Vakar gavome
progą su Balkanų moterimi ramiai
atlikti vandens procedūras Trasalyje.
Savo atžalą klastingai įgrūdome močiutei su įtarimu, kad gal lengva sloga, tai
baseinas mažei jokiu būdu. Atsipalaidavome labai puikiai, net jaunatviškai
nučiuožėme kelis kartus nuo čiuožyklos. Buvome vieni tai savo žaibiškosios palikuonės gaudyti nereikėjo ar bėgti
paskui su klyksmu – nemušk, neimk, atiduok, grįžk, tyyylos, neeeee...
Po maudynių
persirengęs dar žinojau ilgai lauksiąs BM, kurios organizmas neįtikėtinai šlapias ir ji džiūsta gerą pusvalandį, tai nuslinkau restoranan –
Trakai gi, tai kibinai, jantykai. Suvalgysiu pats krūvelę ir BM kokį vieną gal
paliksiu.
Restoranas buvo
pilnutėlis rusiškai kalbančių paauglių.
Bendras aprangos stilius ir tylus jų kuklumas leido man lengvai
identifikuoti iš kur jie. Respublika
Belarus. Kaimynai. Neturėjo jie turtingosios Maskvos aplombo ar Piterio
intelektualinio pranašumo.
Penkių litų
moneta vienam prieš mane stovinčiam vyrukui buvo ganėtinas turtas, jis tris
kartus primygtinai prašė draugių neužmiršus jos jam atiduoti, dėjo monetą į
savo piniginę pagarbiai ir atidžiai. Kai jiems atnešė kibinus ir buljoną
termosuose jaunuoliai dailiai susibūrė
į seniai matytą dalinimo eilutę, jie nuo mažumės žinojo seną tarybinę taisyklę
- jei pavėluosi gali ir nebegauti.
Tėviškasis Luka
gražiai išmankštino savo pavaldinius - nemušk, neimk, atiduok, grįžk, tyyylos,
neeeee... Jie organizuotai grupėje egzistavo
pagal tas taisykles. Visiškai lengvai ir įprastai lyg kvėpuotų.
Aš net susigėdau.
Mano vaikas mano
išsvajotame idealiame pasaulyje irgi
turėtų būti kaip tie diktatoriaus vaikai. Ojojoj, tėvai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą