2013 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Ruduo, gumelė, Bangladešas



Kol buvau jaunas – galvojau taip man niekada neatsitiks.
Bet atėjo ruduo ir gumelė kaip čia buvus.
Gumelė tai ne ta, kurią iškart įsivaizduoja jaunesnė  ir aktyvesnė  patvirkusi visuomenės dalis. Kai  guldavo nepatogiai ar šiaip pasikreipė per daug akiniai,  tai juos pataisydavau keliais akinių rėmų metalo palankstymais. Metalas aišku pavargo ir vieną dieną perlūžo. Akinius nešioju 40 metų ir be jų niekaip neįsivaizduoju bent minimalios egzistencijos. Be akinių jaučiuosi  it  nuogas gėjus Raudonojoje aikštėje eilėje prie Lenino mauzoliejaus 1982 metų žiemą.
Optikoje pasakė viena jūsų akis beveik normali, kita visiškai niekam tikusi. Tarpas tarp akių centrų didelis. Jūs keistai matote pasaulį. Todėl naujų akinių reikės laukti ilgokai.

Kaip išgyvenęs brandžiame socializme susitvarkiau senuosius akinius taip – suveržiau rėmą su gumele viduje  tos konstrukcijos apspausdamas stiklą ir tada dar  nedarydamas staigių judesių galiu spoksoti į kompiuterio ekraną ar šiaip ką pakeverzoti ant popieriaus. Pasaulį šiek tiek matau. Bet kabo akiniai tik  ant vienos ausies ir bendras manęs su gumele suveržtu  stiklu vaizdas visiškai tragiškas.
Dar kabinete  šalta kaip per suomių - rusų karą ir todėl svajoju apie suomių snaiperių apatines kelnes iš to pat karo sušilimui.
Dar švarko alkūnės net blizga, nes valytoja bijo valyti aplink  klaviatūrą ir visus nešvarumus (nors ir nedaug) švarko alkūnių medžiaga  surenka nuo stalo paviršiaus. Dirbdama  valytojos darbą alkūnių medžiaga įgavo piktdžiugišką blizgesį. Derėtų dėtis tokius senovinius buhalterių antrankovius arba lopus ant alkūnių. Į daugumą kitų švarkų jau nebetelpu. Arba jei telpu, tai sproginėja sagos.
Dar kabinete senas medienos pano su Variniu raiteliu iš sovietų laikų. Dar Basanavičiaus  bareljefas, bet jį  aš pats pasikabinau, jau XXI amžiuje.
 Iš šešių lempų aukštai palubėje šviečia tik dvi. Jei uždegi daugiau, tai pasigirsta garsas pokšt ir vėl lieka tik lygiai dvi šviečiančios.
Kadangi vėsu, tai maloniai užsidėčiau ir vatinuką kaip kokio kolūkio sąskaitininkas nešildomame sandėlyje.
Pavasarį išmokome su dukra visas pasaulio vėliavas, bet kai dabar rudenį per protmūšį reikėjo Bangladešo vėliavos, tai aišku prisiminė tik ji.

Panoptikumas tiesiog kažkoks. Ruduo. Pačiam baisu.

Komentarų nėra: