Žinau, žinau –
viskas jau išbandyta ir nieko naujo po šia saule nebebus.Ypač marketinge, kuris
padorius žmones tik nervina ir visiems,
turintiems didesnį nei pradinį išsilavinimą, kelia šleikštulį.
Bet štai keli
marketingo ėjimai kurie mane suviliojo ir netgi sukrėtė gerąja prasme.
Štai šią vasarą
labai lietingame Malborke šeimininkai leido, ką ten leido – liepė - prie visų lengvatų daryti ką tik nori jų
namo sode, skinti trešnes kiek telpa. Sakė raudonos skaniau, bet mums tiko
visos ir netgi geltonos. Trešnės labai aukštos – tai gailėjomės pririnkę tik
kiek siekia mano ranka. Guvesnis laipūnas dar būtų priskinęs ne vieną kibirioką
trešnių viršuje kur mano ranka nesiekė.
Tad niūraus
karžygiškojo Malborko dviejų dienų lietų kiek nusvėrė skanios lenkiškos
trešnės. Pačioje pilyje labai dar patiko riterių skulptūrų grupė. Vienodi maži
metaliniai vyrai išrikiuoti karine rikiuote kieme. Ir suveržti tokiais lyg ir
varžtais. Po jais raumeningi kūnai, kaba niekam nereikalinga lytis. Smagiai lenkai tokiu būdu išsityčiojo iš nevykusių
kryžiuočių, sugebėjusių taip susidrausminti
ir vis tiek pralaimėti Žalgirį bei savo rūsčią vienuoliškai riterišką
valstybę.
Išmanioji Europos Sąjunga save pareklamavo Žalgirio
mūšio vietoje irgi savotišku marketingo ėjimu. Iškabintos Žalgirio mūšio vietoje Lenkijos, Lietuvos ir
Europos vėliavos. Kaip nugalėtojų? Kad
...kaip tik Žalgirio mūšyje Europa pralaimėjo...nepabijokime to
pripažinti - kryžiuočių armijoje buvo
visos Vakarų tautos.
Ilgai rinkau žodį
nusakyti tokį ES vėliavos kabojmą kartu su nugalėtojų vėliavomis ir teradau rusišką - примазаться (prisitrinti, prisitepti) – prie pelnytai ten
plevėsuojančių pergalingų Lenkijos ir
Lietuvos vėliavų. Nors pergalingos ES vėliavos plevėsavimo man suvoktinas
variantas gali būti ir toks: na ir kas kad kažkada pralaimėjome – vistiek
atšliaužėte pas mumi ant kelių.
Kremlius juk dar blogiau.
Taip gerai
pamarketinguota ES vėliava man nedavė ramybės gerą pusdienį. Tikslas –
pasiektas. Šis pagyvenęs lietuvis taip
ilgai apie ES dar niekada nebuvo galvojęs...
O vienas
originaliausių marketingo ėjimų aišku buvo Rumunijoje. Yra ten tokie
Spalvotieji vulkanai. Kai kam jie visai tuščia vieta, mums patiko – mėnulio
peizažas su burbuliuojančiomis balomis. Niekas toje plynaukštėje neauga.
Naktimis būsimos Rumunijos žvaigždutės fotografuojasi erotinėms nuotraukoms.
Vien seneliukas prie sukrypusios čiaušeskinės
lūšnelės, kur atseit bilietų kasa,
kaip dirbo. Baisiausiai susiraukęs rodė kad jokiu būdu nerūkytumėm prie vulkanėlių. Nes
bus išraiškingas bum. Metanas.
Bet užsieniečių
prie tų Vulcanii Noroiosi (Spalvotieji vulkanai) beveik nebūna. Nuošaly ta
vieta nuo turistinių takų. Tai mus kaip retenybes ten nešiojo ant rankų. Ypač
patiko kavinė. Jie davė nemokamai mums tris spurgas, tai dabar po dvejų metų prisiminiau ir atidirbsiu tas tris
spurgas.
Pastraipa apie
save. Aš sąžiningas blogeris, pakvieskite mane kur nors, pavaišinkite spurgomis
ir aš to neužmiršiu, jus būtinai paminėsiu geru arba nelabai žodžiu.
O rumuniška kavinė reklamuojama taip. Plačiausiai
išsišiepę darbuotojai pirštu moja mažei ir iš paskos slenkantiems tėveliams,
ateikite, ką mes virtuvėje turime. Virtuvėje, kur gaminama maistas, jie turi didelį gyvą natūralų driežą. Kuris
išgyvena valgydamas virtuvės maisto
atliekas. O gal padeda gaminti.pavyzdžiui tarkuotas morkas. Savo organizme.
Mažė aišku
džiugiai suriko ir driežas dingo.Virėjai numojo ranka ir paaiškino, kad jis
grįš. Comes back. Gyvena jis čia.
Ir tikrai
nespėjome suvalgyti savo pietų, kai driežas vėl grįžo ir mes jį ramiai apžiūrėjome
kramtydami kavinės dešreles. Driežas irgi kažką kramtė. Pajautėme dvasinį ryšį.
Su driežu bei rumuniškaisiais
marketingistais iš kavinės prie Spalvotųjų vulkanų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą