Rūstūs jie tokie
sėdi konstituciniame kodeksų danguje ir iš ten lyg dzeusai laido strėles -
nuosprendžius.
Aš kalbu apie
teisėjus. Tai tie, kurie dabar liko vieni prieš visą darbo parciją su Pskovo divizija rūke už nugarų.
Gal atsilaikys. Bet ir aš turėjau smagų
nutikimą su jais ir šiek tek jau žinau
teisėjišką humorą.
Pirmojoje
instancijoje mane gražiai išdurnino toks nedidelis lietuviškasis
oligarchėlis kartu su neaiškių motyvų pilna teisėja. Pats negavau prašyto šešiaženklio skaičiaus pinigų iš oligarchėlio, bet ir ir per kitus žmones
gavau idėją, kad pats ir damokėsiu jei nebaigsiu kvailai spyriotis. Kadangi net
sugebėdavau gauti bilietus į obščyj vagon iš Kagano (Uzbekijos TSR) į Maskvą gūdžiais
1982 metais tai nepasidaviau ir tęsiau kovą aukštesnėse instancijose. Kuo kylome aukščiau link Olimpo
tuo mano tiesos teisėjams buvo aiškesnės. Tai paskutinėje instancijoje kur jau
trys teisėjai iš atsakovo pusės beliko tik vargšas lenkų kilmės advokato padėjėjas su labai sergančiu vaiku.
Jau beveik ramiai
atsistojau išklausyti kiek gi babkių galų gale įbyrės į mano iškankintą kišenę.
Klausau:
- Tatata tata, priteisti 300 litų, tata
tatata 2630 litų.
Ir stop.
Teisėjas nustoja
skaityti. Ir aš sušalęs į ragą jaučiu jog tik tiek ir tegausiu. Ašaras iš įsivaizduotų
tūkstančių. Liūdžiu. Galvoju tai man jau
sėstis ir pradėti verkti? Du metai bylos šuniui ant uodegos.
Teisėjas staiga
nusišypso ir pasako lemiamą frazę.
- Šimtas tūkstančių tata tatatata.
Tikrai tikrai jis
su ta aktorine pauze per kurią vos
nenumiriau darė humoristinę pertraukėlę efektui sustiprinti.
Nuo tada tvirtai žinau - dalis teisėjų korpuso
turi specifinį humoro jausmą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą