Man jau per dvidešimt metų ir recenzijas galiu rašyti visiškai
oficialiai.
– perfrazuojant Gyvenimo Stebėtoją
Kai žmogų
suima nervai dėl
neegzistuojančių naujos knygos recenzijų, kyla lietuviško geranoriškumo priepuolis užjausti kitą bėdoje. Todėl
suskubau rašyti. Kieno? Tokio Troy/Gyvenimo Stebėtojo/Regimanto Dimos,
kuris jau ne vienerius metus rašinėja blogą. Iš savo įrašų jis galiausiai
sudarė knygą, bet jo blogą atradau labai neseniai, tad visi tie įrašai man buvo
nauji.
Jo
dienoraščio reklamuoti jau tikrai nereikia, nes skaitytojų jam netrūksta, bet
įtariu, kad mūsų auditorijų amžiaus kategorija ganėtinai prasilenkia, tad
džiaugsiuosi, jei ir jaunosios kartos atstovus sudominsiu šiuo originaliu
variantu – ne jaunu ir net ne visai debiutuojančiu, ir gal ne visai rašytoju,
bet išskirtiniu Stebėtoju.
Savaime teks šią knygą
lyginti su neseniai perskaityta
ir aprašyta „Anarchy in UKR“. Toks palyginimas autoriui gėdos
neturėtų padaryti, juk S. Žadanas laikomas „viena ryškiausių jaunosios
ukrainiečių literatūros asmenybių“. Ir taip supuolė skaityti tokias panašias
knygas – abi eseistinės, abi apie post-sovietines šalis, abiejose gausu
prisiminimų ir taiklių šiandieninio gyvenimo realijų.
Žinoma,
žodžio raiška šios knygos skiriasi kaip diena ir naktis – ilgai postringavau
apie Žadano poetinį (kartais tuo varginantį, kartais maloniai stebinantį)
stilių ir neaiškią, lyg romaną, lyg dienoraštį primenančią struktūrą… Žodžiu,
nieko panašaus Gyvenimo Stebėtojas nebando atrasti, kalba paprastai,
nedaugiažodžiaudamas ir nevilkdamas į įmantrius apvalkalus, viską vertindamas
su humoru, o ne romantiška lyrika. Kartais gal to meninio polėkio ir pasigesti,
bet atsveria kiti dalykai, kuriais ši knyga patraukia labiau – tuo, kad apie
Lietuvą, labiau pažįstama, atpažįstama, ir kitu kampu.
Pasidairyti galite
patys – leidykla „Naujas
vardas“, leidžianti
nemokamas elektronines knygas. Nors ir išleidusi dar tik penkias knygas, bet
iniciatyva savaime labai šauni ir, reikia tikėtis, su laiku neišblės, o tik
plėsis. Galiu tik kiekvieną paraginti, kad imtumėt ir atsisiųstumėt sau į kompiuterį
– paskaitinėkit, gal užkabins. Manau, tokios knygos nereikia skaityti skubant.
Bijojau, kad su puslapių skaičiumi pabos, bet kur tau – darai pertrauką ir imi
iš naujo.
Tai apie knygą. Turbūt
geriausią įspūdį susidarysit, jei tiesiog paskaitinėsite Troy blogą. Įrašai kupini
ironijos – ir sau, ir kitiems. Autorius galėtų save vadinti antropologu – jis
pastebi mažas detales, išskiria jas iš visumos ir jomis pasako daug daugiau,
nei matytum plika akimi. Gyvenimo Stebėtojas tai daro be galo taikliai ir
šmaikščiai. Kai dabar kas pamąsto, kokie dalykai liks po šimto metų iš mūsų
informacija perpildytos eros, norėtųsi tikėti, kad tokie įrašai ir liks – nes
jie iš tiesų perteikia kasdienį gyvenimą. Su prieskoniu.
Tarkime, autorius
pasakoja apie savo tėvą, kuris iš gamyklos sovietmečiu dailiai išsinešė
atliekamus ypač lengvo titano gabalėlius, skirtus kažkokiai kosminei programai,
ir vėliau iš jų pasidarė kastuvėlius. Kokioje
kitoje visuomeninėje sistemoje paprastas gėlininkas žemėje galėjo kapstytis su
kosminiais kastuvėliais? (61p)Ir tas klausimas duria tiesiai į sovietinio gyvenimo širdį,
atspindėdamas visas girdėtas ir negirdėtas istorijas apie iš gamyklų tempiamas
gėrybes…
Kai kurie vaizdeliai
prajuokindavo iki ašarų, taip, kad tekdavo ir aplinkiniams garsiai skaityti
(užstrigo man „Kaip Rimas grūdinosi“, nors buvo tokių ne vienas, ir kiekvieno
puikumas priklauso nuo skaitančiojo tuometinės būsenos). Pacituosiu du, pačius
trumpiausius. Jie gal nėra patys kultūriškiausi ar dar kokie -iausi, bet jie tokie trumpi ir taiklūs, kad privertė mane juoktis
balsu. Beje, Balkanų moteris ir mažė – Gyvenimo Stebėtojo šeimos dalys.
Zuokai, tau kapiec
Balkanų moteris gavo abiejų mūsų butų vasario mėnesio šildymo
sąskaitas. Ilgai negalėjo prašnekėti. Po to pasakė:
– Tu vyras ar ne vyras, padaryk ką nors tam Zuokui.
Ką gi, Zuokai, ruoškis…
Mažė kalba
Kartais susirūpinu mažės kultūriniu lygiu. Vakar tas
susirūpinimas mane vėl ištiko ir sakau mažei:
– Gal knygutę paskaitom. Va „Liūtas karalius“.
Mažė linkteli:
–
Gerai. Tik tyliai skaityk. Aš filmuką
žiūriu.
Knygoje daug tokių nuostabių detalių, kurios verčia palinguoti
galvą – net mane, nors sovietmečio net vystykluose nemačiau! Pasakojimai apie
alyvų krūmus, kuriuos ilgai saugotus galiausiai nukirto pirmo aukšto kaimynas,
priminė mano vaikystės buto vynuoges, kurias irgi vieną rytą nuplėšė po mumis
gyvenusi bobutė – kas jai, kad ten be galo gera rūšis ir dar vynuogės geros
sunoksta, o bobutei saulės nėra… Ir jei per daug triukšmaudavom, tai šluota į
radiatorių daužydavo, nes taip geriau nei sienomis sklinda garsas.
Arba
apie savo mažę, kuri kažkokiam konkurse buvo mažiausia balerina. Vėl stabteliu
ir susimąstau – kas per mada su tom balerinom buvo užplaukusi prieš metus du?
Kiek pažįstamų ar net giminaičių vaikų su balerinų sijonėliais strakinėjo ir
ant rankos pirštų turbūt nesuskaičiuočiau. Gal ir dabar strakinėja, nebežinau.
Ai,
ir dar tas Leninas… Leninas,
stovintis Lukiškių aikštėje, ranka rodė kryptį į šviesų rytojų ir „Tauro ragą“
(147p) (čia toks legendinis
alaus restoranas). Ir kitas įrašas, pavadinimu „Kai kurios Iljičiaus dalys yra
gyvos“:Aš mačiau Vladimirą Iljičių. Tą patį Uljanovą Leniną (161p).
Ne veltui citavau tiek
daug Iljičiaus ir iš Žadano knygos.
Joje jis irgi su Leninu pasikalba, ir už liudininką pasikviečia. Perskaičius
dvi tokias memuarų knygas gali geriau suprasti, koks simbolis tai buvo
sovietmečiu – keliantis ironiją, bet vis dėlto įaugęs į žmones. Jei dabar
manoji karta tinkasi prie
Kudirkos, tai anksčiau lygiai tokia miesto – ir gyvenimo – dalis buvo
Leninas. Ir čia man vėl visos mintys sukasi ratu ir grįžta prie Lukiškių
aikštės projekto. Gali tas skulptūras iškelti, bet jos lieka. Juk
jos net didžiausią alaus barą Europoje parodydavo ranka.
Ir
visos kelionės po Kaukazą, Rusiją… mūsų kartai tai egzotika. Pasiekiama, bet
sunkiai. Mes galim skraidyti kelis kartus per metus į Didžiąją Britaniją ar
kitur po Europą ir tuo net nepasigirsi – nuobodu, visiems pažįstama… O štai
Armėnija! Net Baltarusija, kur senąsias lietuvių žemes mielai aplankyčiau – ir
ta kaip už geležinės uždangos, jau nekalbu apie tolimesnes šalis, kurios mano
tėvams būdavo ranka pasiekiamos. Toks keistas pasaulio persidalijimas.
Vis labiau tolsta tas laikas, kai buvau jaunas. Nesmagiai taip
jis sutapo su sovietika, bet, kita vertus, retas turi tokį viską apimantį
patyrimą: pionieriaus kaklaraištis ir Laisvės statula Niujorke gyvai. Tai aš,
jei kas nesuprato.
Žodžiu, pats
smagiausias dalykas – kad TAI yra užrašoma. Susidariau įspūdį, kad mano tėvų
karta jaučiasi dar per jauna, kad imtų pasakoti istorijas apie savo jaunystę –
pasakoja seneliai, ne tėvai, šie dar gyvena. Dar kartais jiems atrodo, kad bambukams (dar vadinamiems Youtubo ir Facebuko karta) neįdomu. Trečiais kartais nusprendžia, kad
tai įvyko taip neseniai, kad visi viską žino. Panašiai jautiesi klausydamasis
apie Baltijos kelią, kuris tau – utopija, istorijos vadovėlio nuotraukos ir
dokumentinių filmų kadrai, o vyresniems – tai, kur visi dalyvavo ir dar niekam
apie tai nereikia pasakoti.
ik jie visais tais atvejais klysta – nes mums įdomu, ir mums ten
viskas – egzotika. Gyvenimo Stebėtojas rašė, kad kažkuriam skaitytojui antroji
pusė pabodo. Turbūt tas skaitytojas pats viską pragyvenęs, ir jam sovietikapažįstama geriau už
dabartį. O man buvo be galo įdomu skaityti apie Vilnių, apie tai, kiek anksčiau
kino teatrų buvo (kaip man norėtųsi, kad vietoj Zuikienės Benettono ten vis dar
būtų man nematytas „Vilnius“!), kur per Nerį keltai plaukiodavo (dabar tai sėkmingai
Tapinas pritaiko fantastinėse knygose ir jaunoji karta priskiria išmoningiems
fantazijos vaisiams…), ar kur koks bufetas… Ypač, kai autorius, rodos, per
gyvenimą dirbęs visus įmanomus darbus ir visko daug matęs. Kartais net
sudvejoji, kur dar tiesa, o kur jau prasideda labai reali kūryba. Bet tai tik
prideda šarmo – juk tikras gyvenimas visada neįtikinamesnis už fantazijas.
Tik
pradėjusi skaityti užsimanydavau datų – kai jau tikroji dokumentika pagaudavo,
kad Facebuko karta galėtų susigaudyti, apie kurį amžių
kalbam. Paskui, su kiekvienu puslapiu vis labiau pažįstant autorių, lyg ir
dingo tas noras, pats be vargo galėjai atspėti bent penkmetį. Retkarčiais kiek
erzino stereotipiški juokai apie vyrus ir moteris… O manoji nepakenčiama vidinė
filologė kartais užsimanydavo geriau suredaguoto teksto – bet aš ją
nutildydavau. Tik taip – kad būtų sklandžiau ar labiau „prie meno“. Ir skyrius
kelis norėjosi perdėti – kad knyga gražiau susidėliotų.
Aišku, kaip ir visose
eseistinėse knygose, vieni įrašai stipresni, kiti kiek nublanksta. Gal tam ir
nublanksta, kad tarp jų sužibėtų kiti. Bet tiek ir tos kritikos. Smagiausia,
kai padėjus knygą į šalį žinai, kad ji nesibaigia. Gali atsidaryti Gyvenimo Stebėtojo blogą ir skaitinėti toliau. Nors būtų įdomu,
jei Gyvenimo Stebėtojas pabandytų sudėlioti popierinę knygą – nebūtinai iš jau
esančių įrašų, ar bent juos papildydamas, sudarydamas išbaigtesnę knygos formą.
Potencialas ten tikrai yra ir labai rimtai knygai. Bet ką aš čia
daugiažodžiauju – atsisiųskit ir skaitykit.
Įvertinimas: 8+/10. Nes esu griežta ir
kaip mokinių nekenčiamos mokytojos dar niekam nedaviau 9…
Rekomendacija: eseistikos
mėgėjams, besidomintiems istorija, norintiems prisiminti jaunystę ir
Nepriklausomybės kartos atstovams, kad geriau suprastų, kaip viskas pasikeitė.
Ir dar humoro mėgėjams – bent kelios gero juoko dozės garantuotos.