Kas vakarą, kai
parvežu mažę iš darželio, ji šaukia:
-
Kas greičiau
iki durų! Viens, du, trys!
Ir lekia, aš paknopstomis kinkuoju iš paskos. O lauke žiema, ledas,
sniegas, slidu. Ir, bebėgdamas šimtą metrų
iki amžinos antros vietos, prisimenu.
Jaunas naiviai įsivaizdavau – žmogus, sulaukęs penkiasdešimties, sėdi visiškai
paskendęs minkštame odiniame fotelyje,
rūko pypkę su kvapniu egiptietišku tabaku ir gurkšnoja iš storos stiklinės viskį.
Per vakarą pasako kelias protingas mintis, gyvena lėtai, savo memuarams palikęs visus nuotykius. Ir mada dabar tokia yra.
Lėto valgio restoranai, lėtos dvasingos merginos, lėtas kuisimasis savo sodelyje.
Deja. Jei vakare opera, tai po darbo leki uždusęs, nes nespėsi, jei tavo moteris, kuri turėtų būti geroji namų dvasia,
tai ji visa triukšminga ir sako davaj, davaj, nesėdėk, mes nieko nespėjame, jei
mama, tai ją dar visur reikia nuvežti, irgi nesėdi vienoje vietoje, jei
redaktorius, tai jis su visokiais dedlainais, sugalvotais pažiūrėjus filmą “Dingti per 60 sekundžių”, jei darbe - tai tik avarijos, jokio planingo lėto darbo.
Jei ir dirba kas lėtai, tai elektrikai ir santechnikai, kurie tvarko tas
avarijas.
Taigi bėgu paskutinius metrus iki finišo, žingsnis, kitas ir ūmai pasaulis
apsiverčia. Guliu ant žemės, matau dangų, vėl prisitvojau. Aš taip įspūdingai griūnu.
Aukštas gana ūgis ir nežmoniškas svoris
ir dar taip kvailai nuo regbio laikų įpratęs kristi ne ant rankos (nes sulūš),
o visa kūno plokštuma. Garsas didelis ir dulkės arba snaigės pakila nuo žemės
geru pusmetriu. Žmonės, kurie tai mato, paprastai puola prie manęs. Žilas
vyriškis, tikriausiai mirė, pagalvoja. Nes taip garsiai ir plačiai krito. Aš paprastai
atsikeliu pats, rankos pagalbos neimu. Negi kiekvienam aiškinsiu – dar turiu tuos kritimo refleksus.
Prakeiktas lėtas gyvenimas, kur jis
ir kas jį matė? Šią žiemą jau taip virtau
- nuo skubam, lekiam, greičiau -
tris kartus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą