Gykas? Hipsteris?

Aš vėl autobusu važiavau. Kadangi BM mašiną vis dar remontuoja. Tai kartkartėmis aš vėl su džiaugsmu neriu  į autobusų pasaulį, kur bendravimas gyvas, ankštas  ir alkūnė į alkūnę.

Štai vakar spėliojau kas toks vienas labai gudrus vaikinas. Stotelėje buvo labai daug žmonių. Jis palypėjo ant laiptelio ir atsisukęs į minią besiveržiančią vidun išmaniai tarė:

-         Vietos nėra. Nesistumkite.

Aš kaip tik buvau už jo. Pažiūrėjau. Akinukai, barzdelė, kūdas kaip dviratis, mažas, madingas. Pats sau atrodė labai išmanus, kad taip gerai pasakė ir suvaldė vienu taikliu žodžiu minią begalvių keleivių. Žinojau, kad tokie kažkaip specialiai vadinami, bet per prakeiktą sklerozę niekaip negalėjau prisiminti. Gykas? Hipsteris? Bet nemaloniai už kalnieriaus  lijo ir mečiau apmąstymus apie šiuolaikines socialines  grupes.

Aš juk visą jaunystę sugebėdavau įlipti į bet kiek pritutintą  autobusą Dzeržinskio Turgaus sustojime.

Labai lėtai stumdamas gyką/hipsterį, kad neduok Dieve nepažeisčiau Ženevos konvencijos bei Strasbūro žmogaus teisių įstūmiau jį ir save į autobuso vidų. Į po manęs atsiradusią erdvę dar sulipo kokie penki žmonės. Gykas/hipsteris lėtai nešamas manęs ir kitų į vidų tylėjo. Jo veide atsirado garsiai nesakoma bet ryški mintis apie niekingus žemės grumstus, kurie štai dabar taip nekreipė dėmesio į jo išmanias mintis apie tai kiek telpa autobuse žmonių ir matyt artimiausiu metu ši kvaila minia sulaužys Zuoko turtą.

Ypatingai niekinga mintis jo veide buvo apie mane ir mano pilvą. Nes jo galvai kliuvo kaip tik mano ta ilgo materialiai aprūpinto gyvenimo išpuoselėta kūno dalis. O man vis jo knietėjo paklausti. Tai kas jis? Gykas ar hipsteris? Bet kažkaip nutariau neįsivelti į autobusines diskusijas. Ir be tos diskusijos jaučiausi  iškritęs kiek iš bendražmogiško europinio diskurso.