Demokratijos pamokėlės

Štai visi mes dabar mokomi per mass media ir kitus galus demokratijos, tolerancijos ir kitų pažangių dalykų. Aš savo laiku irgi esu davęs įvairių pamokėlių žmonėms iš ne ES šalių kaip pas mus daromas verslas ir kaip efektyviai veikia demokratija. Beveik galėčiau žengti smagiu ir pinigingu verslo konsultanto keliu.

Turkas vairuotojas atvežė fūrą prekių tuo nedėkingu momentu, kai visi krovikai buvo kovingai nusiteikę. Atrodo tai sutapo su Violetos atliekama naujo vyro paieška. Taigi krovikai (jei stebėjo Violeta) tuo metu krovė greitai ir piktai. Darbas virte virė, buvo paskutiniai ikikriziniai mėnesiai. Staiga ateina keli krovikai ir sako:

-         Nūū, nekrausime, dūrnas vadyla. Gal geriau duosime į snukį.

-         Kam, - nustebau (pasąmonėje blykstelėjo mintis negi man, už ką, vyrai?)

-         Vadylai, naglas labai...

Supratau - laikas palikti jaukų kabinetą ir keliauti į laukinius sandėlius. Kai atėjau kaip tik turkas vairuotojas birzgino  fūrą tolyn nuo nurodytos iškrovimo vietos. Isteriškai šūkavo kelių kalbų kratiniu. Bandžiau priėjęs išsiaiškinti, bet tik tiek supratau, kad jo vadovas  priimant į darbą liepė neiškrauti mašinos kol nebus sumokėti pinigai. Iškviečiau ekspedijavimo firmos vadybininką. Jis per porą valandų  kabodamas ant dviejų mobilių sugebėjo  įtikinti turkų viršininkus, kad babkės yra pakeliui arba jau sumokėtos, tik bašibuzukai tie  jų banko sąskaitoje nemato. Krovikai rūkė  niūriai kaip tamsūs audros debesys ir žvilgčiojo į laikrodį.

Vairuotojas tylomis išklausė per perduotą mobilų vadų šūkčiojimus ir leido krauti fūrą. Bet fūros nepadavė ten kur reikia, trūko poros metrų. Krovikams teks krauti ir po darbo jei taip stovės fūra. Turkas isteriškai tylėjo ir kratė galvą. Nieko jis nedarys, mašinos nejudins, nebeturi teisės vairuoti.

Vienas krovikas, kuris smarkiai sugadino nervus ir skrandį dirbdamas naftos platformoje, pažiūrėjo į mano veido išraišką  beįkalbinėjant turką  ir pasiūlė:

-         Tai jau gal galima?

-         Dabar jau galima, tik nusiveskite už kampo, kad ne viešai.

Nusisukau, pasėdėjau kelias minutes, žiūrėjau kaip gražiai ošia aukšti medžiai ir čiulba paukščiai. Trys krovikai atvedė po kiek laiko už parankių vairuotoją, besišluostantį rankšluosčiu nosį. Nosis buvo patinusi bei kiek kraujavo. Turkas jau buvo ramus ir tik  kartojo du  klausimus:

-Eto demokratija? Eto Jevropa?

Mašiną padavė ten kur reikia. Mašina buvo greitai iškrauta.

Taigi konsultuoju: ir Europoje kartais galima, jei labai sunku susitarti su kitos kultūros žmogumi ir tai padeda.