonomikai krapštyti pinigėlius normaliam lietuviškam istoriniam kinui tautai. Ir bus jiems "Sidabrinės gervės" tikrai sidabrinės, o ne draugų apsidovanojimas.

http://whatson.delfi.lt/news/entertainment/film/baltarusijos-ont-nebekurs-kino-filmo-apie-vytauta-didiji.d?id=33216445