#Turnishkes
Senais laikais
turniškėnai susipykdavo, vyrai netgi retkarčiais pasimušdavo, štakietus iš
tvorų išsilupę. Bet tie štakietai buvo ploni, po pirmo smūgio perlūždavo. Ir
tada vyrai prie parduotuvės apsikabinę per pečius susitaikydavo. Ir dar ilgai
po parduotuvės uždarymo sklisdavo vyrų dainos po kaimą - ąžuolai žaliuos ten,
mes pasaulį naują čia ir kitos už dūšios griebiančios meliodijos.
Nu bet kai vaidilutę gražiausią išvarė nuo krivių krivio kalno, prasidėjo
kaime baisūs dalykai. Turniškėnai prarado gerąjį dalinimosi pradą savyje.
Lupdavosi vienas su kitu be gailesčio. .Jei štakietas lūždavo, tai imdavo sau
šešis naujus, o ir apie jokį
susitaikymą ar pinigų pasidalinimą jokios kalbos. Parkritusį priešininką dar
suspardydavo.
Tvoros kaime paliko kiauros. Rūko trobesių nuodėguliai, išpustytais laukais
svyravo lyg zombiai kruvini ir apdaužyti turniškėnai. Degli paršai rijo purvinus vėjelio
nešiojamus po gatvikes mandatus ir partijų programas. Vienas sunkiai sužeistas
vyras galųgatvyje dar silpnu balsu šaukėsi vaidilutės, bet taikliai gavęs per
galvą drūtu akmeniu užtilo amžiams. Keliuose sveikesniuose tvarteliuose ūmai atsiverdavo
vartai ir išbėgęs su srutų kibiru žmogelis šliūkšteldavo ant visų aplink plačiu pusmėnuliu srutas ir vėl spėriai
slėpdavosi po devyniais užraktais.
Uždaryti jau gal laikas mums tas Turniškes ar ką? Labai negražus kaimas
pasidarė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą