Eilės tai visai
ne poezija. Šių laikų jaunimui jau sunku įsivaizduoti masines eiles, .
parduotuvėse trūkdavo vietos susirangyti eilių gyvatei, tai persikeldavo
jos į lauką. Ir kažkas erotiško būdavo tokiame
vaizdelyje – krenta pirmos
snaigės ir lauke iš pilkarūbės eilės gniaužtų laimingasis išsirauna prisipirkęs apsnigtų geltonų
bananų ar oranžinių apelsinų...
Dar ir šiais
laikais – leiskite tik pagalvoti -
yra likę eilių. Keli pavyzdėliai. Į Ryanair oro uostuose, į
vaikų darželius Vilniuje, ačiū Zuokui,
neleido mums visiškai persikelti į
laukinius Vakarus. Dar poliklinikose užtinki eiles, su visiškai tokiais pat
gudriais personažais, kurie moka pralįsti
be eilės iš anų tarybinių laikų.
Eilės anais
laikais buvo kelių tipų. Vyriškos
- prie alaus barų, priduoti smirdančiuose stiklo taros pridavimo
punktuose tuščius butelius. Vyriškos eilės su šiokia tokia vienybe, jos turi
didingą tikslą prisigerti.
Mišrios eilės tai
kai vyrai ir moterys kartu, bet moteriškės šimtą kartų geriau žinojo ko jos
nori tame tolame eilės pabaigos taške. Vyras dažnai tokioje eilėje stovėdavo
prievarta atvarytas ir be didingo tikslo prisigerti, kuris eilėje vyriškoje, todėl nuobodžiaudavo. Aš gerai prisimenu alaus, bananų ir apelsinų
eiles. Jas stovėdavau beveik kryptingai, džiugiai, nes produktai patikdavo.
Patyrę tarybiniai
žmonės pamatę eilę pirmiau stodavo į
eilės galą ir ten bandydavo apklausos būdu sužinoti “ką išmetė”. Būtent – “ką
išmetė”. Nes pinigų turėjo daugmaž kiekvienas, nes bedarbių nebūdavo, prievarta
vertė dirbti principialiai nemėgstančius darbo, ir
algos visų buvo beveik vienodos. Taigi pinigų buvo, trūko tik prekių.
Kartais eilė nuo
pradžios iki galo stovėdavo dar nežinodama ką išmes. Bet ilga ir kantri.
Tiesiog buvo išsivystęs šeštasis jausmas
tarybiniams žmonėms, kad kažką tuoj išmes
ir bus gerai.
Dar vienas specialus žodis iš tų laikų - avoska. Lietuviškai tai rezginė,
toks pintas iš virvelių krepšelis, kuris lengvai tilpdavo kišenėje ir jeigu pamatai eilę
tu jau pasiruošęs avoskon prisikrauti netikėtai išmestos prekės. Avoska išvertus – atsiktinukė, netikėtukė,
likimo dovana. Maždaug taip išversčiau iš didžiosios rusų kalbos.
Eilės nemėgdavo
gudreivų, kurie lįsdavo be eilės.
Oficialiai teisę be eilės turėdavo VOVo
veteranai. VOV tai velikaja
otečestvennaja vojna. Be eilės tik su knygutėmis to VOVo dalyvio. Santrumpa skambėjo kaip
Vovočka, visų nepadorių anekdotų herojaus vardas. Vova dar kaip Putino vardas. Bet juokas neėmė, tik tylus siūtas. Lietuvoje beeilių VOV
nemušdavo - tylomis urgzdavo.
Tačiau kitur.
Kažkuriam
Azijos mieste, berods tai buvo Frunzė, dabar Kirgizijos sostinė
Biškekas, panorome išgerti pigaus vyno. Nes miestas buvo sovietoidinis, visai
be fantazijos. Kirgizai tokie kieti puslaukiniai vyrai, o dar tada papildomai
papiktinti kaip ir visa tarybinė liaudis antialkoholinių eilių. Taigi prie mūsų nedrąsiai svarstančių ar
veltis į pastoviai rusenantį tarpnacionalinį konfliką eilėje, nes mes nei
rusai, nei kirgiizai ir mus gali mušti ir tie, ir anie. Taigi, kol svarstėme, prisistatė profesionalus karo veteranas su
pažymėjimu. Dalykiškai paklausė kiek reikia ir kiek man duosite? Ir drąsiai
nėrė į pačią žiauriausią piktos eilės vietą - be eilės. Rusai jo nemušė, bet
kirgizai atidaužė karo veteraną. Išmetė iš be eilės.
Nusivalė veidą
kruviną senelis ir pasakė:
- Ką aš ne rusas? Reichstagą paėmėme, o čia čiurkos kirgiziškos
neduos mums vyno?
Ir vėl lindo be
eilės mojuodamas VOV knygele, kirgizai
senelį stumdė jau nenoriai, neorus tai
buvo užsiėmimas ir senelis galų gale pralindo be eilės.
Iš trečio bandymo senelis, kuris ėmė
Reichstagą, paėmė mums vyno...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą