Na mes ne
ukrainiečiai. Bet tas Janukovyčius....
Jei nuo pradžių
tai vyresnė dukra gana protinga mergina. Sakau ne kaip tėvas, o kaip protmūšio komandos kapitonas. Be jos dalyvavimo
dešimt taškų per žaidimą prarandame kaip padėta. Arba ji štai dar praeitais
metais politologiškai taikliai įžvelgė Šimašiuje būsimo prezidento potenciją
kai dar niekas nematė.
Taigi ji
studijavo viename tokiame Vilniaus universitete. Anksčiau ar vėliau
studentaujant ateina nemaloni diena – reikia kada nors baigti tą easy time. Dėl
bendro išsilavinimo lygio palaikymo baigiamą darbą nutarė parašyti politologine
tema. Nors dirba jau dabar visai kitoje
sferoje.
Taigi tema buvo
apie Lietuvos geopolitines kryptis. Darbas buvo parašytas per dvi spalio savaites. Davė ir man vieną variantą
paskaityti.
Kaip dabar
prisimenu optimistines darbo pabaigas. Ten ir aktyvus Lietuvos vaidmuo Rytų partnerystėje, geopolitinė Vakarų
pergalė Ukrainoje, Vilniaus konferencijos
triumfas.
-
Vo darbas, -
pakėliau nykštį ir taip įvertinau dukros darbą.
Dukra atidavė darbą ir palaimingai ilsėjosi. Palaima truko dvi dienas. Kol Janukovyčius nepareiškė – babkių
mažai duoda ES, niekur jis nestos. Ant
geopolitinių įžvalgų jis deda skersą. Klajos jis brolių belarusų klystkeliais. Pofik jam ukrainiečių ateitis, pofik
ir lietuvės studentės diplominis.
Ir kaip jaustis studentei, kai jos
darbą, atspausdintą, įrištą ir jau atiduotą dėstytojams, su raudonu rašalu
subrauko toks pašlemėkas?
Kaip kaip, tik aktyviai pritarti vienam iš dabartinių Maidano šūkių:
Ukraina v Evropu,
Janukovyč v žopu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą