Šiandien Karlita
mane tempė kaip eskimų rogučių šuo pasivaikščioti ir mes neberadome laikraščių.
Taip, tai buvo geltonoji spauda, visiškai gatvinė mass media, nieko gero, jokių
rimtų politinių įžvalgų ir filosofinių pastebėjimų.
Bet Karlitai tai buvo
visas gyvenimas. Takelių posūkiuose arba kryžkelėse ant pajuodusio sugriuvusio
sniego iššaukiančiai geltonavo kampai. Visi patinėliai ten žymėjo savo gyvybes.
Aš čia buvau, aš dar vaikštau, aš jau didelis, aš toks ir toks, mano tai
teritorija. Ir Karlita net galėjo pasismaugti tiesdamasi link žinių it
Žemaitė – ar tie patys gražieji
ilgakojai vengrų vižlai vis dar jos nepamiršo, jai palieka žymes? Net letena
pakrapštydavo senesnius pranešimus. Ar dar gyvi jūs, ar pamaitinti, draugai? Ir
taip juos godžiai uosdavo. Štai labradoras Čarlis žada - dar pažais su ja. Kai abu susitiks. Karlita
net pritariamai pamojuodavo uodega nuo tokių malonių žinių.
O šiandien
tuščia. Vėjas tik sukasi. Geltonoji spauda dingo kartu su Čarliu ir vižlais.
Prabėgom prabėgom paieškojom. Nei viename kampe nebėra. Ir truputį nusivylėm.
Nesupratom tokio klastingai sėlinančio pavasario elgesio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą