Tai bus liūdnas
pasakojimas apie menotyros daktares ir plyteles.
Apie tokį apie jas visas jaučiamą keturgubą mano jausmą.
Pirma jausmo
dalis. Aš jau pavargau stebėti skirtumus tarp turkio, salotinės ir jūros
bangos. Ir man dar reikia pritarti tiems dizaino grakštiems sūkiniams nuo
smaragdinės link kitos žalios su protinga veido išraiška ir giliai įsijautus,
nes reikės ten gyventi iki smerties. Jei nesidomiu žalios atspalviais tai esu niekuo nesirūpinantis egoistas – tą
net pats suvokiu.
Kažkur prie
Gargždų sandėliuose ramiai dulkėjo niekam nereikalingos plytelės, spalvos, kuri
tokia, kokios reikia, po mėnesio rinkos tyrimų ir pigiai, nes kas jas matęs
nors kartą gyvenime dar norėtų jas matyti antrą kartą. Kompe atrodė geriau nei
realybėje. Ir tai taisyklė jei nežinojote. Vis tie samsungai pagražina mūsų
gyvenimus savo paveikslėliais, o iš tikro ten...
Bet kuo man patinka Balkanų žmonės – jie
nepasiduoda. Jie po kiekvieno žiauraus Osmanų imperijos smūgio atsikeldavo ir
vėl optimistiškai laikydavosi savo balkaniškos linijos.
Taip buvo pranešta ir man: spalva nelabai, bet
plytelės labai pigios. Nupirksme dar kitų ir jos atmuš tas pigias ir nelabai
spalvos plyteles. Bus dar įdomiau.
Taip, jaučiu dar
bus įdomybių, dar bus laminato atranka iš tūkstančio atspalvių (visi ten
kažkodėl ąžuolo spalvos su pusspalviais, bet matyt laminato marketologai
pasaulyje nusprendė, kad tik ąžuolo atspalvius žmonės perka).
Ir po visų šitų
spalvinių kančių, išsigandusių sandėlių darbuotojų kratymo už atlapų ir akcijų
gaudymo ateis kokia menotyros daktarė į įkurtuves mūsų namelyje ir išsišiepusi
pareikš:
-
Nu
žinoce...spalvos tai jau visai....o atrodėte inteligentiški žmonės....
O antras, trečias
ir ketvirtas jausmas vis toks pats ir stiprėjantis – artėja pabaiga ir bus
blogai. Prakeiktas kapitalizmas siūlo per daug variantų. Prie ruso statėmės ką
gavom, o čia....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą