Gyvenimas sugriautas, o gal genialus planas

Rodos Aleksandras Bordžija (tas pats niekadėjas) savo popiežiaviimo metu išmaniai paskyrė lenkams ir lietuviams Europos saugumo pylimo vaidmenį nuo visokių gaivalų iš Rytų.

Taip ir buvo ilgus metus.

Bet naivi ES nutarė neatsargiai išsiplėsti ir dabar pro tą turėjusį būti pylimu veržiasi kaip pro paradinius vartus visos problemos - Balkanai, Ukraina, Turkija, visas tas tik imperijų įmanomas suvaldyti balaganas. Tai ko gero didžiausia klaida buvo priimti Lenkiją į ES. Nebent tai buvo man nežinomo, bet labai išmintingo  Vakarų politiko įžvalga padaryti specialiai, kad neužsnūsti visuotinėje  gerovėje ir taip palaikyti gerą sportinę civilizacijos formą.

Viena klastinga organizacija beveik įveikta

Yra žinomos istorijoje įvairios  klastingos organizacijos. Kaip antai KGB, Securitate ar  Stazi. Su panašia teko  man susidurti  ir mes kartu su kolegų  pagalba beveik įveikėme ją.

Ta organizacija vadinama ilgai ir gremėzdiškai  -  “Protų kovos su Robertu Petrausku”. Mūsų komanda pirmadienį paėmė antrą vietą Lietuvoje. Ilgai ropštėmės aukštyn. Kiek vargo, kančių patyrėme, kiek alaus bokalų ištuštinome. Negalvojome,  kad kada nors pasieksime tokį lygį. Juk matėme  kaip atrodo  tos komandos, kurios pasiekia pirmas,  antras vietas – akys kostmose, eina lėtai, kliūna už bet kurios kliūties, vienu žodžiu šnekasi su dievais. Akyse pasirodo gyvybė tik jei užduodamas klausimas su gera zagogulina. Bet matyt ir mes jau pasiekėme tokį lygį, jau pradedu kliūti už daiktų....

Taigi tose protų kovose  užduodami keisčiausi klausimai. Sveiko proto normalus žmogus iš gatvės pabaltų, sutrūkčiotų galūnėmis ir atšalęs iškeliautų į amžinos medžioklės plotus išgirdęs apie ką ir kaip ten klausiama. Bet mes per pusantrų metų treniruočių beveik visus klausimus jau suprantame.Atsakymus tiesa ne visada. 

Ir dar ta klastinga organizacija leidžia patiems kurti klausimus. Štai  ant šito triuko aš ir pasimoviau.

Klastingasis Petrauskas užduoda tavo atsiųstą klausimą tik po dviejų ar  pusantro mėnesio. Pirmą kartą aš užmiršau jau klausimą/atsakymą, galvojau, va nei vieno mano klausimo vistiek nebus...Bet uždavė.  Po dviejų mėnesių. O aš atsakymą pamiršau ir kadangi klausimas buvo labai klastingas (apie liberalų iškamšas) – iš naujo nesugebėjau sugalvoti teisingo atsakymo. Komanda biškį negerbė po to manęs, vos nepašalino iš kapitonų. Buvo gautas nurodymas siųsti atsakymus dukrai, gal  ta atsimintų arba užsirašytų.

Po to vieno klausimo atsakymą atsiminiau. Po to buvo trečias. Išgirdau, kad bus mano klausimas ir iš anksto apšalau. Perskaitė . Nu vėl nifiga nebuvau siuntęs tokio. Kažkas panašaus buvo, bet ne taip... O komanda su nerimu žiūri tiesiai  į mano sąžinę. Negaliu sakyti, kad neprisimenu. Žiūriu į vyr.dukrą, ta irgi neprisimena.tokio klausimo. Sugalvoju visiškai išsigandęs atsakymą, bet jaučiu visais kūno taškais per kuriuos įprastai bausmių  metu mušama – ne toks atsakymas.

Ir akurat. Atsakymas ne toks, komanda maištauja. Siūlo  primygtinai  man nebesiųsti klausimų, nes tik  blogiau nuo to. Namie skubiai pasitikriname užrašus. Klastingasis  Petrauskas taip pakeitė mano sukurtą  klausimą, kad ten nieko iš ano  klausimo/atsakymo ir neliko. Tik tas pats istorinis faktas. Komanda atleido man paskutinį kartą.

Ir štai šį pirmadienį vėl buvo mano klausimas. Man nuo tos žinios iškart galvon įplaukė  didelis šaltas aisbergas, tas pats kuris  pražudė Titaniką. Galvoje tamsa, bortų traškėjimas   ir ūžia šiaurės vėjas. Komanda nekvėpavo  ir su neviltim žvelgė į kapitoną. Bet ūmai  galva atitirpo  - ir aš žinojau atsakymą. Ir sušukau:

 - Aš žinau, aš atsimenu!!!!!!!

 Ir tai taip įkvėpė visą šaiką, kad toliau varėme nesustodami iki pat antros vietos Lietuvoje.

Taigi jums matyt labai keista, kaip gali sėkmingai žaisti komanda  su tokiu kapitonu.

Mums dar  labiau  keista.

Ukraina. Pamokos

1. Kremlius pavojingai civilizuotam pasauliui  žvėrėja ir tampa vis agresyvesniu.
2.  ES tinka tik humanitarinėms reikmėms. Jokios politinės valios ar sveiko supratimo kas vyksta palei ES rytines sienas save kairiais  ir tolerantiškais burtažodžiais užsimigdę Briuselio  medūzos neturi.
3. Realios jėgos tai - JAV, Vokietija ir Lenkija.
4. Bet koks politikų atotrūkis nuo žmonių ir besaikis turtų kaupimas baigsis taip kaip Ukrainoje.
5. Ukrainos revoliuciją sukėlė ir atlaikė pagrindinę naštą nacionalistiškai nusiteikę žmonės, kurie taikiu metu ES būtų vadinami fašistais.

Apie operos hierarchijas

Vakar gan atsitiktinai pakliuvau  į naujos lietuviškos operos Kornetas repeticiją, jau beveik generalinę, su visa scenografija, bet stabdomą kartais klykiančiais vadų balsais. Trupė vadų  nuomone buvo  visai beviltiška intelektiniu ar bet kokiu kitu požiūriu.

Teatre mano kukliu įsitikinimu pagrindinis asmuo yra režisierius. Bet operoje – visai ne. Ir tenorai visai ne žmonės. Žmonės – choras, dirigentas, baritonai, solistas.

Repeticija prasidėjo didele bet kultūringa dirigento ir režisieriaus Varno diskusija ar verta stabčioti repeticiją dėl kiekvieno menkniekio. Dirigentas nelabai įsiklausė Varno ir varė savo liniją stabčiojo kur jam blogai kvėpavo choras ar neryškiai dainavo vaikai. Korneto partijos atlikėjas parodė savo požiūrį į abu lyderius. Ilgai neišėjo į sceną kai jo reikėjo pakartojimui. Dingo, niekas nerado. Matyt ramiai suvalgė pasislėpęs savo vakarinį kebabą...

Taigi supratau dirigentas kaip ir daro ką nori. Orkestras jo klauso gana efektyviai, nes turi dirigentas  lazdelę.  O režisierius neturėdamas jokio galios simbolio  rankose  gailiu balsu tik cypčioja. Štai choras jį atvirai vos ne masiniu streiku pagąsdino. Užsimanė mat parazitas, kad choras greitai persirengtų, kai chorui tik 4 asistentės. Maištas buvo ryškus, su dideliu operiniu žingsniu kaip Aidoje į priekį ir tekstu išrėktu garsiai - mes nespėjame. Už pusiau  persirengusio  choro nugaros galima buvo pajusti profsąjungas, darbo kodeksą ir net maidaną. Spektaklio statytojas akyse priblėso po choro paaiškinimo apie jo galimus  greičius. Taigi choras žymiai kietesnis nei režisierius.

Vaikai, kurie prabėga  scenos pakraščiais, suvis  buvo nesuvaldomi. Jie net pačio dirigento nelabai klausė. Atskira visiškai klasė.

Režisierius atsigavo tik apšaukdamas scenos mechanikus, tie, kaip bebūtų keista, bijojo režisieriaus. Tokie  vieninteliai ko gero tą vakarą bailiai Vilniaus operoje. Net du kartus gavo velnių scena. Nors šiaip ten ir buvo mano galva gražiausi  meniniai  sprendimai. Savaime suprantama opera  moderni, su choro kvėpavimais, vaikų dainomis, tekstų nė velnio nesuprasti, dainuoja bene  4 kalbomis. Reikia pačiam gerai žinoti Rilkę, kad susigaudytum kas ten per monai vyksta. Žavingas modernus bardakas. Bendras vizualus kai kurių scenų grožis pagaudavo net mane.

Tamsoje repeticijos metu atslinko dar keli tipai. Laikėsi net tamsoje išdidžiai. Taip  sužinojau dar kelias hierarchines subtilybes. Štai baritonas Chrebtovas yra kietas. Su juo dar kažkoks baritonas/bosas visus 3,14zdavoja ir mažiukas tenoras Rafa  Karpis bandė pro juos prasėlinti nepastebėtas, bet nepavyko. Buvo pastebėtas. Buvo apkalbėtas ir tik praėjęs šimtą metrų pabandė nedrąsiai atsikirsti. Bet silpnai. Supratau  - tenorai  kaip ir režisieriai – operos hierarchijoje apatinėje lentynoje. 

Juropskas pardavinėja žemę

Vat ką turėjo Juropskas,  tai turėjo žemės davaliai. Miškai, ežerai ir pelkės su krūmynais laukė. Laukė jau pora dešimtmečių ir dabar sulaukė. Visi staiga  nutarė  pasidalinti  Juropsko žemę. Iš ten ir iš kitur, ir net demokratiniu  būdu bandė dalinti. Nepavyko. Žemė atkakliai  nesidalino ir įsikibusi laikėsi  tėvynės kraštų.

Išmanūs deputatai atvyko ir net jie galų gale pamatė kaip žemė kabinosi į tėvynės kraštus bei nedeputatus. Nedeputatai irgi norėjo savo gabalo. Ir žemės, ir to ką turi deputatai.

Šliaužiojo po žemę kukulakiai  šliužai. Demokratija kabojo ant dar rudeninio voratinklio.

Visi lakstė ir buvo nepatenkinti šešiolika  parašų, kuriuos gal padirbo, o gal tik nematė, net gąsdino demokratinėm procedūrom deputatus. Aušo šiltas pavasaris ir stebėtojus krėtė šiurpas.

Kas dirbs tą taip visiems reikalingą Juropsko žemę po kelių savaičių? Klausimas stovėjo ant briaunos.

300 000 ir 5

300000. Tiek daug asmeninių apsilankymų šiame  bloge įvyks šiandien arba rytoj. Galite kuris nors tapti  tuo, jubiliejiniu. Pasidžiaukite savimi. Bet su šaltu rasotu degtinės stikliuku, šonine, agurkėliu ir duona aš jūsų nesutiksiu.
Mane eilinį kartą tokia jubiliejine proga ištinka demoralizacija, dekonstrukcija, depresija ir dekupažas.
Ką aš čia veikiu tiek laiko? Ir tiek žmonių pripudrinu smegenis...
O juk  šiandien  mažei - penkeri. 5. Čia tai jubiliejus, čia tai gyvenimo pulsas.

Kaip keisti pinigus

Štai išgirdau, kad Kazachstanas vienu ypu nurėžė nuo savo tengės 20 procentų. Žybt kaip skustuvu ir viskas. Be didesnių kalbų. Aha, šiaip ten su pinigais jie labai griežtai. Pinigai tose šalyse  galvos skausmas ir geriau  kai be jų.

Štai Taškente  yra trys kursai. Vienas, nu jau visiškiems dundukams yra oficialus.  Aišku oficialios  keityklos tai nykuma ir žmogus jose  keičiantis savo dolerius vertas pasigailėjimo ir kiekvienam praeiviui norisi stverti  jį už rankos – ką darai, brolau? Už dolerį gauni  tik  1600?

Antras kursas, tai tartis su pažįstamais ar viešbutukų savininkais. Tada doleris  jau riebesnis, 2000 somų. Nors  ir šitas veiksmas palydimas atodūsių ir šnibždesių pakampėmis. Moterys keičiančios tyliai šiurena popieriukais, skaičiuoja pasiseilėdamos pirštus, spragsi surišimo gumytėmis ir dūsauja. Matyt dėlei kaltės jausmo suteikimo, kad taip verti jas pažeisti įstatymus.

Bet galima išsikeisti ir turguje, pavyzdžiui Alajaus ar Čorsu. Vaizdelis vertas atskiro aprašymo.

Į turgų įėjome pro pat putpelių prekijus. Putpelės narveliuose uzbekams labai gražu ir padori kaimiška čaichana privalo turėti narvelį su putpelėmis. Ir neklauskite kodėl, nežinau. Taip yra. Už putpelių ir dynių (būtent dynių, melionai neskamba, be dynių jokiame turguje niekaip)  stovi eilė žalčiais besiraitančių žmogėnų. Jie tiesiog blogis lyg iš kokių “Šventųjų motorų”. Leos Carax prisirinktų personažų dešimčiai filmų. Maži, kreivi, persisukę, slidūs ir pasalūniškai šnibžda žodžius dolar, dolar, dolar. Būtent šnibžda, bet aš galiu juos girdėti  toliausiai dar nuo putpelių eilės. Tokio pat tolimo šnibždesio girdimumo atstumu, bet į kitą pusę nuo putpelių stovi milicininkai. Jie kaip ir mato girdi, bet nemato. Vyksta savotiškas baletas, kadangi Taškento opera ir baletas jau remontuojamas šimtą metų, tai veiksmas vyksta čia, Čorsu turguje. Šokis dolar, dolar - matom, nematom.

 Pasitikslinau kursą, geras kursas, išmaniai pasakiau,  ir visa gyvatiškoji eilė suvinguriavo aplink. Lyg žalčiai pasakų Eglės marškiniuose.

Taip, turguje  kursas įstabus, štai pulčiau ir keisčiau it nuogas maudytis, už savo dolerį jau gaučiau kokius 2600 somų. Bet yra  nedidelės paslaptys. Baleto šokėjai, tie kurie su uniforminėmis kepurėmis, irgi žmonės ir irgi dirba. Jiems reikia darbo rezultatų, tad jie  patys  voliuntaristiškai sprendžia, kuris lochelis jiems negražus  ir tada jį apiformina  kaip valiutinį nusikaltėlį. Sako kas dešimtą ar kas dvidešimtą ima už parankių. Aš savo grožiu abejojau visada. Tad gali ir mane taip. Už parankių ir vedasi. Nusėdus nuvesto  nesėkmingos valiutinės operacijos dalyvio liūdnų batų keliamoms dulkėms vėl tęsiasi tas pats baletas. Dolar, dolar ir matom nematom.

Šis choreografinis  vaizdas mus įtikino ir ten turguje, ir vėliau  Uzbekistano valiutos rinkoje dirbome jau tik su profesionaliais nusikaltėliais. Štai Bucharoje išsikvietėme banditinį bankelį ant ratų su dviem apsauginiais. Buvo jau vakaras ir visą kaitrią dieną praleidęs ant  kojų  bankelio atstovas atrodė lyg narkomanas, vegetuojantis dvi dienas be įprastos dozės. Apsauginiai rodos jau turėjo jį prilaikyti už parankių, nes krepšys su somais  buvo bankininkui pernelyg sunkus. Bankelis sąžiningai atskaičiavo kursą 2000 už dolerį ir tylomis dingo. Banditų bankas dirbo gerai. Pas mus  joks veikėjas  po to neatėjo ir jokių papildomų mokesčių už konfidencialumą bei servisą neuždėjo.

Gera žinoti Azijoje tą trapią ribą tarp teisingumo  bei nusikalstamo pasaulio veikėjų. Teisingai  pasirinkęs tik dar labiau pamėgsti tas egzotiškas vietas.

Mums nereikia jūsų flamenko (iš šių laikų gudų poezijos)

***

Президент наш белорус, 
У его красивый ус, 
Сил своих он не жалеет, 
За Белоруссию болеет. 
Словно птица он в полете,
Он везде на вертолете...

***

И звезды сильней засверкали, 
И кровь ускоряет свой бег.
С улыбкой глядит ЛУКАШЕНКО — 
Белорусский простой человек...

***

Я не знаю, как Европа, 
А славянская душа
По отдельности и скопом
Любит батьку Лукаша!.

Мы — славяне. Нам фламенко —
Как тунгусу краковяк.
Так что путь — на Лукашенко!
И… подальше от варяг»…

***

Ладно сшит и крепко сложен, 
Он плохому не научит.
Батька всех построить может,
Батька всех других покруче.

Senos rusiškos bėdos. Ir Sočyje...

Rusijai labai trūksta olimpinių medalių. Pagal medalių skaičų Rusija toli atsilieka nuo pirmaujančios Norvegijos. 
Tuo tarpu etniniai rusai pelnė jau du aukso medalius kitos šalims. Tai A.Kuzmina - Slovakijai ir J. Podladčikovas - Šveicarijai. Nors korėjietis An irgi pelnė medalį Rusijai...
Sena rusiška bėda - žmonių nevertinimas, kai jų per daug turi...

Mozambiko vėliava

Mozambiko vėliava žinoma tuo, kad joje pavaizduotas  Kalašnikovo automatas. Daugybė kitų Sovietų Sąjungos kultūrinių simbolių taip pat galėtų būti pavaizduoti visose tų šalių simboliuose, kur valstybių pagrindai  buvo statomi ant  marksistinio-lenininio pamato. Nors man  solidesnė atrodo dabartinė Kinijos  politika, kuri nediegia kalašnikovais komunistinių lozungų į bekraštes Afrikos lygumas, o perka ar  stato ten infrastruktūros objektus ir tokiu būdu tyliai kolonizuoja.

Bet grįžkime į paskutines  zastojaus  dienas. Aukštosios mokyklos Maskvoje ir Leningrade buvo pilnos negrų. Taip tada ir vadinome visus afroafrikiečius. LTSR jie tačiau  buvo egzotika.

Tad kartą kai su draugeliu nuvažiavome apžiūrėti Leningrado viename tiems laikams  beveik prabangiame alaus bare specialiai prisėdome netoli negrų studentų stalo. Įdomu, kaip jie geria, kaip mušasi, gal šoks  ir t.t.

Dar  kiek žengsiu į šoną. Vokietijoje kiek vėliau esu matęs ir pats gėręs tokį bravūrišką kokteilį. Pavadinimo neatsimenu. Pilno alaus bokalo  plūduriuoja  stikliukas  su 50 gramų šnapso. Pagauni alaus gėrimo pradžioje  lūpomis tą vikrų stikliuką , vienu mauku išmauki ir labai gaiviai  subėga po to ant to šnapso  alus. Vokietis man paaiškino, kad net iš bulvių varytas šnapsas tokiu pavidalu skaniai sueina.

Taigi grįžtame atgal į Leningradą. Mes lietuviai studentai po truputį gurkšnojame alų, dairomės, gi afrostudentai greta akivaizdžiai girtėja tiesiog akyse ir jau šūkauja savo kalbomis nerišlius tekstus. Gal dainuoja, o gal vyksta politinė diskusija. Įsižiūriu kas ten vyksta. Po stalu negras drąsiai pavertęs degtinės butelį pila anaiptol ne vokišką, o rusiškai  platų degtinės sluoksnį ant savo alaus  ir maukia tą kokteilį pasipurtydamas kiek, bet džiugiai. Kokteilio dalių santykis tikrai ne vokiškas, beveik  1 : 1.

-         Ершшшш... – paaiškina afrostudentas su gėrimu iš po stalo vienu rusišku žodeliu savo būklę ir visi aplink stalą baltai plačiai šiepiasi.

Jis  netgi tyliai akimis pasiūlo ir man, spoksotojui, gal irgi nori? Mandagiai atsimoju ranka.. Bet įspūdis liko  stiprus. Ypač kai vienas marksizmo-leninizmo pagrindus kaupiantis afrikietis  greit užmigo prie stalo.

Toks buvo  žingsnis  į Leningrado kokteilių kultūrą. Nuo tada tvirtai žinome – pūgžliu (joršu) vadinamas vienas  efektingiausių rusiškų kokteilių, kuris pigus ir greitas.

Tad ką ten Kalašnikovo automatas Mozambiko vėliavoje, jei net mums pribaltams  negrai sugebėjo parodyti giluminius rusiškosios kultūros klodus. Mokslai jų Rusijoje buvo efektyvūs.