Sovietinėje
mokykloje buvo labai originali pedagogų grupė – karinio parengimo mokytojai.
Šie žmonės buvo visiški tarybinio muštro kosmonautai sklandytuvais nupleventi į
beveik fašistinę Lietuvą mokyti džinsuotų
jau vaikų..Tai buvo vien atsargos karininkai. Nebetinkami normaliai karinei
tarnybai. Ir koks kvailys sugalvojo, kad jau tada tinkami pamokyti pašaipius
lietuviukus, kurie klauso Uriah Heep ir
Slade plokštelių, kurias siunčia giminės iš Amerikos.
Bet gal neteisus. Išmokau kai ko. Mokyklos
rūsio šaudykloje gana neblogai išmokau
šaudyti gulomis su šautuvu TOZ-8. Kiek įžvelgiau su savo regėjimu. Dar išmokau
kaip žygiuojant reikia kelti ranką
priešingą kojai. Ta prasme jei keli tą pačią koją ir ranką, tai klasiokai
krenta negyvi nuo juoko. Ir disciplina pamokos metu žlunga. Bet buvo ir tokių kurie natūraliai nesugebėjo
tokios įstabios koordinacijos. To priežastys buvo dvi: sustiprintas fizikos
mokymas bei kelių vaikų tėvai dėdės –
ministrai ir CK....Dalinai proletariškos kilmės buvome toje elitklasėje tik du
vyrai - aš ir dar vienas didesnis. Matyt abu dėl savo vyriško balso paduoti
komandoms. Baubti mokėjome.
Taigi marširuoti
mokėmės. Bet kaip tiems vojenrukams (karinio parengimo vadovams) buvo sunku.
Normaliai bendrauti kaip armijoje tai
ni ni. Tik kalbėti ir elgtis lyg popo
namuose su popadja.
Kelti koją nuo
žopos – už tokias frazes ir tikslius nukreipiančius judesius ranka kažkurios gražiakojės trumpasijonės
merginos tėvas išgrūdo vieną vojenruką greituoju būdu vadovauti Vilniaus garnizono hauptvachtai Kosciuškos gatvėje. Tad sugebėdavo
prisitaikyti kultūringoje lietuviškoje mokykloje jau tik visiškai keisti atsargos
karininkijos egzemplioriai arba
nuokvakos galutiniai nuo metų gausos arba patirtos kontūzijos.
Mes iš P.Cvirkos
apsakymo žinojome, kad Rusija visada mums motina. Ir vieną dieną per pamoką
mūsų vojenrukas įsileido į dvasingus karinius
memuarus. Pagalvojo kaip rusas dvasingai mus palenkti galų gale. Tas
senas kariškis buvo ribotų galimybių ir
fizinių, ir protinių, bet nuoširdžiai norėjo parodyti mums gerąją armijos ir karo pusę. Stengėsi kalbėti nuoširdžiai
ir kaip buvo. Bet kultūringai. Jo pasakojime
artilerija, kurį juos gelbėjo – buvo matuška, divizija, kuri siuntė
pagalbą, – matuška, kareiviai nuo fašistinės
ugnies įsirausė į matušką žemę. Ir kas kartą ta matuška tariama ilgai, atsidūstant bei su meilė tėvynei.
Mes pagyvėjome.
Ką dar galima pavadinti matuška?
Pasirodo viską. Galiniai
suolai po kiekvienos matuškos pradėjo
skaičiuoti kiek jų jau yra. Vojenrukas pastebėjo klasėje jau nebe standartinė snūdri nuotaika ir
kažkas vyksta. Ko gero vyksta į blogąją
pusę. Bet kas? Jis nesusigaudė.
Matuškų mėgėjas kuo toliau tuo labiau painiojosi, klimpo siužete, tačiau atkakliai matuškavo, dar prašoko kliūtis su matuška jeda, matuška medsančastj, matuška pechota, bet
ta matuška pechota turėjo keltis valtimis pagal siužetą per kažką su daug
vandens ir aišku matušką, bet kas toliau...
na nuo tų rėksmingų bukagalvių užkrito jam ir viskas kas do matuška ta
plati su daug tekančio vandens....matuška... matuška....jau
garsiai publikai juokiantis, ūmai
vargšas karinio statuto nustekentose smegenyse rado žodį tam plačiam daiktui su daug tekančio vandens
- matuška vodianaja pregrada (išvertus motinėlė vandens kliūtis).
Auditorija suošė
ir su palengvejimu pradėjo ploti. Išsisuko, šaunuolis.
Manau prilipusi tam vojenrukui pravardė jums jau žinoma –
Vodianaja pregrada.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą