Tada dar buvau
visai jaunas. Vos 19 arba 20 metų. Nes pirmą kėlinį buvau atsarginiu, o tai
galėjo būti tik ankstyvoje jaunystėje.
Atsarginiu vėliau jau nebūdavau. Net ir šimto kilų tada dar nesvėriau, vienu
žodžiu stovi šalia aikštės toks bloznas bičelis it laukų berželis.
Žaidėme regbį
prie kažkurios medicinos mokyklos bendrabučio. Merginos susirinko pavėpsoti:
daug jaunų žirgų belaigančių po regbinę pievą, bet labai smarkiai taisyklių nesuprato. Žiūrėjo, žiūrėjo ir pradėjo įdomautis tuo, kas joms labiau
rūpi.
O aš irgi žalias,
nieko dar apie jas labai nesupratau. Man įdomiau kas aikštelėje vyksta.
Jaučiau, kad greitai ir man teks eiti
žaist. Treneris vis pažiūri į žioplius aikštėje, paskui į mane. Tai
prasitampau, kojas pakilnoju, pasilankstau, visas toks energingas budrus
laukiu.
Medicinkės
merginos girdžiu kažką aktyviai aptaria. Netgi žavisi. Cypauja ir kikena. Tos
mergos. Numerius kažkokius pradėjo skelbti. Lyg ir vyksta konkursas viena ausimi supratau. Bet aš regbistas, nekreipiu
dėmesio į tas. Neregbistes. Tuoj man treneris lieps lėkti į aikštę.
Koncentracija.
Staiga toks
beviltiškas atsarginis prieina ir tempia mane už rankovės:
-
Tave
kviečia. Numerį gi tavo šaukia.
Taip. Kol aš ten lanksčiausi ir kilnojau kojas aikštės pakraštyje jos mane išrinko. Gražiausių regbistų kojų
atstovu. Paveikė jas giliai tas mano kojų lankstymas ir grožis. Buvo tada tos
mano kojos ilgos, saikingai raumeningos bei minimaliai plaukuotos. .
Aišku šiais laikais tuo niekas netiki, bet ... Nerūpėjo joms mano gilus
dvasinis pasaulis ir eiklus intelektas. O tik kojos. Atėjo ir mano eilė
padaryti coming outą, metoo ir giliai užslėptą jaunystės traumą.
Kur jūs dabar, medicinkės studėntės iš bendrabučio, ir kur mano jaunystės
konkursinės kojos?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą